Mara Traumane: medijų referencijos – žinių tinklai eksperimentiniame mene | Balsas: aktualios ir medijų kultūros žurnalas

Mara Traumane: medijų referencijos – žinių tinklai eksperimentiniame mene

transliatorė | 2006-12-04 | 22:39
temos: idėjos ir teorijos,medijų studijos,menas

Mara Traumane – meno tyrinėtoja, kritikė ir kuratorė, šiuo metu dirbanti Rygoje ir Berlyne. Neetatinė Rygos RIXC Naujųjų medijų kultūros centro darbuotoja, bendradarbiaujanti ir su kitais projektais – nuo 80-ųjų samizdat’o romanų ir manifestų rekolekcijų iki programinės įrangos, pritaikytos rankraščių redagavimui tinkle, kūrimo.

Publikuojame vieną iš paskutiniųjų jos tekstų apie žinių kūrimo tinklus ir referencijas naujosiose medijose.

Po įrašymo technologijų įtakos menui tyrinėjimų, Mara Traumane perėjo prie ryšių tarp 9-ojo dešimtmečio tarpdisciplininių praktikų ir šių dienų new media meno paieškų. Savo filosofijos mokslų doktorantūros darbe “Tarpdisciplininio meno praktikos post-sovietinėje teritorijoje nuo 1980-ųjų iki šių dienų” ji detaliai analizuoja Maskvos ir Rygos meninikų darbus. Nuo 2000-ųjų kuravo arba bendradarbiavo kaip kuratorė parodose, garso ir medijos projektuose. Šiuo metu Traumane yra Latvijos avantgardistų grupės Neišgyventų Pojūčių Restauravimo Dirbtuvės (NSRD) antologijos redaktorė. Jos tekstai apie meną, new media ir kultūrą publikuojami įvairiuose žurnaluose, kataloguose ir internetiniuose leidiniuose (pvz: http://www.balticart.org/essays_mt.html ir kt.). Filosofijos doktorantūrą apsigynė Latvijos Meno Akademijoje, o nuo 2006/06 tęsia akademines studijas Humboldt’o universitete, Berlyne.

Idėjos medijų meno bei autoreferentiškumo temomis man kilo ėmus studijuoti analoginių medijų meno praktikos strategijas ir jų paraleles su šiandieninio naujųjų medijų meno struktūromis bei traktuotėmis. Mano tyrimų medžiagoje iš Maskvos bei Rygos (9 deš. pradžia) buvo keletas samizdato leidinių pavyzdžių – tekstų bei kasetinių įrašų. Tarp šių darbų – poetinis absurdo romanas [1] ir diskusija apie kolektyvinius performansus bei šių performansų dokumentacija. [2] Bendrų pastangų dėka – 80-aisiais tuo užsiėmė atitinkama grupė žmonių – abu leidiniai buvo išspausdinti ir transkribuoti iš garsinių įrašų, vėliau perrašyti ranka bei išplatinti (ar bent jau bandyti platinti) kaip samizdatas – iš rankų į rankas. Esu aptikusi kolektyvinės kūrybos praktikos pavyzdžių, dokumentuojančių bei reflektuojančių vakarų kultūros kanonų paraštes – „12 dialogues” (1962-1963) [3], kuriuose Carlas Andre ir Hollis Frampton kalba apie kolegų menininkų kūrybą bei Takahiko Iimuros „Filmmakers” (1966/69) – jame aprašoma eksperimentinio kino scena Jungtinėse Valstijose. Manau, jog kai kurie šių kolektyvinių eksperimentų aspektai susišaukia su naujųjų medijų bei indie publishing charakteristikomis, jie aptinkami ir nuolatos augančioje „dalyvavimo“ kultūroje bei kolektyvinio rašymo praktikoje wikiuose bei bloguose. Žemiau pabandysiu išryškinti kai kurias iš šių paralelių, nors galutinio ir išsamaus jų apibendrinimo dar neturiu. Tačiau straipsnio tema kelia svarbius klausimus: kaip eksperimentinio meno praktikos apibrėžia pačios save; kokios istorinės bei dabartinės gairės formuoja kontekstą tokiai veiklai; kokie yra diskusijų bei dokumentavimo metodai, o taip pat – kokį vaidmenį šiame procese užima medijos? Diskutuojant apie kolektyvinius darbus, įdomu yra stebėti lokalumo poveikį bendram vaizdui, bandyti aptikti momentą, kai individuali veikla pereina į platesnį socialinį kontekstą, bei suprasti, kaip yra apibrėžiama tokios veiklos autonomija. Man šie klausimai yra ne tiek instituciniai ar akademiniai, kiek grynai organizaciniai.

