komentavimo metafizika iš kritinės perspektyvos
jurij dobriakov |
2006-11-02 | 09:43
temos: apžvalgos,bendruomenės,blogosfera,fotografija,menas
Paroda “komentarai@3xpozicija.lt: postfotografinės būsenos šiuolaikiniame mene”, surengta virtualios bendruomenės http://www.3xpozicija.lt/ “Prospekto” galerijoje (spalio 18 – lapkričio 11 dienomis), yra postfotografinė paroda – t.y., paroda apie fotografiją. Postfotografija kaip disciplina (nors, kaip beveik visi reiškiniai, paženklinti priešdėliu “post”, ji greičiau yra daugybės metodų ir teorinių/praktinių instrumentų kompleksas, o ne vientisa disciplina) komentuoja fotografiją – jos tradiciją, technologiją, pačią fotografiją kaip mediją arba specifinę vizualumo formą. Tad postfotografinis darbas yra komentaras, nurodantys į kažkurį reiškinį, egzistavusį prieš jį (arba egzistuojantį greta jo, bet vis dėlto atsiradusį ankstesniame laiko skalės taške), ir kritiškai reflektuojantis bei komentuojantis tą reiškinį.
Meno kūrinys yra teiginys, bent jau turėtų toks būti, jei yra sąmoningos valios produktas, o ne mechaniška realybės reprodukcija. Komentaras taip pat yra teiginys, tačiau jis yra nesavarankiškas – ta prasme, kad yra sąlygojamas ir tiesiogiai priklauso nuo komentuojamo objekto egzistavimo/neegzistavimo. Komentaras vien dėl savo atsiliepiančios, reakcinės prigimties negali atsirasti anksčiau už reiškinį, kurį referuoja. Pats komentaras gali tik išprovokuoti atsakomąjį komentarą arba paaiškinimą, bet negali būti šios grandinės pradiniu impulsu. Tad kūrinys ir komentaras turėtų būti suvokiami kaip dvi skirtingos teiginio formos – pirminė ir antrinė. Be abejo, galima teigti, kad meno kūrinys savo ruožtu priklauso nuo realybės (plačiausia prasme), kurią vaizduoja; tačiau jis neprivalo nuo jos priklausyti, galėdamas būti absoliuti fikcija. Tada jis priklauso nuo jį konstruojančios sąmonės, bet ir tai yra visiškai kitoks priklausymo ryšys, nei komentaro atsakomasis santykis su komentuojamuoju. Atsakomojo ryšio požiūriu idealus (t.y., originalus) meno kūrinys yra autonominis kaip Nietzsche’s aktyvus (t.y. nereaktyvus), teigiantis veiksmas.
Nuostabu, kai egzistuoja ir originalūs kūriniai, ir jų komentarai. Meno kūrinys bet kuriuo atveju yra kvietimas dialogui, t.y., pats trokšta būti komentuojamas. Komentavimo problematika prasideda tada, kai komentaro forma (komentuojantys teiginiai) pradeda dominuoti. Šiuolaikiniame mene, ypač lietuviškame jo kontekste, šio proceso apraiškos gerai pastebimos. Komentavimas ir dokumentavimas tampa pagrindinėmis meno funkcijomis. Šios praktikos paremtos įsitikinimo, kad originalumas kaip reali kategorija yra nebeįmanomas. Šio įsitikinimo ištakų galima ieškoti mechaninės reprodukcijos eros pradžioje, apie kurią rašė Walteris Benjaminas, tačiau ir manierizmo epochoje, ko gero, įmanoma aptikti jo užuomazgų. Abu šie istoriniai laikotarpiai radikaliai paneigė autoriaus tapatybės unikalumo idėją ir maksimaliai atsiejo autorių nuo kūrinio. Tačiau abiem atvejais kopijuojama forma, o ne teiginys, kuris lieka originalus ir unikalus net ir išdaugintas tūkstantį kartų. Be to, galima įsivaizduoti, kad kiekvieno istorinio/kultūrinio laikotarpio žmonėms atrodė, kad viskas jau pasakyta ir nebegali būti nieko naujo, tačiau laikas atverdavo jiems vis naujas perspektyvas.
Lietuvoje esama ir tam tikro radikalaus istorizmo, kartais virstančio beveik marksistiniu dialektiniu materializmu: jei jau yra “post-kažkas”, tai “kažkas” yra beviltiškai pasenęs ir nebeaktualus dalykas. Vėlgi, problema ne tame, kad toks požiūris egzistuoja, o tame, kad jis tampa visuotinis ir nereflektuojamas kritiškai (įdomu, kad parodos surengimo proga specialiai išleistame žurnale “Postfotografija” kalbinami skandinavai “post-” problemos atžvilgiu yra daug santūresni ir neskuba pripažinti “grynosios” fotografijos kaip meno formos absoliutaus išsisėmimo). Komentarų laukas taip išsiplečia, kad atsiranda nesibaigianti kilpa (komentarai yra patys komentuojami ir komentuoja savo komentarus), kurioje komentarai ilgainiui išstumia komentuojamus objektus, tapdami nuorodomis į pačius save.
Kartais atrodo, kad šiuolaikiniame mene tiek daug komentavimo praktikos todėl, kad savo komentaro ir kritinės refleksijos funkcijos nebeatlieka kritika, pati degradavusi iki nesibaigiančio klišių ir tuščiavidurių sąvokų reprodukavimo, tad kritikų vaidmenį perima patys menininkai. Menininkai, kurių darbai eksponuojami parodoje “komentarai@3xpozicija.lt”, komentuoja ir kritikuoja fotografijos stereotipus ir mitus sąmoningai ir profesionaliai – jie žino, ką nori demistifikuoti, desakralizuoti ar paprasčiausiai išviešinti. Tačiau pamatyti jų autonominius teiginius apie realybę, o ne realybės reprezentacijų kituose atvaizduose komentarus, kartais balansuojančius ties tautologijos riba, asmeniškai man būtų daug įdomiau.
Interviu apie 3xpozicija.lt ir virtualias bendruomenes Lietuvoje galite rasti ore.lt portale.
temos: apžvalgos, bendruomenės, blogosfera, fotografija, menas |
« Paris qui dort vs Cinemusica: different models of merging moving images with sound (summary) | | a critical view on the metaphysics of commenting (summary) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.