Matthias Vogel: filosofas apie muziką
eglė obcarskaitė |
2008-01-05 | 21:48
temos: filosofija,garso menas,idėjos ir teorijos,interviu,PARAŠTĖS
Matthiasas Vogelis – filosofas, dėstęs Frankfurto, Vienos, Gyseno universitetų filosofijos institutuose. Nuo 2007-ųjų – Marburgo universiteto filosofijos profesorius. Monografijos „Proto medijos. Proto ir Racionalumo teorija Medijų teorijos pagrindu" (Medien der Vernunft. Eine Theorie des Geistes und der Rationalität auf Grundlage einer Theorie der Medien (2001) Frankfurt/M.: Suhrkamp 2001), filosofinių straipsnių kultūros, meno, medijų, komunikacijos, muzikos, sąmonės filosofijos temomis autorius. Vienas iš rinkinio, skirto muzikos filosofijai, „Musikalischer Sinn. Beiträge zu einer Philosophie der Musik" (Frankfurt/M.: Suhrkamp 2007), sudarytojų.
Fillosofą Matthiasą Vogelį sutikti teko Graco (Austrija) mieste, kuriame praėjusį rudenį vyko 40-asis šiuolaikinio meno festivalis „Štirijos ruduo“ (Steirischer Herbst). Keturiasdešimtmetį minėjo ir svarbi šio festivalio programa, skirta muzikai, „Musikprotokoll“. Festivalio metu buvo suorganizuotos kūrybinės dirbtuvės, skirtos menininkams, kuriantiems eksperimentinę ir elektroninę muziką arba ja besidomintiems. Viena svarbiausių dirbtuvių dalių – tai teorinis seminaras, kurio metu skaityti paskaitas muzikos filosofijos ir muzikos, kaip medijos, tema ir buvo pakviestas Matthiasas Vogelis. Profesorius maloniai sutiko pokalbį pratęsti ir pasibaigus auditorijai skirtam laikui.
Kaip Jūs, būdamas filosofu, ėmėtės muzikos tematikos?
Sritis, kurioje dirbu pirmiausia, yra sąmonės filosofija. Mano požiūriu, vienas pagrindinių XX a. filosofijos pasiekimų – tai idėja tyrinėti filosofines problemas analizuojant lingvistines formas, kuriomis jos yra suformuluotos. Ši idėja paskatino didelį filosofijos progresą, tačiau tuo pačiu pareikalavo ir sumokėti nemažą kainą. Juk iš tiesų mes esame įtvirtinti savo konceptualiniuose gebėjimuose. Tačiau santykių, kuriuose mes esame ir nekonceptualinių dalykų, kuriais mes komunikuojame, analizavimas mūsų dar nėra pakankamai išvystytas. Taigi, vienas iš darbo, kurio ėmiausi, ketinimų buvo tam tikru aspektu atverti sąmonės filosofiją ne-konceptualiniam mąstymui. Mano požiūriu, itin išvystyta nekonceptualinės komunikacijos sritis yra meno kūrinio (ar būtent mano analizės atveju – muzikinio kūrinio) patyrimas, jo suvokimo būdas. Tuo tarpu viena pagrindinių lingvistinės filosofijos minčių yra požiūris, jog reikšmė yra kažkas, kas konstituojama supratimu. Taigi, jei egzistuoja ne-konceptualinis supratimas, tuomet kalbame apie būvius, turinčius turinį, kuris nėra konceptualinis. Tai – viena didelė problema, iš vienos pusės įsišaknijusi sąmonės, o iš kitos – meno filosofijoje. O muzika – ta dalis, kuri būtent mane domina. Net nežinau kodėl, tačiau mane toks tyrimas užburia, patraukia.