Autoreferentiškumas – viena iš pagrindinių diskursyvios veiklos, susijusios su medijomis, savybių. Tačiau pastaraisiais metais medijų meno kontekste šis terminas dažniausiai buvo naudojamas aprašant tik formalias arba hermetines kūrinio, veiklos ar instaliuotos erdvės ypatybes, o ne diskusijų, komunikavimo ir dokumentavimo visumą kaip istorinio naratyvo dalį. Geertas Lovinkas straipsnyje „Mapping the limits of new media“ [4] rašo: „Tai, kas pozityviai kalbant gali būti įvardinta kaip herojiška kova dėl autoreferentiškos naujųjų medijų meno sistemos įsitvirtinimo šitaip siaubingai besiskiriančiuose kūriniuose, koncepcijose bei tradicijose, gali būti drąsiai vadinama aklaviete“. Autoriaus kritinė pastaba nukreipta į meno institucijas, ko gero, nesugebančias dalyvauti naujų apibrėžčių taktilinėms medijoms bei medijų meno strategijų kūrime dabartiniame post 9/11 pasaulyje, nusivylusiame informacija bei nuo jos pavargusiame: „Didžioji naujųjų medijų organizacijų dalis (pavyzdžiui, ZKM, The Ars Electronica Centre, ISEA ar ACMI) yra beviltiškame techno-nekaltybės periode ir nesugeba būti nei kritiškomis, nei radikaliai utopinėmis“. Svarbu yra tai, jog šie komentarai pabrėžia sąryšį tarp autoreferentiškumo ir institucinių struktūrų galimybių. Čia nuskamba abejonė, jog vargu ar galima tikėtis radikalaus utopinio požiūrio iš „sistemos“ ar institucinių organizacijų, kurios paprastai užtikrina nuoseklumą, įtvirtina, reprezentuoja ar filtruoja įvairias praktikas. Vietoj to naudingiau sutelkti dėmesį į neformalius tinklus bei iniciatyvas, kurios pačios sukūrė, išbandė, realizavo ir išvystė įvairius eksperimentinius metodus. Dabar tampa aišku, jog įsitraukimo, informacijos pasidalinimo, recenzavimo bei dokumentavimo praktikos atliko lemiamą vaidmenį eksperimentinio meno judėjimų istorijoje. Tačiau kokiomis sąlygomis autoreferentiškumo tema gali atgimti dabar?

SUDVEJINTA KALBA – METODAI IR PRANEŠIMAI

Naudinga būtų žvilgtelėti atgal, į analogines samizdato praktikas 8 ir 9-ajame dešimtmečiuose. Tokie kūrybinio rašymo pavyzdžiai atsirado kūrybiškai panaudojant ir pasisavinant naujas teksto formavimo priemones – sąmoningas spausdinimo klaidas, subtilius gramatikos pakeitimus, sutrumpinimus, kompozicinius perėjimus tarp poezijos, interviu bei tikrų ar išgalvotų dialogų. Čia netgi galima kalbėti apie naujos kalbos, naujos terminologijos „išradimą“ šiose tekstinėse struktūrose. Kaip tokio „kalbos išradinėjimo“ proceso rezultatą galiu paminėti „Maskvos konceptualistų mokyklos terminų žodyną“ [5]- leidinį, į kurį buvo įtraukti šios konceptualistų mokyklos sukurti „žodžiai ir išsireiškimai“; kitas pavyzdys – Rygos menininkų įsiveržimas su savo publikacijomis į masines medijas, sukėlęs diskusijas apie jų pačių sukurtus bei pasisavintus terminus bei tokiu būdu suteikęs nemažai informacijos apie jų veiklą. Svarbu pabrėžti, jog dauguma tokios terminijos metaforų bei verbalinių struktūrų yra skirtos nusakyti naujiems metodams, įvardinti gaires naujiems veiksmo/percepcijos būdams kultūriniame kontekste.

