Levas Manovichius: post-medijų estetika (2 d.)
transliatorė |
2007-09-28 | 22:28
temos: komunikacija,mediosofija,mokslas ir technologijos,straipsniai
Pirma teksto dalis http://www.balsas.cc/levas-manovichius-post-mediju-estetika-1-d/
Tikiuosi, kad lygiai kaip ir „programinės įrangos“ terminas, perkeliantis akcentą nuo medijos/teksto vartotojui, sąvoka „informacinė elgsena“ padės mums atrasti iki šiol nepastebėtus kultūrinės komunikacijos aspektus. Šie aspektai egzistavo visuomet, tačiau tik informacinėje visuomenėje jie sparčiai išryškėjo ir tapo intelektualiai matomi.
Informacinė elgsena
Šiandien mūsų kasdienybė yra sudaryta iš informacinės veiklos visiškai tiesiogine šio žodžio prasme: elektroninio pašto tikrinimas ir atsakinėjimas į laiškus, SMS žinučių siuntinėjimas, kompiuterio bylų tvarkymas, naudojimasis paieškos sistemomis ir t.t. Paprasčiau tariant tai, kaip žmonės tvarko savo kompiuterių bylas, naudojasi paieškos sistemomis ar bendrauja telefonu, gali būti pavadinta informacine elgsena. Žinoma, kognityvinių mokslų paradigmoje žmogiško suvokimo ir pažinimo procesai apskritai gali būti suprantami kaip informacijos apdorojimas – tačiau aš turiu omenyje ne tai. Kiekvieną vizualios percepcijos ar atsiminimo aktą apibūdinant informacijos apdorojimo terminais galima teigti, jog šiandien reikia kur kas daugiau pamatyti, išfiltruoti, prisiminti, surūšiuoti, išskirstyti prioritetus ir suplanuoti. Kitaip tariant, mūsų visuomenėje didžioji kasdienio gyvenimo ir darbo dalis sukasi apie naujas elgsenas ir veiklas, tokias, kaip didelių informacijos kiekių ieškojimas, atranka, apdorojimas ir perdavimas, neretai kiekybinis – tai ir navigacija didelio miesto transporto tinkle, ir interneto naršymas. Individo informacinė elgsena sudaro esminę asmeninės tapatybės dalį: tai specialios vieno individo ar žmonių grupės pasirinktos taktikos, padedančios išgyventi informacinėje visuomenėje. Mes išvystėme tam tikras informacijos elgsenas lygiai taip pat, kaip ir mūsų nervų sistema vystėsi tam, kad filtruotų aplinkoje esančią informaciją žmogaus smegenų informacinį pajėgumą atitinkančiu būdu[i].
Kaip ir kitos informacinės visuomenės sąvokos (programinė įranga, duomenys, sąsaja), informacinės elgsenos idėja gali būti taikoma ne vien specifinei šių dienų informacinei veiklai, pvz., delninukų [PDA], Google ar metro sistemos naudojimui: ji gali būti išplėsta į kultūros sritį bei pritaikyta praeičiai. Tarkim, galima galvoti apie informacinės elgsenos būdus, pritaikomus skaitant literatūrą, lankantis muziejuje, junginėjant TV kanalus, ar renkantis muziką parsisiuntimui iš Napster tinklalapio. Taikydami informacinės elgsenos idėją praeičiai, akcentuojame, kad praeities kultūra nebuvo ne vien religinių įsitikinimų reprezentacijos, valdovų garbinimas, grožio kūrimas, valdymo ideologijų įteisinimas ir pan., bet ir informacijos apdorojimas. Menininkai kūrė naujas informacijos kodavimo technikas, o klausytojai, skaitytojai ir žiūrovai savo ruožtu – asmenines kognityvines technikas šios informacijos perskaitymui. Meno istorija – tai ne vien stilistinės inovacijos ir pastangos reprezentuoti realybę, žmogaus likimą, sociumo-individo santykius ir kt.; tai, be kita ko, menininkų sukurtų naujų informacijos sąsajų bei vartotojų sukurtų informacinių elgsenų istorija. Giotto ir Eizenšteinui sukūrus naujas informacijos išskleidimo erdvėje ir laike sistemas, jų žiūrovai taip pat turėjo susikurti atitinkamus navigacijos po šias informacines struktūras būdus. Tas pats vyksta ir šiandien: su kiekvienos naujos jau pažįstamos programinės įrangos versijos pasirodymu mes turime keisti savo informacines elgsenas, nusistovėjusias naudojantis ankstesnėmis versijomis.
