• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 7 prisijungę dabar
    • 2388214 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    moderniosios architektūros informaciniai virusai

    | 2005-09-23 | 11:27
    temos: architektūra,idėjos ir teorijos,straipsniai

    Publikuojamas vienas iš geriausių straipsnių, atrinktų per studentų darbų apie medijų kultūrą konkursą. Straipsnio autorius VGTU Architektūros teorijos ir istorijos katedros studentas.

    Į kultūros raidos procesą galime žvelgti kaip į informaciją teikiančių objektų, jų rūšių, formų bei turinio evoliuciją. Nesunkiai pastebimas reiškinys – ar net tendencija – jog informaciją perteikiantis objektas (tai gali būti melodija, reklaminis klipas, vaizdinys, politinis šūkis, religinis ar kulto simbolis, idėja ar nuomonė) patenka į visuomenės kolektyvinę atmintį ir plinta ne dėl savo naudos ar pranašumo, o dėl patrauklumo, įsimenamumo ir gundančių ypatybių, kurių dėka visuomenė pradeda ją nevalingai skleisti tarpusavyje. Memų teorijos pagrindinė prielaida teigia, kad smulkūs informacijos vienetai plinta ir evoliucionuoja žmogaus atminties dėka. Tai leidžia kitu kampu pažvelgti į modernią XX a. architektūrą. Apsižvalgę savo daiktinėje aplinkoje matome, jog architektūra yra esminė žmogaus biologinių kūnų talpykla, o kartu ir informacijos apie kultūrą atspindys. Kas lemia modernaus pastato formą, jos evoliuciją bei atranką vartotojiškoje vaizdinių ir informacijos visuomenėje?

    1. Pastatas kaip informacijos laikmena

    Memų teorija[1] tiria informacijos genų evoliuciją, panašiai kaip Darvinas savo evoliucijos teorija grindžia biologinių formų paveldimumą ir gebėjimą išlikti. Šiuo atveju geno funkciją atlieka ne gyvosios formos, o žmogaus sukurti kultūros artefaktai.

    Architektūra visais laikais atstovavo vienai ar kitai regioninei kultūrai, politinei, ekonominei, socialinei filosofijai ar ideologijai. Pastatai bei miestų formos teikia informaciją apie civilizacijos raidą, sociokultūrinį kontekstą, visuomenės ritualus bei pavienes jos individų praktikas. Šios materialios informacijos laikmenos palaipsniui evoliucionavo priklausomai nuo jas sąlygojusių išorinių pokyčių.

    Pastatas kaip informacijos laikmena tapo įdomus įvairių mokslo sričių tyrinėtojams, pastebėjus glaudų viešumos santykį su informacijos erdve. Kai pastatas savo forma tapo ne tiek informatyvus, kiek formalus (t.y., jo esmę sudarė ne forma ir tektoniniai stiliaus bruožai, o dirbtinai pritaikyta ideologija, kurios pagrindas – laikinos idėjos), neriboto vaizdo reprodukavimo bei naujos rūšies medijų pagalba į kolektyvinę žmonijos atmintį pradėjo stichiškai skverbtis subjektyvaus ir klaidinančio turinio informacija. Tuo pasinaudojo modernistai, 1920 metais pateikę naują pastato formą[2], kurios paplitimas informacinėje visuomenėje ir stulbinanti sėkmė buvo sąlygota ne objektyvių žmogiškų poreikių gerinimo, o revoliucingų idėjų, didžiąja dalimi pasiskolintų iš futuristinio Sant Elia manifesto (Messagio 1914), kuris kvietė atsisakyti tradicinių vertybių ir aukštinti moderniąsias.

