Kodwo Eshun: „Viską dar reikės padaryti. Visi nuotykiai dar tebelaukia“
transliatorė |
2007-11-06 | 18:17
temos: ASTEROIDO BALSAS,ATEITIS,audio,futurizmas
Publikuojame dar vieną laikraščio "Asteroido balsas" tekstą – spekuliatyvų Geerto Lovinko pokalbį su Kodwo Eshunu
Skaityti Kodwo Eshuno garsinės beletristikos debiutą „Skaistesnis už saulę“ („More Brilliant than the Sun“) – haliucinogeniška, įtraukianti patirtis. Mėnesių mėnesius nešiojausi šią teorijos bibliją su savimi, kvėpdamas sakinį po sakinio. DJ‘us ir muzikos kritikas Eshunas kalba garso takeliais. Pašnekesys, išsivystęs sėdint ant banguojančių Roterdamo medijų laboratorijos V2 grindų, telkėsi ne ties Eshuno teiginiais apie elektroninę juodąją muziką [black music] kaip mokslinės fantastikos žanrą – mus labiau patraukė spekuliatyvios minties žanro tyrinėjimas. Mano, Nelegalios žinijos pažangos fondo [Foundation for the Advancement of Illegal Knowledge (adilkno/bilwet)] nario, patirtys, susijusios su šiuo ypatingu teksto tipu, įrodė, kokia gluminanti, bet drauge ir svaigi gali būti kelionė anapus įprastų apibrėžimų ir interpretacijų.
Pamiršk akademinės minties policiją, žurnalistinius kodus ir postmodernistinį Zeitgeist. Idėjas galima laisvai ir skrupulingai stumdyti, tampyti, apversti, sujaukti, perdėlioti, paneigti, keisti. Kokios taisyklės valdo intensyvius teksto tyrinėjimus? Žinoma, ne visi pasiūlymai susilaukia sėkmės. Teorijos manija gali virsti paranoja, pasibjaurėjimu, intelektiniu išsekimu. Tikėtina, kad ieškodamas tinkamo kultūrinių artefaktų mišinio, klaidingai perskaitysi laiko ženklus ir persisunksi nesuprasto genijaus cinizmo. Plačiose imanencijos lygumose lengva paklysti. Be abejo, žavinga idėja gali nesunkiai paversti mus milijonieriais, popžvaigždėmis ar bent jau – įžymybių išradėjais.
Kurį laiką spekuliatyvi mintis ir kylančios naujosios medijos sudarė vaisingą porą. 1999-ųjų rugsėjį (tuomet įrašėme pastarąjį pašnekesį) mane kamavo nuojauta, kad ši istorinė situacija – „trumpa interneto vasara“ – jau priėjo savo pabaigą. Auksinės Kodwo Eshuno techno, drum‘n‘bass, narkotikų ir psichodelinių teorijų dienos, Deleuze‘as ir Guattari, kibernetika – visa tai turėjo jam atsiskleisti maždaug tuo pačiu metu, 10-ojo dešimtmečio antroje pusėje. Kodwo tebebuvo tų kerų galioje. Mes abu jutome juose slypinčią pirminę energiją. Tereikėjo įsilieti į tai, kad ir kur būtų benukrypusios istorijos vėjarodės. Man negatyvus mąstymas ir spekuliatyvi mintis atrodė esą sąjungininkai. „Svetimo“ polius ir kasdienybės kritika pasitraukia iš ritualizuotos šiandienio reklamos ir VR diskurso kalbos. Šių dienų svajotojui kelią rodo spekuliatyvi mintis, o ji yra daug rizikingesnė. Užuot mosavus linijiniais augimo scenarijais, renkami radikalūs nieko gera nežadančių ateičių modeliai. Žaidimas idėjomis nuo pradžios iki galo priklauso tau. Tačiau kokioms taisyklėms jis paklūsta? (Geert Lovink)
GL: Kur savo biografijoje pažymėtum spekuliatyvios minties ištakas?
KE: Vienas iš esminių postūmių buvo McLuhanas. Skaitydamas jo 1968-ųjų interviu „Karšta ir vėsu“ (Hot and Cool), supratau, kad McLuhanas užbėgo už akių mano projektui. Jis teigė, kad iš bet kokio lauko išgautos idėjos turi būti naudojamos kaip zondai, padedantys įsiskverbti į galimybių erdvę. Ne kontekstualizuoti ir istorinti, tiriant idėjų archeologiją, jų kilmę – tai, ką paprastai daro mokslininkai. Dažnai pagelbsti pirminis idėjos tuštumas. McLuhanas buvo gerokai pametęs galvą dėl viso to.