Savo paskaitose, kiek man teko girdėti, vienas labiausiai Jūsų pabrėžiamų dalykų yra muzikos intencionalumas. Tačiau šiandien būtų sunku apibrėžti, kas yra muzika. Tarkim, šiame festivalyje, Jūs pats vedate seminarus, kurių metu kalbama apie festivalio muzikos programoje atliekamus kūrinius – kūrinius, kuriuos vargiai būtų galima pavadinti „muzika“ ne tik kad „tradicine“ prasme, tačiau kurie yra toli gražu nuo tos muzikos, apie kurią rašė Adorno pasitelkdamas Schönbergo pavyzdį. Kad ir taip vadinama „aplinkos garsų muzika“, kuomet kūrėjas įrašo ir improvizuoja naktine Amazonės džiunglių tyla… Kokiu būdu, Jūsų nuomone, tai galima įtraukti į apibrėžimą to, kas yra muzika? Ir ar apskritai tai yra muzika?
Nėra lengva atskirti, ką dabar vadinsime muzika, o ko – ne. Juolab, kad dalies Jūsų minėtos aplinkos garsų muzikos programos kūrinių aš pats negaliu pabadinti muzika, tuo tarpu kai kitus muzika laikau. Manau, jog muzikos idėja yra ta, kad mes galime atkurti jos struktūras. Vadinasi, jei yra tiesiog pristatomi garsai, kuriuos galima įrašyti tam tikrose pasaulio vietose, jų nėra įmanoma atkurti. Todėl, kad jie tiesiog nėra sukurti, sudėlioti taip, kad galėtų būti atkurti įsivaizduojant tam tikras struktūras. Kartais tokio pobūdžio akustinė prezentacija gali turėti įdomių aspektų dėl to, kad ji yra dekontekstualizuota. Sėdint savo namų svetainėje galima klausytis hipopotamo skleidžiamų garsų – tam nebūtina nukeliauti prie Nilo upės ir t.t. Būtent ši dekonstektualizacija pasiūlo specifinį estetinį suvokimą. Tačiau, mano požiūriu, muzika yra veikiau tai, kas yra sukuriama kaip kitiems pateikiami objektai, kurie yra ne tik girdimi, tačiau kuriuos klausytojai gali atkurti savo vaizduotėje. Todėl jei kalbėtumėm tarkim apie visiškai aleatorines struktūras muzikoje, jų atkurti nėra jokios galimybės. Ir jei girdime natūralius, nestruktūruotus garsus, mes jų galime klausytis „tarsi tai būtų muzika“. Tačiau tai yra „tarsi“, „lyg“, tai – virtualu, nėra iš tikrųjų muzika. Manau, tai yra būdas atskirti „muziką“ nuo „ne muzikos“ išvengiant pavojaus būti per daug griežtu. Tačiau iš kitos pusės, manau, kad muzika nėra apribojantis projektas. Todėl, tarkim, kosminės aplinkos garso parametrai galėtų taip pat būti muzikinių struktūrų dalimi. Vadinasi, to, kas gali būti muzika, tyrimas yra vykstantis procesas, kuris galbūt iš dalies net nebėra tiek stipriai susijęs melodija, harmonija, ir pan. Tačiau tai – vis dar to paties projekto dalis. Tik besiremianti kitais kriterijais.
Gal galėtumėte truputį plačiau išskleisti savo terminą „tarsi tai būtų muzika“?
Tarkime, jei mes gamtoje randame, pamatome kažką, kas atrodo tarsi būtų plaktukas, tačiau kas iš tiesų plaktukas nėra. Tai ne plaktukas, nes tai nėra artefaktas, nėra išrastas, nėra sukonstruotas dėl tikslo būti plaktuku. Tačiau mes galime jį naudoti tikslui, kuriam naudotumėme plaktuką – vadinasi, tarsi tai būtų plaktukas. Esminė „tarsi tai būtų muzika“ idėja yra ta, kad mes, kaip klausytojai, ko-konstituojame muziką. Muzika nėra tai, kas paprasčiausiai randasi tiesiog žmonėms tai atliekant. Ji atsiranda ir dėl to, kad žmonės jos klausosi, „tarsi tai būtų muzika“. Ir manau, kad kiekvienas mūsų tam tikru gyvenimo metu išmokstame pagrindinius kriterijus, nustatytus tam tikroms muzikos rūšims – t.y. melodija, harmonija ir t.t. Laikydamiesi šių modelių mes galime klausytis garsų, kurie nėra muzika, tarsi jie ta muzika būtų.