Kolektyvinis žodynų kūrimo principas – t.y., specifinių terminų, kuriuos naudoja atitinkamos žmonių grupės savo kūrybinėse praktikose, paaiškinimas – jau yra simptominė kolektyvinių diskursų struktūra, susijusi tiek su analoginėmis, tiek ir su skaitmenine medijomis. „Aiškinimo“ procesas bei naujų apibrėžčių kūrimo strategijos yra sudėtinė tokių praktikų dalis. Pamenu, įdėjau naujųjų medijų kontekste naudojamų specifinių terminų ir koncepcijų žodyną į straipsnį apie naujųjų medijų plėtrą Rygoje. Nuo tada vis pastebėdavau panašių glocal terminologijos aiškinimų bei „sąvokų gamybos“[6] pavyzdžių kituose straipsniuose, skirtuose naujosioms medijoms. Galima paminėti istoriniais tapusius situacionistų (Situationist International), dada ar siurrealistų „gamintus“ žodynus ir pakartotinius meno praktikose naudojamų sąvokų apibrėžimus. Naujieji žodynai yra diskursyvūs ir nurodo į intenciją (ar ambiciją) sujungti kūrybinę, ko gero, iš dalies naujai sukurtą kalbą, su tokiomis pripažintomis mokslinėmis praktikomis, kaip akademinė kalba.

Skirtingi išraiškos instrumentarijai sąlygoja skirtingų diskursų – pavyzdžiui, hierarchinių, instrumentalistinių, antihierarchinių ar kolaboracinių – atsiradimą. Vieną tokį teksto kultūros diskurso pavyzdį (apžvelgiant straipsnių apie autorystę, dalyvavimą bei informacijos platinimo kontrolę visumą) galima rasti nagrinėjant populiaraus, bet istoriškai jauno žanro – interviu [7] – ir klasikinės, rodosi, jau atgyvenusios tradicijos – dialogo – skirtumus. Nepaisant kalbėjimo kaip proceso savybės „atstovauti“, interviu metu interviuotojo figūra išlieka dominuojanti, lygiai taip pat, kaip ir galia redaguoti procesą ar rezultatą; ši galia dažniausiai pasireiškia kaip konkurencija arba hierarchija tarp interviuotojo ir interviuojamojo. Interviu, paklusdamas masinių medijų principams, tampa vienakrypčio informacijos srauto tarpininku. O dialogas arba pokalbis suponuoja lygiaverčius ar beveik lygiaverčius vaidmenis komunikavimo metu. Žinoma, galimos ir kitokios spekuliacijos darant prielaidą, jog interviu – tai savotiškas vertimas iš vienos kalbos į kitą, kai tuo tarpu dialogo pagrindas – mažai besiskiriantys pašnekovų kalbiniai bei argumentavimo sugebėjimai.

Šie svarstymai atskleidžia du glaudžiai susijusius sluoksnius, iš kurių suformuotas medijos-kalbos hibridas: diskursą, arba kitaip – turinį, bei medijavimo būdą, kuris (jei naudojamas kūrybiškai) vertinamas panašiai kaip naratyvas, ar argumentacija. Tokia išvada siejasi su Friedricho Kittlerio „diskursyvių tinklų“ apibrėžimu. Savo knygoje „Discourse Networks 1800-1900“ (vokiškajame originale – „Aufshreibesysteme“, pažodžiui – „ženklų sistemos“) jis apibrėžia diskursyvų tinklą kaip „metodų ir institucijų tinklą, turintį kultūrinį statusą ir galimybę surasti, išsaugoti bei apdoroti atitinkamus duomenis“.[8] Kitame esė jis pažymi: „Geriausiu atveju mes jaučiame skirtumą tarp kalbos ir technologijos, tarp komunikatyvaus ir instrumentinio veiksmo, kadangi Europietiškasis rašymo būdas įtikino, jog komunikavimas be pranešimo techologijos yra negalimas“.[9] Nemanau, jog diskursas yra pavaldus technologijai, greičiau suprantu juos abu kaip lygiavertes dalis, kurios sudaro naratyvą bei veikia patį skaitymo procesą – o tai ir yra sudvejinta kalba.