Kai kurie kritikai ir menininkai, kasdieną supami informacijos sąsajų, jau ėmė taikyti informacinių struktūrų terminologiją praeities kultūrai. Geras viso to pavyzdys – svarba, kuri diskusijose apie naująsias medijas suteikiama istorikės Frances Yates knygai „Atminties menas“ (The Art of Memory, 1966). Vis dėlto, norėčiau pabrėžti, jog informacijos sąsajos ir informacinio elgesio koncepcijos gali būti pritaikytos bet kokiam – tiek praeities, tiek dabarties – kultūros objektui. Trumpai tariant, kiekvienas kultūrinis objektas iš dalies yra delninukas.
Programinė įranga kaip naujas kultūros analizės objektas
Kaip post-medijų estetika, kurios apmatus čia pateikiau, dera pastarųjų kelių dešimtmečių kultūros teorijos raidoje? Tarus, jog kultūros komunikacija paklūsta pagrindinei informacijos teorijai, kalbančiai apie autorių– tekstą–skaitytoją (arba labiau informacijos teoriją atitinkančiais terminais – siuntėją–pranešimą–gavėją), ši raida gali būti apibendrinta kaip laipsniškas dėmesio perkėlimas nuo autoriaus tekstui ir galiausiai skaitytojui. Tradicinė kritika telkė dėmesį į autorių, jo/jos kūrybines intencijas, biografiją ir psichologiją. 6-ojo dešimtmečio pabaigoje gimęs struktūralizmas perkėlė dėmesį į patį tekstą, analizuodamas jį kaip semiotinių kodų sistemą. Po 1968-ųjų kritikos dėmesys jau palaipsniui ima atitekti skaitytojui. Minėtas poslinkis įvyko dėl kelių priežasčių. Viena vertus, išryškėjo struktūralizmo trūkumai: interpretuodamas kiekvieną kultūrinį tekstą kaip bendros sistemos dalį, struktūralizmas nedaug tegalėjo pasakyti apie tai, kas būtent paverčia duotą tekstą unikaliu ir kultūriškai svarbiu[ii]. Kita vertus, po 1968-ųjų įvykių tapo aišku, jog struktūralistinis metodas nevalingai palaikė status quo, Įstatymą, Sistemą. Dėl savo polinkio viską matyti kaip sistemą bei dėl kiekvieno individualaus teksto traktavimo kaip bendresnės „giliosios struktūros“ apraiškos, struktūralizmas atsidūrė normos ir daugumos, o ne išimties ir mažumos pusėje; jis atstovavo visuomenę tokią, kokia yra, o ne tokią, kokia galėtų būti.
Šis slinkties nuo teksto prie skaitytojo procesas įgavo įvairių formų ir gali būti padalintas į du etapus. Pirmajame etape abstraktus struktūralistinis tekstas pakeičiamas abstrakčiu, idealiu skaitytoju, kokiu jį įsivaizdavo psichoanalizė (Julia Kristeva) ir psichoanalizės paveikta kritika, aparato teorija kino tyrinėjimuose ar recepcijos teorija literatūroje. Apie 1980-uosius šio abstraktaus skaitytojo vietą galutinai užima tikri skaitytojai ir skaitytojų bendruomenės – tiek dabartinės, tiek ir istorinės – analizuojamos kultūros studijų, etnografijos, istorinės ankstyvojo kino recepcijos studijų ir t.t.
