• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2388201 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Maria Lind: Europos kultūros politika 2015-aisiais. Šiuolaikinio meno valstybinis finansavimas Europoje: ateities scenarijai

    | 2007-11-08 | 17:31
    temos: ATEITIS,menas,politika,sociumas

    2015-ieji. Tiek valstybinėmis, tiek privačiomis lėšomis finansuojamą meną valdo visiškas instrumentalizmas. Tarnaudamas  nacionaliniams arba visos Europos interesams, jis tapo ypač naudingu kuriant arba įtvirtinant vienokias ar kitokias tapatybes. Be to, menas – tai ir trokštamas komercinis produktas, tiesiog idealiai tinkantis kaupimui. Jis skatina regionų vystymąsi, suteikdamas visuomenei naujas kūrybinės veiklos galimybes. Meno muziejai ir centrai – populiarus ir nerūpestingas būdas leisti laisvalaikį. Be to, 2015-aisiais menas ateina į pagalbą slopinant nepageidaujamas fašizmo ir nacionalizmo apraiškas visuomenėje.

     

    Tokią galimą netolimos ateities viziją siūlo aštuoni projekto „Europos kultūros politika 2015-aisiais. Šiuolaikinio meno valstybinis finansavimas Europoje: ateities scenarijai“ (European Cultural Policies 2015: A Report with Scenarios on the Future of Public Funding for Contemporary Art in Europe) dalyviai. Scenarijai parengti bendradarbiaujant IASPIS (International Artists Studio Programme in Sweden), eipcp (European Institute for Progressive Cultural Policies) ir åbäke, tarptautinei dizainerių grupei, įsikūrusiai Londone. Projektas paruoštas specialiai „Frieze Art Fair 2005“.

     

    Žinoma, ateities raidos vizija gali būti ir kritiškesnio meno formos – kultūrinės praktikos, kuriančios savarankiškas mikrosistemas. Tam, kad menas išliktų svarbia pilietinės visuomenės dalimi, nebūtina kurti vizijas, pritaikytas parodiniams, ar kitiems nusistovėjusiems instituciniams formatams. Anot pranešimo bendraautorių, tokioje įtraukiančioje sistemoje galėtų būti kur kas daugiau bendradarbiavimo formų, nei jų pasitaiko šiandienos mene. Tačiau kaip toks menas būtų finansuojamas?

     

    Trumpam žvilgtelėkime į dabartį. Nesiimant vertybiškai vertinti komercinės ir nekomercinės veiklos santykio, galima pastebėti, jog darosi vis sunkiau atskirti privačias komercines veiklas nuo viešųjų nekomercinių. Pastarosios kategorijos ypač slidžios: vertybinis ir finansinis kapitalas nuteka skirtingiausiomis kryptimis, maišydamasis tarpusavyje. Štai kad ir „Frieze“ fondas, ne pelno organizacija, administruojanti, užsakanti ir kurianti kuruojamas programas (projektus, diskusijas, edukacinius renginius), rengiamas kasmetinės „Frieze Art Fair“ mugės metu: tarp ją remiančių visuomeninių organizacijų yra ir pati Anglijos meno taryba (Arts Council England). „Frieze Art Fair“ – tai komercinė kompanija, 2002 m. įkurta „Frieze“ žurnalo leidėjų, kurie iki šiol ją (kaip teigiama jų interneto svetainėje) „jums teberengia“. Mugę savo ruožtu organizuoja Frieze Events Ltd. Visos minėtos įstaigos aiškiai yra to paties „Frieze prekės ženklo“ dalys, o kai kurių asmenų pavardės figūruoja kiekvienoje jų.[1] Kartu su komercinėmis galerijomis, „Frieze Art Fair“ mugėje dalyvauja ir valstybės finansuojamos institucijos, bendradarbiaujančios su „Frieze“ fondu: Frankfurto „Portikus“, Amsterdamo „Stedelijk Museum Bureau“, Bilbao „Sala Rekalde“ bei „Project“ Dubline. Dabar jau tapo įprasta į meno muges kviesti valstybines institucijas. Tačiau „Frieze“ fondas pakeitė tradicinį bendradarbiavimo modelį į formalesnį ir pasinaudojo mugėje dalyvaujančiomis viešosiomis įstaigomis teikdama paraiškas valstybiniam finansavimui. Fondas gavo dideles sumas iš ES kultūros fondo „Kultūra 2000“. Daugeliu atvejų regis, „Frieze“ fondo ir Frieze Art Fair“ veikla pranašauja Viešojo ir privataus kapitalo partnerystes, kurių reikšmė, kaip teigiama scenarijuose, kitą dešimtmetį smarkiai išaugs.[2]