    Nežmogiškos kultūros formų evoliucijos pavyzdys yra Naujosios Zelandijos salose gyvenančių paukščių balnanugarių (saddleback) giesmės. Vienoje iš salų, kurioje dirbo paukščius tyręs mokslininkas P.F.Jenkinsas, galima išgirsti devynių giesmių repertuarą. Kiekvienas patinas atlieka vieną ar dvi iš šių giesmių. Patinai buvo suklasifikuoti į dialektines grupes. Tarkime, viena aštuonių patinų grupė iš kaimyninių teritorijų gieda tik giesmę kodu CC. Kitos dialektinės grupės gieda kitas giesmes. Kartais grupės nariai išgirsta jiems nežinomą giesmę. Lygindamas balnanugarių tėvų ir palikuonių giesmes Jenkinsas įrodė, kad melodijos paveldimos ne genetiškai, o imituojant bendruomenėje sklindančius garsus – panašiai kildinamos ir regionų tarmės. Naujų giesmių atsiradimas bendruomenėje asimiliuoja garsinį repertuarą.

    Civilizacijoje kalba yra tik vienas iš nedaugelio pavyzdžių. Drabužių mada, papročiai, ceremonijos, menas, architektūra (ir t.t.) vystosi istoriškai ir turi panašumų į Darvino evoliucijos teoriją, tačiau su biologiniais genais neturi nieko bendra.

    Itin dažnas reiškinys modernizme – masinės informacijos priemonėse pasirodžiusių skandalingų pranešimų keliama grandininė reakcija meno sferoje bei kituose kultūros sluoksniuose. Kaip pavyzdį pateikiu amžiaus sensaciją – „Žmogaus žingsnį mėnulyje“ (angl. „man on the moon“). Naujiena sukėlė milžinišką rezonansą, kuris, manoma, padarė didelę įtaką 1970-tųjų stiliui. Sferos paviršiai, sidabro ir psichodelinės spalvos buvo užkrėstos informacinio viruso apie kosmosą.

     2.  XX a. architektūros stilių informacijos paveldimumas. Jį lemiantys faktoriai

    Modernizmo architektūros stiliai skiriasi nuo priešindustrinės architektūros savo atrankos kriterijais. XIX a. stilių evoliuciją skatino noras emocionaliai praturtinti gyvenamąją aplinką, provokavo praktiniai suvaržymai. Tuo tarpu natūraliai prisitaikančias projektavimo tradicijas keičiantys modernūs stiliai įvedė vaizdinių šablonus. Tokie pastatai dažnais atvejais tampa laikinais ideologijų atstovais. Jų įvaizdis kinta priklausomai nuo to, kaip jis pristatomas masinėse informacijos priemonėse ar kokiai idėjai atstovauja.

    Kalbant apie pastato pripažinimą visuomenėje, reiktų žinoti esminius jo stiliaus atrankos kriterijus. Pastato forma gali būti konteineris propagandiniams šūkiams, kuriuo apibūdinamas architektūrinis stilius. Kartais norint nustatyti architektūros stilių neužtenka vien tik pastato formos; reikia duomenų apie platesnį kontekstą: funkcijas, užsakovą, to meto politinę santvarką. Yra pavyzdžių, kai tas pats pastatas tarnauja skirtingų politinių režimų ideologijai skleisti.

    Iš Francis Heyligheno aprašytų objektyvių, subjektyvių ir intersubjektyvių pripažinimo kriterijų[3] išskirčiau PAPRASTUMĄ, NAUJUMĄ ir NAUDINGUMĄ.

    Paprastumas (angl. simplicity)

    Paprastos idėjos lengviau plinta ir yra pranašesnės prieš sunkiau paaiškinamas idėjas, nes nesudaro didelių sunkumų žmogaus kognityvinei sistemai. Palyginę ikimodernistinių stilių išorinį informatyvumą su modernistinių, nesunkiai pastebėsime, jog tiek baroko, tiek klasicizmo ir istorizmo architektūra buvo turtinga savo dekoru, bioninėmis formomis bei ornamentais. Tuo tarpu šių stilių įpėdiniai International Style, minimalizmas ir konstruktyvizmas sumažino informaciją iki minimumo.

    Taigi lengviau įsimenamas ir propaguojamas architektūrinis stilius bus tas, kurio esmė bus lengviau iššifruojama. Ankstyvųjų modernistų geometriškai paprasti vaizdiniai, eliminuotos substruktūros, sienos, spalvų niuansai, o vėliau ir pačią medžiagą išstumiantys stikliniai fasadai turi milžinišką sklaidos visuomenėje galią.