Technologinių priemonių atsiradimas naratyvus veikia ne vien struktūriškai; jis perskirsto išradėjo, vartotojo ir platintojo galias bei pakeičia santykius tarp jų. Net jei bandydami suvokti technologiją atsisakysime moralinio vertinimo, ji netaps neutrali, kadangi tecnologija veikia tiek jos pačios vartojimą, tiek su ja susijusius socialinius santykius. Taikomųjų programų kalba gali būti analizuojama panašiai, kaip ir žodynas, naudojamas teoriniuose veikaluose; kartu su pačiu tekstu formuluotėse yra matoma jo struktūra bei vartojimas. Iš šio taško įdomu panagrinėti ne vien tik avangardinių menininkų ambicijas ir pavidalus įvairiuose manifestuose, bet taip pat ir įvairių autorinių teisių aprašymus ir platinimo metodus. Dėmesys šiuo atveju yra nukreipiamas nuo struktūrinių duomenų hierarchijos pačiose medijose (hipertekstas, duomenų bazė) į informacijos prieigos modelių kuriamą hierarchiją.

2006 m. liepos mėnesio publikacijose Nettime žurnale – „tarptautinio, tinklu siejamo diskurso“ el. pašto grupėje – galima peržvelgti debatus, kilusius po pranešimo „Nettime_North_America_Gathering“ paskelbimo. Pirmoji diskusija, vėliau įvardinta „generacionalizmo“ [10] terminu, kilo tarp „senosios“ kartos, t.y., „taktilinių medijų“ praktikos atstovų kartu su Nettime įkūrėjais ir „jaunosios“ kartos, kurios dauguma yra vadinamieji „slapukai“ (lurkers – pasyvūs prenumeratoriai, skaitantys publikacijas, bet patys nieko nepublikuojantys). Pastarieji iškėlė aibę klausimų dėl pašto grupių atvirumo apskritai, dėl išskirtinių „tik intelektualams skirtų teorijų“ standartų, taikomų šiems forumams, o jų abejonės dėl valdančiųjų jėgų kišimosi į savirangos būdu veikiančius forumus buvo išreikštos klausimu „Kam priklauso Nettime?“ Viso to rezultatas – ortodoksinė revoliucinė įtampa tarp „valios keisti“ atstovų – diskusijos iniciatorių – ir „pokyčių negalimumo“ dabartinėje forumo struktūroje atstovų, kurių dauguma (tarp jų ir aš pati) šiai medijavimo formai vis dar suteikia „knygos statusą“. Diskusijos metu Nettime keletą kartų buvo priešpastatomas susiskaldžiusiam Blogosphere, o debatams besibaigiant, viena dalyvių grupė įsitraukė į „kūrimą tokių tinklo pagrindu veikiančių programų, kurias būtų galima tobulinti atsižvelgiant į elektroniniu paštu vykstantį komunikavimą“ – ir sukūrė savo wiki.

Taigi ši diskusija parodė, jog pašto grupės modelis nesugeba pilnai atstovauti dalyvavimo struktūros ir tampa „pasenusia“ medija, užleisdamas vietą naujiems iššūkiams – tokioms struktūroms kaip wiki ir blogai. Diskusija taip pat išryškino sunkumus bandant suderinti diskursą, paprastai aptinkamą knygos formate, su visiškai skirtingu pašto grupės diskusijų formatu, kuris yra šiuolaikinių technologijų formalaus tobulėjimo išdava. Be to, šio diskusijų dalyvių sąrašo plėtimasis pasirodė turįs savo „socialines“ ribas, kadangi dalyviai nerodė ypatingo entuziazmo imtis moderatorių vaidmens. Ši konfliktiška situacija, ko gero, iliustruoja prarają tarp aptariamo diskurso formos ir „senstančių“ to diskurso palaikymo priemonių. Galiausiai buvo apsistota ties kur kas perspektyvesnėmis turinio atnaujinimo ir valdymo sistemomis – wiki, dar visai neseniai buvusiomis Nettime diskusijų grupės kritikos objektais.

