• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2782733 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Lev Manovich: augmentuotos erdvės poetika: mokantis iš „Prada“ (2 d.)

    | 2005-12-29 | 11:05
    temos: architektūra,judantis vaizdas,miestas,straipsniai

    Garsus naujųjų medijų teoretikas pristato naujos erdvės (tuo pačiu ir realybės) dimensijos – augmentuotos erdvės (realybės) sampratą.
    Šioje straipsnio dalyje kalbama apie augmentuotą architektūrą, mobilią erdvę [cell space] ir videoinstaliaciją kaip ateities laboratoriją.

    Pirma teksto dalis

    Trečia teksto dalis  

    Augmentuota architektūra

    Paskutinįjį XX a. dešimtmetį kompiuterių gamintojai ir kompiuterinių žaidimų pramonė tobulino programas, kuriose naudojama interaktyvi 3D virtualioji erdvė (kaip antai kompiuteriniai žaidimai). Nors asmeniniai kompiuteriai jau dabar yra per greiti praktiškai visoms tipiškų namų ar verslo paketų programoms, detalių simuliuotų pasaulių generavimui realiu laiku vis dar praverstų greitesnė įranga; tam reikia ir specialių grafinių kortų. Tuo tarpu minėta pramonė tiesiogiai suinteresuota nuolat diegti vartotojams vis „realistiškesnių“ virtualių erdvių poreikį, nes būtent tai palaiko naujos kompiuterinės įrangos pardavimo rodiklius.

    Augmentuotos erdvės tyrimuose slypi potencialas, žadantis naudos daugeliui komercinių, vartotojų bei karinių programų, todėl jie susilaukia finansavimo iš skirtingų grupių. Pagaliau užvis labiausiai jais domisi didžiulė telekomunikacijų pramonė. Tad kompiuterių pramonei tarpstant nuo naujų asmeninių kompiuterių ir grafinės įrangos, reikalingos naujausiems žaidimams, pardavimo, telekomunikacijų pramonė suinteresuota parduoti vis naujų kartų mobiliuosius telefonus bei delninius kompiuterius, palaikančius multimedijos, el. komercijos ir bevieles lokacines paslaugas – ir, aišku, gauti milžinišką pelną už šias paslaugas apmokestindama vartotojus.

    Tai tiek ekonomikos. O kaip fenomenologinė buvimo naujojoje augmentuotoje erdvėje patirtis? O jos kultūrinės apraiškos? Jos poetika ir estetika? Vienas iš būdų pradėti mąstyti apie šiuos klausimus – augmentuotos erdvės darybos suvokimas kaip architektūrinės problemos. Augmentuota erdvė atveria iššūkį ir galimybę daugeliui architektų permąstyti savo praktiką, kadangi architektūra turės atsižvelgti į kontekstualios informacijos sluoksnius, užklosiančius statinių erdvę.

    Bet ar tikrai tai toks naujas iššūkis architektūrai? Jei tarsime, kad skirtingų erdvių perdengimas yra abstrakti problema, nesusijusi su jokia konkrečia technologija, galime pagalvoti apie architektus ir menininkus, jau dirbusius ties šiuo klausimu. Kitaip tariant, fizinės erdvės perdengimas dinamiška ir kontekstualia informacija yra konkretus bendrosios estetinės paradigmos – kaip sujungti skirtingas erdves – pavyzdys. Žinoma, elektroniškai išplėsta erdvė yra unikali, kadangi ji kiekvienam vartotojui yra asmeniška, kadangi ji gali dinamiškai kisti laikui bėgant, kadangi ji perduodama per interaktyvią multimedijinę sąsają, etc. Vis dėlto svarbu tai suvokti labiau kaip abstraktų, o ne tiesiog technologinį dalyką, kaip kažką, kas jau yra buvę kitų architektūrinių ir meninių paradigmų dalis.

    Augmentuotos erdvės tyrimai sufleruoja mums naujus terminus galvojant apie ankstesnes su erdve susijusias praktikas. Jei anksčiau įsivaizdavome architektą, freskų tapytoją ar stendus dėliojantį dizainerį [display designer] besistengiančius sujungti architektūrą ir atvaizdus, arba architektūrą ir tekstą, arba inkorporuojančius skirtingas simbolines sistemas į vieną erdvinę konstrukciją, tai dabar galime sakyti, kad visi jie dirbo su augmentuotos erdvės problema – kaip informacijos sluoksniais užkloti fizinę erdvę. Taigi norėdami įsivaizduoti, kas gali būti kultūriškai nuveikta su augmentuotomis erdvėmis, galėtume paieškoti reikšmingų precedentų kultūros istorijoje.