Kur pasuks kultūros kritika dabar, nuėjusi kelią nuo autoriaus link teksto ir nuo teksto link skaitytojo? Mano nuomone, informacijos modelis (autorius–tekstas–skaitytojas) turi būti atnaujintas ir papildytas pridedant dar du komponentus, į kuriuos turėtų būti sutelktas ir mūsų kritinis dėmesys. Tai autoriaus ir skaitytojo naudojama programinė įranga. Šiuolaikinis autorius (siuntėjas) naudoja programinę įrangą tam, kad sukurtų tekstą (pranešimą), o ji, savo ruožtu, veikia ar net formuoja kuriamų tekstų rūšis: nuo Franko Gerry‘io, pasikliaujančio specialia programine įranga architektūriniam dizainui kurti, Photoshopą naudojančio Andreaso Gursky‘io iki DJ‘jų, kurių visa veikla priklauso nuo programinės įrangos tiesiogine ir perkeltine prasme – operacijos, įgalinamos CD grotuvų, mikšerių bei kitos DJ‘ų nuolat naudojamos elektroninės įrangos. Panašiai ir šiuolaikinis skaitytojas sąveikauja su „tekstu“ naudodamas tiek realią kompiuterinę programinę įrangą (pvz., tinklo naršyklę), tiek metaforinę – t.y., senąsias aparatines sąsajas, įvairių elektroninių prietaisų valdymo pultus (pvz., CD grotuvus). (Atsižvelgiant į tai, kad dabartinė kompiuterinė programinė įranga dažnai imituoja realiai egzistuojančias aparatines sąsajas, pvz., QuickTime Player simuliuoja standartinio videogrotuvo valdymo pultą, minėta skirtis nėra tokia reikšminga, kokia gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.) Programinė įranga formuoja tai, kaip skaitytojas priima tekstą; tiesą sakant, tai ji apibrėžia, kas šis tekstas yra – pvz., ar tai atskirų CD garso takelių rinkinys, ar multimedijinių komponentų ir nuorodų visuma interneto puslapyje[iii].
Iki šiol kalbėjau apie komunikacijos modelį, suformuotą pagal informacijos teoriją ir turintį tris komponentus: siuntėją, pranešimą ir gavėją. Tikrovėje šis modelis yra kur kas sudėtingesnis ir turi septynis komponentus: siuntėją, siuntėjo kodą, pranešimą, gavėją, gavėjo kodą, kanalą ir triukšmą. Pagal šį modelį siuntėjas užkoduoja pranešimą naudodamas savo kodą; tuomet pranešimas perduodamas komunikacijos kanalu; siuntimo metu pranešimą paveikia triukšmas; gavėjas dekoduoja pranešimą, naudodamasis savo kodu. Dėl riboto komunikacijos kanalo pralaidumo, triukšmo ir galimo skirtumo tarp siuntėjo ir gavėjo kodų, gavėjas gali gauti visiškai kitokį pranešimą, negu buvo išsiuntęs siuntėjas. Informacijos teorija, 3–4-ajame dešimtmetyje sukurta telekomunikacijos priemonėms (telefoninio bei televizinio signalo perdavimui), o Antrojo Pasaulinio Karo metu – pranešimų užšifravimui ir dešifravimui, turėjo vieną tikslą: padėti inžinieriams sukonstruoti geresnes komunikacijos sistemas.
Pritaikius komunikacijos modelį kultūrinei komunikacijai, kilo įvairių problemų. Modelio kūrėjų pagrindinis rūpestis buvo pranešimo perdavimo tikslumas, tuo tarpu kultūrinėje komunikacijoje tikslaus pranešimo perdavimo idėja yra pavojinga: teigti, jog komunikacija pavyksta tik gavėjui tiksliai atgaminus siuntėjo pranešimą, reiškia suteikti siuntėjo reikšmei privilegiją gavėjo reikšmės atžvilgiu. (Taip pat galima teigti, jog kultūros studijos, susitelkiančios tik į „ardomuosius“ dominuojančios kultūros panaudojimo atvejus, linksta į kitą kraštutinumą, teigdamos, jog tik „nesėkminga“ komunikacija yra verta dėmesio.)
Be to, komunikacijos modelis traktuoja kodą ir kanalą (pastarasis atitinka „mediją“ plačiai naudojama šio termino prasme) kaip pasyvius, mechaninius komponentus: jie tiesiog yra būtinos priemonės jau esančiai žiniai perduoti. Kadangi modelis atsirado telekomunikacijų kontekste, jis teigia, jog nemedijuota oralinė arba vizualinė komunikacija – du vienas su kitu kalbantys žmonės, arba asmuo, stebintis tikrovę – yra ideali. Ir tik todėl, kad norime tokią komunikaciją paversti galima per atstumą, mums tenka rūpintis kodais ir kanalais.
