• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2603269 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Manuel de Landa: hakeris kaip filosofas

    | 2006-01-20 | 20:05
    temos: filosofija,idėjos ir teorijos,interviu,naujosios medijos

    Atvėrus „Juodąją dėžę“, BMW, 9-osios Baltijos tarptautinio meno trienalės, palikimą, medijų kritikus bene labiausiai sudomintų Rene Gabri interviu su Manueliu de Landa. Publikuojame pirmosios interviu dalies „Hakeris kaip filosofas“ vertimą. Kitos interviu dalys – „Deleuze & co“, „Po velnių, komunistai buvo kapitalistai!“, „Nettime interviu“, „Neturintis ribų pasaulio tapsmas“ – lieka juodojoje dėžėje.

    Pagrindiniai teksto mazgai [nodes]: hakeris, išorė [outside], juodosios dėžės atvėrimas [blackboxing], individualus mokymasis [self-learning], institucija, saviorganizacija [self-organising].

    Rene Gabri, menininkas ir kuratorius, 16beavergroup.org įkūrėjas, klausinėja Manuelio de Landa apie jo veiklą ir santykį su aukščiau minimais teksto mazgais.

    Manuelis de Landa yra kelių universitetų profesorius, rašytojas, menininkas ir filosofas, dažnai pasitelkiantis Gilles'io Deleuze‘o teorijas, taip pat tyrinėjantis šiuolaikinį mokslą, dirbtinį gyvenimą, chaoso teoriją, nelinijinį mokslą ir kt. aktualias problemas. Jo pagrindinės mintys publikuotos knygose „Karas protingų mašinų amžiuje“ (War in the Age of Intelligent Machines, 1991, knygos ištrauka), „Tūkstantis nelinijinės istorijos metų“ (A Thousand Years of Nonlinear History, 1997), „Intensyvus mokslas ir virtuali filosofija“  (Intensive Science and Virtual Philosophy, 2002).

    Rene Gabri (GDR): Manueli, tu pradėjai savo kūrybinę veiklą Niujorke kaip menininkas/filmininkas XX a. aštuntajame dešimtmetyje, bet vėliau meteisi į programavimą, kompiuterių mokslą, kognityvinę ir analitinę filosofiją, tuo pat metu tęsdamas nuoširdų domėjimąsi teorija ir rašymu. Tu esi autodidaktas, savamokslis ir širdyje hakeris net ir dabar, kai matome tave filosofo vaidmenyje. Aš norėjau pradėti šį interviu paklausdamas truputį apie tave per tavo santykį su hakeriavimu bei tavo sąvokos „hakeris“ samprata.

    Kas tavo požiūriu yra hakeris? Kaip tai galėtų būti naudingu modeliu kritinėms praktikoms?

    Manuelis De Landa: Hakeris paprasčiausiai yra kažkas, kas pati/-s kuria programas, dažniausiai neturėdama/s programuotojo diplomo. Be to, septintojo dešimtmečio  hakeriai (kurie buvo kompiuterijos mokslininkų samdomi grynajam programavimui) laikė moraline pareiga dalinimąsi žiniomis apie technines problemas, įskaitant ir tuos atvejus, kai prireikdavo nelegaliai įsilaužti į kitų žmonių kompiuterius. Galiausiai nuo to laiko, kai hakeriai sukūrė Linuxų šou, jie laikosi „galiu padaryti“ požiūrio. Vienintelė jų problema yra ta, kad jie nulaužia tik programinę įrangą (pvz. Unix), o aš tikiu, kad galima bandyti nulaužti (hakeriauti) ekonomiką, sociologiją, fiziką, biologiją ir t.t.

    GDR: Ar turi kokių minčių, kaip nulaužimo (hakeriavimo) sąvoka galėtų suktis meno ar intelektualų sferose?