    Kad mano dėstymas būtų aiškesnis, pavyzdžiui pasirinkau dvi gerai žinomas šiuolaikines figūras. Janet Cardiff yra Kanados menininkė, išgarsėjusi savo „audiopasivaikščiojimais“. Ji kuria savo darbus vaikščiodama tam tikra trajektorija kokioje nors erdvėje ir kalbėdama į juostą įrašui, kuriame instrukcijos klausytojui („lipk žemyn laiptais“, „žiūrėk pro langą“, „eik pro duris dešinėje“) jungiamos su naratyviais fragmentais, garso efektais ir kita akustine „informacija“. Kūrinio suvokėjo/s patirtis – pasinaudoti ausinėmis, prijungtomis prie CD grotuvo, ir sekti Cardiff nurodymais[1]. Mano požiūriu, jos „pasivaikščiojimai“ kol kas geriausiai įgyvendina augmentuotos erdvės paradigmą – nepaisant to, kad Cardiff nesinaudojo jokiu ypatingu kompiuteriu, tinklo ar projektavimo technologija. Šie „pasivaikščiojimai“ parodo estetinį fizinės erdvės dengimo nauja informacijos erdve potencialą. „Pasivaikščiojimų“ jėga – sąveikose tarp dviejų erdvių – t.y., matymo ir girdėjimo (to, ką suvokėja/s mato ir ką girdi) bei tarp dabarties ir praeities (laiko, kai vaikšto suvokėja/s ir laiko, kai buvo daromas įrašas, kuris, kaip ir bet kuris medijų įrašas, priklauso tam tikram neapibrėžtam laikui praeityje).

    Danielio Liberskindo Žydų muziejus Berlyne galėtų būti kitas pavyzdys augmentuotos erdvės tyrimams. Jei Cardiff kloja naujos informacijos erdvę ant esamos architektūros ir/ar peizažo, tai Liberskindas panaudoja esamos informacijos erdvę naujai savo konstruojamai architektūrai. Architektas sudėjo žemėlapį, rodantį žydų, prieš II pasaulinį karą gyvenusių muziejaus rajone, adresus. Tuomet jis sujungė šiuos taškus žemėlapyje ir taip atsiradusį tinklą suprojektavo ant pastato paviršių. Sankirtos tarp šios tinklo projekcijos ir sienų pagimdė daug neįprastų langų, kurie kirsdami sienas bei lubas skirtingais kampais kelia puokštę įvairiausių vaizdinių asociacijų, primindami siaurą tanko okuliarą, viduramžių katedros langus ar išsklidusias 1910-1920-ųjų kubistinių/abstrakcionistinių/suprematistinių paveikslų formas. Visai kaip Cardiff audiopasivaikščiojimuose, čia virtualybė tampa galinga jėga, keičiančia fizinės tikrovės formą. Žydų muziejuje praeitis tiesiogine prasme prasikerta į dabartį. Čia informacinė erdvė yra ne efemeriškas sluoksnis, dengiantis realią erdvę, o kaip tik materializuota ir tampanti kone monumentalia skulptūra.

    Baltas kubas kaip mobili erdvė [cellspace]

    Nors mes ir galime interpretuoti praktiką parinkdami architektus bei menininkus, kurie konkrečia forma išreiškia augmentuotos erdvės kultūrinio bei meninio panaudojimo galimybes, yra ir kitas būdas susieti augmentuotos erdvės paradigmą su modernia kultūra. Štai jis.

    Viena iš trajektorijų, aptinkamų XX amžiaus mene, tęsiasi nuo dvimačio objekto, kabančio ant sienos, link visos trimatės galerijos erdvės panaudojimo (kaip ir kitos kultūrinės XX amžiaus trajektorijos, ši vystėsi ne linijiškai, o greičiau susidėjo iš žingsnių į priekį ir žingsnių atgal – ritmo, apibendrinančio kultūrinius ir politinius XX amžiaus kontūrus, kuriuose ryškiausias kūrybingumo pikas 1910-1920-aisiais ir jį sekęs mažesnis, 1960-aisiais).

    Jau 1910-aisiais Tatlino[2] reljefai išsiveržė iš dvimačio paveikslo plokštumos, pratęsdami paveikslą į trečią dimensiją. 1920-aisiais Lissitzky, Rodčenko peržengė individualaus paveikslo/skulptūros ribas imdami visą baltą kubą suvokti kaip vientisą paviršių – nors jų parodose greičiau dalyvauja tik sienos, o ne visa erdvė.