     

     „Frieze Art Fair“ paprastai laikomas sėkmingu projektu. Verslas sukasi puikiai, lankytojų netrūksta. Ambicijos didžiulės, o mugei reikšmingo Projekto (pilnu pavadinimu „Frieze Art Fair 2005-7: Artists Projects and Talks Programme“, organizatorius „Frieze“ fondas) tikslas be kita ko yra ir „skatinti tarptautinio šiuolaikinio meno pripažinimą ir supratimą; šviesti ir informuoti menininkus, kritikus, kuratorius, galerijų savininkus, studentus bei visuomenę apie tarptautinį šiuolaikinį meną, rengti įdomias kasmetines diskusijas, iškelti tarptautinio lygio lyderius, kurie, tapę kultūrinio peizažo dalimi, skatintų visuomenę domėtis šiuolaikiniu menu.“[3] Toks pareiškimas niekuo nesiskiria nuo bet kokio muziejaus ar valstybinės galerijos viešųjų ryšių retorikos – tarsi meno mugės būtų perėmusios valstybinių institucijų vaidmenis ir tapusios pokyčių bei inovacijų arenomis. Viešosios erdvės kenčia nuo augančios mokesčių naštos. Politikai ir valstybės tarnautojai siekia, kad projektai būtų finansuojami iš išorės. Jie kelia vis didesnius reikalavimus visuomenei atviroms parodų programoms ir ima nervintis vos išgirdę apie bent kiek eksperimentišką ir kritiškesnį meną. Sėkmingos meno mugės tuo tarpu gali nebijoti iššūkių. Jų finansavimui retai kada iškyla grėsmė, tad visa, kas yra susiję su tyrinėjimais, iššūkiais ir mainais, tik prisideda prie jų sėkmės.[4] Taigi, ne pelno siekiančio fondo ir komercinės mugės jungtis šiuolaikinėje kultūros ekonomikos situacijoje yra naudinga abiem pusėms. 

     

    Ar tai reiškia, jog meno pasaulyje ims dominuoti nebe meno muziejai ir galerijos, o meno mugės? Ir jei taip, kokią įtaką tai turės menininkams ir jų kuriamam menui? Čia būtų naudinga žvilgtelėti į specifinius „Frieze“ fondo ir valstybės remiamų institucijų bendradarbiavimo būdus. Meno institucijos mugei ne tik suteikia savo kompetenciją ir reputaciją, bet ir kiekviena jų sukuria ir finansuoja po naują meno projektą. Pageidautina, kad projektai būtų tuo laiku ir įgyvendinami,jų biudžetas būtų bent 15 tūkstančių eurų.[5] 2005 metais tokio bendradarbiavimo su „Frieze“ fondu rezultatas buvo iš projekto „Kultūra 2000“gauta visa suma, kurios ir buvo prašyta: 179 tūkstančiai eurų.[6] Meno institucijos, savo ruožtu, kaip atlygį gauna „fondo patirtį ir vardą bei „Frieze Art Fair” išteklius, projektų pristatymams tinkamą erdvę mugėje, visą reikiamą gamybinę, konstrukcinę ar sklaidos pagalbą, projektų dokumentacijas ir įvertinimą, nakvynę Londono viešbutyje, pakvietimus į begalę renginių naujų kontaktų užmezgimui, plačią nacionalinę ir tarptautinę reklamą spaudoje bei internete , žiniasklaidos dėmesį ir – ne mažiau svarbu – labai didelį lankytojų skaičių.“[7] 2003-aisiais mugėje apsilankė 27 602 lankytojai, o 2004 m. skaičius padidėjo iki 30 822 – beveik tiek pat lankytojų susilaukia eilinė paroda „Whitechapel“ galerijoje. Žiniasklaidos susidomėjimas muge, vis dėlto, išties įspūdingas – tai proga susilaukti visiškai kitokio dėmesio, nei įprasta. Įdomu tai, jog bendradarbiaujančios institucijos ir menininkai negauna jokio papildomo finansavimo – tik sutartinę dalį iš tų 179 tūkstančių eurų, kuriuos „Kultūra 2000“ skyrė „Frieze“ fondo projektui.

