• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 5 prisijungę dabar
    • 2588461 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    medijos visuomenėje: žymint teritorijas tarp senųjų ir naųjų medijų

    | 2006-01-23 | 19:23
    temos: interaktyvumas,interviu,mediosofija,menas,sociumas

    El. žurnalas „Balsas“ jau beveik metus plėtoja medijų kultūrą, klausdamas ir atsakydamas į naujus ir senus klausimus medijų diskurse. Apie medijas ir su jomis susijusias problemas diskutuoja Vytautas Michelkevičius,  žurnalo „Balsas” redaktorius ir informatikas, Open University (Didžioji Britanija) filosofijos mokslų studentas Žygimantas Medelis.
    Pirmą kartą interviu buvo spausdintas savaitraštyje "7 Meno dienos" (2006-01-20), čia pateikiama išplėstinė teksto versija.

    Vytautas Michelkevičius: Medijos tampa vis svarbesnėmis priemonėmis realybės reprezentacijai, transliavimui. Jos tampa esminiu dalyku komunikacijos procesuose ir todėl atsiranda poreikis tokį reiškinį vienaip ar kitaip ištirti: socialinis poveikis visuomenei, psichologinis poveikis individui, medijų reikšmė meno kontekste ir pan. Kaip turinio kitimą įtakoja medijos ir kokį turinį jos perduoda? Dar septintajame dešimtmetyje knygose „Gutenbergo galaktika“ (1962) bei „Kaip suprasti medijas“ (1964, lietuviškai 2003) McLuhanas kėlė klausimą, kodėl verta kalbėti apie medijas. Jis sakė, kad medijos veikia kaip anestezikai, ir žmogus tiesiog nepastebi medijų poveikio, priima tai natūraliai. Tuomet jis kalbėjo apie televizorių ir jo poveikį: televizorių žiūrint be jokios refleksijos, žmogus užhipnotizuojamas, t.y., negalvojama, kodėl televizorius žiūrimas ir klausomas, nesuprantamas jo poveikis nei kiti su tuo susiję padariniai. McLuhanas kėlė klausimą apie mediją ir jos technologinių galimybių įtaką. Ji yra taip giliai įsiskverbusi į visuomenę, kad žmogus jos nepastebi.

    Žygimantas Medelis: Na taip, televizorius, inernetas, radijas, dienraštis ir kiti pranešimą skleidžiantys daiktai yra tapę beveik namų apyvokos reikmenimis. Gali būti, kad medijos suvokiamos tame pačiame lygyje, kuriame yra galvojama apie šaldytuvą ar mikrobangų krosnelę. T.y. medijos sutapatinamos su dar vienu pasyviu vartojimui skirtu objektu.

    VM: Lietuvoje yra nemenka medijų teoretizavimo spraga: trūksta įvairių medijų – tiek masinių (žiniasklaidos), tiek specialiųjų, pavienių medijų (pavyzdžiui, fotografijos, videotechnologijų ir pan.) refleksijos.

    ŽM: Šis trūkumas tikriausiai atsispindi ir elimentariame sąvokų vartojime. Nors mes čia šnekam ne apie žiniasklaidą, bet visada tenka tai mintyje kartoti, nes žodis ‘medija’ iš karto yra susiejamas su žiniasklaida, mass media. Kaip būtų galima pradėti atskirinėti šias klaboje taip tampriai susijusias sąvokas?