Tai puikiai veikia mokslinės fantastikos srityje, ypač kalbant apie J. G. Ballard‘ą. Mokslinė fantastika kaip pirmyn „prasukta“ teorija. Ballard‘o teoretinėje fantastikoje, ypač „Žvėriškumo parodoje“ (Atrocity Exhibition, 1970), „Netolimos ateities mituose“ (Myths of the Near Future), trilogijoje „Susidūrimas“ (Crash), „Betono salos“ (Concrete Islands), „Aukštutinis pakilimas“ (High Rise) ir daugybėje jo esė veikia ypatingas įkyrios minties apsėstas personažas, mėginantis sukurti ir įgyvendinti ypatingą projektą: Trečiąjį pasaulinį karą arba Kenedžio ir Malkolmo X nužudymą iš naujo. Kad galėtų tai atlikti, jis privalo sukonstruoti teorinių instrumentų. Prisiminkim, pvz., Maxo Ernsto tapybą, kuri čia turėtų agresyviai spekuliatyvias reikšmes ir funkciją, ir vestų į naują erdvėlaikį. Kita vertus, mokslininkai pasitelkia spekuliatyvias analizes tam, kad perprastų spekuliatyvius antiherojaus projektus. Taigi čia esama dviejų spekuliacijos lygmenų, įmontuotų grožinio kūrinio viduje. Be to, Ballard‘as rašo „kitos minutės“ mokslinę fantastiką. Jis atmeta Žvaigždžių karų kosmines odisėjas su galaktikomis ir robotiniais elementais, pateikdamas mums devynių minučių nuo šios akimirkos fantastiką, plastiko technologijas, piliulę. Jis braižo dabarties zodiakus.
Turime štai ką: spekuliatyvią teoriją, įvyniotą į mokslinę fantastiką, ir mokslinę fantastiką, perinterpretuotą kaip esamosios dabarties analizę. Susiekime tai su McLuhano idėja apie koncepcijų gavimą ir panaudojimą kokiai nors naujai erdvei zonduoti. Sykį atradęs šiuos aspektus, ėmiau juos sąmoningiau taikyti garso idėjoms, kurias vėliau perėmė kompozitoriai ir muzikantai. Paprastai jie nesuformuoja programinių teiginių; idėjos veikiau palaidojamos gabalų pavadinimuose ar albumo viršelyje. Jas būtų galima pamatyti, bet jos būtų suspaustos, sutrumpintos, o aš norėjau jas išvynioti.
Vienas iš esminių elementų, kuriuos perėmiau iš Deleuze‘o ir Guattari „Tūkstančio plynaukščių“ (Mille Plateaux) buvo tai, jog filosofija turi būti atkurta iš naujo kaip idėjų manufaktūra. Filosofija – Heideggeris, Hegelis, Merleau Ponty, Lacanas – visuomet man keldavo galvos skausmą savo neapčiuopiamumu. Turinio gamyba pavertė ją kažkuo panašiu į mąstymo elektriką, besistengiantį surasti dabarties grandinių schemas. D&G yra puikiai pasakę: ką mes galime padaryti, jeigu Proustas apie erdvę ir laiką pasako tiek pat, kiek ir Einšteinas. Ką galime padaryti, jeigu Henry Milleris mus išmoko apie aistras tiek, kiek ir Freudas. Teorijos ir literatūros perskyra gali visiškai pasikeisti.
Šios mintys mane aplankė apie 1994–1996-uosius metus, kuomet Warwicko universiteto Kibernetinės kultūros tyrimų institute (CCRU) sutikau Nicką Landą, Sadie Plant ir jos doktorantus Marką Fisherį, Steve‘ą Goodmaną, Suzanne‘ą Livingston. Mes visi dirbome su ta pačia problema – pralaidžia membrana tarp kai kurių idėjų, įsitvirtinusių mokslinėje fantastikoje, – norėdami radikalizuoti keletą Donnos Harraway „Kiborgų manifesto“ (Cyborg Manifesto) aspektų. Ypatingas postūmis atėjo iš muzikos. Garsine prasme, drum‘n‘bass reiškė tai, kad daina liko kažkur toli anapus. Kiekvieną savaitę pasirodydavo naujos muzikos, kuri reikalavo susitaikyti su absoliučiai postžmogišku konceptualiniu aparatu.
Mus apkerėjo ritmo gebėjimas užkariauti viską. 7-ajame dešimtmetyje viskam vadovaudavo gitaristas. 8-ajame – sintezatorininkas. 10-ajame dešimtmetyje pasirodė būgnininkas. Įsivaizduokime garsinį trikampį, su dainininku priešakyje, gitaristu ir būgnininku kituose kampuose: dešimtajame dešimtmetyje būgnininkas persikėlė į priekį, o dainininkas ir gitaristas išnyko apskritai. Tai netgi ne žmogus būgnininkas, o ritmo kaip informacijos evoliucija, nuo būgnų rinkinio link semplerio, link virtualios studijos, nuo ritmo mechanizacijos iki virtualizacijos ir komplikacijos. Tai reiškė galą tai eksperimentinės muzikos tendencijai, kai kuo giliau įsitrauki, tuo labiau ritmas išsprūsta, perrašytas į nuotaiką ir tembrą. Klausantis drum‘n‘basso nebūtinai būdavo taip. Veikiau atvirkščiai: įbrisdavome gilyn į hiperritmą. Vieną sykį tai pajutę, įgavome pasitikėjimo naudotis dvidešimto amžiaus garso idėjomis, naudoti Stockhauseną ir Cage‘ą ir atmesti jų išvadas. Drum‘n‘basse gausiai naudojama remiksologija. Geriausi drum‘n‘basso gabalai neretai būdavo ankstesnių įrašų remiksai. Mes supratome, kad visą šią medžiagą galime naudoti kaip spekuliatyvią žaidimų aikštelę ir įsitraukti į idėjų nuotykį.