    MDL: Nelabai. Tačiau techninių problemų pabrėžimas ir mokymasis iš hakerių nekreipti dėmesio į formalius dalykus išties galėtų nemažai padėti humanitariniams mokslininkams.

    GDR: Kultūrinėje sferoje jau kuris laikas didėja susidomėjimas hakerio, mėgėjo ar net savamokslio eksperto, vaidmeniu. Tavo veikloje, nepaisant tavo savamoksliškumo, mus domina tai, kad tu nevengi atverti juodųjų dėžių, tamsių ir dažniausiai techninių dalykų, kuriuos kiti ignoruotų ar praleistų. Ar galėtum pakalbėti apie „juodosios dėžės atvėrimo“[i] [blackboxing] sąvoką ir kodėl ji yra svarbi tavo veikloje, neslepiant techninių aspektų, trumpiau tariant, pagrindinių elementų.

    MDL: Juodosios dėžės atvėrimas yra naudingas, kai tu pirmą kartą susiduri su problema ir viskas, ką tu nori padaryti, tai išsiaiškinti, kokias išvestis duotoms įvestims gamina dėžė. Savo ankstyvosiose kompiuterių programose (3D programos, kurias sukūriau devintojo dešimtmečio pradžioje) aš atvėriau matematikos juodąją dėžę tokiu būdu: paprasčiausiai kopijavau lygtis į savo paprogrames nesuprasdamas, kaip jos veikia, ir tiesiog paleisdavau jas, norėdamas pažiūrėti, ką jos išves. Bet ilgainiui tau pasidaro smalsu, kaip dėžė veikia, ir tu ją atidarai. Su socialinėmis mašinomis (pavyzdžiui, tarpasmeniniais tinklais, institucinėmis organizacijomis) aš atlieku tą pačią procedūrą. Iš pradžių aš pasižiūriu jų istoriją, panagrinėju jų dinamiką, tada bandau suvokti mechanizmus. Svarbiausia yra ne tikėti, kad žmonijos istorijos studijavimo esmė yra reikšmių interpretavimas, bet atrasti priežastinius ir gaminančius/generatyvinius mechanizmus.

    GDR:  Šiame individualaus mokymosi [self-learning]  kontekste vis daugėja iniciatyvų, kurios paskatina mokymąsi už įprastinių universitetų ir mokymosi institucijų ribų (pavyzdžiui, menininkų ar aktyvistų iniciatyvos, diskusijų platformos, atviri universitetai, neformalios mokymosi situacijos, wiki[ii] judėjimas). Tu pats atrodai lyg veiktum ant didesnių institucijų, kaip antai muziejai ar universitetai, ribos. Ar tai yra strategija, ar tai siejasi su tuo, kad tu esi laikomas savamoksliu, ne specialistu ir tarpdisciplininiu mąstytoju?

    MDL: Aš dėstau trijose vietose (Kolumbijos universitete, Copper Union koledže ir Valstybiniame Pensilvanijos universitete), tad aš priklausau akademikams, tačiau mano požiūris yra kitoks: aš stengiuosi suteikti savo paskaitoms „gatvinio įtikinamumo“, pristatydamas jas aiškia, analitine proza, pasišaipydamas iš obskurantiško šlamšto (suprask „postmodernių falsifikatų“) ir apskritai bandau padaryti turinį suprantamą studentams.

    GDR: Ar išorė egzistuoja? Kaip tu supranti „išorės“ sąvoką tokio mąstytojo kaip Gilles Deleuze‘as kūryboje? Kaip tu asmeniškai sieji save su „išorės“ sąvoka savo kūryboje ir tyrimuose? Jau pats titulas „gatvės filosofas“ nurodo į išorę, ar ne?

    MDL: Taip, jis nurodo. Išties aš esu išorėje, gatvėje, aš nesu fotelio filosofas, sėdintis gilybėje. Esu filosofas realistas.