    VM: Būtent lietuvių kalboje pirmiausiai ir susiduriame su pačių sąvokų problema. Vokiečių ar anglų kalboje vartojama ‘medium’ ir ‘media’ (vok. Medien) sąvoka, daugiskaita reiškianti ‘medijas’ – ja nusakomos komunikacijos ar meno perdavimo priemonės. Lietuvių kalboje vartojamas daugiskaitinis variantas ‘medijos’. Dėl vienaskaitos mes dar diskutuojame – ‘medija’ ar ‘mediumas’? Tokia sąvoka galėtų būti vartojama tiek meno, tiek masinės komunikacijos (spauda, radijas, televizija) kontekste. Skirtingais atvejais pasiekiama vis kita auditorija. Masinės medijos, kuriai priskiriama žiniasklaida, pasižymi masine auditorija. Žiniasklaidos sąvoka yra lietuvių kalbos komisijos pasiūlytas variantas. Žiniasklaidos sąvoka buvo įvardintos masinės informacijos priemonės, arba visuomenės informavimo priemonės.
    Apskritai medijos visuomenėje pradėjo įsigalėti XX a. pradžioj, viduryje. Medijų kultūros ir teorijų objektas yra tos pačios medijos, pradedant telegrafu, fotografija ir baigiant naujosiomis medijomis, kaip skaitmeninės videotechnologijos, internetas ar interaktyvios medijos ir pan.

    ŽM: Ar būtų įmanoma įvardinti tam tikras medijos rūšis, apie kurias mes kalbame? Ar jas įmanoma suskirstyti?

    VM: Yra įvairių suskirstymų. Pirmiausia medijos skirstomos pagal auditoriją: masinės ir nemasinės (specialiosios). Kitas variantas – naujosios ir senos, bet tai priklauso nuo to, kurią mediją mes pasirenkame atspirties tašku. Jeigu mes medijas apsibrėžtume kaip priemones, per kurias perduodama patirtis, kultūra, etc., tuomet galima būtų sakyti, kad meno srityje medijos yra architektūra, tapyba ir t.t. Jei mes iškart įvedame saugiklį, medijai priskirdami tam tikrą aparatą ar technologiją, tuomet medijos prasideda nuo fotografijos. Medijų teoretikai ją laiko pirmąja medija, kuri dabar priskiriama senųjų medijų kategorijai. Apie medijas kalbant bendra prasme meno kontekste, tapyba priskirtina senosioms medijoms, fotografija – naujosioms. Būtų galima skirti vizualines, garsines ir tekstines medijas, tačiau šiais laikais jos yra labai susiliejusios, ir grynąją vieną mediją yra sunkoka išskirti.

    ŽM: Tokios medijų konvergencijos geriausias pavyzdys būtų BBC ar CNN televizija: kalba galva, fone vaizdas iš įvykio vietos, ekrano apačioje – bėga teksto eilutė. Galima arba klausyti, arba skaityti, arba žiūrėti, kaip Irake kas nors sprogsta. Taigi televizija pajėgi pateikti visus tris tokio medijų skirstymo variantus. Tuomet naujųjų medijų vienas skiriamųjų bruožų ir yra tai, kad jos pranešimą transliuoja iš karto keliais kanalais. Tokiu būdu medijų klasifikavimas į vizualines, garsine ir tekstines lyg ir netektų prasmės. Galbūt toks poli-kanališkumas nurodo į auditorijos, jos pasiekiamumo svarbą? Ar galima kategorizuoti medijas pagal skirtingas auditorijas?

    VM: Klasikinė komunikacijų teorija auditorijas skirsto pagal kontekstus į intrapersonalinę komunikaciją (psichologijos sfera, procesas vyksta žmogaus viduje), interpersonalinę (tarpasmeninę), grupinę, viešąją, masinę, specialiąją ir t.t. Viešoji komunikacija – didelės paskaitos auditorija, o masinė – televizijos publika, tarpasmeninė komunikacija – dviejų žmonių bendravimas telefonu, „Skype“ ar kt. Medija yra tam tikras tarpininkas.
    Medijų mokslo pakraipų yra įvairių – medijų ontologija, medijų estetika (siejasi su meno filosofija), medijų archeologija (tyrinėjama visuomenės reprezentacija per mediją, pvz., fotografijoje – kodėl žmogus fotografavosi (buvo nufotografuotas) atitinkame laikotarpyje tokia poza, kodėl būtent taip apsirengęs ir ką tuo norėjo pasakyti, visa tai per medijas tyrinėti atitinkamą visuomenę bei medijų įtaką tai visuomenei etc.).

    ŽM: Kalbą tu pavadintum medija?

