• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2388202 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Levas Manovichius: post-medijų estetika (1 d.)

    | 2007-08-23 | 19:35
    temos: fotografija,judantis vaizdas,mediosofija,straipsniai,videomenas

    Paskutiniajame XX a. trečdalyje vykę įvairūs kultūrinės ir technologinės raidos procesai vieną iš kertinių moderniojo meno koncepcijų – medijos – pavertė beprasme. Vis dėlto jokia kita meninės veiklos tipologija nepakeitė senosios, pagrįstos medijomis ir skirstančios meną į tapybą, grafiką, skulptūrą, kiną, videomeną ir t.t. Muziejai, meno mokyklos, finansavimo bei kitos kultūrinės institucijos tebesivadovauja prielaida, jog meninė veikla gali būti tvarkingai išskaidyta į savarankiškų medijų rinkinėlį. 

    Medijos[1] krizė

    Šis požiūris išliko nepaisant jo ir realaus kultūrinio gyvenimo neatitikimo.

    Prie šios konceptualinės krizės prisidėjo keli skirtingi procesai. Nuo 1960-ųjų ėmė sparčiai vystytis naujos meninės formos – asambliažas, hepeningas, instaliacija (kartu su jos įvairiomis atmainomis, kaip antai konkrečios vietos [site-specific] instaliacija bei videoinstaliacija), performansas, veiksmo menas, konceptualusis menas, proceso menas,  intermedijų [intermedia] menas etc. Šios formos savo iššaukiančia įvairove ėmė grasinti šimtmečius gyvavusiai meno rūšių (tapybos, grafikos, skulptūros) tipologijai. Be to, tradicinė tipologija rėmėsi meninėje veikloje naudojamų medžiagų skirtumais, o naujosios meno rūšys arba sudarė sąlygas savavališkoms skirtingų medžiagų kombinacijoms (instaliacija), arba dar blogiau – siekė dematerializuoti patį meno objektą (konceptualusis menas). Taigi, naujosios meno formos jau nebebuvo medijos jokia įprastine šio žodžio prasme.

    Kitas pokytis medijos koncepcijoje įvyko naujoms technologizuotoms kultūros formoms palaipsniui įsiterpiant į senąją meno rūšių (medijų) tipologiją. Meno mokyklų mokymo programose atsirado vietos fotografijai, kinui, televizijai ir videomenui, o meno muziejuose buvo įkurti atitinkami skyriai. Suvokti tradicinę (ikiskaitmeninę) fotografiją ir tradicinį kiną kaip atskiras medijas prasminga senąja „medijos“ termino reikšme: jos naudojo skirtingas medžiagas kaip savo pagrindą (fotografijos – fotopopierių, kinas – kino juostą). Be to, remiantis tradicine, medijų tipologiją reguliuojančia estetika, jų skirtumai buvo fundamentalūs: viena medija priklausė erdviniams menams (tapyba, skulptūra, architektūra), kita – laikiniams (muzika, šokis). Kadangi fotografija buvo susijusi su statiškais, o kinas – su judančiais vaizdais bei jos naudojo skirtingas medžiagas, šių dviejų formų prijungimas prie meno rūšių tipologijos nekėlė jokios grėsmės tuometinei medijos koncepcijai.

    Tačiau kalbant apie televiziją ir videomeną viskas buvo kur kas sudėtingiau. Tiek masinė televizijos medija, tiek meninė videomedija naudojo tą pačią materialinę bazę (elektroninį signalą, kuris gali būti persiųstas realiu laiku, arba įrašytas į magnetinę juostą) ir turėjo tas pačias percepcijos sąlygas (televizoriaus monitorių). Jų atskyrimas viena nuo kitos galėjo būti pateisinamas nebent sociologiniu ir ekonominiu požiūriu – t.y., atitinkamų auditorijų dydžiais, platinimo mechanizmais (televizijos tinklas versus muziejus ir galerija) ir tuo, kiek padaroma juostos kopijų ar televizijos programų.

