Konradas Liessmannas: geriausi perrašinėtojai nemokėjo skaityti
transliatorė |
2007-05-30 | 14:53
temos: filosofija,idėjos ir teorijos,interviu,mokslas ir technologijos,naujosios medijos,sociumas
Stefanas Weberis klausinėja filosofą Konradą Paulą Liessmanną apie Wiki, rašto ateitį ir švietimo idėjos pabaigą. Interviu vyksta jo išleistos naujos knygos „Neišsilavinimo teorija. Žinių visuomenės suklydimai“ proga.
Austrų filosofas Konradas Paulas Liessmannas išleido laikmečio dvasios retoriką kritikuojančią knygą „Neišsilavinimo teorija. Žinių visuomenės suklydimai“ (Theorie der Unbildung. Die Irrtümer der Wissensgesellschaft, 2006). Jo poleminis traktatas, kvestionuojantis Bolonijos procesą, šnekas apie „pasaulinio lygio“ universitetus, universitetinę reformą vien dėl pačios reformos ir „elito“ bei „ekscelencijos“ idėjas moksluose, įžiebė naujas diskusijas apie universitetinės mokslo kultūros ateitį. Neseniai Austrijos „2006-ųjų metų mokslininku“ išrinktas mąstytojas šiame interviu svarsto apie medijų kultūrą.
Stefanas Weberis: Kaip vertinate tokias šiuo metu aktualias knygas kaip „Naujasis intelektas. Kodėl nuo kompiuterinių žaidimų ir televizijos tampame protingesni“ arba „Spragtelėjimas. Kaip šiuolaikinės medijos daro mus protingesniais“? Ar naujųjų medijų dėka mes tampame išmintingesni?
Konradas Paulas Liessmannas: Mano požiūris šiuo klausimu skeptiškas. Nemanau, kad medija pati savaime paverčia savo vartotoją protingesniu ar mažiau protingu. Veikiau reikėtų diskutuoti, kaip galima išnaudoti ir tinkamai paskirstyti mediumo galimybes. Ir čia tikrai reikia skirti internetą, galintį padėti generuoti ir skleisti žinias, nuo kompiuterinių žaidimų, kurie intelektą lavina daugiau per tam tikrą aplinkiniais keliais gaunamą naudą. Tačiau drįsčiau abejoti, ar nuo viso to tampame protingesni.
S. W.: Tad galbūt kvailesni?
K. P. L.: Manyčiau, kad kvailumo ir protingumo liko maždaug tiek pat. Juk medijos turi ir paradoksalią ypatybę naikinti savo teikiamus pranašumus. Palengvėjusią informacijos paiešką jos apsunkina pateikiamos informacijos pertekliumi arba „tuščia eiga“. Ir mes patys dažnai leidžiamės suvedžiojami medijų – kai tikime, kad paieškos variklis suras viską, pamiršdami, kad jis veikia pagal tam tikrus algoritmus, tad taip pat daug ką praleidžia.
S. W.: Trumpai pakalbėkime apie Jūsų knygą „Neišsilavinimo teorija. Žinių visuomenės suklydimai“. Ką turite omenyje terminu „neišsilavinimas“?
K. P. L.: Neišsilavinimas nėra lygu nežinojimui ar kvailumui; jis reiškia normatyvios švietimo idėjos nebuvimą. Tai – skirtumas tarp šiuolaikinių žinių visuomenės idėjų ir idėjų iš praeities. Švietimo idėjos mes nebeturime vien dėl tos priežasties, kad tą, ką norime ir privalome žinoti, visuomet tiesiogiai deriname su savo tos akimirkos poreikiais. Klausimas kyla dėl pajėgumo disponuoti tomis žiniomis, kurios yra orientuotos į pritaikomumą. Panašiai yra ir su mokslinių disciplinų skaidymusi į modulius: sukuriami du arba trys baziniai moduliai, iš kurių išsirenkama tai, ko reikia.O štai iš kartos į kartą perduodama švietimo idėja, priešingai, remiasi tuo, kad egzistuoja žinojimas, daugiau mažiau nepriklausomas nuo čia ir dabar poreikių. Atrodo, kad tai, kas anksčiau buvo vadinama „daikto logika“ (Hegelis), sąvokos arba visos disciplinos logika, šiandien mums yra tapę visiškai antraeiliu dalyku. Man regis, jau nebeliko diskusijų ir apie tikruosius švietimo tikslus. Tai tik patvirtina mano prielaidą, kad švietimo sąvoką nebeegzistuoja ir galbūt mes net nebenorime jos turėti.
S. W.: Šiųmetinio Wittgensteino simpoziumo tema bus „Informacinės visuomenės filosofija“. Įvadiniame tekste teigiama: „Žinių visuomenės pagrindas yra skaitmeninės technologijos, kurios skatina ir mokslinės veiklos instrumentarijaus pertvarkas. Tai, be kita ko, daro įtaką ir pirminėms humanitarinių mokslų sklaidos formoms.“ Juk simpoziumo organizatorius Herbertas Hrachovecas – kuris yra ir Jūsų kolega Filosofijos institute Vienoje – šiame kontekste irgi aktyviai agituoja už Wiki filosofijoje. Kaip manote apie tai?
