• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2774679 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    marginalas – tai aš

    | 2008-01-31 | 14:55
    temos: esė,PARAŠTĖS,sociumas

    Vien paraštės, marginalijos visokios aplink, visi jaučiasi kokiu nors būdu spaudžiami, ujami, kontroliuojami ir patiria visokias kitokias diskomfortiškas būsenas. Kažkada dėdulė Zigmundas atrado, kad visi visada norim tvatintis su visais, kuriuos pamatom, ir taip sukėlė seksualinę revoliuciją – puolė žmoneliai vaduotis iš pančių vidinių, išpažint savo troškimų ir traumų, kirkintis be apribojimų ir taip laisvėti…

    Paskui staiga paaiškėjo, kad mums ne tik gugintis laisvai negalima, bet dar ir mąstyti taip, kaip norim, būti kuo norim, net realybės, pasirodo, didelė ir baisi modernaus mokslo varoma mašinerija matyti tokios, kokia ji „iš tiesų yra“ neleidžia! Padarėm šituos va stulbinančius atradimus ir tada ėmėm ieškoti, kas gi ten nuo mūsų kur paslėpta – kas savo galvoj susiieško džiaugsmo kokio, kas visuomenėj pamato tai, ko daugiau beveik niekas įžvelgti negali. Baisiai pakylėjantis užsiėmimas – sakyčiau, beveik tas pats, kaip kokią Amerikę ar kelią į Indiją, ar kokią niekieno neužmatytą kanibalų gentį atradinėt. Didingieji didžiųjų atradimų laikai! Su šventu virpuliu širdy koks išdidus atradėjas vis baksteli mūsų nosį į kokią naują, iki šiol neregėtą (ar regėtą, bet kažkaip nepastebėtą) keistenybę, katra keičia (na bent jau turėtų) mūsų suopratį apie pasaulį, apie mus pačius, apie… perkūnas žino, apie ką ten dar, bet svarbiausia, kad keičia. Vis ir vis. O labiausiai priviso visokių paraščių ir marginalijų – ir kas tik ne marginalija šiandien. Represuota, neįvertinta, nesuprasta, ignoruojama ir dar kaip nors (būdų, kaip tuos vargšiukus galima terorizuoti, atrasta daugybė – kitąkart smagu vien susižinoti koks elgesys gali būti įžeidžiantis, diskriminuojantis, nederamas, šlykštus ir kitaip peiktinas) skriaudžiami. Kur nespjauk, ten kokia nors užspausta grupė galuojasi. Kaip žinia, diskriminuojamos šiandieną moterys ir jų visiškai savitas mąstymo būdas bei kultūra, homoseksualai, įvairaus plauko etninės ir rasinės grupės, dar įvairesnės religinės draugijos (ši kompanija, regis, apskritai visiškai visa dusinama yra – net ir pačios didžiausios, valstybinės…), klubai visokie, visuomeninės organizacijos – žodžiu, jei tik yra kokia kuo panašių žmonių grupė, ji yra marginalizuota. Po galais, nepaminėjau vyrų! Ir aš, laimei ar nelaimei, esu vyras ir aš jaučiuosi diskriminuojamas. Dėl ko ir kaip – vėliau. Visus vis spaudžia, kažkaip represuoja, murkdo į purvą, tyčiojasi, neleidžia viešai pasisakyt ir visaip kitaip riboja. Blemba. Baisu darosi. Jau vien iš mano trumpo sąrašiuko išeina, kad esu baisiai ujamas per daugybę galų žmogus! Tiesa, moteriškumo ir su juo susijusių bėdų sau prisiskirt negaliu, taip pat ir orientacija seksualinė mano paprastai nesukelia pasipiktinimo aplinkinių tarpe, bet aš juk esu vyras, krikščionis (ar bent jau deklaruoju tai), baigęs aukštąjį mokslą (na, lietuvėlėj tas dabar nėra taip reta, bet aš nusidėjau tuo, kad studijavau filosofiją – o toks pareiškimas padorioj kompanijoj prie gero nepriveda. Paprastai stengiuosi kaip nors išsisukti, o kai prispiria, kukliai nuleidžiu akis ir atiprašančiu tonu pasisakau, visada pateikdamas kokį daugiau mažiau įtikinamą pasiaiškinimą), taip, kas čia dar… aha, dirbu mokytoju kaimo mokykloj, neturiu didelių ambicijų, esu nuo gimimo kaimietis, man užaugo poilgiai plaukai, neturiu merginos, nežiūriu televizoriaus (beveik, nes neturiu nuotolinio valdymo pultelio ir baisiai tingiu keltis iš lovos perjunginėti kanalų), rūkau, mėgstu dainuoti viešose vietose, geriu daug… nusibodo jau vardinti. Jei kam atrodo, kad kuris šitų požymių netrukdo žmoniškai gyventi, bet kada galiu pateikti išsamų paaiškinimą, kaip mane represuoja visuomenė toj ar kitoj vietoj.