    VM: Kai kurie medijų filosofai kalbą analizuoja kaip mediją, tačiau dažniausiai kaip atspirtinį tašką bendrąjai medijų teorijai Medijų kultūros teorijose, kurias propaguoja elektroninis medijų žurnalas “Balsas” (www.vilma.cc/balsas), medija yra apibrėžiama kaip mechanizmas, kuris turi tam tikrą aparatiškumą. Jis nėra organiškas, bet turi tam tikrą aparatą, kuris perduoda, transliuoja, medijuoja: fotografijoje tai yra fotoaparatas, kine – kino kamera, spaudoje – pats popierius, kompiuterinėje grafikoje – kompiuteris ir pan.

    ŽM: Aš būčiau linkęs įtraukti ir kalbą kaip mediją. Kalbos filosofijos įtakoje būtų labai sunku kalbėti apie medijas nešnekant apie kalbą. Ir turint galvoje tai, ką tu paminėjai apie aparatiškumą, tai gramatika savo sudėtingumu tikriausiai pranoksta, tarkim, moderniausią lėktuvą. Todėl diskutuojant apie medijas neignoruočiau kalbos, nes galbūt ji nurodytų kokių nors įdomių krypčių svarstant pačios medijos sampratą.

    VM: Aš neignoruoju, bet apsibrėžiu tos srities tiesiog neimdamas. Kultūros istorijoje nužymimi trys posūkiai – lingvistinis, vaizdinis/ikoninis (kai visuomenė pradėjo mąstyti ne sąvokomis ar kategorijomis, o vaizdais) ir dabar besitęsiantis medijų / medialinis posūkis. Medialinis kultūros posūkis siejamas su technologinių aparatų įsiliejimu į sociumą. Televizija jau priskiriama prie senesnių medijų, labiau turima galvoje kompiuteriai, skaitmeninis vaizdo ir garso transliavimas ir pan.

    ŽM: Ar tuomet būtų teisinga teigti, kad kiekvienas iš tų posūkių žmogui suteikdavo daugiau sąlyčio taškų su išore, įgalinant turtingesnes patirtis? Ar būtų galima taip sakyti, kad po kultūrinio medijų posūkio mes turime daugiau galimybių santykyje su aplinka?

    VM: Iš esmės taip, nes senosios nemiršta. Senieji mąstymo moduliai išlieka ir puikiai egzistuoja.

    ŽM: Po kiekvieno tavo minėto posūkio daugėja žmogaus tęsinių?

    VM: Klasikinis McLuhano požiūris toks ir yra.

    ŽM: Kaip manai, ar galimybė skaitmenizuoti pranešimą ir įgalino paskutinijį – medialinį posukį? T.y., ar naujoji (po posūkio) medija, esmiškai skiriasi nuo senosios būtent savo skaitmeniškumu?

    VM: Medijų skaitmeniškumas taip pat nėra pakankamas kriterijus. Fotografija gali būti ant juostos ir skaimeniniame formate.

    ŽM: Gal tada iš viso neverta šnekėti apie skirstymą į senas ir naujas medijas, o apie tęstinumą? Kita vertus, analizuojant pačią mediją (o ne fotografiją), yra vienas ryškus skirtumas: skaitmeninis pranešimas yra virš laiko, t.y. laikas jo turinio nepakeičia. Fotografiją ant popieriaus laikas veikia, ji sensta, tuo tarpu skaitmeninis turinys gali būti identiškai perkopijuojamas ir taip išsaugojamas pirminis variantas nepakitęs. Bet nežinau, ar tai yra svarbu.

    VM: XX a. pradžioj filosofas ir medijų teoretikas Walteris Benjaminas buvo labai sunerimęs, kad meno kūriniai praranda aurą. Straipsnyje “Meno kūrinys mechaninės reprodukcijos amžiuje” jis kalbėjo, kad fotografijos pagalba galima tiksliai vienas prie vieno reprodukuoti realybės atvaizdus. Jam tai buvo esminis supratimas, kuo ji skiriasi nuo tapybos: turint vieną negatyvą, galima pridaryti šimtus identiškų meno kūrinio kopijų. Su tapyba to nepadarysi. Kilo klausimas, kas svarbiau – kopija ar originalas ir ar originalumas yra svarbus meno kūrinio vertinimo kriterijus? Dabar vėlgi galima kelti tokį klausimą.