K. P. L.: Tiesą sakant, į tai aš žvelgiu visiškai ramiai. Tokių mėginimų būta ir iki kompiuterių paplitimo. Rašytojų kolektyvai (wiki analogai – red.) buvo laikomi moksliniu Rytų Vokietijos laimėjimu. Šiandien visa tai pamiršta. Aš pats turiu knygų iš tų laikų, kuomet nebūdavo minimi autorių vardai, o vien tik, pavyzdžiui, „Jenos universiteto XY instituto rašytojų kolektyvas“ ir pan. Taigi šios idėjos šaknys ne naujosiose medijose: anksčiau tai buvo visuomeninė-politinė programa, nors neitin nusisekusi.Kyla klausimas, kodėl tokios kolektyvinio darbavimosi formos šiandien turėtų sulaukti didesnės sėkmės: ar vien tik todėl, kad pagerėjo medijų situacija? Nepaisant to, toks projektas kaip Vikipedija man atrodo patrauklus ir vertas diskusijų. Tačiau – ir tuo mano požiūris skiriasi nuo mano kolegos Hrachoveco – aš nežiūrėčiau į jį kaip į pažangesnę arba netgi vienintelę mąstymo ir rašymo rūšį.
S. W.: Tačiau Wiki karta nebeturi individualios autorystės sampratos – ar tai nėra problema? Juk tai prieštarauja įprastoms mokslinio citavimo taisyklėms, ar ne?
K. P. L.: Citatų iš Vikipedijos klausimas man atrodo pats problemiškiausias. Moksle šiuo požiūriu aš būčiau ypatingai atsargus: tiesa ta, kad taip nepaisoma esminio mokslo kriterijaus, t.y., galimybės patikrinti šaltinį. Tai kur kas didesnė problema nei plagiavimas.
S. W.: Neseniai vienas vokiečių mokslo žurnalistas savo interviu žinių visuomenės tema iškėlė klausimą: „Kas gali patvirtinti, kad šešiamečiai vaikai mokosi skaityti, o ne programuoti? Ar mes iš tiesų turėtumėme pradėti nuo raidžių mokymo, o gal pradžia galėtų būti ir technologinės įvairovės?“ Ką Jūs pasakytumėte apie tai?
K. P. L.: Mano akimis tai nesąmonė. Esama daugybės empirinių tyrimų, aiškiai parodančių, kad vaikai, užaugę prie kompiuterio, visais atžvilgiais pasirodo prasčiau už tuos, kurie užaugo ugdomi klasikinėmis kultūros technikomis. Tokių pretenzijų būta ir anksčiau – kad ir vokiečių didaktikoje 9 – 10-ajame dešimtmetyje: tuomet buvo diskutuojama, ar iš vaikų tikrai reikia reikalauti skaityti, o gal įmanoma išsiversti vien su iliustracijomis. Į minėtą citatą aš atsakyčiau paprieštaraudamas, kad naujosios medijos kaip tik reikalauja kur kas didesnės skaitymo kompetencijos, kadangi per trumpesnį laiką reikia sugebėti mažų mažiausiai peržvelgti gerokai didesnes teksto porcijas. O programavimas šiaip ar taip nėra jokia kultūrinė technika, tai – specialistų reikalas. Būtų tiesiog absurdiška to reikalauti iš kiekvieno.
S. W.: Jeigu sulaukėme ne skaitymo, tai gal bent rašymo ranka pabaigos? Graco informatikos profesorius ir mokslinės fantastikos autorius Hermannas Maureris neseniai pasakė: „Man atrodo […] beprasmiška mokyti vaiką tvarkingos, dailios rašysenos. Po 20 metų vaikai dirbs prie kompiuterio su klaviatūra, balso įrašu bei pele – kas gi tada dar rašys ranka?“ Ką Jūs į tai atsakytumėte?
K. P. L.: O čia – jau kur kas realistiškesnė prognozė. Juk rašymas ranka ir skaitymas nėra neatsiejamai susiję. Viduramžiais geriausi perrašinėtojai nemokėjo skaityti, bet jų rašysena buvo nuostabi. Jie paprasčiausiai tiksliai perpiešdavo, nesuprasdami, ką parašė. Tai rodo, kad logiška skaitymo ir rašymo gebėjimų skirtis irgi nėra nauja. Na, o ar vertėtų su džiaugsmu laukti rašymo ranka galo, būtų galima padiskutuoti. Turiu pripažinti, jog ir pats pastebiu, kad jau beveik neberašau ranka.
S. W.: Meilės laiškus, tik juos vis dar reikia rašyti ranka.
K. P. L.: Bet kažin, ar daug meilės laiškų rašoma ranka? Dažniausiai sukurpi SMS – ir reikalas sutvarkytas.
Straipsnio originalą galima rasti interneto žurnale Telepolis. Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė
temos: filosofija, idėjos ir teorijos, interviu, mokslas ir technologijos, naujosios medijos, sociumas |
« Tarp Documentos ir Venecijos: st’art’as artėja | | PB8 garso įrašai per Opus3 »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.