Licenzijos naujiems technologiniams sprendimams ir priemonėms sukurtos arba visai neseniai, arba dar yra tobulinamos. Esant dabartiniam dalyvavimo technologijų bei socialiai orientuotos programinės įrangos vystymuisi, jų naudojimo laisves galima palyginti su laisve, leidžiančia mums patirti verbalinio ar rašytinio bendravimo malonumą. Su Web 2.0 siejama terminologija (semantinis tinklas, taksonomija) arba net enciklopedinė Wikipedijos struktūra stipriai siejasi su fundamentaliomis lingvistikos sąvokomis, o tai mes galime aptikti analogijoje tarp kalbos laisvės ir „teisės laisvai naudoti, studijuoti, kopijuoti, modifikuoti ir platinti programinę įrangą bei teisės ginti Nemokamos Programinės Įrangos vartotojų teises“.[11]

MNEMOTECHNIKOS, SOLIDARUMAS IR LOKALIZACIJA

Eksperimentinės praktikos istorija ir teorija paprastai buvo formuojama bei tyrinėjama toje srityje dirbančių menininkų bei aktyvistų pastangomis. Technologiniams sprendimams mene paprastai įtaką daro pačios technologijos, komercinė pramonė ir vartotojų kultūra. Tačiau sunku rasti pramonės sritį, apimančią platų interesų lauką; paprastai interesų spektras būna labai ribotas, arba – kalbant moderniau ir pragmatiškiau – prekės ženklo apsaugos politika verčia pramonę atsiriboti nuo tokių „nepatrauklių“ aspektų, kaip karo istorija, medijų kontekstas, eksperimentai meno bei mokslo srityse, jų poveikio kultūrai mastas. Bet kokie istoriniai tyrinėjimai – neribojami mokslinių ar politinių interesų – dažniausiai paliekami individualioms „diskurso archeologijos“ srityje besidarbuojančių aktyvistų iniciatyvoms, sukeliančioms rezonansą ir viešas diskusijas socialinėse arenose.

Michelis Focault rašė apie „sąryšio tarp rūpinimosi savimi ir išsilavinimo trūkumo“ būseną.[12] Medijų meno sritis yra „generacionalistinė“: išradėjų, vartotojų ir menininkų kartos atskirtos viena nuo kitos ne tiek dėl jų pačių amžiaus, kiek (nepaisant tarpdiscipliniškumo) dėl jų naudojamų medijų (videomeno, eksperimentinio kino, teksto meno, tinklo meno) „amžiaus specifikos“, o juos jungiančių tiltų yra ne tiek jau daug. Nors kita vertus, tokie skirtumai, ko gero, apsaugojo nuo homogeniškos, visas sritis vienijančios istorijos. Menininkai dažnai būdavo įvairių subtilių tarpdisciplininių junginių tarp mokslo, humanitarinių ir meno disciplinų pradininkai, traktavę šias sritis kaip medžiagą improvizacijoms bei interpretacijoms. Technologiniai skirtumai buvo ir yra apeinami diskurso būdu – eksperimentuojant su istoriniais pasirinktos srities tyrinėjimais ir diskutuojant apie naujai aptiktas tyrimo detales. Ko gero, dėl šios priežasties „generacionalistinė“ praraja kur kas mažiau juntama nepriklausomam transliavimui skirtose medijose, veikiančiose utopiniu „universalaus prieinamumo“ pagrindu. Taigi technologijos genealogija neišvengiamai ir tampriai susijusi su kūrybiškomis ir socialiomis idėjomis.