Manau, jog papildžius modelį autoriaus ir skaitytojo programinės įrangos komponentais, yra pabrėžiamas aktyvus technologijų (t.y., to, kas minėtame modelyje vadinama kodais ir kanalu) vaidmuo kultūrinėje komunikacijoje. Autoriaus programinė įranga veikia paties autoriaus supratimą apie terpę, kurioje jis/ji dirba, bei, savo ruožtu, vaidina lemiamą vaidmenį formuojant galutinę techno-kultūrinio teksto formą. Skaitytojas tokį tekstą irgi pasiekia per programinės įrangos sąsają, kuri savo ruožtu veikia tai, kaip jis supranta tekstą: kokios duomenų rūšys sudaro tekstą, kaip jie susiję tarpusavyje, ką juo galima perduoti, o ko – ne. Be to, būtent programinės įrangos priemonės (vėl gi, kalbama kompiuterinę programinę įrangą tiek tiesiogine, tiek metaforine prasme – t.y., duomenų operacijų ir metaforų rinkinį, naudojamą tam tikros medijos ar reprezentacinės technologijos) leidžia autoriams ir vartotojams remiksuojant sukurti naujus kultūrinius tekstus iš jau esančių. Čia darsyk galime prisiminti DJ‘ų veiklos pavyzdį.
Kokie būtų čia aprašytos post-medijų estetikos teorijos pavojai? Kaip ir bet kuri kita paradigma, ji teikia pirmenybę vienoms tyrimų sritims palikdama nuošalyje kitas. Todėl produktyvus žvilgsnis į kultūros istoriją kaip į informacijos sąsajų, informacijos elgsenos bei programinės įrangos istoriją gali nukreipti mūsų dėmesį nuo kitų kultūros aspektų. Vieną akivaizdžiausių pavojų kelia tai, jog išryškindama informacines struktūras ir elgsenas, post-medijų estetika teikia pirmenybę kognityviniams kultūros aspektams, nepasiūlydama jokio aiškaus metodo kalbėti apie patį poveikį.
Poveikis kultūros teorijoje buvo ignoruojamas iki pat 6-ojo dešimtmečio pabaigos, kuomet Romanas Jakobsonas, Claude‘as Levi-Straussas, Roland‘as Barthes‘as ir kiti, paveikti matematinės komunikacijos teorijos, kultūrinę komunikaciją ėmė traktuoti vien kaip pranešimų užkodavimą ir iškodavimą. Barthes‘as savo garsųjį straipsnį „Fotografinis pranešimas“ (The Photographic Message,1961) pradeda žodžiais:
Spaudos fotografija yra pranešimas. Apskritai ją suformuoja spinduliavimo šaltinis, perdavimo kanalas ir gavimo taškas. Spinduliavimo šaltinis yra laikraščio darbuotojai, grupė specialistų, kurių vienas fotografuoja, kiti atrenka, komponuoja bei patvirtina ir galiausiai dar kiti suteikia nuotraukai pavadinimą, antraštę ir komentarą. Gavimo taškas yra publika, skaitanti laikraštį. O perdavimo kanalas yra pats laikraštis[iv].
Nors vėlesni kritikai vengė tokio tiesioginio matematinės komunikacijos teorijos terminų taikymo kultūros komunikacijai, ištisus dešimtmečius šis požiūris toliau gyvavo kaip bendroji kultūros kritikos paradigma, kuri ir šiandien tebesiremia „teksto“ ir „skaitymo“ koncepcijomis. Bet kokį kultūros objektą/situaciją/procesą traktuodama kaip „tekstą“, kurį turi „perskaityti“ auditorija ir/arba kritikai, kultūros kritika suteikia pirmenybę informaciniams ir kognityviniams kultūros aspektams, nekreipdama dėmesio į poveikio, jausmų, atlikties ir patyrimo aspektus. Kiti įtakingi pastarųjų dešimtmečių kultūros kritikos požiūriai pastaruosius aspektus taip pat paprasčiausiai ignoruoja. Nei Lacano psichoanalizė (1960-ieji), nei kognityvinis literatūros studijų ir kino teorijos metodas (9 deš.) nenagrinėja paties poveikio.
