• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2773314 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Kim Cascone: trys laptop‘ų muzikos performansų suvokimo pakopos

    | 2005-07-16 | 22:23
    temos: garso menas,neo-audio

    Vis populiarėjantis nešiojamų kompiuterių naudojimas elektroninės muzikos performansuose atgaivino senas muzikos kūrėjų bei klausytojų problemas. Nešiojamo kompiuterio kaip muzikinio instrumento išlaisvinti muzikos atlikėjai sumažino studiją ir sceną skiriančias ribas, o kartu ir atitinkamą perskyrą tarp autorinio ir performatyvaus darbo modelių. Kita vertus, nešiojamo kompiuterio kaip muzikinio instrumento naudojimą klausytojai suvokia kaip muzikinio pasirodymo taisyklių pažeidimą. Elektroninėje muzikoje tai nenauja problema: vizualinių jaudiklių trūkumas naudojant technologinius „instrumentus“ kankino elektroninę muziką daugiau kaip keturiasdešimt metų, ir per tą laiką problemos sprendimas ne itin pasistūmėjo į priekį. Šis esė aptaria performanso problemas labiau jo suvokimo, o ne paties atlikimo prasme.

    Remdamasis „suvokimo teorijoje“ vartojamomis sąvokomis aptarsiu tris nešiojamų kompiuterių muzikos performansams būdingus lygmenis, išryškėjančius šiuolaikinėje elektroninėje muzikoje, būtent: nešiojamų kompiuterių performanso ypatybes, istorinių sąsajų seką, superkultūros[i] sistemą ir jos poveikį publikos suvokimo aparatui.

    Ypatybės: nešiojamų kompiuterių muzikos performansas

    Spektaklis – tai buvimo „čia ir dabar“ bei autentiškumo garantas, tuo tarpu nešiojamų kompiuterių performansai reprezentuoja dirbtinumą ir nebuvimą, buvimo „čia ir dabar“ nustūmimą ir atidėjimą. Po maždaug keturiasdešimties elektroninės muzikos egzistavimo metų problemos, apnikusios būdus, kuriais klausytojai suvokia elektroninės muzikos koncertą, vis dar laukia sprendimo. Elektroninė muzika geriausiai įvertinama, kai klausytojai yra įtraukiami į „aktyvaus suvokimo“ kontempliatyvumą. Problemų kyla tuomet, kai publika priima muziką pagal „išblaškyto suvokimo“ modelį. „Išblaškytas suvokimas“ kuriamas nuolatinio pasinėrimo į populiariąsias (popkultūros) medijas ir sukelia viltį, kad menininkas pasirodymo metu sukurs reikšmę – tokie lūkesčiai griauna klausytojų potenciją patiems gaminti reikšmes.

    Žvelgiant iš istorinės pusės, naujų, nežinomų kodų panaudojimas elektroninės muzikos koncertuose sukliudė klausytojams priskirti atlikėjui „buvimo „čia ir dabar“ ir „autentiškumo“ sąvokas. Elektroninės muzikos atlikėjas, traktuojamas veikiau kaip laborantas, o ne kaip muzikantas, stoviniuoja prie kabelių, mygtukų ir mirksinčių švieselių lizdo elektros grandinėms „dirbtinio“ proceso metu užpildant erdvę garsais.

    Šiandien didžioji dalis gyvos elektroninės muzikos yra atliekama nešiojamais kompiuteriais tradicinėje koncertų salių, teatrų ir galerijų aplinkoje. Toks kontekstas sąlygoja standartinę atlikėjo ir publikos opoziciją, suteikiančią atlikėjui kultūrinio autoriteto rolę. Nešiojamų kompiuterių performansų metu įprastiniai vizualiniai kodai išnyksta minimaliuose atlikėjo rankų ir riešų judesiuose, taip nuvildami daugumos klausytojų lūkesčius.

    Tradiciniuose muzikiniuose pasirodymuose muzika turi aiškų šaltinį, kuris atskleidžiamas klausytojams jos atlikimo aktu. Muzikantas atkuria muziką savo atmintyje ir atlieka tam tikrą kūrinį su emociniu išraiškingumu, sukurdamas spontaniškos kompozicijos iliuziją. Nešiojamų kompiuterių performanso metu muzikos šaltinis niekuomet neatskleidžiamas; atlikėjas neveikia kaip muzikos perdavimo aparatas ir nedaro nieko, kad įtikintų publiką partitūros egzistavimu. Nešiojamais kompiuteriais atliekamai muzikai trūksta vieno elemento: unikalios egzistencijos erdvėje, kurioje ji buvo sukurta. Nešiojamų kompiuterių muzika perduodama greičiau iš apskritai neegzistuojančio, o ne iš kilnojamo erdvėlaikio (angl. space-time). Kitaip tariant, panašu, kad „partitūra“ apskritai neegzistuoja, o garsai patys savaime nesugeba nurodyti atpažįstamo šaltinio. Nešiojamų kompiuterių kompozitorių transliacijos sklinda iš virtualios nevietos; performansas simuliuoja dalyvavimo ir autentikos efektą, realiai nė vienam iš jų neegzistuojant. Taigi tokios muzikos atlikėjo sukuriamas kultūrinis artefaktas klaidingai suvokiamas kaip „klastotė“, užkertant klausytojams kelią priskirti ką tik išgyventai patirčiai tam tikrą vertę. Nešiojamų kompiuterių muzikos atlikėjas, veikiausiai pats to nežinodamas, yra pasisavinęs akuzmatinės[ii] muzikos veikimo principą, o drauge ir jos problemas.

