Kodėl šiuolaikinis menas nespaudžia ašarų?!
egidija m |
2007-07-24 | 12:56
temos: balsai,menas
Vis dėlto nesvarbu, ar mes kūrėjai, ar "prijaučiame" menui, ar jo nemėgstame. Juk bet kokiu atveju išliekame tokie, kokie esame arba kokie norime būti ar atrodyti aplinkiniams.Bet esmė ne čia. Reikia pakalbėti apie ašaras… Kodėl eilinis Lietuvos (ES) ar net ne ES pilietis negali pasijusti pilnaverčiu ir "iki mirties" išsiverkti šiuolaikinio meno parodoje, koncerte etc.? Tarsi menas būtų tik išskirtiniams. Ar šiuolaikinis menas gali būti išskirtiniams? Jei taip, tuomet patiems kūrėjams iš užnugario it giltinė atslenka socialinė, ekonominė, kūrybinė asmenybės našta ir ego: "Iš ko man gyventi…?” O juk kiekvienas iš mūsų nori būti reikšmingu – ir pajusti šiuolaikinį skonį ir kvapą, nesvarbu, kad dar toli iki kritiko viražų apie šiuolaikines tendencijas. Kas yra svarbu kūrėjui? Be abejo, idėja, ego… ir “sava”, “vienintelė” išraiška – forma, tendencija, įgeidis. Ar tai blogai ? Matyt, ne. Bet kiek žmonių gali ją suvokti ? Nedaug. Galiu išreikšti savo subjektyvią nuomonę: nereikia tų ašarų, tokių sentimentalių ir akivaizdžių – matyt, ta bedugnė tarp šiuolaikinio kūrėjo ir auditorijos pernelyg gili. Dabartinis pasaulis sukasi taip pat, kaip ir anksčiau – aplink idėjas. Bet kiek tos idėjos atspindi tiesą? Ar triukšmas – irgi idėja? Ar tyla – idėja? Cage’as – senas kaip pasaulis. Taip, svarbu, ką kūrėjas nori tuo pasakyti; arba bent ar turi ką pasakyti. Visi galai sueina į patį menininką ar kūrėją, o juk jis “reklamuoja” madas ir tendencijas. Kiek idėjos atspindi jį patį ? 9%? 1? 20%? O gal 100%? Tai daug ar mažai? Jei „eilinis“ meno mėgėjas bet kokiu atveju nepajėgia išspausti "ašaros" ir visvien jaučiasi vienišas? Taip, galima daug kalbėti apie meno paskirtį: ką jis turi daryti, koks jis turi būti naudingas, bet aš vėlgi čia – ne apie tai. O tik apie tikrąjį kūrėjo atspindį darbe; kokie mes norime būti ir esame; ar dažnai patys žliumbiame, apsiglėbę savo vienatvę; kiek mūsų idėjų deklaruoja pasaulio „šiuolaikiškumą“. Viskas tiesiog pernelyg reliatyvu – kaip ir mes patys. Kaip bebūtų gaila, kažkada kiekvienas iš mūsų užsiverks iki tikro kriokimo. Lai tas kriokimas tampa kiek įmanoma „šiuolaikiškesniu“ ir individualesniu. Palinkėjimas sau ir kitiems artėjančiai vasaros sezono pabaigai. Iki.
« kai senos technologijos dar buvo naujos | | Lev Manovich: draugiškas ateivis: objektas ir vartotojo sąsaja »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.