Man buvo labai smagu atrasti seną Sylvère‘io Lotringerio esė, kurioje buvo aiškinama, kaip jie norėjo, kad žmonės naudotųsi „Semiotext(e)“ leidžiamomis knygomis spekuliatyviam pagreičiui įgauti. Vietoj to, žmonės ėmė remtis šiais tekstais įrodinėdami savo moralinę viršenybę, sakydami „Jūs neteisūs, jūs ne taip supratote Foucault“. Jie naudojo teoriją dėl prestižo, siekdami įkalinti spekuliatyvumą. Štai kodėl daugybę menininkų teorija neretai piktina. Visur galima rasti tokių nevykusių pavyzdžių: kai kurie mėgina taikyti Heideggerį „Parliament-Funkadelic“ grupei, nes ant viršelio pastebėjo žodį „ontologija“, užuot pasitelkę „Parliament“ skaityti Heideggeriui. Amžiais tai buvo daroma atvirkščiai. Teorija nebuvo naudojama dauginti, matyti, kad ji yra visur, kur bepažvelgsi ir ko beklausysi.
Tapydami tapytojai teorizuoja čia ir dabar – dažų lauke. Komponuojant garsus teorizuojama tonais. Tai buvo esminis persilaužimas. Rašydamas savo knygą, neturėjau tikslo parašyti istoriją. Tai galėjo būti istorijos sonologija, o ne garso kontekstualizavimas. Tai galėjo būti audio-socialinė konkrečių vektorių analizė. Garsas galėjo tapti generuojančiu principu, jis galėjo būti kosmogenetinis, generuoti savo paties gyvenimo formas, savo paties pasaulėvaizdį, savąjį pasaulio girdėjimą. Tai tebėra esminė skirtis tarp mano knygos ir daugelio kultūrinių studijų analizių, kurios iki šiol nesuprato, kad sonologija generuoja savaime ir save. Kaip ir kiekvienas laukas. Kiekviena materiali jėga gali kurti savo pačios formas.
Mane ypač uždegė futuristai ir Marinetti. Dešimt metų susiduriu vien su futurizmo kritika, teigiančia juos buvus fašistais. Iš tiesų jie buvo pirmieji XX a. medijų teoretikai. Juos žavėjo rentgeno spinduliai, dirbtinės gatvių šviesos ir žibintai, naujos kameros ir fotografija. Jie tiesiog norėjo ištirti, kaip naujosios technologijos suskaido vientisą organizmą, ir įtraukė galios vektorius. Futurizmas, suprematizmas ir konstruktyvizmas buvo pirmosios mašinų epochos mokslinė fantastika. Fantastiškos buvo ankstyvųjų modernistų avantiūros – nuo Tatlino iki Malevičiaus. Mašinos, medijos ir meninis mąstymas – visa susijungė į viena. Kai kurie menininkai yra tiesiog puikūs teoretikai. Tokią medžiagą tebėra sunku rasti; bet pabandyk paskaityti Elo Lissitskio esė. Tą patį galima pasakyti ir apie fotografų Roberto Smithsono ir Gordono Matta-Clarko spekuliatyvius rašinius. Sužinojau, kad Barthes‘as niekuomet neturėjo akademinio laipsnio. O kodėl gi McLuhanas numeruodavo savo idėjas skaičiais arba abėcėle? Kad nemirtų iš nuobodulio nuo akademinio rimtumo prievolės.
GL: Kiek žinau iš patirties, spekuliatyvus įsibėgėjimas gali nuvesti dviem keliais. Pirmasis yra trauktis vis gilyn į vidinę erdvę, tyrinėjant erdves erdvėse. Kitas, priešingas šiam judėjimas būtų spekuliatyvi mintis, kuri trokšta ištrūkti į išorę, utopijos link, Svetimo link.
KE: Pirmasis žingsnis vidinės erdvės link yra mikroskopinė analizė. Ji pereina nuo įsivaizduojamų garsinių pasaulių, kuriuos įrašas sukuria galvoje, link konkrečių to pasaulio figūrų. Kalbėdamas su žmonėmis pastebi, kad juos tokie dalykai žavi labiausiai – mintis, kad visos tos garsinio gyvenimo formos pereina iš įrašų pasaulio į tavo galvos pasaulį. Užsidėjus ausines – funkcinį klausymo gebos plėtinį – smegenys išauga iki pasaulio dydžio. R. Murray Schaeferis, tokių terminų kaip garsovaizdis [soundscape] ir šizofonika [schizophonics] išradėjas, ausines aprašo kaip galvos erdvę – ne geografinę, bet plečiančiąją. Abu judesiai – tiek į vidų, tiek į išorę – neturi pabaigos.