    Aš esu vienas iš tikinčių, kad pasaulis egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų proto. O ne koks nors idealistas, manantis, kad mes konstruojame pasaulį savo protu: nesvarbu, ar jis socialiai, ar individualiai sukonstruotas – tai iš tikrųjų nesvarbu, tu konstruoji jį savo protu. Kai tu esi filosofas realistas, tau egzistuoja išorė, tai yra nuo proto nepriklausantis pasaulis, kuris yra už tavęs, išorėje. Ir toje išorėje yra mašinos, įrankiai, kitos gyvenančios būtybės, neorganiniai reiškiniai kaip oras ir t.t., su kuriais mes kasdien priežastingai susiduriame. Ne tik reiškiniai, su kuriais mes susiduriame, ne tik regimybės, kurias mes suvokiame, bet ir dariniai, su kuriais mes priežastingai susiduriame ir kurie turi galios mus paveikti priežastingai pralauždami pylimus ir užtvindydami miestus (pvz., uraganas Katrina), tokia galios forma – „priežastinės galios iš išorės“. Taip pat tokia išorė, su kuria tu gali sąveikauti formuodama/s asambliažus, pavyzdžiui, asambliažas, kurį tavo kūnas suformuoja kartu su dviračiu, gravitacijos lauku ir kietu žemės pagrindu. Taigi šie trys dalykai yra „išorė“, net jei juos gali patirti įvairiais būdais bei nurodyti į juos skirtingais signifikantais. Kai tu užlipi ant dviračio, atsiduri gravitacijos lauke ir važiuoji per kietą žemės pagrindą, tu esi sukūręs objektyvų asambliažą. Tu sukūrei savo kūnui galimybę patirti naujus pojūčius, pavyzdžiui, kaip jaučiasi oras, kai judi greitai, ir tu gali iš namų pasiekti vietas, kurių negalėjai pasiekti prieš tai. Tad išorė yra labai svarbi šia prasme: ji yra nuo proto nepriklausanti materijos ir energijos realybė.

    GDR: Man sąvoka „institucija“ atrodo paini, nes dažnai yra visiškai neaišku, kuria prasme ją žmonės vartoja. Tai yra svarbi sąvoka tavo žodyne, ir man įdomu, kaip tu trumpai galėtum paaiškinti, kaip ją vartoji ir kaip atskiri instituciją nuo kitų kolektyvų, tinklų ar organizacijų? Kaip tu laviruoji tarp sąvokų individas, grupė, bendruomenė, draugija, sąjunga, tinklas, organizacija, miestas, didmiestis, institucija ir t.t. savo tekstuose?

    MDL: Aš niekuomet nevartoju pačios sąvokos „institucija“. Mano tekstuose yra tiktai „institucinės organizacijos“ (korporacijos, biurokratijos, universitetai) ir „institucinės normos“ (įstatymai, kontraktai). Abi sąvokos nurodo į labai konkrečius socialinius darinius, kurie visuomet egzistuoja kaip populiacijos dalis (organizacijų populiacijos, kontraktų populiacijos ir t.t.)

    GDR: Vis dėlto kai tu šią sąvoką vartoji, kaip tu ją vartoji? Kai aš išgirstu žodį institucija, mano galvoje pradeda skambėti sirenos, nes esant tiek daug skirtingų šio žodžio vartojimo situacijų tampa sunku…