    Gal išsiplėsiu visgi kiek. Mane labai skaudina, kad yra neatsižvelgiama į mano, rūkoriaus, interesus – rūkau nuo pirmos klasės ir visiškai nenoriu, o ir reikalo jokio nematau, mesti. Na, mesti gal ir būtų viena priežastis – tada nesijausčiau dėl to marginalizuojamas, bet tiek to. Žodžiu, man baisiai patinka rūkyti – ypač geriant. Alkoholį, arbatą ir kavą – kiti gėrimai tokių smagių pojūčių nesukelia ir rūkyt neskatina. Nieko nėr geriau nei surūkyt cigaretę ryte geriant pirmą puodelį arbatos… O kur dar malonumas sėdėti prirūkytam kaboke su draugais ir siurbčiojant kokį taurų gėrimą manieringai traukti dūmą… Tarp kitko, tas nerūkymas kavinėse ir baruose dar vienoj vietoj mane žeidžia – negaliu pakęst vaikų, ypač visai mažų, kai esu nusiteikęs ramiai išlenkti bokalą kitą. Po galais, aš juk dirbu mokykloj! Kur mano pilietinė (ar dar kokio plauko, bet vis tiek svarbi) teisė pasislėpti nuo tų mažų išgamų?? Ne, matote, vaikus į viešo girdymo įstaigas vestis yra, blemba, gražu ir pagirtina, o jau rūkyt tenai – tai vaje kaip negražu, negerai ir „na nejau mama nesakė, kad taip negalima?!”. Tikrai susinervinau. Niekaip neįžvelgiu, kuo vaikų tąsymasis ir nervų gadinimas žmonėm yra geriau nei gražių dūmų leidimas į atmosferą. Nu niekaip. Atsitempia kokį bamblį ir kirkina, virkdo jį, o kiti turi džiaugtis (turbūt) ir žavėtis juo… Taigi – mest aš nenoriu ir greičiausiai negaliu, bet man negalima to daryti – ir būtent ten, kur man labiausiai norisi. Visa laimė, kad gyvenu vienas – galiu bent savo namuose dūmyt kiek tinkamas ir gąsdint šventeiviškai nusiteikusius svečius. Per kurį laiką kvapas taip įsigėrė į tapetus, kad jie jau nebeužeina. Užrašęs šią giliamintišką pastraipą pagalvojau – o gal jie mane diskriminuoja?!