Šiandien daug menininkų imasi būtent tokios muzikos, „tarsi tai būtų muzika“, kūrimo. Ar šio susidomėjimo negalima būtų pavadinti tam tikra prasme grįžimo prie muzikos ištakų, kuomet tebuvęs tik aplinkos ar aplinkinių įrankių sukeliamas garsas?
Iš tiesų mes neturime labai stiprių muzikos kilmės teorijų. Aš pats esu pakankamai skeptiškas teorijų, kurios pristato muziką kaip priemonę patenkinti biologinius instinktus, atžvilgiu. Yra teorijų, kurios teigia, esą muzika buvo išrasta tam, kad žmonės naudotųsi ja kaip priešingos lyties atstovų traukos priemone. Manau, jog tokia prielaida nėra visai tiksli – tai veikia paukščiams, tačiau ne žmonėms. Taip pat yra teorijų, teigiančių, jog muzika yra būdas koordinuoti socialinę sąveiką, bendravimą – tarkim, siekiant kartu darniai traukti virvę, yra paranku skleisti panašius į skanduotę garsus tam, kad jie padėtų suderinti patį veiksmą. Tačiau pats aš esu skeptiškas bet kurios šių teorijų sėkmingo veikimo atžvilgiu, nes visi rezultatai čia kyla be intencijos. Mano manymu, veikiau muzika kyla iš dainavimo, iš minties, jog tu pats gali pasiekti rezultatų, sukelti tam tikrą efektą. Tarkim, kai dainuojame vaikams, norėdami juos užmigdyti. Tokios dainos yra ramios, žemos, lėtos ir t.t. ir mes galime stebėti, kaip jos veikia kitus žmones. Ir nuo tada mes galime vystyti dainų galimybes, galimus jų poveikius. Tai – tik pagrindas, kuris ir yra sąryšis tarp dainų ir jų poveikių. Netrukus mes pastebime, kad galimybė modeliais struktūruoti mūsų klausymą, reiškia galimybę puoselėti, vystyti mūsų suvokimo būdus, kurie nėra redukuojami vien tik į loginį priežasties ir padarinio ryšį, kaip kad vien tik siekiant užmigdyti vaiką.
Ar Jūs tuo pabrėžtumėte ir žmogaus kūrybiškumo – kaip jo atliekamo sukūrimo, įsteigimo veiksmo – svarbą?
Taip, žinoma. Mano požiūriui esminga yra tai, kad aš teigiu abipusį procesą – iš vienos pusės tam tikra kryptimi yra organizuojamas garsas, tačiau tuo pačiu garso yra ir klausomasi. Tuo tarpu atliekant ar kuriant garsą yra kartu ir klausiama kaip, kodėl jis veikia. Lygiai toks pats procesas vyksta klausytojo pusėje – užduodamas klausimas, kaip tai veikia, kaip tai yra integruojama. Kokiu modeliu į savo turimas mąstymo struktūras galėčiau integruoti tai, ko dabar klausau? Taip yra randamas būdas klausyti ir atkurti tai, ko yra klausomasi, sukuriant patirtį, atrandant tapatybę mūsų sąmonėje.
Kuriuo keliu Jūsų manymu vystosi šiandieninė muzika?