     

    „Frieze“ fondas, kaip renginio „pagrindinis partneris“, turi teisę atmesti kitų „partnerių“ siūlomus projektus. Taip nutiko su šių metų IASPIS projektu – nepriimtu, kadangi vienas iš dviejų pasiūlytų menininkų jau buvo pakviestas dalyvauti paties „Frieze“ fondo rengiamame projekte. Toks sprendimas IASPIS – valstybės finansuojamos institucijos – viduje sukėlė diskusijas apie šiandienines valstybės finansuojamų meno institucijų sąsajas su komerciniais kontekstais: kokį poveikį šie santykiai daro menininkams ir kokias laisves jiems suteikia skirtingi ekonominiai kontekstai, o svarbiausia – ką šiandien reiškia „bendradarbiauti“. IASPIS pateikė naują pasiūlymą, kurį „Frieze“ fondas po nedidelių dvejonių priėmė – o tai ir yra šis projektas, „Europos kultūros politika 2015-aisiais. Šiuolaikinio meno valstybinis finansavimas Europoje: ateities scenarijai“. Projekte dalyvavę aštuoni autoriai iš skirtingų Europos šalių studijavo ir analizavo šiandieninę situaciją septyniuose regionuose. Be to, buvo nepamiršta ir ES politikos orientacija į ateitį – atsižvelgę į  tai, autoriai pasiūlė įvairius būsimos situacijos 2015-aisiais scenarijus. Kadangi valstybinis šiuolaikinio meno finansavimas ir jo ateitis yra glaudžiai susiję su kultūros politika apskritai, daugelis autorių aptaria ir šį klausimą.

     

    Aštuoniuose tekstuose aprašoma situacija įvairiose vietovėse. Autorių išvados kartais atrodo akivaizdžios ir nesunkiai prognozuojamos, tačiau kai kurios jų išties stebina. Visuose tekstuose akcentuojama ta pati mintis – menas vis labiau instrumentalizuojamas. Tai ypač ryšku kalbant apie nacionalinį/europinį identitetą bei suvokiant meną  visų pirma kaip ekonominį stimuliatorių. Rebecca Gordon Nesbit, analizavusi situaciją Didžiojoje Britanijoje ir tyrimams pasirinkusi Škotijos atvejį, aptinka aiškius meno instrumentalizavimo pėdsakus valstybės pozicijoje, dalinai susijusius su socialinio aktyvumo ir darbo rinkos skatinimo sąvokomis. Tokia situacija susiformavo aktyvėjant Viešojo ir privataus kapitalo partnerystėms, išplitusioms ir kitose socialinėse srityse ir valdančioms transporto bei sveikatos apsaugos sritis. Anglijos meno taryba palaiko mintį, jog privati meno rinka yra viršesnė už tas pastangas, kurios tradiciškai siejamos su viešomis veiklos formomis. Tokia pozicija skatina vienokio pobūdžio meninę produkciją ir slopina kritišką meną, nesitaikstantį su esamu status quo. Anot Rebbecos Gordon Nesbit, dėl šios priežasties po dešimties metų menas taps smarkiai poliškas. Viena vertus, viešasis ir privatusis sektorius susivienys į bendrą rinką, kita vertus, daugybė menininkų kartu su politiniais aktyvistais kurs naujas organizacijas, siekdami suformuoti naujas savarankiškas kultūros mikroekonomikas. 