    ŽM: Žiūrint į medijos perteikimo įrankio istoriją ir bandant rasti senosios ir naujosios medijos takoskyrą, kertinis skirtumas yra skaitmenizavimas, kuris suteikia galimybę turėti daug identiškų, nuo laiko nebepriklausomų kopijų, kai tuo tarpu visi kiti įrankiai buvo priklausomi nuo laiko. Net fotografija per šimtą metų pasensta, negatyvai sensta. Kompaktinė plokštelė irgi gali sulūžti, bet tu gali pasidaryti daug jos kopijų. Bet mes lyg ir suabejojom, ar šnekant apie medijas, šis aspektas yra svarbus.

    VM: Vinilas irgi buvo šimtus kartų kopijuojamas, nors nebuvo skaitmeninis. Jis tuo pat metu buvo ir masinė medija. Trečiąjį posūkį labiau apibūdina ne medijų, tiksliau kultūros skaitmeniškumas, o greičiau jos aparatiškumas. Tai reiškia, kad kultūra ir joje vykstantys procesai vyksta per medijas ir vien tik per medijas, kurios savo ruožtu yra tam tikri aparatai. Visgi skaitmeniškumas yra ne tik technologinė kategorija, jis pats suteikia kultūrai savo savybių. Tuomet pati kultūra tampa skaitmenine ir galima teigti, kad kultūros pagrindu tampa ne kalba ar vaizdas (ikona), o kodas, kuris gali turėti bet kokias išraiškos formas. Be to, kodas daro kultūrą instrukcinę (atsitinkančią pagal tam tikrų instrukcijų rinkinį) ir atsitiktinę.

    ŽM: Tada vėl iškyla klausimas, jau minėtas diskusijos pradžioje, kada medija tampa masine?

    VM: Komunikacijos moksluose yra toks apibrėžimas: kai yra vienas siuntėjas ir daug gavėjų, bet nėra arba beveik nėra grįžtamojo ryšio, kaip pvz., televizija, radijas, laikraštis.

    ŽM: Tai internetas jau nėra masinė medija?

    VM: Ne, internetas turi ir masinės, ir specialiosios medijos savybių. Be to, jis yra interaktyvus.

    ŽM: Vikipedija gerai iliustruoja interneto mediją, nes joje pranešimo turinio vartotojas yra ir jo kūrėjas. O tai kelia kitą įdomų klausimą: kas yra šios medijos pranešimo autorius ir kas prisiima atsakomybę?

    VM: Tai yra svarbus ir slidus klausimas. Masinėse medijose ta autorystė vis dar išlieka, nurodomi pranešimų autoriai, o galiausiai skelbiamas ir redaktorius. Masinėse medijose išlieka institucija, kuri viską koreguoja. Naujųjų medijų kontekste (naujųjų medijų meno kontekste taip pat) autorius yra išsklidęs. Dažnai naudojama tokia sąvoka – kolaboratyvinė autorystė – kuri dažnai yra neįvardinta (kaip ir wikipedia atveju). Vieno žmogaus autorystė nyksta.

    ŽM: Jeigu autorystės išnykimas yra vienas iš naujosios medijos skiriamųjų bruožų, mes turime gana įdomias socialines pasekmes: nebelieka atsakomybės už pranešimą. Grižtant prie wikipedijos, ten pasirodžius žmogų šmeižiančiam (pvz., kaltinimai nebūtomis žmogžudystėmis) pranešimui, nėra ką apkaltinti. Lietuvos rytą, CNN ar kitą žiniasklaidos priemonę būtų galima už tokį šmeižtą paduoti į teismą, wikipedijos – neįmanoma.