Manau, jog šiandien muzika vystosi labai skirtingomis, įvairiomis kryptimis. Ir tai, manau, yra viena moderniojo periodo charakteristikų. Iš vienos pusės galima kalbėti apie technologinį garsą išgaunančių priemonių vystymąsi, kas mums suteikia galimybę kontroliuoti įvairius garso aspektus, kurių negalėjome kontroliuoti anksčiau. Kitaip sakant, mes dabar įgyjame naujus įrankius. Tačiau net ir tradicinėje vystymosi linijoje, kaip kad Schönberg, Berg ir t.t. kontekste, toliau vyksta procesai, kuriais nustatomi tam tikri kriterijai ir tiriamos galimybės kurti „didesnę“ muziką. Šis procesas vyksta kaip procesas, kuriuo mes atrandame naujas garso organizavimo galimybes. Tačiau čia pat yra svarbu pabrėžti, jog muzika, kurią matau savo „šiandieninėmis“ akimis, yra medija. Bandymai paaiškinti, tiksliai apibrėžti, kas yra medija, sukelia nemažai teorinių keblumų. Kai kurie interpretatoriai yra linkę mediją apibrėžti vien tik kaip nuorodą į įrankius – kompiuterius ir į juos panašius prietaisus. Mano požiūriu, tai veikiau yra veiksmų rinkiniai. Ir jei yra konstruojama labai redukuota muzika, kurios metu yra tiesiog sujungiami įvairaus aukščio ir ilgumo garsai, jau yra sukuriamas paprastas muzikos įvykis. Tuomet jau galima rinktis iš tokių grupių ir juos jungti kartu. Jei į rinkinį įtraukiamas naujas kriterijus, jis atveria naujas galimybes. Tačiau ši schema veikia nepriklausomai nuo to, ar grojama yra smuiku ar sintezatoriumi. Manau, visuomet yra svarbu pamatyti, iš kurios galimybių grupės yra pasirenkama, žvelgti į tai kaip į garsų sintezę. Dažnai mums yra būtina individualizuoti elementus, iš kurių muzika yra sukuriama. Girdėti tai kaip muziką.
Kokią Jūsų manymu įtaką muzikos raidai turėjo naujai atsiradusios galimybės reproduokuoti, skaitmenizuoti muziką, kurti ją skaitmeniniu pavidalu?
Tai, tiesą sakant, yra didelis empirinis klausimas. Kaip filosofas, nesu visiškai kompetentingas atsakinėti į empirinius klausimus. Todėl mano požiūris tėra vienas iš daugiau galimų, jis jokių būdu nėra eksperto požiūris. Manau, kalbant apie naujas reprodukcijos galimybes, buvo pažengta muzikos išgryninimo procese, kurio metu tiesiog triukšmingi garsai yra paverčiami vis kokybiškesniais ir kokybiškesniais. Taigi, vyksta procesai, kurių metu išvalant, išgryninant, išfiltruojant muziką nuo „netinkamų“ garsų, triukšmų tuo pačiu ir veikia estetinis jos intepretavimas. Yra kontekstų, kuriuose šis išvalymas turi estetinę vertę – klausantis juostelės įrašo ausis trikdys triukšmas, kuris neleis groti labai žemų garsų, signalų, jie tiesiog nebus girdimi. Dar pažeminus garsą taps girdimi garsai, kurių anksčiau tarsi nebuvo. Tai atveria naujus kelius žaidimui su muzika, kurios klausomasi. Iš kitos pusės, skaitmeninės technologijos suteikia galimybę varijuoti muzikos elementais, kad būtų pasiektas maksimalus, labiausiai paveikiantis efektas.
Kaip manote, ar skaitmeninė muzika galėtų išstumti gyvai atliekamą?
Manau, jog, kad ir kaip ten bebūtų, jei žmogus nėra klausęsis gyvos muzikos koncerto, iš štai jam suteikiama proga tai padaryti pirmą kartą, jis bus sužavėtas tuo, kad tokia muzika nėra redukuojama ar reprodukuojama bet kokiais kitais procesais. Jei esi koncerto liudininkas, koncerto kaip įvykio išskirtinumo, nepaprastumo suvokimas yra tai, kas prikausto tavo dėmesį visai kitu būdu nei situacija, kurioje žinai, kad kiekvieną akimirką gali sustabdyti kompaktinį diską ir čia pat paleisti jį iš naujo ar nuo tos vietos, kuri labiausiai patinka. Koncertas pats suteikia tik vienintelę progą išgirsti tai, kas atliekama. Ir tai sukuria ypatingą ir labai glaudų ryšį su tuo, kas vyksta scenoje. Be to, kitas aspektas yra tai, kad iš anksto nežinoma, ar tai, kas vyksta scenoje, pasiseks. Lieka pasisekimo ar nepasisekimo alternatyva, kas vėlgi labai suartina su muzikos atlikėjų scenoje momentu „dabar“. Ir tai negali būti perverčiama, redukuojama jokių technologijų.