     

    Brancos Ćurčić tyrimai Serbijoje ir Juodkalnijoje parodė, jog situaciją šiame regione taikliausiai apibūdina fragmentacijos terminas. Valstybinės institucijos čia visiškai priklauso nuo automatiškai skiriamų valstybės subsidijų. Nepriklausomos organizacijos tuo tarpu yra priverstos kaskart iš naujo prašyti net minimalios paramos. Tačiau kai kurios mažos nepriklausomai finansuojamos organizacijos (pvz., Rex ir kuda.org) prisiėmė įsipareigojimus, paprastai esančius valstybinių institucijų jurisdikcijoje. Tiesioginė parama menininkams, kaip ir rinkos įtaka, yra labai ribota. Įdomu tai, jog didžioji paramos dalis atkeliauja iš šveicarų fondo „Pro Helvetia“ – vieno iš galimų ateities pranašų. Branca Ćurčić prognozuoja, jog 2015-aisiais menas bus daugiausia finansuojamas tarptautinių visuomeninių fondų, kad ir valdomų griežtos kultūros politikos. Savo ruožtu individualiai kuriantiems menininkams teks varžytis su naujais menininkų tinklais ir neformaliomis grupuotėmis, kurios kursis, siekdamos išplėsti savo įtaką. Ćurčić pabrėžia, jog būtina aiškiai atskirti komercinę ir nekomercinę kultūros produkciją. Mes turėsime suprasti, kaip funkcionuoja šios dvi skirtingos sferos, tam, kad išvengtume situacijos, kurioje meno rinka būtų „pati svarbiausia veikėja, diktuojanti estetiką ir meno pasaulio madas“.

     

    Berlynui vėl tapus suvienytos Vokietijos sostine, šalies kultūriniame gyvenime įvyko reikšminga slinktis iš regionų į sostinę. Anot Cornelios Sollfrank, tokia „nacionalizacija“ sutapo su atgijusiu požiūriu į Vokietiją kaip į „kultūros naciją“, kurios kultūra gali būti vadinama Leitkultur, t. y. „pirmaujančia kultūra“. Taip gimė keletas prestižinių ir politiškai motyvuotų projektų. Pavyzdžiui, privačią Flicko kolekciją Nacionalinėje galerijoje (Nationalgalerie), „Hamburger Bahnhof“, finansavo valstybė, kitaip tariant, kolekcijos vertę pakėlė parama, kurią suteikė praktiškai bankrutuojantis miestas. Cornelia Sollfrank vadina tai tipišku pavyzdžiu, kaip smarkiai viešo/privataus kapitalo partnerystės pasitarnauja privačiai sferai ir jos sėkmės kriterijams, – sėkmės, kuri grindžiama dideliu lankomumu ir stambiais papildomų pajamų šaltiniais. Todėl visiškai nenuostabu, jog mažiau nei 1% valstybinio finansavimo atitenka tiesiogiai patiems menininkams, o ir šis santykis toliau mažėja. Klasikinė humanistinė-buržuazinė tradicija remti „nepopuliarų“ darbą ir nedidelei auditorijai skirtą meną užleidžia vietą ekonominėms ir funkcionalistinėms nuostatoms bei veikloms. Sollfrank viltis deda į savarankiškas mikrosistemas. Tik jos gali pasipriešinti  būsimojo dešimtmečio vizijai, kai visa kūryba turės būti parduodama, o muziejų sumažės perpus. Alternatyvioje vizijoje numatoma, jog 2015-aisiais meno institucijos atliks ir laisvalaikio centrų bei teminių parkų funkciją.