    VM: Teisinių problemų naujųjų medijų srityje iškyla daug. Naujieji medijų aktyvistai vietoj tradicinio autorinių teisių ženklo „Copyright“ (©), nusakančio, kad saugomos visos teisės, naudoja kitokį ženkliuką su dviem c raidėmis, reiškiančio tik kai kurių teisių saugojimą. Tai leidžia paimti bet kokį kūrinį, jį perdirbti, padalinti, perpjauti, išversti į kitą pusę. Priklausomai nuo autorystės lygio pasirenki, kokios teisės yra saugomos: arba rašai buvusį autorių, iš kurio kūrinio padarei derivatą – išvestinį kūrinį, arba ne. Yra dar ir taip, kad visi savo kūrinius sudeda į bendrą archyvą, ir juo leidžiama naudotis visiems norintiems. Atsakomybė yra padalijama visiems. Savo interaktyvių medijų kurso studentams rodžiau tokį projektą, kuris vadinasi „communimage“. Jis buvo pradėtas daryti 1999 m. internete. Idėja yra labai paprasta: yra tam tikra ekrano vieta, suskirstyta langeliais, ir kiekvienas ten užsukęs vartotojas gali įdėti paveiksliuką, kuris jam yra įdomus ar aktualus – savovaiko nuotrauką, politiko galvą ar pornografinį vaizdą. Vienas prie kito dedami paveikslėliai susiformuoja į vieną vaizdinį kūrinį, kuris tampa tarsi vizualinė visuomenės reprezentacija. Tai kolaboratyvinis darbas, nėra vieno konkretaus autoriaus. Autoriumi esame mes visi.

    ŽM: Tai į senųjų / naujųjų medijų apibrėžimo krepšį būtų galima įdėti dar ir tokį: senosiose medijose buvo lengva nustatyti autorių, kuris prisiima visą atsakomybę, ir jis buvo svarbus; tuo tarpu naujosiose autorių nustatyti sudėtinga, o ir atsakomybės tarsi nebelieka.

    VM: Dar atsiranda ir kitas dalykas. Pats vartotojas tampa dalyvaujančiu: ne tik žiūri, bet ir prisideda prie pranešimo kūrimo – čia atsiranda interaktyvumo momentas. Jis gali pasireikšti daug kur. Pavyzdžiui, per „Discovery“ kanalą visą savaitę žiūrovai balsuoja ir nusprendžia, kokias laidas, pavyzdžiui šeštadienį, jie nori matyti. Televizija transliuoja tai, ką nori žiūrovas: randasi grįžtamasis ryšys ir dalyvavimas. Bet čia tik pradinis taškas televizijoje.

    ŽM: Tokiu principu pranešimas vis tik dar nekuriamas, tik suteikiama galimybė spręsti, ką rodyti.

    VM: Bet savo vaizdinę patirtį kuriesi, pavyzdžiui, šokinėdamas per televizijos kanalus ir selektyviai gaudamas tam tikrus pranešimus. Vartotojas tampa dalyviu. Meno kūriniuose irgi prasideda interaktyvumo momentai, kai priėjęs prie kūrinio gali ką nors pasukti, paspausti, pakalbėti etc., ir nuo to kažkas pasikeičia: meno kūrinys pradeda egzistuoti tik sąveikoje su žiūrovu-dalyviu.

    ŽM: Šio interaktyvumo pasekmė yra tai, kad pranešimas ar pati medija visada yra nepabaigta. Pradinis pranešimas vos pasiekęs savo auditoriją yra jos transformuojamas. Kitas žiurovas-dalyvis gauna pranešimą jau pakeistą papildytą prieš tai buvusio žiurovo. Minėtas “Discovery” balsavimas dėl laidų, reiškia kad praeitos savaites programos surinkusios mažiausiai balsų išvis nepateks į naujos savaites sąrašą. Taip šios savaitės žiurovai yra suformuoti praeitos savaites balsuotojų.

    Po autoriaus klausimo man iškyla kita problema, susijusi su medijų vaidmeniu formuojant asmens identitetą. Sąlytis su aplinka vyksta per medijas. Jei jos suteikia daugiau sąlyčio taškų su išoriniu pasauliu, tai ar jos turi ir didesnę įtaką formuojant identitetą?