Kokios muzikos Jūs pats paprastai mėgstate klausytis?
Labai įvairios. Būdas, kuriuo aš klausausi muzikos, yra daugiau ar mažiau tyrinėjimo būdas. Mėgstu klausytis labai senos muzikos, tačiau taip pat ir šiuolaikinės, įvairių kultūrų muzikos ir t.t. Mėgstu klausytis ir populiariųjų hitų, nes manau, jog žavinga yra tai, kaip daugybė žmonių iš jų pasisemia energijos. Dažnai tokią muziką vargu ar galima būtų pavadinti muzika, tačiau žavu matyti, jog ji veikia. Vadinasi, muzikos galima klausytis ne tik tam, kad pajustum malonumą, mėgautumeisi ja, tačiau ir tam, kad klausant pamatytum, kaip ji veikia, kas gali būti veiksminga, „gera“ net ir „blogame“.
Ką Jūs manote apie populiariosios ir „aukštosios kultūros“ muzikos atskyrimą? Sakoma, kad populiarioji muzika staiga iškyla ir greitai nunyksta…
Kartais taip atsitinka. Tačiau vis dar yra tiek žmonių, kurie klausosi Elvio ar The Beatles.
Tuomet kas apibūdina populiariąją muziką – parduotų albumų, klausytojų skaičius?
Na, pats terminas tikriausiai visų pirma siūlo tokią interpretaciją. Tai, be abejo, susiję su visuomenės dalies, besiklausančios tokios muzikos, mastais. Tačiau aš nesutinku, kad populiarioji muzika turėtų būtinai būti ta, kurios lengva klausytis, kuri yra žemesnio išsivystymo lygio. Pavyzdžiui, tų pačių The Beatles muzika neretai yra gana sudėtinga ir ją kuriant buvo naudojamos sudėtingesnės technikos, kurios iki tol populiariojoje muzikoje naudojamos nebuvo. Techno muzika, kuri dabar nebėra tokia gyvybinga, tačiau kuri prieš keletą metų buvo itin populiari Vokietijoje – apėmė procesus, kurie iš tiesų išvystė tam tikrus, specifinius, tik jai būdingus aspektus, nebuvusius iki jos. Čia aš pabrėžiu būtent ne estetinius, tačiau ekstetinius jos aspektus – supaprastinant, redukuojant viską, kas turi ką nors bendra su melodija, paliekant tiesiog ritmą, tiesiog mažiausiomis laiko dalelėmis atsinaujinantį vyksmą. Techno muzika turi tam tikrų itin išdirbtų aspektų. Taip pat ir roko muzikos garsai, kurie yra labai išvystyti, pavyzdžiui, atvejais, kai galime rinktis garsą tarp penkių šešių gerų stiprintuvų, rinktis tarp smuikų, gitarų, skirtingų efektų ir pan. Kai kurie šių garsų – labai išvystyti.
Ar galima būtų manyti, jog „masių visuomenei“ yra svarbu, būtina turėti tokią lengviau suprantamą muziką – muziką, prie kurios, tarkim, yra lengviau priartėti?