    Dar mane skaudina tai, kad esu mokytojas. Visų pirma dėl to, kad tapau juo ne savo noru – baigus mokslus labai reikėjo kur nors dirbt, nes neturėjau pinigų net cigaretėms ir turėjau rūkyti tėvo perkamą šlamštą, o niekur kitur manęs nepriėmė – mėsos kombinatui tuo metu buvau pernelyg protingas, o visokioms maksimoms – per kvailas. Mokyklai buvau tinkamas – nei šioks, nei toks, visiškai pagal standartą. Vos priimtas visai džiaugiausi – visgi darbas (gale mėnesio gausiu pinigų), vaikai sveikinasi susitikę, visi džiaugiasi, kad atėjo „jaunas ir gražus“ dirbti pas juos… Bet jau po kelių mėnesių supratau, kad nieko čia gero nėra ir nebus – alga juokinga, darbas sekinantis ir traumuojantis, galų gale beprasmiškas ir kvailas. Baisiausia buvo tai, kad turėjau kaži kokiu būdu tuos vaikigalius auklėti – pats visą gyvenimą maištavęs prieš sistemą! Bet šalin mano dvasines kančias. Esmė tame, kad greit pradėjau gėdintis (ir iki šiol gėdijuosi) sakyti, kur dirbu. Žmonės taip pašaipiai nužvelgia nuo galvos iki kojų… Tiesa, mano močiutė man nuolat karotoja – „darbas, tavo anūkėli, tai kap cikro ponaicio – sėdzi sau šiltai, popieraicius dėlioji ir nieko daryc nereikia“, bet manęs šitie žodžiai neguodžia kažkodėl. Matyt, dėl to, kad skamba kaip priekaištas – eitum tu, vaikeli, žmonišką darbą dirbti, o ne visokiom nesąmonėm užsiiminėtum… Lygiai tą patį, tik jau atvirai, man sako beveik visi draugai, giminės ir net visai nepažįstami žmonės. Vos tik sužino, kad „jaunas ir gražus“ (dabar dar nežinia kodėl prideda „protingas“) vyras (!) dirba mokykloje, iškart pareikalauja pateisinamos priežasties (visai kaip aš, kai koks vaikas pamokas praleidžia). Ir tenka visaip išsisukinėti – tai darbas lengvas, tai studijuoti netrukdo, tai patogu, tai… meluot nuo vaikystės man visai neblogai išeina, tad dažniausiai lieku nenukentėjęs ir su geru (ar bent nesuprastėjusiu) įvaizdžiu. Bet va kas graudžiau – juk aš čia esu tikrų tikriausiai diskriminuojamas! Jei pasakyčiau, kad man patinka tas darbas ir kad aš ten visai gerai jaučiuosi, kad sutariu su vaikais ir kad smagu ir gera būna su jais dirbti ir bendrauti, kad… na daug galima rasti priežasčių, kodėl žmogus galėtų norėti dirbti mokykloje. Ką norėjau pasakyti – jei tik įvardinčiau kurią iš šių priežasčių, iškart oficialiai tapčiau „kitokiu“, tuo sutvėrimu, kuris pagal apibrėžimą yra skirtas tam, kad nubrėžtų „normaliųjų“ egzistencijos ribas. Mane laikytų pamišėliu ir nenorėtų su manimi eiti gerti alaus – o jei ir priimtų į kompaniją, tai tik tam, kad būtų iš ko pasišaipyt. Linksmiausia su mokinių tėvais – aš mokau jų vaikus, o jie mane moko kaip reikia gyventi… taigi, dar kartą nesu „normalus“.