    VM: Iš esmės – taip. Naujosiose medijose vienas iš savo tapatybės kūrimo būdų yra elektroniniai dienoraščiai (weblogai). Vienas žmogus gali turėti, pavyzdžiui, penkis weblogus, kuriuose jis rodosi vis kitame socialiniame ar pan. vaidmenyje (menininkas, medikas, verslininkas etc), ir žiūri, kaip į jį reaguoja internetinė visuomenė komentarais. Naujosios medijos suteikia daugiau galimybių su kažkuo save sutapatinti ir sukurti savo tapatybę. Tikriausiai būtų teisinga manyti, kad kuri savo tapatybę sąveikaudamas su aplinka medijų pagalba, per komunikaciją.

    ŽM: Aš čia nugirdau pakankamai optimistinę gaidą, kad naujosios medijos leidžia aktyviau kurti savo tapatybę, ir net visapusiškesnę. Tačiau galima teigti, kad: pirma – identitetas kuriamas per santykį su išore, antra – santykį su išore formuoja medijos. Jeigu šie du teiginiai yra teisingi, tai tuomet galime daryti išvadą, kad medija formuoja identitetą. Iš pirmo žvilgsnio tokia išvada atrodo pakankamai apokaliptinė. Kita vertus, jeigu aš pats taip pat esu medijos kūrėjas, nes ką tik kalbėjome, kad naujosios medijos leidžia kurti pranešimą, tada turi supergalingą įrankį savo identiteto kūrimui.

    VM: Paminėjai svarbų momentą. Yra tokia taktinių medijų sąvoka, kuri yra masinių korporacinių medijų, arba žiniasklaidos, priešprieša. Apie jas kalbėti pradėta prieš kokius aštuonerius metus, kai naujosios medijos pasidarė pakankamai pigios ir prieinamos visiems (skaitmeninis fotoaparatas ar videokamera). Taktinėmis medijomis vadinama galimybė pačiam kurti žiniasklaidos pranešimą – tiek tekstinį, tiek vaizdinį. Taktinių medijų naudojimas paplitęs tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose, tiek Europoje. Aktyvistai paprastai nuvyksta į kokio nors svarbaus įvykio vietą, kur susirinkę ir didžiųjų televizijų (CNN, BBC etc.) atstovai, su savo skaitmeninėmis videokameromis. Tada jie kuria beveik savo asmeninį pranešimą (t.y. neturintį televizinės ideologijos ) ir tą medžiagą ištransliuoja per vietinę kabelinę televiziją ar internetu. Toks aktyvizmas šiais laikais pasaulyje labai populiarus, ir jis formuoja visiškai kitą įvykio ar realybės perteikimo vaizdą. Taktinių medijų aktyvistai tiesiog parodo, kad pasaulis ir realybė nėra tokia, kokią jas matome per didžiųjų TV kanalų laidas. Jie teigia, kad yra begalė skirtingų realybės ir gyvenimo versijų.

    Apie dar vieną kategoriją – lokacines medijas – pradėta kalbėti tik prieš kelis metus. Lokacinės medijos siejasi su asmens buvimo vieta. Kadangi dabar yra įvairiausių mobilių technologijų, su kuriomis galima prisijungti prie tinklo, pradedant mobiliuoju telefonu, delninuku ir baigiant nešiojamu kompiuteriu etc., žmogui lokacija tampa nebesvarbi – jis yra judantis, mobilus. Iš kitos pusės – lokacija labai svarbi: GPS – globali padėties nustatymo (navigacijos, pozicijavimo) sistema – seka kiekvieną tavo judesį, ir tu gali perduoti savo buvimo vietos koordinates. Taigi šiuos du aspektus – mobilumą ir vietos nustatymą – meno aktyvistai panaudoja meno projektų kūrimui. Šiais metais „Ars Electronica“ festivalyje interaktyvaus meno kategorijoje laimėjo latvių menininkai su lokacinių medijų projektu „Milk Project“ (www.milkproject.net): jame kalbama apie pieno judėjimo kelius. Jų meninis projektas susideda iš to, kad prie kiekvieno žmogaus, pradedant karvių augintoju, melžėju, pieno surinkeju ir baigiant sūrių pardavėju, prisegamos radio lokacinės priemonės. Kaip galutinį meno kūrinį jie pateikia grafinį vaizdą – kiekvieno jų judėjimo trajektorijų vaizdą. Meno kūrinio esme ir galutiniu rezultatu tampa tinklas ir jo ryšiai, kurie atspindimi per pačią judėjimo trajektoriją ir laiko dimensiją.