Judėjimas utopiško ir svetimo link veikia tikrai stipriai. Aš kaip tik norėjau atsisakyti privalomojo pesimizmo. Savo kultūros studijų metu tyrinėjau tokius autorius kaip Franzas Fanonas, Edwardas Saidas, Homi Bhabha. Mano hipotezė buvo tokia: atšiaurūs socialiniai santykiai kapitalistiniame pasaulyje nustato ir mūsų minties parametrus. Aš nesupratau, kodėl. Jaučiau, kad visa mintis kažkuriuo momentu buvo apsiausta ir užrakinta. Ir tai sudarė sąlygas fatalizmui: kuo labiau buvo stabdoma ir gniuždoma mintis, tuo labiau ryškėjo kažkokia keista kilnumo forma. Pesimizmas ir nesėkmė turėjo savo taurumo. Paskui ėmiausi D&G „Antioidipo“ ir Foucault, pasakiusio: „Nemanyk, kad privalai graudentis tam, kad būtum kovotojas.“
GL: Kaip manai, kada idėja gali pakliūti į realybę ir transformuotis į materialią praktiką? Spekuliatyvi mintis gali lengvai būti nustumta į šoną ir netekti savo reikšmės. Mane žavi, tiesiog pavergia galimybė pamatyti, kaip idėjos paverčiamos programine įranga, tinklo architektūra, meno kūriniais, gyvenamais diskursais. Kaip, tavo nuomone, įmanoma pakilti nuo individualaus autoriaus – kaip tu ir aš – lygmens į sudėtingesnės organizacijos lygmenį, peršokti nuo asmeninio subjektyvumo ten, kur diskursas materializuojamas ir paverčiamas aparatais, įrašomas į programines įrangas ir tinklus?
KE: Palikęs Warwicko universitetą 1996 m. išvykau į užsienį, į Vieną. Susitikęs su Berlyno žmonėmis, Paulu D. Milleriu Niujorke, skaitydamas Eriką Davisą iš Vakarų pakrantės, užmezgęs ryšius su „Nomadsland“ žurnalu Paryžiuje, supratau, kad yra keletas panašią struktūrinę poziciją užimančių žmonių, kurie paliko akademinę aplinką tam, kad įsiskverbtų į popkultūros erdves. Jie savo veiklos nenusėjo išnašoms ir atsisakė kontekstualizuoti savo darbus. Aš buvau ne vienas. Kiekviename mieste buvo sektorių, judančių pagal panašias tendencijas.
GL: Mes tikime, kad teorija gali ištyrinėti nežinomą žemę ir savo užduoties neturi susiaurinti iki kitų žmonių darbų nupasakojimo. Ji išlaiko tam tikrą avangardistinį požiūrį šiuo klausimu, numatymo pojūtį. Ir man dėl to visai negėda, nepaisant visos kritikos ir to, kad avangardizmas jau daugybę kartų buvo paskelbtas mirusiu.
KE: Aš jau pavargau klausytis žmonių, kalbančių, kad visiems nuotykiams galas, kad visi herojiški žygiai jau atlikti, kad mes visi gimėme per vėlai ir nebeturime kitos išeities, kaip tik slankioti aplinkui ir perdėlioti kitų, didesnių už mus žmonių, formas. Kiek metų girdžiu tą patį? Didieji naratyvai jau papasakoti. Nebeliko, ką nuveikti. Tokia mūsų lemtis. Pradėjęs bendrauti su Sadie Plant ir Nicu Landu, supratau, kad viskas toli gražu nėra taip. Visa dar tebebuvo priešaky. Visi nuotykiai tebelaukia mūsų. Sadie Plant „Nuliai ir vienetai“ (Zeros and Ones) yra plačios apimties herojiška knyga. Ji aplenkė amžius, ji gerokai apibendrina, ji negailestinga, bet drauge gigantiška. Sadie atmeta visas metaforas, nieko panašaus čia nerasi. Viskas priklauso nuo mastelio: gali būti mikroskopiška, bet drauge ir visiškai makro, kartu ir molekulės, ir molio dydžio.