    6 dešimtmečio viduryje asembliažas įteisino meno objekto kaip trimatės konstrukcijos idėją (1961 m. „Asembliažo meno“ MOMA paroda). 1960-aisiais skulptoriai minimalistai (Carlas Andre, Donaldas Juddas, Robertas Morrisas) ir kiti menininkai (Eva Hesse, „Arte Powera“) galiausiai ima dirbti su trimatės balto kubo erdvės visuma. Pradedant 1970-aisiais vis svarbesnė tampa instaliacija (Danas Grahamas, Bruce‘as Naumanas), kuri 1980-aisiais įsitvirtina kaip populiariausia meninė mūsų laikų praktika – o vienintelis dalykas, kuris sieja visas instaliacijas, yra tai, kad jos naudoja trimatę erdvę. Pagaliau baltasis kubas tampa kubu, o ne paprasta paviršių visuma.

    Koks kitas logiškas žingsnis? Moderniam menui augmentuota erdvė galėtų būti kitas žingsnis toje trajektorijoje nuo plokščios sienos link trimatės erdvės. Jau kelis dešimtmečius menininkai dirba su visa galerijos erdve; užuot kūrę objektus, į kuriuos suvokėja/s žiūrėtų, jie pasiekė, kad ji/s atsidurtų to objekto viduje. Dabar kartu su muziejais menininkai turi naują iššūkį – nuvesti suvokėją į erdvę, pripildyta dinamiškos, kontekstualios informacijos, su kuria ji/s galėtų interaktyviai sąveikauti.

    Atvaizdas, judantis erdvėje: videoinstaliacijos kaip ateities laboratorija

    Prieš paskubomis reziumuojant, kad naujosios technologijos nepridėjo nieko iš esmės naujo prie senos estetinės skirtingų erdvių jungiančio perdengimo paradigmos, leiskite pažymėti, jog naujosios technologiškai įdiegtos augmentuotos erdvės turi vieną svarbų požymį, skiriantį jas nuo Cardiff pasivaikščiojimų, Liberskindo Žydų muziejaus ar panašių darbų ir papildantį jų sugebėjimą dinamiškai ir interaktyviai pateikti informaciją. Užuot dengę fizinę erdvę nauja virtualia trimate informacijos erdve, Cardiff bei Liberskindas kloja dvimatę plokštumą arba – geriausiu atveju – trimatę trajektoriją. Juk tikrai – Cardiff pasivaikščiojimai yra ne išbaigtos èrdvės, o greičiau naujos trimatės trajektorijos, klojamos ant egzistuojančios erdvės. Panašiai ir savo Berlyno Žydų muziejaus architektūroje Liberskindas projektuoja dvimatį žemėlapį ant trimačių formų[3].

    Tuo tarpu GPS, bevielės lokacinės paslaugos, stebėjimo ir kitos augmentuotos erdvės technologijos – priešingai, visos (jei ne praktikoje, tai bent savo vaizduotėje) apibrėžia informacijos erdvę kaip besitęsiantį lauką, visiškai išsiplečiantį ir pildantį visą fizinę erdvę. Kiekvienas taškas erdvėje turi GPS koordinates, kurios gali būti nustatytos pasitelkus GPS imtuvą. Panašiai ir mobilios erdvės paradigmoje – kiekvienas fizinės erdvės taškas, galima sakyti, disponuoja tam tikra informacija, kurią galima gauti naudojantis delniniu kompiuteriu ar panašiu prietaisu. Stebėjimo atvejis kiek keblesnis, mat dabar prieinamos vaizdo kameros, palydovai, „Echelonas“ (JAV valdomų stebėjimo stočių, naudojamų globaliu mastu stebėti visų rūšių elektronines komunikacijas, sistema) ir kitos technologijos pasiekia ne visus regionus ir informacijos sluoksnius, tačiau galutinis modernios stebėjimo paradigmos siekis yra gebėti stebėti kiekvieną tašką bet kuriuo momentu. Pasitelkiant žymios Borgeso novelės motyvą, visos šios technologijos siekia, kad žemėlapis būtų lygus teritorijai. Ir jei pagal žymų Michelio Foucault teiginį „Disciplinuoti ir bausti“ modernus subjektas suvokia stebėjimą kaip savaime suprantamą dalyką, taip eliminuodamas reikalą bet kam iš tikrųjų būti Panoptikumo centre ir jį/ją stebėti, tai modernios stebėjimo institucijos reikalauja, jog ji/s būtų stebima/s ir sekama/s visur ir visą laiką.