    Naujumas (angl. novelity)

    Kitas kriterijus – naujumas – suponuoja mados mitą, pritraukia dėmesį, taip palengvindamas kitų memų asimiliaciją. Naujos, nepaprastos ar netikėtos idėjos skatina smalsumą, pasinaudoja šokiravimo efektu. Kiekvienas naujoviškas stilius sulaukia susidomėjimo visuomenėje, taip paspartindamas informacinių virusų sklaidą.

    Le Corbusier sėkmingai propagavo modernistines formas savo leidžiamame žurnale L‘Esprit Nouveau. Jau tada techninių fotografijos, spausdinimo ir platinimo galimybių dėka žurnale pasirodantis vaizdas buvo populiarus vizualinės informacijos mediumas. Žmonės su nekantrumu laukė naujų idėjų, kurioms akomponavo futuristiškai atrodančios fotografijos.

    Futurizmas, kaip viena labiausiai save propagavusių meno srovių, rėmėsi naujumo ir beatodairiško žvilgsnio į ateitį strategija.

    Naudingumas (angl. utility)

    Pasak Salingaroso, naudingumas modernizmo kelyje į visuotinį pripažinimą atlieka dvigubą vaidmenį:

    Visų pirma – to meto architektūrinė medija[4] (be konkretaus paaiškinimo) teigia, jog minimalistinės struktūros yra geriau pritaikytos gyvenamojo namo funkcijai. Priešingai, yra žinoma, kad dauguma modernizmo pastatų dėl savo formos ir nepraktiško medžiagų panaudojimo – nepatogūs bei trukdantys žmogaus gyvenamajai veiklai (toliau dėstomi Peter Blake‘o knygoje „Form Follows Fiasco“ (1974) ironiškai aprašyti ir kritikuojami modernizmo architektūros bruožai – J.N.). Taigi paprasčiausias naudingumo deklaravimas tėra tik įrankis suklastotų idėjų propagavimui.

    Antra – modernistinis stilius pristato genialų pasiūlymą statybų pramonei, kaip palengvinti konstrukcijų gamybą ir atpiginti pačią statybą. Stambiaplokštė ir gatavų žaliavų statyba ypač paplito po antrojo pasaulinio karo, kai pastatai turėjo būti kuo paprastesni, pigesni ir greičiau pastatomi. Konstrukcijų pramonė su dideliu užsidegimu priėmė NAUDINGUMĄ, kurį siūlė modernistų memai.

    3. XX a. sociokultūriniai reiškiniai, įtakoję Modernių stilių formą bei jų informaciją

    Po pramonės revoliucijos architekto vaidmuo stipriai pasikeitė. Daugeliu atveju nauja serijinė forma buvo įtakota konstruktorių bei inžinierių, o ne menininkų ir architektų. Architektai privalėjo derintis prie naujų serijinės gamybos sąlygų. Sparčiai besivystanti statybos pramonė keitė pastatų formą, siūlė vis naujesnius, greitesnius miesto plėtros tempus. XX a. daiktinę ir informacinę aplinką stipriai įtakojo pramoninė gamyba ir indekso (fotografijos) paprastas ir spartus reprodukavimas. Pastato ir jo vaizdinio tapatumas panaikino ribą tarp viešos miesto ir informacijos erdvių. Elektroninė reprodukcija ir internetas suteikė galimybę pastato vaizdiniui plisti lyg virusui.


    Sant Elia 1914.

    Spartus informacijos dauginimasis pasitarnavo kaip efektyvi propagandinė priemonė. Maištingų ir revoliucingai nusiteikusių futuristų idėjos aukštino technologinį progresą, greitį, agresiją, žmonių mases, patriotizmą, militarizmą ir karą („vienintelė pasaulio higienos priemonė“). Jų ideologija padarė didelę įtaką tolesnėms avangardinio meno kryptims bei architektūros stiliams.