Aš pajutau, kad esu vienoje pusėje su visais tais žmonėmis, o mūsų bendras priešas buvo geismo melioratoriai, nuobodūs kritikai, kurie paima ir nusausina garsinį įvykį, tarkim, suvesdami muziką vien į jos pritraukiamas socialines minias. Taip „Fat Boys Slim“ tampa studentų muzika. Tačiau juk būtent formos analizė turėtų tapti pirmąja socialumo permąstymo pakopa. Pirmasis etapas buvo viską kritikuoti. Antrasis – rašyti, virsti atsiskyrėliu. Slėptis, neatsiliepti į telefono skambučius, atsisakyti kelionių, darbo pasiūlymų. Trečiasis etapas – dabar: kelionės, tinklų mezgimas, supratus, kad knyga niekados neatneš jokių pinigų. Viskas – tiesiog komunikacijos vektoriai, kuriuos nubrėžia knyga. Kita mano knyga bus afrofuturistinė antologija su istorine dalimi: Samueliu Butleriu ir jo „Mašinų knyga“ (The Book of the Machines), McLuhanu bei kai kuriais kompozitoriais. Antra dalis prasidės nuo Davido Toopo ir Grego Tate‘o ir keliaus po Belgiją, Vokietiją, Prancūziją, Olandiją, rytų ir vakarų pakrantę. Joje kalbėsiu apie idėjų išsisklaidymą, apie sąsają tarp mokslinės fantastikos ir garso, garsinės fantastikos. Afrofuturizmas – kaip populiariąją kultūrą skrodžianti gija, išjudinanti tai, kas žmonių galvose buvo susiformavę kaip juodoji tapatybė, kaip populiarioji ir kultūrinė tapatybė. Kai aš ėmiausi teorijos, ji buvo persunkta ne tik privalomojo pesimizmo, bet ir prievartinio juodosios popkultūros getocentrizmo. Ta amžinoji gatvės hermeneutika.
GL: Tarkim, vokiečių vaikų tapatinimas su gangsta repu pasirodė esąs pinklės.
KE: Galima tai atmesti ir pasukti visiškai kita kryptimi. Aš norėjau sekti vektoriumi, prasidėjusiu nuo Sun Ra. Reikėjo sugriauti ankstesnįjį, kaip tai daro bet koks avangardizmas, ir judėti tolyn – ten, kur juodoji tapatybė yra trūkinėjanti ir blanki ar net neegzistuojanti, sunaikinta. Tai atvedė mane iki Tapatybės kaip trūkinėjančio svyravimo, kaip kūne susijungiančių procesų epifenomeno. Tapatybė ir sąmonė neateina iš viršaus. Dirbtinis intelektas visuomet prasidėdavo nuo pasaulio modeliavimo. Dirbtinis gyvenimas, tuo tarpu, prasideda nuo vietinių tendencijų, nuo kokio nors mažo raumenėlio, kurių keletą sukombinavus tarpusavyje sukuriamas kojos intelektas. Tapatybė atsiranda tik vėliau, kaip komunikacija tarp motorinių sistemų. Taip galima priimti centralizuotą požiūrį, kuris vien luošina ir veda į akligatvius. Būtent čia robotiškumas ima vilioti. Pažiūrėk kokį nors 5-ojo dešimtmečio Holivudo filmą: vienintelis vaidmuo, kurį jame atlieka afroamerikietis, – liftininko, patarnautojo. Tuomet paskaityk to paties laikotarpio Norberto Wienerio tekstus, kuriuose teigiama, kad robotai yra tikslus automatinis vergų darbo jėgos atitikmuo. Taip aš supratau, kodėl visi tie balsai mašinose yra moteriški: juk tuos darbus paprastai atlikdavo moterys. Man labai patinka Sadie Plant nubrėžta paralelė tarp moterų ir mašinų. Automatizuotų sistemų iškilimas išlaisvina moteris nuo tų narkotizuojančių vaidmenų.
GE: Vietoj rašytojo, kuris siūlo kažkokią kompensacijos formą, linkstančią link humanistinės pozicijos ir suteikiančią pasauliui savaiminę prasmę, teorija turėtų stengtis įsivaizduoti neįmanomą ir peržengti galimų saitų pasaulio ribas. Ar toks pasirinkimas tau atrodo tinkamas?
KE: Ballard‘as yra pasakęs, kad rašytojas turi pasiekti neįmanomus susvetimėjimus. Žmonės nežino, ko jie nori, kol jiems neparodoma. Niekas nežino, ko trokšta. Štai mašina, bet ji turi knygos formą. Pats žinai, kokios nuobodžios būna knygos. Tačiau atsivertęs mano knygą viršuje matai užrašą: „Nepasitenkinimai“[i]. Rašytojas tiesiog čia išlieja savo susierzinimą, nekantrumą ir nerimą.
GL: Pats esu pergyvenęs spekuliatyvios minties ciklus, atradimo ir nušvitimo, keliavimo tolyn ir gilyn, kol pasieki (arba ne) įgyvendinimo momentą. Tuomet idėja miršta, išnyksta, praranda savo magiją, ir ima atrodyti nusidėvėjusi. Kai kuriais atvejais spekuliatyvi mintis vystoma visiškoje izoliacijoje. Netgi visai galimas dalykas, kad tų kelionių teorijos pabaigos link yra imamasi nešiuolaikiškomis aplinkybėmis. Nors atsiskyrėlio pozicija ne visuomet yra savanoriška. Kriticizmo formos, kurios domisi, ieško naujų kalbų ir estetikos, galėtų tapti išeitimi. Kokias sąsajas, remdamasis savo patirtimi, galėtum nubrėžti tarp spekuliatyvumo ir kriticizmo?