    MDL: Tu esi teisus, nes kai šnekama bendrai apie socialines institucijas, tai yra labai tuščias žodis. Kadangi sąvoka yra labai neapibrėžta, ji išties turi mažai vertės. Ji nurodo į visą socialumą, kuris buvo čia, kai mes gimėme, kuris buvo čia jau daugelį kartų. Vis dėlto kai tu ją naudoji kaip būdvardį, tarkim, „institucinė organizacija“, ji tampa konkretesnė: tai žmonių grupė ir valdžios struktūra, pasižyminti legitimacija. Mokyklos, kalėjimai, ligoninės, fabrikai ir taip toliau. Pati valstybė yra sudaryta iš institucinių organizacijų ne tik su vykdomosiomis, įstatymų leidžiamosiomis ir teisinėmis funkcijomis, bet ir su reguliacinėmis įstaigomis ir kitomis biurokratijomis, kurios padeda įgyvendinti politiką. Taip pat yra tokios institucinės normos kaip vedybiniai susitarimai, pardavimo sandoriai, darbo sutartys – tai yra instituciniai objektai. Su institucinių organizacijų pagalba (pavyzdžiui, teismai) susitarimai yra priverstinai vykdomi, o jų legitimacija palaikoma. Štai kodėl sutarčių sulaužymas turi „pasekmių“. Mes galime išsiplėsti iki begalės kitų aspektų, bet institucinės organizacijos ir institucinės normos yra du pagrindiniai dariniai. Kai pradedame naudoti sąvoką „institucija“ tokiu būdu, tai turi prasmę. Jie yra socialiniai dariniai, kuriuose kartu susisieja legitimacija ir prievarta. Prievarta kaip materialių praktikų rinkinys, pradedant fizinėmis bausmėmis bei fiziniu uždarymu kalėjimuose ir baigiant subtilesniais prievartos būdais, minimais M. Foucault, pavyzdžiui, žmonių atskyrimas erdvėje, duomenų apie juos rinkimas ir t.t. Legitimacija yra išreikštas institucijų aspektas. Būtent legitimacija ir prievarta padaro institucijas tuo, kas jos yra, bet mes visuomet turime jas matyti kaip „praktikas“.

    GDL: Mano nuomone, tu labai tiksliai vartoji terminus, kuriais operuoji savo tekstuose, tačiau šią sąvoka vis dėlto vartoji labai laisvai.

    MDL: Tai svarbus klausimas. Legitimacijos aspektas yra visuomet labiau pabrėžiamas, kadangi jis egzistuoja kaip dalis signifikantų, ceremonijų, ritualų ir t.t., kai prievartos aspektas yra praleidžiamas.  Išties tik Foucault tekstuose abu aspektai gauna pakankamai dėmesio (veikale „Disciplinuoti ir bausti“). Čia jis daro skirtumą tarp diskursyvinių praktikų, kurios yra legitimacijos procesų dalis, ir nediskursyvinių praktikų, priskiriamų prievartai. Didžiausia problema, kad jo tekstai buvo sudarkyti idealistų semiotikų ir idiotų iš kultūros studijų (angl. Cultural studies), kurie mano, kad kankinti yra diskursyvinė praktika. Koks absurdas! Diskutuoti apie tai, už kokius nusikaltimus skiriami kokie kankinimai, yra iš tikrųjų diskursyvinė praktika. Tačiau pati sąvoka kankinimas leidžia suprasti, kad tai yra priežastinių ir skausmingų intervencijų į žmogaus kūną vykdymas. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl aš rašau apie kariuomenę, nes nors tarptautinės teisės legitimacija atsiranda iš tam tikrų sutarčių ir organizacijų (kaip JT), faktinė prievarta visuomet buvo fizinė: militaristinės invazijos ir kariuomenių mobilizacijos prie sienos, įtvirtinimų stiprinimas ir panašiai.

    GDR: Ačiū, jau būtų pats laikas pereiti prie kitos svarbios sąvokos tavo veikloje: tai saviorganizacijos sąvoka. Kultūrinių praktikų kontekste ši sąvoka dažnai naudojama aprašyti „nepriklausomų“ struktūrų, organizacijų ar veiklų atsiradimo scenarijus. Šia prasme sąvoka siejasi su veiksniais.  Tu vartoji šią sąvoką panašiai, bet ne visai taip, jei aš teisingai suprantu. Ar galėtum išplėtoti, kaip tu vartoji saviorganizacijos sąvoką?       