    Naujos komunikacijos, naujas atstumo įveikimo greitis pakeitė miesto išplanavimą ir jo erdvės suvokimą. Kiekvienam prieinamas automobilis ir viešas transportas leido greičiau nusigauti iš vienos miesto vietos į kitą. Tokiu būdu per mažesnį laiko tarpą žmogus įsisavina didesnį informacijos kiekį, nei judėdamas pėsčiomis. Naujų standartizuotų gyvenamųjų rajonų pastatai su savo šablonine forma važiuojant greitkeliu neatrodo tokie nuobodūs kaip einant. Tas pats pasakytina ir apie jų (pastatų) išdėstymą erdvėje. Miesto erdvinių struktūrų morfologijoje pastebimas atotrūkis nuo tradicinio miesto planavimo, kai į mažamastelių kvartalų blokus kompaktiškai įterpiamas viešų erdvių tinklas (gatvės, aikštės, parkai ir t.t.). Tokio erdvės formavimo vizualinis poveikis priklausė nuo organiškai susiklosčiusių atvirų-uždarų perspektyvų niuansų. Šis tradicinis miesto planavimo principas XX amžiuje buvo pakeistas moderniu miesto tinklu, kurį formuoja didelio mastelio polifunkciniai pastatai – miesto paviljonai, sujungti gatvėmis, miesto magistralėmis. Jei viduramžių miesto gyventojas, judantis tankiai užstatytų gatvelių vingiais, per trumpą kelią pastebi smulkius architektūros elementus, tai šiandieninio greitai judančio miestiečio žvilgsnis pasotinamas tokiu vizualinės informacijos kiekiu tik įveikus žymiai ilgesnį atstumą, kadangi modernios miesto erdvės formuojamos aukštesniais geometrinių formų orientyrais – dangoraižiais, tarp kurių nutiesti greitkeliai neracionaliai eikvoja miesto plotą. Pastatas, matomas didesniu spinduliu, norom nenorom tampa reikšmingu bendro miesto silueto ir perspektyvos elementu. Jis kaip orientyras savo minimalistiniu tūriu transliuoja informaciją, praneša apie tam tikrą miesto dalį, kviečia judėti link jos. Toks stambių miesto orientyrų tinklas smarkiai pranoksta žmogišką mastelį ir niveliuoja geografinės padėties niuansus.

    4. Politinės ideologijos vaidmuo XX a. architektūroje

    Memetinės propagandos dėka žmogiškiems poreikiams nepritaikyta architektūra tapo patogiu įrankiu politinės ideologijos sklaidai. Išplitus nesunkiai atkartojamam modernistinio pastato įvaizdžiui kine, mene ar kitose kasdieninėse formose, architekto bei architektūros vartotojo sąmonėje ideologinis veiksnys nesunkiai laimi prieš sveiką protą. Politinė idėja tampa svarbesnė už pastato formą. Moderni miesto aplinka tampa kontekstu, kuriame sklinda politinė ideologija.

    Revoliucinio perversmo ideologai radikalius pasikeitimus architektūroje užmaskuoja radikaliai naujais socialinių problemų sprendimo būdais. Nors tai tėra tik sunkiai tikėtini pažadai, moderni architektūra tampa materialiu ir akivaizdžiu amžiaus dvasios įvaizdžiu. Politika ir architektūra bendradarbiauja kuriant norimos realybės įvaizdį visuomenėje.

    Senos, nusistovėjusios tvarkos griovimas modernioje architektūroje tapo XX a. politinių revoliucijų veidrodžiu. Bolševikų šūkiai, kviečiantys atsisakyti senų idealų ir dirbti liaudies labui, puikiai atsispindi modernaus fabriko ar pastato tūryje. Naujus horizontus atvėrusi standartinių gyvenamųjų namų statyba įprasmino komunistinį šūkį: „Kiekvienam pagal poreikius, iš kiekvieno pagal galimybes“. Staigiai besiplečiantys modernaus stiliaus rajonai propagandiniuose dokumentiniuose filmuose, plakatuose tapo ryškiais šviesaus rytojaus vaizdiniais. Standartizuota ir bet kokiam klimatui pritaikyta daugiabučių gyvenamųjų namų statyba žadėjo aprūpinti visus vienodomis turtinėmis galimybėmis. Visi aukščiau išvardinti memų atrankos ir pripažinimo faktoriai tiko kaip propagandinis ginklas politinių ideologijų varžybose. Industrinė statyba  buvo palanki tiek marksizmo, tiek nacių ideologijai. 