     

    Hüseyinas Bhari Alptekinas Turkijos raidos atžvilgiu nusiteikęs optimistiškiau. Kadangi šiandieninėje Turkijoje nėra rimtos kultūros politikos – bent jau palankios menui – prarasti nebus ką. Privatūs rėmėjai ir kompanijos vis labiau aktyvėja ir ima vertinti ryšius su ES strategijomis. Turkija išgarsėjo, įgyvendinusi keletą projektų Stambule ir Ankaroje bei Dijarbakire ir Izmire. Bhari Alptekinas pažymi, jog vis daugiau kitataučių menininkų ir kultūros kūrėjų atvyksta gyventi ir dirbti į Stambulą, bet perspėja dėl egzotizmo ir jį lydinčio poveikio, kurį nesunkiai gali sąlygoti tokie politiniai mainai. Bet kokiu atveju mainai skatina vaisingą bendradarbiavimą, o Turkijos menininkams suteikia daugiau galimybių įgyvendinti savo projektus užsienyje. 2015-aisiais Hüseyinas Bhari Alptekinas norėtų matyti sumažėjusią hierarchinę prarają tarp menininkų ir valstybinio finansavimo. Alternatyvi struktūra būtų palankesnė kritiniams požiūriams, paremtiems labiau panašumais, nei skirtumais, o menas taptų dar viena žinijos generavimo forma. 

     

    Istoriškai Belgijos meną formavo kultūros politika, pagrįsta atskirtimi tarp flamandų ir prancūzų. Be to, tarp turtingųjų buvo nemažai privačių kolekcionierių, savo laisvalaikį skiriančių menui. Frédéricas Jacqueminas pastebi iš to gimus mitą, jog menininkams tokia komercinė sistema naudinga, nors iš tiesų pelną gauna tik tarpininkai ir nedidelė pačių menininkų saujelė. Naujasis valstybės finansuojamas „menininkų statutas“ (1000 eurų mėnesinė parama), turėjęs garantuoti pastovias pajamas menininkams, nepateisino vilčių. Kriterijai, pagal kuriuos suteikiama ši socialinė privilegija, labiau tinka „kūrybinėms industrijoms“ – reklamai ir komunikacijai – nei rimtam meniniam darbui. Anot Frédérico Jacquemino, 2015-aisiais jau bus žengti pirmieji žingsneliai transformuojant kultūros aparatą. Dėl ženkliai išaugusių investicijų į kultūros infrastruktūras, daugelis meno centrų iki tol apleistuose Belgijos regionuose bus finansuojami viršvalstybinių organizacijų – tokių, kaip ES, – lėšomis. Pirmiausia bus mėginama pasotinti naują korporacinį meno alkį ir išvalyti valstybę nuo nepageidaujamų fašistinių bei nacionalistinių judėjimų. 

     

    Olegas Kirejevas teigia, jog Rusijos visuomenė dabar patiria esminį lūžį, o menininkai siekia tarptautinio pripažinimo ir integracijos. Tai lemia ir augančią komercializaciją, prasidėjusią daugybe naujų galerijų ir Maskvos meno muge, kurios svarbiausi lankytojai ir potencialūs užsakovai yra vietinė vidurinioji klasė. Menininkai negauna jokios valstybinės paramos, išskyrus 5000 eurų „Juodojo Kvadrato“ premiją, pirmą kartą įteiktą 2004-aisiais. Anot Olego Kirejevo, tokia situacija jau turi akivaizdžių pasekmių: menas vulgarizuojamas ir dekonceptualizuojamas, nusiritant iki karikatūros lygio; mažėja meno kritikų bei nyksta pats kritinis diskursas, viršijantis parduodamo meno poreikius. Galiausiai dominuojančios sistemos pakraščiuose ima formuotis naujasis avangardas, kurį Kirejevas laiko visuomenės nervų bei imuninės sistemų dalimi. Jis telkiasi apie Kultūros ministerijos finansuojamus nacionalinius šiuolaikinio meno centrus, kaip antai Jekaterinburge, Nižnij Novgorode ir Kaliningrade. Tokiomis sąlygomis individualūs bei susijungę į grupuotes menininkai, 8-ojo dešimtmečio viduryje gimusi ir jaunesnė karta, ėmė eksperimentuoti su naujomis idėjomis. Periferijose gyvenantys žmonės bendrauja tarpusavyje, aplenkdami Maskvos galios centrą. Kirejevas tiki, jog ateityje Rusijos menas turės didesnę įtaką pilietinės visuomenės formavimuisi ir veiks kaip tarpininkas tarp intelektualų ir plačiosios visuomenės.