Na, jei malonumas jaučiamas klausantis sudėtingos muzikos, tuomet galima manyti, jog žmogus jaučia malonumą sukoncentruodamas dėmesį ties objektais, kad jaučia malonumą ieškodamas struktūrose integruotų modelių, jaučia malonumą gaudamas tam tikrą iššūkį – kitu atveju klausantis sudėtingos muzikos malonumą patirti būtų vargu ar įmanoma. Tačiau muzika, klausoma tik atsibudus ryte, dažniausiai yra ne tokia – ji turėtų padėti įgauti stimulą iš tiesų pabusti, pasiekti virtuvę ir paskui jau darbą. Toks muzikos klausymo būdas yra kitoks. Taip pat kaip ir tas, kuomet klausomasi muzikos tam, kad nesijaustum vienišas ar kad pilkumą už lango nustelbtų saulės spinduliai „sklindantys“ iš muzikos grotuvo. Manau, kad toks muzikos klausymas visada liks svarbus. Ir visuomet liks muzikos žanrai, kurie leis lengvai pagauti, įsiminti melodiją, priedainį ar pan. Tokią muziką galima dainuoti sau mintyse, galima ją neštis kartu, ji suteikia šilumą. Žmonėms ji patinka ir tikrai patiks toliau.
Kaip šiuolaikinė muzika galėtų apibūdinti, apibrėžti, atitikti šiuolaikinio individo modelį?
Nežinau ar muzika galėtų iš viso ką nors apibūdinti. Klausimas, ar muzika gali apibrėžti, aprašyti, paliečia opią teorinę problemą. Akivaizdu, kad deskriptyvūs sakiniai gali aprašyti situacijas pasaulyje. Bet ar muzikai galima priskirti šią savybę? Manau, tam tikrą egzistuojančią muzikos ir pasaulio atitikimo, sąryšio galimybę yra itin sudėtinga apibrėžti. Tarkim, jeigu iš tiesų galvotumėme, kokia yra pankų muzikos esmė – tai toli gražu vien tik malonumo potyris klausantis ar grojant tris akordus. Tai – gyvenimo būdas. Tai – eisena, kūno judesių mokymasis. Tuo tarpu šių judesių modelis slypi muzikoje. Tai, ką mes gauname iš muzikos, mes gauname iš modelių, kurie atveria muziką mūsų klausymui, girdėjimui. Tokiu būdu iš muzikos mes perimame tam tikrą habitus. Po šio įvykio pasaulį mes matome jau kitomis akimis. Tokiu būdu galima netgi teigti, jog iš tam tikros pusės mes patys organizuojame pasaulio modelius pagal habitus kurį gauname iš pre-deskriptyvaus, dar nekalbinio muzikos patyrimo. Kitaip tariant, mes girdime muziką, mes esame jos paveikiami, o tuo pačiu tai paveikia ir mūsų žvilgsnį į pasaulį. Tačiau iš anksto mes negalime programuoti muzikos modelių ir kaip jie mus paveiks.
O muzika mus gali programuoti?
Tam tikra prasme taip. Tačiau labiau tiktų tiesiog sakyti, kad mes patys save programuojame, tiesiog esame įkvepiami muzikos struktūrų. Bandydami suvokti muziką ir jos poveikį, mes patys aktyviai veikiame. Tačiau čia mes kalbame nebe apie elementarų, trumpą tam tikro pobūdžio muzikos pasiklausymą. Tam, kad iš muzikos būtų perimtas habitus, reikalingas gilus, nuolatinis įsiklausymas, tarsi gilus tam tikros muzikos tyrimas, o ne tik vieną kartą nugirstas kūrinys. Galų gale tam, kad atsirinktumėme, kokie muzikos žanrai ar kūriniai mus paveikia, mes turime išklausyti tikrai daug ir įvairios muzikos. Ir jei savo paieškų kelionėse aptinkame įdomią, ypatingą salelę, mes joje ir pasiliekame – ir gal prabėgus pusmečiui net sušunkame – taip, mano pasaulėžiūra pakito… Bet muzika yra nepaprastai įvairi ir tai, kas paveikia vienus, gali būti visiškai nepriimtina kitiems. Mano manymu šiandien muzika – tai pasiūlymai. Ir nėra privalu jų visų priimti tam, kad būtų pasiekta gili pačios muzikos patirtis. Priimkime tiesiog tai, kas mus iš tiesų paveikia.
temos: filosofija, garso menas, idėjos ir teorijos, interviu, PARAŠTĖS |
« Nerijus Milerius: paraštės gali būti elitinės | | Aldis Gedutis ir (n)esanti provincija »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.