    Tęsdamas išsisakymą būtinai noriu pasakyt, kad mano kolegės mokykloje (aš ten kaip ir vienintelis vyriškos giminės atstovas) taip pat stebisi, kad aš ten dirbu ir vis siūlo eiti kitur, nes „negi vyras gali dirbti tokį darbą“? Čia jos turi omeny atlyginimą dažniausiai. Taigi esu diskriminuojamas dar ir dėl to, kad esu vyras. Jau girdžiu klykiant vulgariojo feminizmo atstoves. Na ir tegu. Kas klykaut gimė, tylėt negali. Nuo pat gimimo kas tik netingi vis bandė man išaiškinti, ką tai reiškia būti vyru. Smagiausiai šičia kartą pasireiškė mano tėvas – atkišo peilį ir liepė nudurti kiaulę, kurią mes žadėjom suvalgyt. „Būk vyras!”, tarė. Bet aš jau tada buvau nusprendęs būti išdidžiu maištininku ir atsisakiau. Ką ten dar daro vyrai? Neverkia, sodina (velnias žino kam) medžius, augina vaikus (jei neklystu, ypač sūnus), sunkiai dirba, aprūpina maistu ir papuošalais savo šeimyną, būna rimti ir atsakingi… šitą linksmą sąrašą galima pildyti pagal skonį. Bet smagiausia, kad visa tai aš turiu daryti tik dėl to, kad man šis bei tas maskatuoja tarp kojų – tas daiktelis įpareigoja mane elgtis visokiausiais kvailais būdais, apibrėžia mano tapatybę ir net, kaip kartais sakoma, galvoja už mane. Perkūnėlis šventas šautų tokią dovaną dievulio. O jei aš nenoriu? Tada esu „nenormalus“ ir mane reikia taisyti. Gydyti, auklėti, atlikinėti su manim psichoanalizės ar seksoterapijos seansus ir melstis, kad visa tai padės man atrasti tai, ko netekau. Tuo pačiu man draudžiama rūpintis savo vaikų auklėjimu – jei staiga paaiškėtų, kad su savo vaiko(ų) mama aš nė per kur negaliu gyvent vienam gyvenamam plote, mūsų bendrų pastangų vaisių augintų ji viena – nes motina kur kas geriau nuo prigimimo žino, kaip elgtis su vaikais. Dar man draudžiama dirbti vaikų darželyje (net ir direktorium) ar šiaip aukle, kuri į namus ateina, megzti, siuvinėti, melžti karves, nešioti aukštakulnius, dažytis, šokti baletą ir dar daugybė visiškai nuostabių dalykų. Ir maža to, kad šito iš manęs tikisi likimo draugai su maskatuojančia atributika, tai dar ir moteriškos tą patį gieda. Tik jos kategoriškesnės. Žodžiu, jaučiuosi represuojamas dėl savo prigimties. Smarkiai. Ir man visai nesvarbu, kad daug vyrų užima visokius ten postus ar pareigas, turi neva daugiau galimybių visaip savą reikšti ir demonstruoti savo unikalias asmenybes. Bala jų nematė. Aš nesakau, kad noriu būti moterim, – užsimanęs tokio džiaugsmo dar ir primuštas būčiau – noriu būti tuo, kas esu, bet be visų tų papildomų sąlygų, kurios, kaip žinia, prirašomos kur nors paraštėse smulkiom raidelėm.

    Kaip matėt, mane iš visų pusių marginalizuoja, spaudžia, smaugia, dusina ir gyvent neduoda. Ir aš ne vienas toks – ko nepaklausi, tas atras ne mažiau, o gal net ir daugiau visokių savo egzistencijos sričių ir sferų, kuriose jam sunku ir negera…. Visi mes paraštėse, visi galuojamės ir trokštam laisvės, mums trūksta supratimo, bendravimo, meilės ir kitų taip svarbių dalykų, be kurių nesinori gyventi. Tik va, man įdomu pasidarė – o kas tada mus į tas paraštes nustumia? Kas yra tame saulėtame centre? Kažkada buvo bažnyčia, represinis ideologijos aparatas, o dabar bala žino kas. Gal visos tos medijos? Tamsus monstras visuomenė? „Viešoji nuomonė“? Mano galva, patys mes esam ir centras, ir paraštės. „Normalūs žmonės“ visada esam mes patys ir mūsų draugai. Ne taip seniai iš manęs juokėsi gera draugė, kai aš kalbėdamas pasakiau žodį „normalus“: „Va, – sakė jinai, – šitiek mokeisi, studijavai ir šnekėjai apie tai, kad nėra jokio „normalumo“, o dabar pats taip lengvai ir taip kategoriškai šneki apie tai.“ O aš atsakiau, kad neišeina kitaip – juk negaliu aš nuolat gyventi su mintimi, kad esu nenormalus. Paklauskit kokio „oficialiai“ nenormalaus – homoseksualo, čigono, transvestito, juodaodžio, munisto ar krišnaisto – ar jis yra nenormalus, ar tie, kurie jo nekenčia, ir patys žinot, ką jis atsakys.

    temos: esė, PARAŠTĖS, sociumas |

    « | | »

    1 komentaras »

    1 komentaras “marginalas – tai aš”

    1. spindulelis rašo:
      16 kovo, 2009 at 5:50 pm

      Nerijaus jau nebera tarp gyvuju. Siemet bus metai kaip jau nebera. Palaidotas Vievio kapinese…

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.