     

    Tone Hansen rašo, jog 2015-aisiais Norvegijoje (kuri vis dar nėra ES narė) Kultūros ir verslo forumas (Forum for Culture and Business) bei užsienio investitoriai labiau nei bet kada investuos į meną. Valstybė irgi linkusi išnaudoti savo institucijas ir nori, jog jos kultūrinė parama darytų apčiuopiamą socialinį poveikį. Tačiau nemažai valstybinių institucijų buvo privatizuotos, tad nukentėjo jų darbo skaidrumas ir atskaitomybė, o viešojoje sferoje sumažėjo diskusijų. Projektų perdavimas kitoms įstaigoms atitolino menininkus nuo institucijų. Menininkai jau nebegali pasikliauti 1970 m. įvestais parodų mokesčiais. Institucijos dabar jaučiasi veikiau pagalbininkėmis, nei atsakingomis socialinės sferos veikėjomis. Kaip ir keletas kitų autorių, Tone Hansen teigia, jog menininkai, atsisakę tapti pramogų industrijos dalimi, neišvengiamai turės gyventi vis prastesnėmis sąlygomis.

     

    Kaip visos šios regioninės ataskaitos atspindi įvykius viršnacionaliniame, Europos kontekste? Europos Komisija jau 2004-aisiais pasiūlė naujos kultūros rėmimo programos planus, pakeisiančius projektą „Kultūra 2000“. Tačiau po ES konstitucijos atmetimo Prancūzijoje ir Olandijoje bei nepavykusių derybų dėl 2007-2013 metų biudžeto, šis procesas sustojo. Vis dėlto, kaip teigia Raimundas Minichbaueris, galima tikėtis tam tikrų pokyčių, pvz., jog valdžios struktūros taps atviresnės ir – neišvengiamai – palankesnės vartotojams. Būta ir konservatyvesnių pasiūlymų, kaip antai didinti paramą graikų ir lotynų klasikos vertimams, bei ekonominių pasiūlymų, sutelktų vien ties vadinamųjų „kūrybinių industrijų“ skatinimu. Palyginus su ankstesnėmis programomis, „Kultūroje 2007“ justi kur kas mažiau politinių ambicijų, vyrauja veikiau gynybinė pozicija. Atsisakyta pasenusios idėjos, jog kultūra turi savaiminę, imanentinę vertę, priimant ją kaip sudėtinę ES pilietybės, įvaizdžio ir užsienio politikos dalį. „Kultūra 2007“ kur kas aiškiau nei jos pirmtakai, žvelgia vien tik į Europą.

     

    Perskirstant visą ES biudžetą, žemės ūkiui numatytos lėšos atiteks žinijos ekonomikai – tai turėtų atnešti naudos ir kultūrinėms industrijoms. Tačiau lieka neaišku, kokį poveikį tai turės nekomerciniam menui. Kitas pokytis yra tas, jog taip trokštamų kooperacijų struktūra (dabar vadinama „kooperacijos centrais“) pareikalaus daugiau partnerių, ilgalaikių kooperacijų ir didesnių biudžetų – o tai naudinga stambiesiems „žaidėjams“ iš turtingesnių ES valstybių. Be viso to, parama Europos žinijos tinklams sudarė sąlygas atsirasti infrastruktūrai, kuri skatina kur kas savarankiškesnes daugiašales sąjungas, kurios taip pat gali bandyti pretenduoti į finansavimą. Vienas iš esminių klausimų čia būtų toks: ar ES yra pasiruošusi investuoti į ilgalaikį šių tarptautinių infrastruktūrų rėmimą?

     

    Šios ateities vizijos buvo nemokamai platinamos 2005 m. spalį „Frieze Art Fair“ metu, o lapkričio mėnesį Stokholme, vėliau Vienoje ir kituose miestuose buvo surengtos kūrybinės IASPIS dirbtuvės diskusijoms apie konkrečių veiksmų taktikas ir strategijas, susijusias su projekto tema. Tekstus galima parsisiųsti PDF formatu iš www.iaspis.com ir www.eipcp.net.   