Richardas Rorty savo knygoje „Contingency, Irony, Solidarity” apie savi-reprezentavimą bei žinių produkciją kalbėdamas iš postmodernios pozicijos, nagrinėja „asmeninės” savikūros koncepcijos suderinimo su jo paties solidarumo bei utopinio liberalizmo vizija galimybes, tuo pačiu pabrėždamas kalbos „atsitiktinumo“ aspektą. Remdamasis kalbos filosofais – Ludwigu Wittgensteinu ir Donaldu Davidsonu – jis teigia, jog mes neturėtume atmesti universalios žinijos sukūrimo galimybės, kadangi žinija nuolat kuriama atsitiktinai atsirandant gausybei naujų žodynų, veikiančių tiek individą, tiek sociumą. „Metodas būtų toks: daugybę dalykų bandyti apibūdinti naujais būdais tol, kol bus sukurtas lingvistinio elgesio modelis, pagal kurį naujos kartos (bandydamos įsisavinti) bus priverstos ieškoti atitinkamų naujų nelingvistinio elgesio formų“.[13] „Kalbos atsitiktinumo“ pripažinimas čia suprantamas kaip indikatorius, nurodantis esminį posūkį nuo teorijos prie naratyvo. „Solidarumas negali būti atrandamas refleksijos būdu. Jis sukuriamas didėjant mūsų jautrumui įvairioms kitų skausmo bei žeminimo apraiškoms. […] Tai užduotis ne teorijai, o tokiems žanrams, kaip etnografija, žurnalistinis straipsnis, komiksai, dokumentinė drama ir – ypač – romanas“. Rorty naudojasi gausiomis nuorodomis į kitus autorius, pavyzdžiui, remdamasis Nietzsche‘s „tiesos“ kaip „mobilios metaforų armijos“ apibūdinimu, jis pabrėžia poeto, kaip naujo žodyno kūrėjo, vaidmenį ir išryškina istorinę figūrą – „liberalųjį ironizatorių“, siejantį savo paties nerimą dėl kalbos atsitiktinės prigimties su socialine empatija. Pačiam Rorty rašymas kaip literatūros ar etnografijos (žurnalizmo) forma yra labai svarbus procesas jungiant savikūrą su solidarumu: „detalūs skausmo bei pažeminimo aprašymai (romanuose ir žurnalistiniuose straipsniuose) moralės progresui davė kur kas daugiau naudos nei filosofiniai ar religiniai traktatai“.[14]

Palyginimui pateikiu ištrauką iš Cybermohalla bendrijos projekto autoriaus Sarai/Ankur straipsnio:

Dienoraščiai yra potenciali naujų kalbų (kurios vėliau pakeičia dominuojantį diskursą) atsiradimo arena, kadangi asmeniškumas ir specifika išvaduoja juos iš „specialistų“ naudojamos technokratinės kalbos valdžios. Taigi dienoraščiai pajėgūs sukurti kitokias naratyvų formas, nei egzistuoja vyraujančioje naratyvų kultūroje. Jungdami įvairias erdvės ir laiko dimensijas, subjektyvumą ir specifinius kontekstus, dienoraščiai įgauna daugialypių naratyvinių pluoštų duomenų bazės pobūdį; jie tampa komentarų, pastebėjimų, žodžių žaismo ir refleksijos visuma, atsitiktinių mikroistorijų apie dabartį rinkiniu. [15]

Aptikus naujus ir kartais visiškai nelingvistinius publikavimo ir rašymo mechanizmus, suteikiančius galimybę kolektyviniam tekstų bei žodynų kūrimui Blogosphere bei wiki erdvėse, galima pamanyti, jog atsirado visos sąlygos naujam „aprašinėjimo“ amžiui ir ilgai lauktam solidarumui atsirasti. Socialinė programinė įranga bando įsitvirtinti kaip globali kalba, kai tuo tarpu jų turinys tampa vis labiau lokalizuotas, individualizuotas, orientuotas į bendruomenes. Weblogai ir wiki įvairiausiomis pasaulio kalbomis, nemokama atviro kodo programinė įranga, lokatyvi medija, folksonomija ir wifi sistemos vėl sutelkė dėmesį į geografines periferijas. Utopinis kūrybinis bei socialinis 9 deš. vidurio technologinės „komunikacijų erdvės“ modelis transformavosi į pragmatišką, tačiau vis dar tik įsivaizduojamą medijų kanalą, tik kur kas labiau apribotą fizinės erdvės. Yra daug šitokios transformacijos pavyzdžių – Wireless London[16], Île Sans Fil [17], Loca [18], arba Dorkbot networks [19], kurie technologijų ir ad-hoc aktyvaus tinklo pagalba apeliuoja į „realios erdvės” bendruomenes. Kita vertus, iniciatyvos, iš pradžių buvusios tik online eksperimentais, išaugo į organizacijas, kuriančias projektus, skelbiančias publikacijas vietinėmis kalbomis ir vystančias lokalias infrastruktūras, pavyzdžiui: RIXC [20] (Latvija), kuda.org [21] (Serbija), mi2 [22] (Kroatija) arba Intermundos [23] (Kolumbija). Šie projektai jungia nedidelius vietinius tinklus ir testuoja kolektyvinius modelius realioje erdvėje. „Globalios” priemonės yra taikomos lokaliame kontekste, jos pasitelkiamos siekiant geriau suvokti lokalius, specifinius kontekstus ir sudaryti site-specific argumentaciją bei strategijas.

