Nam June Paik: aš esu komunikacijos menininkas
transliatorė |
2006-02-12 | 11:47
temos: instaliacijos,interviu,judantis vaizdas,komunikacija,menas
Namas June’as Paikas (Nam June Paik) dažnai vadinamas videomeno tėvu užmirštant jo svarų indėlį į tinklo ir medijų meno plėtrą. Vieni pirmųjų medijų meno kūrinių buvo sukurti būtent Namo June’o Paiko. Jis kritiškai permąstė masines medijas ir naudojo televizorius bei jų transliuojamus vaizdus kaip meninės išraiškos priemones, kurdamas dabar jau klasikinėmis tapusias medijų instaliacijas, pavyzdžiui, „Magnet TV“, „TV-Buddha“, „Piano Piece“ ir kt. Kai dar nebuvo interneto jis (nuo 1984 m.) naudojo palydovinį ryšį kaip vieną iš meninės kūrybos principų savo satelitiniuose performansuose „Good Morning Mr Orwell“, „Wrap around the world“ ir „Good- bye Kipling“, kuriuose dalyvaudavo tokie menininkai kaip Laurie Anderson, Johnas Cage‘as, Josephas Beuys, Charlotte Moorm ir kiti. Šie performansai laikomi ankstyvaisiais tinklo meno pavyzdžiais. Namo June‘o Paiko draugystę su Fluxus aktyvistu Jurgiu Mačiūnu žymi bendras jo ir Josephu Beuys performansas „In Memoriam George Maciunas“ (1978 m.)
Namas June‘as Paikas mirė 2006 m. sausio 29 dieną. Publikuojame Tilmano Baumgärtelio (žurnalisto, knygų apie tinklo meną ir medijas – „Net.art“, „Net.art 2.0“ ir kt. – sudarytojo) interviu su menininku, atliktą telefonu 2001 m. žiemą.
Tilmanas Baumgaertelis: Tavo menas glaudžiai siejasi su technologijų prievartavimu. Kartu su „Participation TV“ žiūrovai gali iškreipti vaizdą, su tavo videosintezatoriumi buvo galima valdyti judančius atvaizdus (angl. moving images – sąvoka, apimanti judančio atvaizdo medijas nuo kino, videomeno iki videoinstaliacijų ir t.t. – vert.).
Namas June‘as Paikas: Taip. Iš tikrųjų videosintezatorius tam tikra prasme buvo interneto pradžia…
TB: Oho. Kokiu būdu?
NJP: Kadangi medijų turinį buvo galima kurti pačiam, kas dabar galima internete. Pačiam kurti medijas yra labai svarbu. Turėdami kompiuterius ir internetą turime daug daugiau gerų progų ką nors nuveikti. Šiuo metu šnekama apie tam tikrą hibridą – pusiau televiziją, pusiau kompiuterį – galintį pagauti šimtus televizijos kanalų. Jeigu tai bus realizuota, aš greit galėsiu nusipirkti licenciją savo asmeniniam televizijos kanalui ir per ją kasdien transliuoti savo videomeną iš kokio nors supergalingo kompiuterio.
TB: Tu sukūrei terminą „informacijos supergreitkelis“ (angl. information superhighway). Manai, kad jis buvo tinkamai įvertintas?
NJP: Manau, kad pakankamai. Šį terminą panaudojau studijoje, kurią 1974-aisiais rašiau Rockfellerio fondui[i]. Man atrodė, kad sukūrus greitkelį žmonės pradės kurti mašinas. Štai tokia dialektika. Sukūrus elektroninį greitkelį kažkas turėjo įvykti.
TB: O kas tau pakišo šią mintį?
NJP: Aš žinojau, kad kažkas turi įvykti toje srityje. 1958 ir 1959 Kiolne WDR[ii] programai kūriau nemažai elektroninės muzikos, ir praleidęs tiek laiko šioje radijo stotyje turėjau daug informacijos apie tokio tipo telekomunikacijos technologijas.
TB: O dabar? Ar pats naudojiesi kompiuteriu? Ar naršai internete?
NJP: Turiu nedidelį puslapį internete. Bet man jau 68-eri (vert. past. – pokalbis vyko 2001 m.), ir mano regėjimas paskutiniaisiais metais gerokai pablogėjo. Negaliu įskaityti smulkaus šrifto internete. Ir vis dar neišmokau rinkti teksto. Manau, kad internete mums reikia judančių vaizdų, kurie būtų didesni, geros kokybės ir matomi realiu laiku (transliuojami srautiniu būdu – vert.). Manau, kad optinei gijai apjuosus visą pasaulį mes greit turėsime judančių vaizdų ir tuomet internetas bus kur kas įdomesnis.
TB: Tačiau netgi be didelių vaizdų internetą galima naudoti bendravimui…
NJP: Mano nuomone, internetas yra be galo įdomus dalykas, kadangi jis leidžia bendradarbiauti su žmonėmis iš viso pasaulio. Tai kažkas panašaus į styginių kvartetą – keturi drauge grojantys žmonės. Mes tai galime padaryti internetu. O iš tokio ryšio gali rastis nauji dalykai.
Man atrodo, internetas galiausiai sukels revoliuciją Kinijoje. O įvykus revoliucijai Kinijoje, ji įvyks ir Šiaurės Korėjoje. Internetas – didelė viltis tebekomunistinių šalių žmonėms. Kinija negali gyventi be kompiuterių ir interneto. Kiekvienas Kinijos gyventojas norės turėti kompiuterį ir interneto ryšį, o tuomet užsinorės laisvės. Tad George‘as Orwellas savo knygoje „1984“ galiausiai buvo neteisus. Jis nenumatė interneto.