     

     

     

    Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis

     

     

     

     


    [1] www.friezeartfair.com

    „Frieze Foundation“ dalinasi bendru biuru bei daugeliu administracijos darbuotojų kartu su „Frieze Art Fair“ ir „Frieze“ žurnalu. Kiekviena organizacija yra valdoma nepriklausomai kaip savarankiška kompanija. Amanda Sharp ir Matthew Slotoveris yra „Frieze Art Fair“ vadovai ir „Frieze“ žurnalo leidėjai bei „Frieze“ fondo direktoriai, konsultuojantys programų sudarytojus.

    [2] 2003 m. „Frieze Art Fair“ metu oficiali galerijų apyvarta buvo 11,1 milijonų svarų, tačiau apytiksliais skaičiavimais ji siekė maždaug 16-20 milijonus svarų. 2004 m. oficiali suma buvo 19,6 milijonų svarų, bet manyta ją buvus daugiau kaip 26 milijonai svarų. Pelnas nėra viešinamas.

    [3] Citata iš susitarimo dėl bendradarbiavimo (C&C CORP/SJE: LN:1A31AE5_ 45(5)).

    [4] „Frieze“ fondo parama nėra ir niekuomet nebuvo „užtikrinta ar laiduota“. Nuo pat jo įkūrimo 2002 m. programų finansavimu nepriklausomai rūpinosi direktoriai, kuratorius ir kuratoriaus pavaduotojas. 2003 ir 2004 metams buvo gautas metinis finansavimas. 2004 m. iš ES ir Anglijos meno tarybos buvo gauta pagrindinė parama 2005-2007 metams. „Tyrinėjimai, iššūkiai ir mainai“ – tai ne šiaip „priedas“, o mūsų veiklos esmė.“

    Citata iš Polly Staple, „Frieze“ fondo kuratorės elektroninio laiško Mariai Lind, IASPIS direktorei (2005 m. rugsėjo 20 d.).

    [5] „KULTŪRA 2000: REIKALAVIMAI 2005 METAMS: PRIEDAS C: FORMALŪS TINKAMUMO IR NETINKAMUMO KRITERIJAI B. TINKAMUMO KRITERIJAI“ santrauka:

    „Pagal programos „Kultūra 2000“ paraiškai keliamus reikalavimus, kiekvienas metinio ar daugiamečio projekto bendraautorius turi įnešti minimalią, 5% bendros biudžeto vertės sumą. 2004 m. rugpjūtį IASPIS buvo pakviesta dalyvauti metiniame bendradarbiavimo projekte. Kadangi bendras vienerių metų biudžetas buvo 300 tūkst. eurų, kvietimas galiojo su sąlyga, jog organizacija įneš 15 tūkst. eurų įnašą. „Frieze“ fondas, savo ruožtu, sutarė 15 000 eurų iš gautos paramos skirti projekto gamybinėms išlaidoms ir suteikti kai kurias kitas nepinigines privilegijas.“

    „2004-ųjų spalį buvo nutarta, jog norint gauti paramą ilgesniam laikotarpiui, būtų naudingiau pasirašyti ilgalaikio bendradarbiavimo sutartį. Kadangi 3 metų biudžetą sudarė apie 900 tūkst. eurų, kiekvienos organizacijos 5% įnašas pakilo iki 45 tūkst. eurų.“

    Citata iš Kitty Anderson („Frieze“ fondo kuratoriaus pavaduotojos) el. laiško „Frieze“ fondo partneriams dėl bendradarbiavimo sutarties (2005 m. rugsėjo 21 d.).

    [6] 2003 m. „Frieze“ fondas iš „Kultūros 2000“ gavo 135 616,97 eurų, o kitais metais – 148 520 eurų. Fondo paraiškoje, patvirtintoje 2005-ųjų gegužės mėn., 2005-2007 metams skirta 537 900 eurų.

    [7] Citata iš Polly Staple el. laiško Mariai Lind, 2005 m. rugsėjo 20 d.

    temos: ATEITIS, menas, politika, sociumas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.