    Filosofinės modernizmo šaknys 1920-ųjų Vokietijoje atskleidžia paraleles tarp modernizmo ir totalitarinės santvarkos. Vokietijos meno istorikas Wilhelmas Pinderis ir jo studentas Nikolausas Pevsneris teigia, kad ideologijos triumfo laikais Didžioji Architektūra buvo liaudies (Volk) produktas. Adolfas Hitleris, Josephas Goebbelsas, Walteris Gropius ir Ludwigas Mies van der Rohe įsitikinę, kad architektūra buvo centrinė epochos dvasios išraiška, tuo pateisinanti idealizmą, absoliutizmą ir aroganciją[5].

    Keli pavyzdžiai iš tarybų Lietuvoje leidžiamų pašto ženklų rodo, kad net Gedimino pilis savo paprasta ir įsimenama forma buvo tarybinei ideologijai itin parankus memas. Tai iliustruoja memų ypatybę keisti savo informaciją priklausomai nuo konteksto ir įvaizdžio.

     

    1. 1968 m. išleistas pašto ženklas su Gedimino pilyje plevėsuojančia tarybine vėliava. 2. Vilniaus miesto 650mečio proga 1973m. išleistas pašto ženklas su Gedimino  pilyje plevėsuojančia LTSR vėliava ir Vilniaus panorama. http://shoebox.heindorffhus.dk/frame-LithuaniaSovietStamps.htm


    5. Informacijos vartojimas lyginamas su judėjimu viešąja erdve

    Žmogaus intelekto sugebėjimas nurodyti ryšius tarp jį pasiekiančios informacijos, priskiriant jai skirtingas reikšmes, sukelia asociacijas su miesto gatvių tinklu, kuriuo judame iš vienos miesto vietos į kitą. Abiem atvejais yra svarbus atminties faktorius.

    Modernus minimalistinio tūrio pastatas pats savaime yra ženklas, žymintis vietą, kurioje jis stovi. Jis tarsi rodyklė į vietą atitinka hiperteksto elementą – internetinę nuorodą. Šio antropologinio miesto ir interneto vartojimo analogo pavyzdžių galime rasti literatūroje bei kine[6].

    Erdvės proksimalumą[7] iliustruoja turistiniai miestų žemėlapiai, kuriuose pastato vaizdinys (dažniausiai maža jo ikona) atlieka orientyro funkciją. Miesto erdvę atstojantys žemėlapiai schematiškai vaizduoja miesto zonas ir ryšius, redukuodami bendras pastatų formas, palikdami tik informacinį lauką. Kas lemia vieno ar kito objekto vaizdavimą miesto schemoje? Vieta, kurioje jis stovi? Įsimintina to pastato forma? Jo dydis?

    Architektūros objekto kaip miesto simbolio populiarumas priklauso nuo vaizdinio (ženklo) propagavimo medijose – turistiniuose giduose, TV kuriamuose miestą pristatančiuose reklaminiuose klipuose.

    Vienais atvejais ikonos būna funkcinės informacijos pobūdžio: kavinę atstoja kavos puodelis ar pupelė, parduotuvę – prekybinis vežimėlis, ir t.t. Kartais ambasadų vietas nurodo šalių vėliavėlės ar valstybės pavadinimo trumpinimas. Dažnai schemose išskiriamas miestą reprezentuojantis pastatas/statinys (Paryžiaus – Eifelio bokštas, Londono – „Big Benas“ ir t.t.)

    [pav.] Turistinis Vilniaus miesto žemėlapis 1970 m.