Atrodo, jog diskursai, besiorientuojantys į globalias sąlygas ir sprendimus, prarado pasitikėjimą besibaigiant XX-ajam amžiui, o paskutiniu nusivylimu tapo post 9/11 politinė aplinka. Informacinei erdvei esant prisotintai aprašymų ir naratyvų fragmentais, mes trokštame efektyvesnių ir egalitariškesnių (kompiuterizuotame pasaulyje) priemonių, kad tuos fragmentus suvaldytume ir platintume. Bet tuo pačiu metu matome, kaip plinta standartizuota programinė įranga ir medijų kalbos konvencijos. Ši tendencija, rodosi, tęsia pagrindinę globalizacijos trajektoriją vystant tarptautinio lygio konvencionalius organizacinius modelius (t.y., įrankius, įrangą) – autorinių teisių aktus, institucinius modelius, unifikuotus programinės įrangos sprendimus ar net subkultūros kryptis.

Ar tai daug žadanti tinklo kultūros ateitis? Galbūt, jei tinklo kultūra suras naujus būdus taktinio kolaboravimo mazgams sukurti ir sugebės apeiti dvimatį marksistinį „bazės ir super-struktūros” modelį kartu su jo atitinkamomis reprezentacinėmis apraiškomis. Dalyvavimas yra susijęs su vartotojų kultūros modeliais jau egzistuojančiose sistemose; pavojus iškyla nusižengiant „bendro dalyvavimo” principams ir išliekant nuolankiam nustatytų socialinių technologijų atžvilgiu. Tušti pareiškimai turi polinkį būti užpildyti politinių bei komercinių ideologijų; terminologijos atveju tai bukos ir pasikartojančios prasmės, kurias sustabarėjusiems formalizmams suteikia politika, arba kitu atveju – argumentacija autorinių teisių gynimo srityje.

Koks turėtų būti menininko vaidmuo dalyvavimo kultūroje? Galbūt – toks pat, kaip ir samizdato laikais – ne pažanguolio, o tyrinėtojo. Juk tiek samizdatui, tiek po jo atsiradusiems kitiems medijų menams įdomi buvo vis dėlto ne pati priemonė – medijos, kiek tai, kas slypi už jų; kitaip tariant – raiškos (ir veikimo) galimybės, nepaklūstančios konvencionaliems modeliams. Tam turi būti analizuojama kalba, jos nuorodos ir visuomenės hierarchija, po ko galima imtis pačių judėjimų steigimo ir jų struktūros organizavimo. Kai masinė kultūra prisotinta ideologijos, alternatyviems tekstams, vaizdams ir kūriniams tenka patirti autokratišką cenzūrą. Kolektyvinės kūrybos eksperimentai, paminėti šio straipsnio pradžioje, pakartotinai sujungė praktiką su diskurso analize kartu reflektuodami ir interpretuodami savo veiklą. Menininko apsisprendimas modifikuoti jam prieinamas medijas nuvedė prie naujos kalbos ir kolektyvinės analizės. Naujųjų medijų menas, kaip ir bet kuris kitas savikūros būdu gyvuojantis judėjimas, visuomet buvo autoreferentiškas ir savirefleksiškas, kas greičiau yra konstruktyvus jo vystymosi aspektas.