Post-medijų arba informacijos estetika, kurią čia trumpai pristačiau, irgi negali tiesiogiai nagrinėti poveikio, todėl jos metodai turės būti papildyti kitomis paradigmomis. Tačiau svarbu prisiminti, jog požiūris į šiuolaikinę kultūrą nebus sąžiningas, jeigu analizuosime vien tą informaciją, su kuria darbuotojas/-ja dirba savo kompiuteryje, nekreipdami dėmesio į muziką, kurios jis/ji tuo pat metu galbūt klausosi CD/MP3 grotuve. Trumpai tariant, negalime galvoti vien apie biurą, pamiršdami klubą.
Ir biuras, ir klubas priklauso nuo tos pačios mašinos (skaitmeninio kompiuterio). Tai, kuo jie iš tiesų skiriasi, yra programinė įranga. Biure naudojame tinklo naršykles, duomenų bazes, skaičiuokles, informacijos valdymo sistemas, kompiliatorius, programavimo įrankius ir kt. Klube DJ‘us naudoja miksavimo ir muzikos kūrimo programinę įrangą, grodamas gyvai tiesiog scenoje arba leisdamas anksčiau studijoje įrašytą muziką.
Jei ta pati duomenis apdorojanti mašina gali būti naudojama ir ypač racionaliems kognityviniams procesams (pvz., kompiuterio kodo rašymui), ir jaudinančioms, kūniškoms klubo patirtims, vadinasi duomenys nepriklauso vien tik pažinimo spektrui. Jei dabartinėje visuomenėje duomenų srautai išjudina ir mūsų smegenis, ir kūnus, galbūt informacijos estetika ilgainiui išmoks tinkamai pažvelgti ir į poveikio duomenis.
Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis. Teksto originalą galima rasti straipsnio autoriaus tinklalapyje www.manovich.net
[i] Geerto Lovinko ironiškai aprašytas „Duomenų dendžio“ personažas atkreipia dėmesį į tai, kokį mastą įgavo elgesys su informacija kaip išskirtinė mūsų laikų kultūros ypatybė. Žr. Adilkno, The Media Archive (Brooklyn, New York: Autnomedia,1998), p. 99.
[ii] Tuo požiūriu, Roland‘o Barthes‘o studija „S/Z“, kurioje aprašomi penkių semiotinių kodų funkcionavimas viename Balzako apsakyme, nesąmoningai pripažįsta struktūralizmo pralaimėjimą: Barthes‘as selektyviai atrenka kai kuriuos kodus, kad parodytų jų funkcionavimą apsakyme ir nesistemiškai naudoja skirtingas apsakymo dalis iliustruodamas vieno ar kito kodo veikseną. Tad užuot rašęs mokslinę struktūrinę analizę, jis imasi įkvepiančios, tačiau visiškai individualios kultūrinės interpretacijos. Roland Barthes, S/Z, į anglų k. vertė Richardas Milleris (New York, Hill and Wang, 1974).
[iii] Jau anksčiau minėjau, kad programinės įrangos koncepcija leidžia mums mąstyti apie skirtingas informacines operacijas, kurias vartotojas gali atlikti atitinkamoje terpėje. Įdomu, jog moderni medijų teorija ir kultūros kritika istorijos bėgyje niekuomet nebuvo sistemiškai susitikusios, išskyrus Friedricho Kittlerio ir jo studentų bei pasekėjų darbus.
[iv] Roland Barthes, 1961: „The Photographic Message“. In Image, Music, Text, ed. Stephen Heath (New York: Hill and Wang, 1977).
temos: komunikacija, mediosofija, mokslas ir technologijos, straipsniai |
« audiovizualinės poezijos festivalis “tarp”: Vasaros 5 | | paroda “Nematomi miestai” »
1 komentaras »1 komentaras “Levas Manovichius: post-medijų estetika (2 d.)”
komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.
8 spalio, 2008 at 6:22 pm
[…] Antra straipsnio dalis http://www.balsas.cc/levas-manovichius-post-mediju-estetika-2-d/ […]