    Seka: pertrauktas žanras

    Nešiojamų kompiuterių muzikos atlikimo pobūdžio istorinis pirmtakas yra akuzmatinė muzika. Akuzmatinė muzika turi tam tikras specifines taisykles, kuriomis remiamasi rengiant jos pristatymus ir kurios suteikia publikai galimybę produkuoti reikšmes. Tokio pristatymo metu kompozitorius paprastai sėdi tarp klausytojų, operuoja mikšeriu, juostiniu grotuvu ir/ar nešiojamu kompiuteriu ir „atlieka“ kompoziciją pergrodamas jos įrašą. Publika paprastai sėdi veidu į scenos pranešėjus ir suvokia kūrinį kaip garsinį naratyvą, „pilotuojamą“ kompozitoriaus. Akademinės muzikos bendruomenė susidomėjo tokiais muzikiniais performansais atmesdama „scenos atlikėjo(ų) ir žiūrovų skatinamų socialinių ritualų“[iii] poreikį.

    Elektroninės muzikos percepcija publikos sąmonėje per praėjusius keturiasdešimt metų nedaug tepasikeitė. Klausytojai vis labiau „įkultūrinami“ populiariųjų medijų, o medijų „auros tinklas“ (t.y., bendras muzikinių klipų, filmų, televizijos, radijo, interneto, žurnalų ir t.t. efektas) nuosekliai išpildo publikos lūkesčius, taip kultūrinio vartojimo kodus paversdamas konvenciniais. „Įkultūrinimo“ procesas (angl. enculturation), kurio tikslas yra gauti maksimalią naudą formuojant tam tikram „prekiniam ženklui“ ištikimus vartotojus, laipsniškai griauna meno reikšmių konstravimo potenciją. Tam tikrų muzikinių normų privilegijavimas ir jau konvenciniais virtusių lūkesčių išsipildymas skatina klausytojus vartoti muziką daugiau kaip prekę, o ne kaip meno formą. Elektroninės muzikos priskyrimas šokių muzikos kultūrai signifikantus, kuriuos ji buvo pasiskolinusi iš XX amžiaus muzikos, pavertė savireferentiškomis ikonomis. Neatskleidę savo kilmės kontekstų transformuoti signifikantai vargiai pajėgia išauginti naują reikšmę. Be to, ikoninė šių signifikantų prigimtis ir naujos jiems priskiriamos reikšmės griauna poreikį atskleisti kilmės šaltinį. Viso to rezultatas toks, kad elektroninė muzika  (t.y., elektronika, angl. Electronica) pasilieka skliaustuose, o jos suvokėjas paleidžiamas dreifuoti tarp sutartinių reikšmių ir daugiasluoksnių nesusipratimų. Elektronika naudojasi daugybe įspūdingų roko muzikos atlikimo principų, paspartinusių konvencinių kodų, reikalingų išpildyti publikos lūkesčiams ir išlaikyti produkcijos poreikį, formavimąsi. Taigi klausytojai klaidingai interpretuoja su nešiojamais kompiuteriais susijusias subkultūras, tokias kaip vadinamoji microsound ir glitch muzika, nes nesugeba interpretuoti kodų, priešingų jų lūkesčiams. Tam, kad elektroninei muzikai būtų grąžinta meninio augimo galimybė, reikia atgauti istorinį jos kontekstą, kartu įsisąmoninant publikos lūkesčius ir skatinant neišsiblaškiusią percepciją.

    Sistema: superkultūros palydovai

    Nagrinėjant kultūrinių kodų ir mechanizmų funkcionavimą vartotojiško kapitalizmo sistemoje paaiškėja, kad subkultūros, siekdamos išlikti, parazitiškai sukasi aplink populiariąsias medijas ar superkultūras. Superkultūra pavaduoja visas reikalingas ekonomikos sistemas, reklamą, ryšius su visuomene ir t.t., kurios leidžia subkultūrai sukurti savo produkcijos paklausą konkurencinėje rinkoje. Misdama superkultūros sistemomis subkultūra susiduria su panašiomis politinėmis-ekonominėmis problemomis. Pavyzdžiui, iškeitę pinigus į nešiojamu kompiuteriu atliekamą elektroninę muziką, klausytojai viliasi išvysti muzikinių sugebėjimų, kurių jie patys neturi, demonstraciją. Kuo daugiau įgūdžių (taigi autoriteto) atlikėjas gali pademonstruoti, tuo didesnę vertę jis įgyja publikos akyse. Tačiau klausytojams sunku suvokti vertę tokio pasirodymo, kurio metu menininkas gali veikti kaip paprasčiausias garso failų pergrojėjas, besinaudojantis labiau biuro celei, o ne scenai tinkančia priemone. Taip sulaužomi standartiniai muzikinio pasirodymo principai: darbą atlieka nešiojamas kompiuteris, jokie įgūdžiai nėra nei reikalaujami, nei demonstruojami, o menininku kuo lengviausiai gali būti bet kuris koncertą „klastojantis“ auditorijos narys. Toks pažeidimas yra lemtingas publikai mėginant įveikti savo lūkesčių priešpriešą, jis sumažina apsikeitimo vertę.