    6. Atopijų pasaulio ribos

    Dažnai vietos, su kuriomis tapatiname savo atsiminimus, neturi apibrėžtos erdvės. Tai vaizdinių industrijos kuriami miestai, tapę kolektyvinės atminties dalimi. Savo fiziškai sukonstruotam trijų matavimų pasauliui kaip statybinę medžiagą kino pramonė naudoja realiai egzistuojančias vietas, realius pastatus, gatves, aikštes.

    Filmas, rodomas kino teatre, yra viešoji vieta. Dažnai lietuvių (ir daugelyje kitų kalbų) formuluotė „Ar esi matęs tą filmą…“ pakeičiama „ar esi buvęs tame filme…“; ne „einame pasižiūrėti kino seanso“, o tiesiog „einame į kino seansą “ ir t.t. Kino juosta, kaip vieta, neturi apibrėžtos vietos, tačiau atmintyje ir vaizduotėje patirtas erdvės pojūtis yra tapatinamas su realios erdvės suvokimu. Tokias vietą praradusias vietas (placeless places) vokiečių sociologas, architektūros-miesto teoretikas Dieteris Hassenpflungas vadina atopijomis.

    Nors atopijos savo panašiu skambesiu ir neegzistavimu realybėje primena utopijas, tačiau pastarosios egzistuoja tik vaizduotėje, o atopijos yra topologinės fakto išraiškos šių dienų pasaulyje. Realių vietų vaizdų pavidalu matomos vietos egzistuoja ir pretenduoja į viešą erdvę. Jei sapną galime vadinti asmenine atopija, tai kine rodomą filmą – kolektyvine. Kino vaizdiniai – nuo juodai balto „Metropolio“, Walto Disney‘aus vaivorykštės miestų iki tarp-galaktinių civilizacijų, žinomų iš „Žvaigždžių karų“ – tapo globalaus masto socialinės erdvės pranašais.

    7. Išvados

    Žala, kurią gali padaryti smulkios informacijos dalelės, pasirodančios vis kitais pavidalais ir nuolat kovojančios dėl vietos smegenų ląstelėse yra ta, kad jos tarsi kompiuterių virusai sunaikina ar iškreipia mentalinę realybę. Atverdami savo sąmonę išorinio pasaulio suvokimui, tuo pačiu įsileidžiame iš išorės besiskverbiančius minčių virusus. Kaina, kurią mokame švaistydami savo intelektą, yra mūsų pačių pasidavimas reklaminių šūkių, kulto, politinių ideologijų įtakai. Kaip komerciniai šūkiai siūlo tariamai naudingą produktą, taip politiniai – sunkiai tikėtinus gilių socialinių ar ekonominių problemų sprendimo variantus.

    Iš pasaulio gyventojų virtome pasaulio žiūrovais. Priežastines dominantes keičia emocinės. Šiuolaikinėje miesto aplinkoje racionalaus paaiškinimo, objektyvumo nebuvimas maskuojamas jutiminiais ir vaizdiniais elementais. Erdvės atmosfera, pompastika ir kiti reklaminiai triukai tapo prioritetiniai kriterijai masinės kultūros vartotojui. Tiek konkreti architektūra, tiek ir kitos vaizdinių pramonės šakos glaudžiai bendradarbiauja miesto sociokultūrinio konteksto evoliucijoje. Vaizdo kopijos ir jo interpretacijos šiuolaikinėje visuomenėje skverbiasi lyg virusas, todėl kartais labai sunku objektyviai nusakyti, koks yra pirminis jo (vaizdinio) informacijos pobūdis.


