• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2773320 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    medijuotos patirtys Šiaulių multimedijos fetivalyje „ENTER4“

    | 2006-05-01 | 14:52
    temos: apžvalgos,judantis vaizdas,medijų studijos,menas,renginiai

    Džiugina, kad Šiauliuose vyksta multimedijos menui skirtas festivalis (festivalio programa), tačiau kartu ir liūdina, kad jis vienintelis Lietuvoje, nes nežinia ar multimedijos ir muzikos festivalis CENTRAS toliau tęs savo veiklą (paskutinis įvyko 2004-ųjų rudenį). Nors ir būtų galima diskutuoti multimedijos etiketės tinkamumą šiam festivaliui, tačiau atmetus visus lingvistinius formalumus, reikėtų pasidžiaugti organizatorių iniciatyvumu ir aktyvumu, renkant visas pasiekiamas „multimedijos“ ir ne tik jos apraiškas iš Šiaulių, Lietuvos ir galiausiai pasaulio. Kartu su apžvalga pateikiama šiek tiek garsinės ir vaizdinės medžiagos iš festivalio.

    VDA animacijos studento Vyto instaliacijaReikia paminėti, kad nors ir anglų kalbos žodį multimedia pažodžiui būtų galima suprasti kaip „daug medijų“, tačiau dabartinė sąvokos multimedija konotacija tiek Vakaruose, tiek Lietuvoje daugiausia apima taikomuosius ir dažnai interaktyvius produktus, tokius kaip CD, DVD ar interneto portalai.

    Taigi  festivaliui labiau tiktų medijų meno festivalio etiketė, nes ji apima ir festivalyje rodytas fotografijas, ir videomeną bei trumpametražius filmus,  ir garso meno eksperimentus, ir audiovizualinę instaliaciją, ir „Ars Electronica“ produkciją, ir konferencijoje skaitytų pranešimų tematiką. Nustebino festivalio rengėjų Šiaulių dailės galerijos bei jos kuratoriaus Virginijaus Kinčinaičio aktyvumas ir veikla. Pasirodo,  Šiaulių dailės galerijoje yra sukaupta nebloga biblioteka, kurioje galima rasti ne vieną leidinį iš festivalio „Ars Electronica“ ar kokį kitą naujųjų medijų teorijos veikalą, be to čia pat per DVD grotuvą galima pasižiūrėti naujausius interaktyvaus meno darbus. Dėl savo viešo pobūdžio galerija ir biblioteka tampa edukaciniu centru visiems miestiečiams, ko itin trūksta net ir Vilniuje.
    VDA animacijos studento Vyto instaliacija

    Virginijui Kinčinaičiui pavyko suburti į vieną renginį ne tik medijų meno atstovus iš visos Lietuvos, bet ir surengti vietinį trumpametražių filmų konkursą, kuris pasirodė vientisesnis ir įdomesnis už ten pat rodytą tarptautinę „Next festival“ programą. Deja, po programos tapo akivaizdu, kad net 3 ar 4 kurso audiovizualinio meno studentai sunkiai reiškia savo „videomintis“, tad atrinkti nugalėtojus buvo gan sunku.

    Gintautas Mažeikis skaito pranešimąFestivalio konferencijoje pavadinimu „ENTER TEORIJA“ pranešimus skaitė 9 dalyviai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Kiolno (Vokietija). Konferencija vystėsi chaotiškai ir neprognozuojamai, ne vienas dalyvis pradžioje nebuvo tikras savo pranešimo tema ir jam skirtu laiku, tačiau visas chaotiškumas sėkmingai vystėsi kaip nesulaikomas performansas ir užtruko net 6 valandas, tik gaila, kad pritrūko laiko diskusijai.

    Vytautas Michelkevičius skaitė pranešimą „Naujųjų medijų teritorijos: tarp neformalių ir akademinių bendruomenių“, kurio kontekste taip pat pristatė ir „Balso“ žurnalą bei bendruomenę. Gintautas Mažeikis kritikavo vartotojišką visuomenę ir kalbėjo apie situacionizmo idėjas šiandieninio videomeno kontekste bei jas iliustravo Roberto Cauble‘o filmu „Alice in Wonderland or Who is Guy Debord“ (liet. „Alisa stebuklų šalyje arba kas yra Guy Debord‘as).