TB: Daugybė tavo buvusių studentų dabar dirba su internetu…
NJP: Taip, ir tai gerai. Manau, kad internetas yra labai svarbus mediumas menui. Internete yra ištisa naujo videomeno sritis. Susilieja skirtingos meno formos: videomenas ir literatūra, vaizduojamieji menai ir muzika. Internetas suteikia naujos meno formos – tinklo meno – galimybę.
TB: Ar tave domina galimybė kurti meną internete?
NJP: Ne, aš jau senas. Džiaugiuosi, kad apskritai esu kažką padaręs. Juk neprivalau padaryti visko pasaulyje, iš ko gal netgi neišeitų nieko gero. Jei esi pernelyg tobulas, dievas pyksta ant tavęs. Turiu būti kuklus.
TB: 9 dešimtmetyje tu buvai vienas iš pirmųjų menininkų, panaudojusių palydovus pasaulinio masto performansams. Šiandien tai atrodo kaip ankstyvasis tinklo meno pavyzdys…
NJP: Mes turėjom itin didelį pasisekimą. Aš dirbau su daugybe žvaigždžių, tokių kaip Davidas Bowie‘s ir Peteris Gabrielis. Buvo nuostabu. Sunkioji dalis buvo organizavimas. Tuo metu Korėjoje vyko olimpinės žaidynės, taigi šiek tiek pinigų buvo galima gauti iš Korėjos transliavimo sistemos, tad mes turėjome galimybę tai įgyvendinti. Be to, mes turėjome draugų visose kitose televizijos stotyse, tokių kaip Manfredas Eichelis iš WDR. Visi šie kontaktai man labai padėjo.
TB: Bet kodėl meno transliacijai pirmiausia pasirinkai palydovus?
NJP: Palydovai buvo naudojami taikomajame mene, bet ne aukštajame. Aš norėjau juos panaudoti aukštajam menui ir pamatyti, ką galiu su tuo nuveikti kaip menininkas. Norėjau kurti aukštąjį meną su naujomis medžiagomis. Norėjau dirbti su laikiniu populiariųjų menų elementu, su ritmu, tokiu svarbiu videomenui. Be to, palydovais naudojosi kariuomenė, o aš norėjau juos panaudoti pacifistiniams tikslams: performansams, šokiui, muzikai, videomenui…
TB: Ar manai, kad tokio tipo globalinė komunikacija gali pagelbėti pacifistiniams tikslams?
NJP: Taip. Palydovai gali tapti pasaulinės taikos įrankiu esant tokioms situacijoms kaip Ruandoje ar Jugoslavijoje. Per palydovus toks konfliktas tampa pasauliniu reikalu ir susilaukia daug žmogiškos užuojautos iš viso pasaulio. Taigi jie gali sustabdyti karą.
TB: Tavo pirmasis satelitinis kūrinys „Good Morning Mr Orwell“ buvo pristatytas kaip „menas dešimčiai milijonų žmonių“, nes toks buvo potencialus šio reginio žiūrovų skaičius. Ar tau buvo svarbu savo menu pasiekti kiek įmanoma daugiau žmonių?
NJP: Taip, aš noriu būti populiarus. Esu komunikacijos menininkas, tad privalau komunikuoti su savo auditorija.
TB: Kaip suprantu, dabar tu dirbi su lazeriais?
NJP: Taip, mes norime pastatyti lazerinę katedrą Johnui Cage‘ui šiuolaikinio meno centre P.S. 1 Queens rajone (Niujorke – vert.). Norėčiau, kad ji atrodytų kaip Notre Damas, ir kad galėtume čia atlikti Johno Cage‘o muziką ir transliuoti ją per palydovą.
2012 metais bus šimtasis Johno Cage’o gimtadienis, tad aš norėčiau išsinuomoti Carnegie Hallą[iii] ir surengti jam didelį festivalį. Johnas Cage‘as labai dažnai lankėsi Vokietijoje. Norėčiau su viena vokiečių grupe Kiolne per palydovą sudalyvauti Niujorke. Ir galbūt galėtų būti ir kitų dalyvių Berlyne, Seule ar Maskvoje.
TB: Kuo tave patraukė darbas su lazeriais?
NJP: Lazeris turi tam tikros naujoviškos mistikos ir daro žiūrovui psichologinį poveikį. Po insulto jaučiu, kad viena mano dalis jau yra kažkokiame kitame pasaulyje. Lazeris turi ryšį su dvasiškesniu pasauliu. Tai tam tikras videomeno pratęsimas, tik gerai, kad jo negalima parodyti per televiziją.
Interviu pirmąkart buvo publikuotas Rhizome.org
Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė
[i] Rockfellerio fondas (Rockfeller Foundation) – Niujorke įsikūręs fondas, teikiantis paramą medicinos, mokslo, meno, socialinių tyrimų ir kt. sritims.
[ii] WDR (Westdeutscher Rundfunk) – visuomeninis Vokietijos transliuotojas, turintis pagrindinį centrą Kiolno mieste, jungtinės transliuotojų organizcaijos ARD (Arbeitsgemeinschaft der öffentlich-rechtlichen Rundfunkanstalten der Bundesrepublik Deutschland) narys.
[iii] Carnegie Hall – koncertų salė Niujorke, viena žymiausių visose JAV dėl savo klasikinės ir populiariosios muzikos repertuaro ir puikios akustikos.
temos: instaliacijos, interviu, judantis vaizdas, komunikacija, menas |
« lyčių (de)konstravimas ir paieškos medijose | | demokratinės mašinos mechanizmai ir metaforos: kibernetika ir kultūros valdymas Lietuvoje »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.