    Televizijos priešpastatymas videomenui yra vienas iš pavyzdžių, kuomet senoji medijos koncepcija, kurią tradicinė estetika naudojo meno rūšims apibūdinti, neatitinka naujų ir dvidešimtajame amžiuje svarbių skirtybių tarp meno ir masinės kultūros. Jeigu moderniojo meno sistemoje cirkuliavo unikalūs arba smulkiai tiražuojami objektai, tai masinė kultūra palaikė masinę identiškų kopijų gamybą – todėl priklausė nuo įvairių mechaninių ir elektroninių reprodukavimo bei gamybos technologijų. Menininkams pasitelkus masinių medijųtechnologijas meno kūrimui (fotografija, kinas, radijo menas, videomenas ar skaitmeninis menas), meno sistemos ekonomika piršo mintį, jog jie masiniam reprodukavimui skirtas technologijas naudoja priešingam tikslui – tam, kad sukurtų ribotą tiražą (todėl apsilankę šiuolaikinio meno muziejuje galime aptikti tokius konceptualiai prieštaringus objektus, apibūdinamus kaip „videojuosta, viena iš 6 kopijų“, „DVD, viena iš 3 kopijų“). Palaipsniui toks medijos produkcijos platinimo mechanizmuose atsiradęs skirtumas kartu su kitais jau minėtais sociologiniais skirtumais (auditorijos dydis ir recepcijos/rodymo erdvės) tapo svarbesniu kriterijumi skirstant medijas, nei skirstymas pagal naudojamas medžiagas ar percepcijos sąlygas. Trumpai tariant, sociologija ir ekonomika užėmė estetikos vietą.

    Skaitmeninė ataka

    Greta masinių medijų pasirodymo XX amžiuje bei naujų meno formų išplitimu 7-ajame dešimtmetyje dar viena aplinkybė ėmė grasinti tradicinei medijos idėjai – tai skaitmeninė 9-10 deš. revoliucija. Daugumą masinių medijų kūrimo, saugojimo ir platinimo būdų pakeitus skaitmeninėmis technologijomis (arba įvairiomis elektroninių ir skaitmeninių technologijų kombinacijomis), o individualiems menininkams šiuos naujus įrankius prisitaikius sau, suiro tiek medžiagomis ir percepcijos būdais pagrįstas medijų skirstymas, tiek ir nauja, neseniai atsiradęs skaidymas, paremtas platinimo modeliu, recepcijos/rodymo metodu ir atlygio schema.

    Medžiaginiame lygmenyje perėjimas prie skaitmeninės reprezentacijos ir bendrų, bet kokiai medijai pritaikomų modifikavimo/redagavimo įrankių, panaikino skirtumus tarp fotografijos ir tapybos (nejudančio vaizdo srityje) bei tarp filmo ir animacijos (judančio vaizdo srityje)[2]. Tokie įrankiai, kaip kopijuoti [copy], įklijuoti [paste], palaipsniui keisti [morph], interpoliuoti [interpolate], filtruoti [filter], kombinuoti [composite] ir kt., pakeitė tradicinius menininko įrankius. Estetikoje pasirodė naujas komunikacijos standartas, atsiradęs interneto dėka, – multimedijos dokumentas, kuriame susiliejo teksto, fotografijos, video-, grafikos ir garso medijos. Skaitmeninės technologijos ypač padėjo plėtotis tokiai kultūrinei praktikai, kurios esmė – skirtingų to paties projekto variantų kūrimas skirtingoms medijoms, platinimo tinklams ir auditorijoms. Jei galima sukurti radikaliai skirtingas to paties meno kūrinio versijas (pvz., interaktyvią ir neinteraktyvią, arba 35mm juostoje ir internete), tuomet tradicinis stiprus ryšys tarp meno kūrinio identiteto ir to kūrinio medijos nutrūksta. Platinimo srityje internetas (bent jau teoriškai) panaikino skirtį tarp masinio platinimo, iki tol sieto tik su masine kultūra, ir riboto platinimo, anksčiau buvusio mažų subkultūrų ir meno sistemos dalimi (tame pačiame internetiniame puslapyje gali apsilankyti vienas žmogus, dešimt, dešimt tūkstančių, dešimt milijonų žmonių ir t.t.)