    Elektroninės muzikos išplėšimas iš istorinio konteksto nustūmė į šoną nešiojamų kompiuterių muzikos pirmtakus. Taip elektroninės muzikos kultūra pasiliko skliaustuose, tapo sinchroniška; jos signifikantai geba gaminti tik pasroviui plaukiančią sutartinę reikšmę. Superkultūros sistema perskilo, asimiliavosi ir perdirbo elektronikos artefaktus, pasiūlydama vartojimo lengvumą ir lengvai išpildomus lūkesčius bei tuo pačiu sukurdama savo pačios produktų poreikį. Jos naudojimo vertybė išlieka pirmiausia socialinė, paremta troškimu, ir įstumia superkultūrą/populiariąsias medijas į parazitinę orbitą.

    Išvada

    Kas vizualinės identifikacijos nebuvimą daro anonimišku, sujungia ir paskatina atidesnį klausymą[iv].

    Atsižvelgiant į milžinišką kontrolės tinklą, kurį superkultūra įtempia virš įvairių kultūrinių industrijų, neverta kaltinti klausytojų dėl nesugebėjimo sugrįžti prie prarastų aktyvaus suvokimo modelių. Populiariųjų medijų rotaciniam švyturiui siunčiant vienkartinio naudojimo pranešimą, iš kitų autoritetų reikalaujama susigrąžinti prarastas suvokimo formas. Kai įprastinis (angl. default) modelis tampa dėmesio trūkumo objektu, reikia itin daug pastangų įveikti kliuvinius kelyje į estetinį įvertinimą. Nešiojamų kompiuterių muzika yra rizominio augimo rezultatas, technologijos pažanga, išlaisvinanti vartotojus ir keičianti jų veiklos organizavimo būdą. Šis pasikeitimas privertė klausytojus sumišti dėl to, ką jie vartoja; autoriaus tapatybė išstumta, o muzikos atlikimo procesas lieka mistiškas. Jei kompiuteriai yra tiesiog intelektinės nuosavybės saugyklos, tai muzikinė kompozicija ir jos atlikimas dabar irgi talpinamas į šią virtualią sferą. Kompozitorius perkelia savo protinę veiklą į kompiuterį, o ji perduodama į gyvenimą per programinės įrangos sąsają su vartotoju. Elektroninės muzikos transliacijos paradigma gali šiek tiek keistis, bet klausytojai turi perprogramuoti savo kultūrinį aparatą į aktyvų suvokimą, kad atgautų gebėjimą dalyvauti reikšmės gamyboje. Šiuo būdu publika gali geriau įvertinti meistriškus darbus, formuosiančius diachroninius sąsajų tinklus su ateities muzikantais ir klausytojais. Taigi elektroninė muzika gali toliau augti kaip meno forma, užuot buvusi išmesta į populiariųjų medijų istorijos šiukšliadėžes.

    Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė iš žurnalo Intelligent Agent Magazine (2004)


    [i] Superkultūra (angl. superculture) – terminas, atspindintis paskutines kultūros tendencijas – globalizaciją (kartu ir įtinklinimą) ir personalizaciją. Vartojamas kaip opozicija kitam terminui subkultūra, reiškiančiam grupę žmonių, savo elgesiu ir papročiais atsiskiriančią nuo pagrindinės kultūros. Superkultūra talpina simbolinius išteklius, betarpiškus kasdieninius veiksmus ir visas kitas kultūrines reprezentacijas bei veiklas, kurias žmonės modeliuoja, vertina, priskiria ir sugrupuoja tam, kad praplėstų savo akiratį, pasidalintų jausmais, sukurtų socialinius tinklus, madingus gyvenimo stilius bei patraukliai ir prasmingai organizuotų gyvenimą.  
    [ii] Akuzmatinė muzika (angl. acousmatic music) – François Bayle‘io 1974 metais sukurtas terminas, įvardijantis vaizdų muziką, kuri yra kuriama ir filmuojama studijoje ir vėliau rodoma salėje, kaip filmas.
    [iii] Darrren Copeland, Art of Fixed Sounds, – str.  Cruising For A Fixing [http://www.interlog.com/~darcope/cruising.html, žiūrėta 2002 m. vasarį].
    [iv] Francis Dhomont, Acousmatic, what is it?
    [http://www.electrocd.com/notice.e/9607-0002.html, žiūrėta 2002 m. vasarį].

    temos: garso menas, neo-audio |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.