KE: Visur aiškiai matyti kritikos mirties požymiai. Bet kritika ir kriticizmas nėra vienas ir tas pats. Kalbant apie mano patirtį, aš ėmiausi sieti muziką su menu ir moksline fantastika. Tai darydamas, imi suvokti, kad jie jau yra susiję, o socialiniai disciplinų aparatai veikia tam, kad juos atskirtų. Suvokus jų sukibimą, išnyksta pastanga juos susieti. Nustoji būti reaktyviu. Viskas apsiverčia. Tuomet skalė tampa svarbesnė negu analogija ar metafora. Pradedi galvoti kaip skalėse ir medžiagose gimsta pagrindiniai procesai, kuriuos gali matyti ir sekti. Būtent tuomet kibernetika įgauna daugiau reikšmės. Nori būti specifiniu generalistu. Kažkuriuo momentu – maksimalistu. Prisiminkime tą keistą kvadratinę materiją paskutiniame Berlyno kompanijos „Art&Com“ darbe. Arba tipografą Davidą Carsoną su jo milžiniškais besisukančių 3D formų žodžiais-objektais. Man taip pat patinka Larso Spuybroeko hiperarchitektūra ir jos neeuklidinė geometrija. Guggenheimo muziejus Bilbao – tik pati pradžia. Po dešimties metų vis daugiau objektų laikysis ant stuburinių vektorių. Būtent todėl futuristai ir konstruktyvistai yra tokie naudingi. Jie mėgino išplėsti vidinius procesus, kuriuos sukėlė jų medija, kurie buvo sukurti kraštutinės mutacijos akimirką. Visi tinklo menininkai, su kuriais esu dirbęs, bandė perprasti psichogeografiją ir tai, kaip kompiuterių tinklai veikia lokaciją, topologiją ir vietą. Kur jie yra būdami „on-line“ ir kas nutinka, perėjus į „off-line“ būseną.
GL: Štai čia idėjos ima tapti funkcionalumu ir nebėra daugiau idėjos, ideologijos ar mados.
KE: Ėmiau pastebėti, kiek daug neologizmų buvo naudojama hiper-architektūroje. Suskaičiavau jų galybes! Architektai turėjo įvesti naujadarų, išraižyti erdvę, kurioje dirbo. Anot Williamo Gibsono, neologizmas yra pirminis pop-poetikos aktas. Tai pirmoji idėjų manufaktūros fazė, kuri priklauso nuo imanentinės mediumo, kuriame esi, formų analizės. Kadangi mediumas yra ekstremalios kaitos procesas, jis veikia tavo kalbą. Man patinka idėja, kad skaitmenizacija nesustoja ties ekranu. Idėjų manufaktūra viena vertus yra intelekto indulgencija, kita vertus – absoliuti būtinybė. Viskas kinta skaitmeniniu būdu. Ir visi aprašymai yra priversti pakisti.
GL: Pažvelkime šiek tiek iš arčiau į tą momentą, kur idėjos yra ištraukiamos iš spekuliatyvaus mąstymo į išorę ir čia būdamos transformuojasi. Vienos iš šių transformacijų, mano nuomone, yra sėkmingos, kitos – ne. Kaip tu sakei kalbėdamas čia, V2: vyrams sunkiau persitvarkyti nei moterims. Ar galėtume tą patį pasakyti apie metamorfozių į aukštesnes kiborgiškas stadijas meną? Ar galime kalbėti apie nepavykusias transformacijas ir sėkmingus bandymus tapti kiborgais?
KE: Mes apsupti nuolatinės kaitos, ir kai kurie supratimo būdai yra naudingesni nei kiti. Muzikos pasaulyje mutacija dabar persikėlė į R&B ir garažų teritoriją. Daugybė idėjų, kurios buvo naudingos džiunglėse, šiandien yra bevertės. Būtent todėl kalbėdamas čia aš pasitelkiau terminus, kurių niekada nevartodavau prieš dvejus ar trejus metus: intymumas ir meilė. Tai yra, intymumas mašinoje. Dabar visa popkultūros energija pasilieka čia. Tai naujumo rizika. Nepavadinčiau to nesėkme. Tai veikiau gyvumas. Idėjos, kurios įgauna minties temperatūrą ir kurios juda paskui procesus. Nauja muzika reikalauja naujos imanentinės analizės. Idėjos turi gyventi tiek, kiek gyvena jų varoma arba komplikuojama kultūra. Nesakau, kad reikia gyventi nuolatinėje revoliucijoje. Nei žlugime, nei sėkmėje. Veikiau kalbama apie greičio ar intensyvumo reitingus. Norima, kad idėjos pabrėžtų proto būsenas, nuotaikos vektorius. Atverti galimybių erdvę, kurią muzika teigia, bet paaiškina – niekada.