    Tai tik keli pavyzdžiai, parodantys, kad tradicinė medijos koncepcija neveikia post-skaitmeninėje, post-tinklinėje kultūroje. Tačiau, nepaisant akivaizdaus medijos koncepcijos neadekvatumo, ji ir toliau gyvuoja. Tai vyksta visiškai inerciškai ir galiausiai apie geresnę, tinkamesnę konceptualią sistemą yra lengviau kalbėti, nei ją sukurti. Todėl užuot galutinai atsikratę medijų tipologijos, mes pridedame vis daugiau ir daugiau naujų kategorijų: „nauji žanrai“, interaktyvi instaliacija, interaktyvusis menas, tinklo menas. Visų šių kategorijų bėda ta, kad jos paklūsta senajai tradicijai, pagal kurią skirtingos meninės praktikos identifikuojamos atsižvelgiant į naudojamas medžiagas – tik dabar skirtingas medžiagas pakeičiame skirtingomis naujosiomis technologijomis.

    Pavyzdžiui, visas menas, esantis internete, t.y., menas, naudojantis interneto technologijas, yra įspraustas į vienintelę kategoriją – „tinklo menas“. Tačiau kodėl mes, turėdami omenyje šį meną interpretuojančių interneto vartotojų suvokimą, turėtume manyti, jog visi meno kūriniai, kuriuos vienija tinklo technologijos, turi ką nors bendra?[3] „Interaktyvaus meno“ idėja yra lygiai tokia pat problematiška. Kaip jau kalbėjau anksčiau,

    Interaktyvumo koncepcija, naudojama kalbant apie kompiuterines medijas, yra tautologija. Šiuolaikinė žmogaus-kompiuterio sąsaja (ŽKS [HCI]) yra interaktyvi jau vien savo apibrėžimu. Priešingai, nei ankstyvosios sąsajos (pvz., komandinių duomenų apdorojimo), šiuolaikinė ŽKS įgalina vartotoją valdyti kompiuterį realiu laiku – tiesiog manipuliuojant ekrane matoma informacija. Kai tik objektas atsiranda kompiuteryje, jis automatiškai tampa interaktyviu. Todėl kompiuterinę mediją vadinti interaktyvia yra neprasminga – tai tiesiog vieno iš elementariausių faktų apie kompiuterius konstatavimas[4].

    Taigi, turime atsisakyti prielaidos, jog visas menas, naudojantis tinklo technologijas, priklauso „tinklo menui“. Lygiai taip pat neteisinga būtų į „interaktyvaus meno“ kategoriją sugrūsti visus meno kūrinius, naudojančius, o tiksliau, sudarančius sluoksnį „ant“ interaktyvių moderniosios skaitmenybės technologijų. Žinoma, reikia sutikti su teiginiu, jog gali egzistuoti atskira tinklo meno sritis kaipo tokia, tačiau visus tinklo technologijas naudojančius kūrinius automatiškai priskirti „tinklo menui“ būtų klaidinga.

    Post-medijų estetikos programa

    Šio straipsnio užmojis neleidžia man imtis kurti naują konceptualinę sistemą, kuri pakeistų senąjį medijų diskursą ir galėtų adekvačiau apibūdinti post-skaitmeninę, post-tinklinę kultūrą. Tačiau galiu pasiūlyti tam tikrą kryptį, kurios būtų galima laikytis tokią sistemą kuriant. Ši kryptis įgalintų pakeisti medijos koncepciją naujomis koncepcijomis, perimtomis iš kompiuterių bei tinko kultūros. Šios koncepcijos gali būti naudojamos tiek pažodžiui (būtent kompiuteriu medijuojamos komunikacijos atveju), tiek metaforiškai (iki-kompiuterinės kultūros atveju). Štai, kaip tokia post-medijų estetika gali atrodyti: 