    Vienas iš įdomiausių pranešimų buvo lietuvio Žilvino Lilo, dirbančio 3D animacijos profesoriumi Kiolno medijų akademijoje. Žilvinas Lilas turi unikalios patirties, nes dešimt metų dirbo JAV „Disney“ ir kitose animacijos bei specialiųjų efektų kompanijose, o dabar ją praplečia ruošdamasis seminarams „Evolutions of Design“, „Style“, „The Perfect Mate“, „Intermediate 3D“ ir kitiems. Įdomiausia, kad dėstyti galima ne tik tai, ką geriausiai išmanai, bet kas tau atrodo dabar asmeniškai įdomiausia ar aktualiausia mene. Ši akademija iš kitų išsiskiria tuo, kad nemaža dalis seminarų paremti ne tik studijavimu, bet ir darbu realioje erdvėje. Tai reiškia, kad tokių seminarų studentų sukurti projektai iškart bus rodomi vienoje ar kitoje galerijoje ar parodoje, o ne dūlės archyve. Kiekvieno semestro pradžioje skelbiami seminarų pavadinimai ir studentai laisvai renkasi seminarus, taip pat ir dėstytojus. Įdomus ar siūlantis darbus eksponuoti galerijoje dėstytojas sulaukia daugiau studentų. Dėstytojai stengiasi sukurti patrauklius seminarų pavadinimus, pavyzdžiui: „ Write a Story like a Building“, „Roll over Beethoven“, „urban narrative“, „Last night a VJ saved my life“, „<<videokunst/electro-nische medien>>“. Nors akademija formaliai suskirstyta į keturis padalinius: „Medijų meno“, „Medijų dizaino“, „Meno ir medijų teorijos“ bei „Kino ir televizijos“, studentai gali laisvai rinktis dalykus iš bet kurio padalinio. Šiuo metu, pasak Ž. Lilo, populiariausias yra „Kino ir televizijos“ padalinys, o „Medijų dizainas“ sutraukdavo daugiausiai studentų apie 2001 metus.

     Kiolno medijų akademija yra viena geriausių šios srities edukacinių įstaigų Europoje, joje dėsto tokie garsūs menininkai kaip medijų menininkė Valie Export, kompozitorius Anthony Moore‘as (dirbęs kartu su grupe „Pink Floyd“), medijų archeologas Ziegfriedas Zielinskis ir kiti.

    Festivalio „Enter4“ konferencijoje taip pat kalbėjo Virginijaus Kinčinaičio TV guru ir lietuviškuoju McLuhanu pavadintas Skirmantas Valiulis. Savo pranešime apie televizijos mirtį jis teigė, kad visgi televizija su kai kuriomis išimtimis mirs, nors jai, kaip ir kinui ta mirtis skelbiama per anksti. Paklausykite S. Valiulio pranešimo ištraukos (mp3 formatu).

    Vilniaus universiteto filosofijos doktorantė Jekaterina Lavrinec nubrėžė medijuoto žmogaus urbanistėje erdvėje kontūrus, pavadindama jį kentauru. Trumpa videoištraukaiš pranešimo.

    Šiaulių universiteto atstovas Remigijus Venckus kalbėjo apie kino skatinamą vienatvę, o Asta Jurevičiūtė pristatė savo tyrimą apie seksualumo vaizdavimą lietuviškame kine iš antropologinės perspektyvos.

    Festivalio rėmuose taip pat vyko Gintauto Trimako parodos atidarymas „Savas formatas“ – geras medijų archeologijos pavyzdys. Kurdamas fotografijas menininkas sumodeliuodavo trikampį iš dviejų kamerų ir fotografuojamo vaizdo, t.y. su viena kamera fotografuodavo pasirinktą vaizdą, o su kita – pirmąją kamerą. Tokiu būdu buvo išviešinamas fotografo užnugaris, fotografavimo vieta bei šviesos šaltinis. Parodoje fotografijos buvo eksponuojamos po dvi: vienoje vaizduojamas interjeras ar peizažas, o kitoje kamera su kuria buvo nufotografuotas vaizdas.
    Iliustracija galėtų vadintis taip „8f arba Vytautas Michelkevičius fotografuoja parodos lankytojos skaitmeninio fotoaparato ekraną, nes jame mato Gintauto Trimako fotografiją, kurią ta parodos lankytoja fotografuoja, o šalia kabo fotografija, kurioje yra fotoaparatas ir vieta iš kurios buvo fotografuota pirmoji fotografija“. 4 laipsnio mediacijaTai galima įvardinti kaip trečio, o gal net ketvirto laipsnio mediaciją.

    Festivalis vyko tris dienas, iš kurių du vakarai buvo skirti garso menui bei audiovizualiniams performansams.

    temos: apžvalgos, judantis vaizdas, medijų studijos, menas, renginiai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.