    [1]Memų teorija pirmą kartą buvo pristatyta genetiko Richardo Dawkinso darbe "The selfish gene" (Savanaudiškasis genas), 1976m. Memas yra apibrėžiamas kaip save atkartojantis kultūros elementas, perduodamas imitacijos būdu. Imant bendrai, memetika nagrinėja kultūrą kaip tokių kultūrinių elementų – memų – visumą, parazituojančią šeimininkuose – žmonėse. Memai yra vertinami pagal savo gebėjimą užkrėsti šeimininką, išlikti šeimininko atmintyje pakankamai ilgai, nepakisti per ilgą laiką, užkrėsti kitą šeimininką. Nors memetikos mokslas yra labai jaunas, jau yra aprašyta metodikų, kaip memus naudoti formuojant reklaminius pranešimus, t.y., įtikinimo pranešimus. http://blog.hardcore.lt/mic/archives/000737.html
    [2] International style perrašė pastato formą. Stiliui būdingos stačiakampės formos, lygūs plokšti paviršiai, metalo, betono, stiklo naudojimas bei – daugeliu atvejų – spalvos eliminavimas iš pastato struktūros.
    [3] Heylighen, Francis (1997) "Objective, Subjective and Intersubjective Selectors of Knowledge", Evolution and Cognition 3, pp. 63-67. Šiuos kriterijus aprašo Salingaros ir Mikiten savo darbe „Darwinian Processes and Memes in Architecture: A Memetic Theory of Modernism“
    [4] Šioje vietoje medijos terminas vartojamas žiniasklaidos pranešimams apie architektūrą bei modernaus pastato vaizdiniams kine ir kitame viešajame diskurse apibūdinti.
    [5] David Watkin „Morality and Architecture revisted“ (2001) Univercity of Chicago Press, Chicago
    [6] Klaidžiojimas tinkle, pakliūvant į jau seniai apleistus užkampius, apie kurių egzistavimą net nenutuokdavai, atradimas netikėtos informacijos, kurios neieškojai – toks yra pėdsekio malonumas, pažįstamas miesto bastūnui, be tikslo vaikščiojančiam miesto gatvėmis. Malonumo šaltinis yra pats dreifavimas.[4] <…> Bastūnui būdingas dalyvaujančio stebėtojo pasyvumas: jis pasinėręs į miesto gyvenimą, bet kartu kiek atitrūkęs. Flâneur laikysena yra jusli besikeičiančio miesto pulsui, jis yra profesionalus miesto teksto skaitytojas – vedantis antropologinius užrašus apie miesto gyvenimą. Bastūnui pradėjus fiksuoti ir transliuoti savo patyrimą kitiems, pasirodo, kad jo somnambuliškumas yra refleksyvus. Lygiai taip pat bastūno virtualus dvynys, kurio buvimas Internete apsiriboja naršymu (browsing), gali palikti pasyvaus ir nesąmoningo informacijos rijiko įspūdį – kol vieną dieną neprabils virtualioje erdvėje, pvz., forumuose, bloguose, elektroninių leidinių komentaruose ir t.t. (Jekaterina Lavrinec. Tinklo bastūnai: savęs reprezentacija, sambūvis, bendrumo afektas (1 d.)
    [7] Terminas pasiskolintas iš geoinformacinių tyrimų srities. Čia proksimalios erdvės sąvoka vartojama norint apibūdinti trimatės miesto erdvės schematizavimą konvertuojant ją į tvimačių simbolių sistemą. Žemėlapis yra informacinė erdvės išraiška.

    Literatūros šaltinių sąrašas:

    1. Hanno-Walter Kruft (1996) A History of Architectural Theory: From Vitruvius to the Present (Princeton Architectural Press)
    2. Dawkins, Richard (1989) The Selfish Gene, (New Edition) Oxford University Press, Oxford.
    3. Nikos A. Salingaros „ Architectural es in a universe of information“ http://www.math.utsa.edu/sphere/salingar/memes-english.html
    4. Nikos A. Salingaros, Terry M. Mikiten „Darwinian Processes and es in Architecture: A etic Theory of Modernism“ http://www.math.utsa.edu/sphere/salingar/Darwinian.html
    5. *Heylighen, Francis (1997) "Objective, Subjective and Intersubjective Selectors of Knowledge", Evolution and Cognition 3, pp. 63-67
    6. *Dieter Hassenpflung. „Atopias – Chalenge of Imaginering.“ Bauhaus-Universitatat Weimar (2000)

    Iliustracijų šaltinių sąrašas:

    [1] http://home.arcor.de/oscar.wilde/lifetime/bauhaus2.htm

    temos: architektūra, idėjos ir teorijos, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.