    1. Post-medijų estetikai reikalingos kategorijos, nusakančios, kaip kultūrinis objektas organizuoja duomenis ir sistemina tuos duomenis suvokiančio vartotojo patirtį
    2.  Post-medijų estetikos kategorijos neturi būti susijusios su jokia informacijos išsaugojimo ar komunikavimo medija. Pavyzdžiui, užuot „laisvąją kreiptį“ [random access]suvokę kaip kompiuterinės medijos ypatybę, turėtume ją traktuoti kaip bendrą duomenų organizavimo strategiją (pritaikomą tradicinėms knygoms, architektūrai) ir – visai kita prasme – kaip tam tikrą vartotojo elgesio strategiją[5].
    3. Post-medijų estetika turi priimti tokias naujas kompiuterių bei tinklo eros koncepcijas, metaforas ir operacijas, kaip informacija, duomenys, sąsaja [interface], pralaidumas [bandwidth], srautas [stream], saugykla [storage], kopijuoti [rip], glaudinti [compress] ir t.t. Šias sąvokas galime vartoti kalbėdami tiek apie mūsų post-skaitmeninę, post-tinklinę kultūrą, tiek apie praeities kultūras. Manau, jog pastarasis požiūris yra ne vien įdomus intelektualinis pratimas, bet ir būtinas etinis žingsnis norint suvokti senąją ir naująją kultūras kaip vientisą terpę, praturtinti naująją kultūrą senųjų kultūrų estetinėmis technikomis bei senąsias kultūras padaryti suprantamas naujoms kartoms, naudojančioms kompiuterinės ir tinklo eros koncepcijas, metaforas ir technikas. Pavyzdžiui, iliustruodami šį metodą, Giotto ir Eizenšteiną galime apibūdinti ne vien tik kaip Renesanso dailininką ir modernistinį kino kūrėją, bet ir kaip du svarbius informacijos modeliuotojus [information designers]. Pirmasis išrado būdą, kaip išdėstyti informaciją statiškame, dvimačiame paviršiuje (vienas paveikslas) arba trimatėje erdvėje (paveikslų grupė bažnyčioje), o antrasis sukūrė naujas duomenų organizavimo laike technikas, pagal kurias maksimalus poveikis žiūrovui pasiekiamas paskirstant duomenis po skirtingus medijos takelius. Tokiu būdu, ateities knygoje apie informacijos modeliavimą [information design] Giotto ir Eizenšteino vardai gali atsirasti šalia Allano Kay‘aus ir Timo Berners-Lee.
    4. Tradicinė medijos koncepcija akcentuoja fizines tam tikros medžiagos ypatybes ir reprezentacines galimybes (pvz., ryšį tarp ženklo ir referento). Kaip ir tradicinė estetika, ši koncepcija verčia mus galvoti apie autoriaus/-ės intencijas, apie kūrinio turinį ir formą, bet ne apie to kūrinio vartotoją. O štai kultūros, medijos ir individualių kūrinių prilyginimas programinei įrangai nukreipia mūsų dėmesį į vartotojui prieinamas operacijas (tikroje programinėje įrangoje vadinamas „komandomis“). Akcentas atitenka vartotojo sugebėjimams ir elgsenai. Kalbėdami apie praeities medijas vietoj senosios medijos koncepcijos mes galėtume naudoti programinės įrangos koncepciją [software concept], pvz., tam, kad paklaustume, kokias operacijas su informacija viena ar kita medija leidžia vartotojui atlikti[6].
    5. Tiek kultūros kritikai, tiek programinės įrangos kūrėjai priėjo prie būtinybės atskirti idealųjį skaitytoją/vartotoją (apibrėžtą tekstu/programine įranga) nuo tikros skaitymo/vartojimo/pakartotinio vartojimo strategijos, kurią naudoja realūs vartotojai. Post-medijos estetika turėtų atlikti panašų atskyrimą visų kultūrinių medijų atžvilgiu, arba – naudojant ką tik įvestą terminą – kultūrinės programinės įrangos atžvilgiu. Realiai Galimos operacijos ir „teisingas“ kultūros objekto naudojimo būdas yra tolimi tam, kaip žmonės jį iš tikrųjų naudoja. (Iš tiesų, fundamentalus dabartinės kultūros varomasis mechanizmas yra sistemiškas kultūrinės programinės įrangos „naudojimas ne pagal paskirtį“ – pvz., plokštelių „braižymas“ [scratching], ir senų kūrinių remiksavimas DJ kultūroje).
    6. Vartotojų taktika (naudojant Michelio de Certau terminą) nėra nei unikali, nei atsitiktinė – ji paklūsta tam tikriems modeliams. Specifinio informacijos prieigos ir apdorojimo būdo aprašymui norėčiau įvesti informacinės elgsenos [information behavior] terminą. Nereikėtų visuomet aprioriškai teigti, jog tam tikra informacinė elgsena būtinai yra „griaunamoji“ – ji gali būti ir gana artimai susijusi su „idealia“ elgsena, kurią implikuoja programinė įranga, arba ji gali būti kitokia kad ir dėl to, jog vartotojas yra naujokas ir dar nėra išstudijavęs visų programinės įrangos naudojimo būdų.