    ŽM: Šnekant apie galimos perskyros tarp senosios ir naujosios medijos radimą, siūlau aptarti fragmentacijos aspektą. Knyga yra monolitas – turi skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio, kad suprastum istoriją. Tuo tarpu naujieji pranešimai skaldomi į atskiras dalis. Tarkime, jei anksčiau pirkdavai vinilo ar CD visą albumą, dabar gali pirkti po vieną dainą. Flickr‘ (skaitmeninių nuotraukų tinklapis) yra labai įdomus dalykas, kai vartotojas gali kvadračiuku išskirti gabalą nuotraukos ir komentuoti būtent tik tą fragmentą. Blog‘ų taip pat neturi skaityti nuo pradžios iki galo, gali pasirinkti tik gabaliuką. Pranešimas yra didžiulis, bet gali tiesiog „išsikirpti gabaliuką“ ir jį „suvartoti“ atskirtai nuo pranešimo visumos.

    VM: Visa tai, ką tu suminėjai, aš suvedu į hipertekstinį patyrimą ir linijiškumo atsisakymą. Fragmentiškumas (skaidymas į modulius, fragmentus) atsiranda dėl to, kad galėtum kurti savus naujus ryšius ir savo galutinį produktą ar suvokimą. Hipertekstas sudėtas iš tokių prasminių vienetų, vadinamų leksijomis. Tas prasminis vienetas dažniausiai gali turėti nuorodą į kitą prasminį vienetą. Leksija tai ir yra, galima sakyti, tas modulis-fragmentas, kurį paspaudus patenki kitur: tarkim pasiklausai vienos dainos, ir nueini į kitą puslapį, kur nusiperki visą albumą. Interneto „knyga“ yra hipertekstas: tu vaikštai ten, kur tau įdomu. Tai nelinijinis skaitymas. Medijų teoretikas Jonas Dovey straipsnyje apie hipertekstinius naratyvus sakė, kad visą laiką buvo stengiamasi žmogaus patirtį sudėti į vieną liniją. Pavyzdžiui, fotografijoje – ciklas, filme – naratyvas su pradžia ir pabaiga ir t.t. Jisai pastebi, kad tai visiškai prieštarauja realiam gyvenimui – ryte atsikeli, žiūri „Labas rytas“, pasitikrini paštą, nueini į vieną paskaitą, paskui į darbą ir t.t. – gyvenimas susideda iš fragmentų, diena nėra linijinė. Hipertekstas, anot jo, ir yra grįžimas prie realios gyvenimo patirties, artimos žmogaus prigimčiai. Meno kūrinys ar bet kurios medijos turinys turi būti fragmentuotas ar moduliuotas, sudarytas iš įvairių dalių, kad galėtum jį vartoti ir naršyti taip, kaip tau norisi būten tuo momentu.

    ŽM: Pati medija dabar yra lengviau naudojama: galima paprasčiau – „gabaliukais“ – pasiimti iš jos tai, kas tau įdomu, o tai, kas neįdomu, gali pakeisti.

    VM: Taip, nesi įspraudžiamas į rėmus. Šiuolaikinis vartotojas nori būti viduje, nori dalyvauti. Vertinamas ne ekrano diktatas, o laisvė pasirinkti ir kurti savo vaizdines patirtis.

    temos: interaktyvumas, interviu, mediosofija, menas, sociumas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.