    Tačiau svarbus aspektas tas, kad praktikoje informacijos erdvės beveik niekada nėra nenutrūkstamos: stebėjimo kameros, nukreiptos į vieną vietą, nemato kitos, bevielis signalas vienose vietose stipresnis, o kitose išvis nepasireiškia, ir t.t. Kaip tai iškalbingai aprašo Mattas Locke‘as,

    „Mobilieji tinklai turi derėtis su erdvių, kurias jie bando įsisavinti, architektūra. Nors sąsajos [interfaces] tapo atsietos nuo fizinės architektūros, radijo bangas, jungiančios mobilias erdves [cell spaces], laužia ir atspindi tos pačios kliūtys, ir taip susidaro ne vientisas tinklas, bet potvynių ir atoslūgių seka. Teoriškai plokščia erdvė yra iš tiesų plokščia, tik joje įdubas ir iškilimus sukuria architektūros gravitacija ir patys naudotojai[4].

    Šis kontrastas tarp teorinio mobiliosios erdvės nepertraukiamumo ir praktinio jos trūkinėjimo neturėtų būti ignoruojamas. Jis kaip tik galėtų būti įdomių estetinių strategijų šaltinis.

    Trečiasis esamos augmentuotos erdvės pavyzdys – elektroniniai ekranai, įmontuoti parduotuvėse, gatvėse, pastatų vestibiuliuose, geležinkelio stotyse bei butuose – remiasi kitokia logika. Čia informacijos erdvė ne užkloja fizinę erdvę, bet užima joje aiškiai apibrėžtą vietą. Tai tradicija, besitęsianti nuo Alberti[5] lango, o vėliau pasireiškusi porenesansinėje tapyboje, kino ir pagaliau TV ekrane. Tačiau jei ligi šiol ekranas paprastai funkcionavo kaip langas į virtualią trimatę erdvę, tai tai paskutiniaisiais dviem XX a. dešimtmečiais jis pavirto plokščiu paviršiumi, kuriame trimačiai atvaizdai koegzistuoja su dvimačiu dizainu bei tipografija. Gyvai filmuoti vaizdai dalijasi erdve su judančia grafika (titrais), judančia informacine eilute (pavyzdžiui, biržos kainų ar orų prognozių) ir dvimačio dizaino elementais. Trumpiau tariant, Renesanso paveikslas tapo animuota viduramžių iliustruotos knygos versija.

    Mano išeitinis taškas diskusijai apie tokios rūšies augmentuotos erdvės poetiką bus dabartinė videoinstaliacijų, kurios ėmė dominuoti meno pasaulyje 1990-aisiais, praktika. Paprastai jose naudojami vaizdo ar duomenų perdavimo projektoriai; jos paverčia visą sieną ar net visą kambarį ekranu ar ekranų sistema; ir taip (sąmoningai ar ne) repetuoja ir tiria artimą ateitį, kai dideli ir plokšti ekranai mūsų būstuose ir miestuose taps norma. Kartu šios ateities laboratorijos yra kilusios iš praeities – kitų „atvaizdo erdvėje“ tradicijų XX amžiuje.


    [1] Aš asmeniškai susipažinau tik su vienu jos “pasivaikščiojimų”, sukurtu “P.S.1” proga Niujorke 2001 m.
    [2] Ukrainietis Vladimiras Tatlinas, daugiausiai dirbęs Rusijoje, tarp kita ko, padėjo pagrindus konstruktyvizmui, Pevsnerio ir Gabo suformuluotam 1920 m., kai buvęs Tatlino bendražygis Malevičius (jiedu išsiskyrė pirmajam prisidėjus prie grupės, propaguojančios meno utilitarumą ir artinimą prie liaudies, o antrajam – priešingos stovyklos, deklaruojančios meno autonomiją) grindė suprematizmą pristatinėdamas savo baltą kvadratą juodame fone. Beje, jau 1915 m. nuo reljefų Tatlinas perėjo prie, jo žodžiais, kontrreljefų. Pastarieji nuo pirmųjų skyrėsi tuo, kad išvis nebesinaudojo siena kaip pagrindu, o tik gijos jungiami su patalpos kampu veržėsi tiesiai į aplinką (vert. past.).
    [3] Tiems skaitytojams, kurie susipažinę su šiais projektais – pamaniau, menines išplėstines erdves galima prilyginti dvimatės tekstūros žemėlapiams, o technologiškąsias – trimatei tekstūrai.
    [4] Matt Locke, in Mobile Minded, eds. Geert Lovink and Mieke Gerritzen (Corte Madera, CA: Ginko Press, 2002), 111.
    [5] Leonas Battista Alberti apibendrino Renesanso perspektyvos techniką savo veikale “Della Pittura” (1435-1436 m.). Nuo to laiko Alberti lango sąvoka išreiškė esminį menininkų bei auditorijos požiūrį į tapymo lauką, o galiausiai buvo pritaikyta ir kasdieniam santykiui su kompiuteriu (vert. past.).

    temos: architektūra, judantis vaizdas, miestas, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.