    Antra straipsnio dalis
    http://www.balsas.cc/levas-manovichius-post-mediju-estetika-2-d/

    Iš anglų kalbos vertė Tomas Čiučelis. Teksto originalą galima rasti straipsnio autoriaus tinklalapyje www.manovich.net

     


     

    [1] Čia ir visur kitur Manovichius vartoja sąvoką „medium“, kuri verčiama į lietuvių kalbą kaip „medija“ – red.

    [2] Išsamesnį šio pokyčio aptarimą galima rasti knygos „The Language of New Media“ skyriuje „Digital Cinema and the History of a Moving Image“ (Cambridge, Mass.: The MIT Press, 2001).

    [3] Ne meno diskurse internetą ko gero patogiausia suvokti kaip skirtingų medijų visumą – nors šios medijos ir naudoja kai kurias bendras technologijas bei tą patį komunikacijos kanalą, vis tik jos yra savarankiškos. Pavyzdžiui, internetas, naudojamas elektroniniam paštui yra viena medija, o komerciniai internetiniai puslapiai – kita.   

    [4] Manovich. The Language of New Media.

    [5] Puikus pavyzdys būtų nauja „ergodinės literatūros“ kategorija, kuri apima tiek naujausius kompiuterinius, tiek iki-kompiuterinius tekstus. Šią koncepciją išplėtojo Espenas Aarsethas knygoje

    Cybertext: Perspectives on Ergodic Literature (Baltimore: Johns Hopkins University Press, 1997).

    [6] Galima išvesti paralelę su pastarųjų kelių dešimtmečių kultūros kritikos trajektorija. Nuo 1970-ųjų kultūros kritika perkėlė savo dėmesį nuo autoriaus ir teksto į skaitymo strategijas/praktikas (psichoanalizė, kultūros studijos, etnografija). Kritikai akcentavo, jog kiekvienas skaitytojas susikuria savo paties/pačios tekstą ir kad skaitytojai apskritai naudoja kuo įvairiausias kultūrinio teksto skaitymo/interpretavimo/panaudojimo strategijas. Lygiagrečiai žmogaus-kompiuterio sąsajų ir programinės įrangos kūrėjai ėmėsi studijuoti, kaip vartotojai iš tikrųjų naudojasi programine įranga bei kitomis informacinėmis technologijomis.

     

     

    temos: fotografija, judantis vaizdas, mediosofija, straipsniai, videomenas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.