Šokių muzika – tokia užsislėpusi. Viskas tiesiog palaidota dainoje. Duodami interviu muzikantai nieko nepasakys: jie kalbės apie savo asmenybes, o garso pasaulis liks visiškoje paslaptyje. Popmuzika – tai vieša paslaptis. Klasikinės muzikos pasaulyje viskas kitaip: išgirsi viską apie muziką, jos struktūrą, bet nieko – apie juos pačius.
GL: Eksperimentuojama su interneto radiju. MP3 staiga tapo svarbiu dalyku. Tokia raida kreipia dėmesį į distribuciją, bet ne į produkciją. Kaip galima įsivaizduoti įtinklintą muziką? Dauguma muzikantų, mano nuomone, vis dar dirba Bacho ir Mocarto sąlygomis. Jie lieka individualiais genijais, kuria darbus nuošalyje ir tada išmeta juos į tinklą – jeigu apskritai naudojasi internetu. Ar galima įsivaizduoti tokią muzikos produkciją, kuri vyktų pačiuose kompiuterių tinkluose?
KE: Tikra tiesa. Nueini į MP3 tinklalapį ir randi ten maždaug 3–8 tūkstančius gabalų, laukiančių, kol kas nors jų paklausys. Tuomet kyla klausimas, koks tinklalapis gali patraukti, įtraukti. Kol kas MP3 meta iššūkį tik vidurinės klasės muzikos industrijos aparatui. Šiandien įmanoma sukurti tinklalapius, kurie veiks kaip virtualios įrašų kompanijos ir virtualios studijos, ištisi muzikos struktūrų sluoksniai. Kol kas tinklas dar nėra suvokiamas kaip pradinis muzikos taškas. Netgi internete daugiausia girdėti „Sony“ ir kitų didelių įrašų kompanijų vardai. Tik tuomet, kai jų apimtis taps problema, o masyvumas virs trūkumu, tik tuomet postmedijinių iniciatyvų mikrotinklalapiai ims šmėžuoti akiratyje. Kol kas niekas nežino juos egzistuojant, nebent pats esi drauge su jais. Interneto radijas mane nuvilia tuo, kad garsiniai artefaktai nėra niekuo radikalesni nei muzika, sukurta ne tinkle. Todėl MP3 tema man svarbi. Nors vietoj to norėčiau susitelkti ties kuo nors panašiu į „Earshot“ projektą, kuris yra drauge ir paieškos variklis, ir audio-sąsaja, atrenkanti paieškos variklio surastus garso failus.
GL: Be MP3 duomenų bazių yra ir nemokamų radijo stočių ir tinklo savininkų, susimetančių į draugę, ir klubų, įjungiančių kitus klubus. Ko galima tikėtis iš šių tinklo įvykių?
KE: Ar įmanoma parsisiųsti emocijų ir afekto, kurie sudaro klubą, parametrų? Muzikos garsas, keliaujantis per kūnus, ištisas emocinis susiliejimas – tai yra klubas. 1996 m. dalyvavau viename tokiame renginyje – „Digital Diaspora“, su Scanner Šiuolaikinio meno institute (ICA) Londone ir DJ Spooky „The Kitchen“ erdvėje Niujorke.
GL: Bet tai jau per daug vieša. Tokioje aplinkoje jaučiamas žiaurus reprezentacijos spaudimas. Manau, tokios jungtys gali būti sėkmingos tik neformalioje laisvės ir atsipalaidavimo atmosferoje. Technologijos šiandien pašalina tarpininkus, tokius kaip įrašų kompanijos, parduotuvės ir žurnalai, ir užmezga viena su kita tiesioginį ryšį pasauliniu mastu. Tarpininkavimas tampa pramoga, valdoma didžiulių kontroliuojamų portalų, kurie mėgina monopolizuoti gyvus įvykius.
KE: Veikiausiai tu esi teisus. Sąsajos projektų nesėkmė kol kas yra ta, kad įvykiai vyksta ekrane ir visi juos stebi. Kažkada mes turėsime tokią muziką, kuri išplėtos tinklo garsus. Greit tapsime imanentinio Tinklo garso, produkuojamo ir platinamo tinkluose, gimimo liudininkais. Aš pradėjau dirbti internete tik 1998-aisiais ir tokį susivėlinimą paverčiau savo privalumu. Senosios medijos mėgsta dabar išplitusį priešiškumą internetui. Visus įtraukia šis pasipriešinimo žavesys: daugiau jokio „online“, grįžtam į gatves, prie narkotikų, prie sekso. Po šio žavesio radaru gali gimti internetinė muzikos kultūra. „Boom“ ir „Doom“ era tinkle baigėsi. Jiems praėjus atsiras kažkas naujo. Vis dėlto čia justi trūkumas, kadangi to kito dar nėra. Tinklo teoretikai pernelyg daug viliasi iš MP3, tačiau niekas nesikeičia. Garsinės evoliucijos įvyksta, kai žmonės kažko atsisako: kai atsisakoma breakbeat, gimsta drum‘n‘bass, ir niekas to nepastebi. Hiphopas mirė. Štai čia įvyksta kraštutiniai pokyčiai.