    MDL: Mums reiktų čia atskirti sąmoningus ar intencionalius veiksnius nuo priežastinių veiksnių. Gamtoje saviorganizacijos pavyzdžiai yra uraganai ar skruzdėlių kolonijos – tai dariniai, sulipdyti iš labai didelio komponentų (oro molekulės, skruzdėlės), kurie neturi intencionalių veiksnių, kiekio. Jie yra veikiami individualių priežastinių veiksnių (molekulės susiduria, o skruzdėlės sąveikauja dėl feromono), tačiau čia svarbiausia yra kolektyviniai individualių veiksnių rezultatai. Kitais žodžiais tariant, saviorganizacija yra staiga atsirandanti būsena ar tvarka, kuri yra daugiau už jos dalių sumą, ir tai atsiranda dėl kolektyvinių priežastinių veiksnių. Tad veikėjų populiacija sukuria saviorganizaciją. Žmonių santykiuose mes tai turime patikslinti, nes žmonės pasižymi intencionalumu, tad saviorganizacijos reiškinys atsiranda dažniausiai kaip „kolektyvinis nenumatytų rezultatų intencionalus veiksmas“. Idealus pavyzdys būtų turgus ar viduramžių turgaus aikštė (tarkim, Šiaurės Italijoje ar Flandrijoje). Kodėl? Kadangi tokiose organizacijose, kur sprendimų priėmimas yra decentralizuotas, kainos nusistato pačios. Kai valstiečiai atvykdavo į turgų parduoti savo produkcijos, jie niekuomet neklausdavo „už kiek aš noriu tai parduoti?“. Jie greičiau paklausdavo kažkieno, „už kokią kainą tai parduodama šiandien?“ Kadangi kainos nėra niekieno nustatytos, jos yra kolektyviniai ir nenumatyti daugelio intencionalių veiksmų pirkti ir parduoti rezultatai. Žinoma, turgūs turėjo turėti leidimus iš valdžios, tai yra, turėjo būti legitimuoti. Bet buvo ir juodųjų turgų, kurie buvo nelegitimuoti, tačiau jų kainos irgi buvo savireguliuojančios, taigi jie taip pat buvo saviorganizaciniai.

    GDR: Ar yra priežastis, kodėl tu nenaudoji vietoj to sąvokos „auto-organizacija“? JUk tai, ką tu dažnai aprašai, atsitinka tarp įvairių individų.

    MDL: Taip, aš suprantu, ką tu turi omenyje. Tave jaudina žodelis „savi-“ [self] saviorganizacijoje, kadangi jis nurodo į psichologinį savąjį aš. Tačiau išties aš turiu omenyje „auto-organizaciją“, procesą, kuris organizuojasi pats. Tai yra organizacija, kuriai prasidėti nereikia kūrėjo ar kokio kosminio psichinio veiksnio.


    Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė.

    Versta iš „Gabri R. Interviews with Manuel De Landa. CAC & Revolver, 2005.”


    [i] Blackboxing  – tai juodosios dėžės atvėrimas – tam tikrų žinių, kurios buvo laikomos fiksuotomis ar galutinėmis, atvėrimas persvarstymui. Šią sąvoką galima iliustruoti tokiu pavyzdžiu: tarkim, kokio nors daikto funkcionavimo instrukcija, kuri paprastai laikoma fiksuota tiek fizinių spaudos rėmų, tiek įvairių kultūrinių jėgų, yra publikuojama Wikipedijoje, kur bet kas gali ją redaguoti ir papildyti (vert.).

    [ii] Wiki – tai interneto puslapio tipas, kuris leidžia vartotojams laisvai papildyti ir redaguoti turinį, ir yra ypač tinkamas kolaboratyviam rašymui. Akivaizdžiausias pavyzdys – Wikipedijos enciklopedija (vert.).

    temos: filosofija, idėjos ir teorijos, interviu, naujosios medijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.