Šioje vietoje galima atsigręžti į Fransisco Varelos skirtumo tarp „kontrolės“ ir „gyvos sistemos“ kaip individo sąveikavimo su aplinka modelių apibrėžimą. Varela išskiria du būdus – sąveiką per kontrolę ir sąveiką per autonomiškumą. Sąveika instrukcijų pagalba nusakoma „vartojimu, sąnaudomis, išlaidomis ir identiteto apibrėžtimi per kitą“, o sąveikos nesėkmės atveju naudojamas klaidos terminas; jam priešpastatoma autonominė, autoreferentiška, poetiška ir gyva sistema, reprezentuojanti „gamybą, reguliaciją ir identiteto unikalumą“ bei sąveikaujanti bendravimo arba nesusikalbėjimo (nesėkmės atveju) būdu. [24]

Galbūt įmanoma pasiūlyti nenuspėjamos, produktyvios hermeneutikos viziją, kuri užtikrintų „gyvosios“ erdvės plėtotę. Tokiame kontekste autoreferentiškumas įgautų analitinę ir ironizuojančią galią, tačiau tikrai netaptų stagnaciniu elementu. Galiausiai, net daugialypės medijos yra itin autoreferentiškos ne vien savo naratyvais, bet ir technologijomis – semplavimas, kodavimas, apdorojimas, naršymas ar medijų komentavimas bei papildymas nuorodomis į šaltinius – visa tai skiriasi nuo paprasto neinteraktyvaus teksto kūrimo. Tokie projektai kaip GWEI [25], Human Browser [26] ar Textz.com galėtų būti vadinami „ironiškaisiais medijų komentatoriais“ bei autoreferentinių sistemų manipuliatoriais.

Filosofijoje autoreferentiškumas siejamas su priklausymo, atsiribojimo ir autonomijos paradoksu. Štai pavyzdys iš Wikipedijos: „Kirpėjo paradoksas kalba apie tariamą kirpėją, apkerpantį visus, tik ne patį save. Kai tik imama galvoti apie tai, ar kirpėjas turėtų apsikirpti pats, atsiranda šis paradoksas“. Autoreferentiškumo eliminavimas iš naujųjų medijų ir eksperimentinio meno, ko gero, sukeltų daugiau klausimų, nei jo naudojimas.

Nuorodos:
[1] Juris Boiko ir Hardijs Ledins, ZUN (1978 / 79) (Riga, 2004).

[2] , grupė (1976 – 1989), (Ad Marginem: Maskva, 1998).

[3] 12 Dialogues 1962-1963 (Nova Scotia College of Art and Design: Halifax, 1981).

[4] The Absolute Report: Time Space Code Memory (Springerin / Revolver: Vienna, Austria, 2006), http://www.apsolutno.org/production/projects.htm

[5] Glossary of the terms of “Moscow Conceptualist School” (Ad Marginem: Moscow, 1999).

[6] Terminas pasiskolintas iš “Karo žodyno– kolaboracinės erdvės šimtui koncepcijų karo tema- jų kūrimu, sistematizavimu ir pristatymu čia užsiima mokslininkai, menininkai, teoretikai ir aktyvistai.” http://dictionaryofwar.org/

[7] Anot Webster's International Dictionary (1893), “pirmasis formalus tokios praktikos paminėjimas naudojant šį terminą” randamas žurnale The Nation, Jan. 28, 1864, straipsnyje, skirtame pačiam interviu.

[8] Friedrich A. Kittler, Aufschreibesysteme 1800 – 1900 (Wilhelm Fink Verlag:Munich, Germany, 1995).

[9] Friedrich A. Kittler, Short Cuts (Frankfurt, 2002), p.130 [vertimas- M.Traumane].

[10] Šį terminą čia pavartojo debatų dalyvis Brian Holmes 06.06.06.

[11] http://gnu.org/

[12] Technologies of the Self: A Seminar With Michel Foucault (University of Massachusetts Press: Amherst, MA 1988).

[13] Richard Rorty, Contingency, Irony, Solidarity (Cambridge Univerity Press: Cambridge, 1989).

[14] Ten pat.

[15] http://www.sarai.net/cybermohalla/cybermohalla.htm

[16] http://wirelesslondon.info/

[17] http://www.ilesansfil.org/

[18] http://loca-lab.org/

[19] http://dorkbot.org/