GL: Ką tu, naujakurys, galvoji apie interneto kriticizmą ir medijų teoriją, visą tą darbą, kuris vyksta už universitetinio gyvenimo ribų?
KE: Man patinka kintantys bitai, kuomet teorija praranda savo svorį, deautorizuoja save ir ima panėšėti į Babelio šneką. Pattie Smith yra kalbėjusi apie Babelio momentą. Kruopštūs polilogai ir visi sumyšta – štai kaip atrodo įtinklintas mąstymas. Taip atrodo ir nettime‘o „readme!“ antologija. Miestą raižantis tonų ir registrų eismas. Kita stadija galėtų būti aforizmai, šūkiai ir instrukcijos. Kaip pasakė D&G, rašyk šūkiais. Geriausioji Nietzches dalis irgi sudaryta iš jų. Jie priverčia tave jaustis drąsuoliu ir herojumi. Savo knygą perrašinėjau vienuolika kartų – ne tinkle – grynindamas, glausdamas tekstą. Jeigu mąstyčiau apie internetinį hipertekstualų tęsinį, dirbčiau su paraštėmis, išplėstomis išnašomis, kitais teksto lygmenimis. Kita vertus, viena iš blogiausių kada nors parašytų knygų yra Tayloro ir Saarineno „Imagologijos“ (Imagologies). Medijų teorijos lygmuo absoliučiai banalus, nors dizainas – tikrai aukšto lygio. Man patinka plonytė Larso Spuybroeko knygelė „Gilus paviršius“ (Deep Surface). Dar yra daug ką nuveikti. Knygos formatas gali būti reformuotas daug ryžtingiau.
GL: Ar Jungtinės Karalystės kultūrinės industrijos, kultūros studijos ir popkultūra turi kokią nors ateitį trečiojo Blairo režimo metu?
KE: Popso ir Blairo administracijos sąlytis grąžino tradicines, senąsias medijas. Tūkstantmečio kupolas[ii] funkcionuoja čia kaip masintojas – nuo Britpopo iki kultūros studijų. Čia, be abejo, savo vaidmenį atlieka ir garsūs mados dizaineriai. Kita vertus, mūsų dienomis esama mados, kuri veikia konceptualiame lygmenyje ir vargiai ką nors parduoda, kaip antai „Vexed Generation“ iš Londono. Pirmą kartą pasirodo mados teorijos. Man patiko Bruce‘o Sterlingo pastabos „readme!” pabaigoje, kai jis teigia, kad netolimoje ateityje atsiras naujo turinio paklausa. Kupolas yra nuostabi talpykla visiems tiems žmonėms, keliaujantiems nuo eksponato prie eksponato, rodantiems vieni kitiems savo puikumą, apžavėtiems savo pačių išskirtinumo. Jie gali jame pasilikti, mesdami šešėlį patys ant savęs. O mes, likusieji, gauname gana didelę laisvę daryti visa kita. Britpopas, Damienas Hirstas ir Blairas galvoja, kad dešimtasis dešimtmetis buvo kaip tik toks. Ne Sadie Plant. Savitarpio meilikavimai žiniasklaidoje yra tikrai veiksmingi, o Kupolas yra šio veidrodžių pasaulio simbolis. Tai Debord‘o spektaklio kulminacija. Kai kurie visuomet nešiosis Kupolą su savimi. Berlyno siena griuvo, bet Siena liko žmonių galvose dar vienam dešimtmečiui. Jos nenugriausi, ji stipresnė nei bet kada. Kupolas tam tikroms industrijoms irgi liks toks. Tai nėra vizionieriška paroda, kokia buvo 1939-ųjų „World Expo“. Nebus jokių naujų produktų. Vienintelis jos rezultatas bus savimi besidžiaugiantis kultūros varžymas.
Iš anglų kalbos vertė Lina Michelkevičė iš žurnalo „Telepolis".
[i] Anglų k. žodis „Discontents“ gali būti suprantamas ir kaip žaismas su žodžiu „Contents“ (Turinys), taigi – „Neturinys“ – vert.
[ii] Tūkstantmečio kupolas (The Millenium Dome) – pietryčių Londone esantis kupolo formos pastatas, sumanytas kaip III-iojo tūkstantmečio pradžios paminklas, kuriame visus 2000-uosius metus veikė vadinamoji tūkstantmečio paroda. Pradėtas dar J. Majoro Konservatorių vyriausybės laikais, T. Blairo leiboristams atėjus į valdžią projektas buvo radikaliai išplėstas ir sureikšmintas, ir tapo aršių politinių ginčų objektu – vert.
temos: ASTEROIDO BALSAS, ATEITIS, audio, futurizmas |
« Olaf Arndt: Kam žvanga ginklai? (1 d.) | | Maria Lind: Europos kultūros politika 2015-aisiais. Šiuolaikinio meno valstybinis finansavimas Europoje: ateities scenarijai »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.