• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 1 prisijungę dabar
    • 2378310 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    keistos tiesos: videoinstaliacija

    | 2007-09-17 | 22:59
    temos: architektūra,dialogai,instaliacijos,komunikacija,menas,projektai

    Tomas Čiučelis (g.1981) yra Vilniaus Dailės Akademijos Fotografijos ir medijos meno katedros bakalauras, medijų, socialinio ir konceptualaus meno aktyvistas.

    Pagrindinės veiklos ir domėjimosi kryptys – tekstai ir tekstualumas šiuolaikiniame mene. Pristatome projektą „Keistos tiesos“ su kurio pirmąja versija debiutavo 2006 metais vykusioje parodoje komentarai@3xpozicija.lt. Šis projektas buvo rodytas ir parodoje “Sabotažas” (2007) alternatyvaus moterų festivalio metu.

     

    Keistos tiesos

    Jau XX a. pradžioje psichologai įvertino terapinę teksto, o tiksliau – minčių formulavimo galią. Kai mintys formuluojamos emocionaliai neprisirišus prie jų turinio, stiprėja tiek pasaulėvoka, tiek savivoka. O šiame projekte emocionaliai nepriklausomas „kalbėtojas“ yra kompiuteris. Reikėtų pabrėžti, jog sakinio dalių, iš kurių konstruojami sakiniai, parinkimas – mano kūrybos vaisius, todėl neišvengiamai įtakoju atitinkamų temų (menas, politika, sociumas), kurios išryškėja skaitant vieną po kito atsirandančius sakinius, gimimą.

    Viena iš atraminių projekto tezių – pranešimas yra jo kontekstas, t.y., tas pats tekstas, būdamas skirtingose erdvėse, gali sukelti skirtingas asociacijas ir vertinimus, kas ir yra „Keistų tiesų“ tikslas. Šie tekstai funkcionuoja aplinkoje kaip tam tikras netikėtas atradimas ir neišvengiamai sąveikauja su kontekstu, kuriame jie eksponuojami – parodų sale, miesto erdve, viešos paskirties pastatų interjerais. Šiuo projektu imuosi tyrinėti asmeninio teksto suvokimo galimybes viešose erdvėse. 


     

    Pats projektas – tai trumpi sakiniai, nedidelės sentencijos. Teksto, kurį generuoja kompiuteris, eksplikavimas vyksta naudojant įvairias priemones – monitorius, projektorius, švieslentes. Tekstas sudaromas iš jau duotų žodžių, kurie pagal specialiai sukurtą algoritmą atsitiktine tvarka „surenkami“ į sakinį. Toks teksto generavimas vyksta nuolatos, tam tikrais laiko intervalais. Stebint besikeičiančius tekstus, neįmanoma numatyti, koks konkrečiai tekstas pasirodys netrukus. Tačiau kiekvienas gautas sakinys yra prasmingas tiek gramatiškai, tiek semantiškai. Savotišką paralelę galima atrasti senovės kinų „Pranašysčių Knygoje“ (I-Ching), kurios skaitytojas turi išmesti pagaliukus, pagal kurių kombinaciją sudaroma heksograma, o ji savo ruožtu nurodo į atitinkamą tekstą – jo  prasmė turi būti suvokta kaip atsakymas į „čia ir dabar“ užduotą klausimą. Šį pavyzdį pasitelkiu ne todėl, kad ketinčiau mistifikuoti, ar siūlyčiau iš anksto apibrėžtą suvokimo principą. Priešingai – palieku laisvę interpretacijai, asmeniniams apmąstymams, atsitiktinumams ir sutapimams, kurie dažnai tampa naudingais stengiantis pozityviai vertinti aplinką bei save. 

     

    Trumpas komentaras

    Miestas pilnas
    tekstų. Jie dalyvauja urbanistiniame peizaže kaip pilnaverčiai miesto veido formuotojai. Mes juos identifikuojame kaip nuorodų, pagalbinių ženklų visumą, skirtą navigacijai ir orientacijai. Juos galima traktuoti ir kaip viešą knygą. Tik koks tokiu atveju bus šios knygos turinys? Net ir nededant pastangų viešus tekstus abstrahuoti į bendrą turinį ir gerai jį paanalizuoti, turinys vis tik lieka aktyvus kažkur giliai, gal pasąmonėje. O tai negali neveikti mūsų – miesto gyventojų – savivokos, orientacijos ne vien miesto, bet ir istorijos atžvilgiu. „Viešą tekstą“ kaip reiškinį galima atpažinti iš kelių tarpusavyje persipynusių požymių – konteksto, kuriame jis aptinkamas, vizualaus įtaigumo (t.y., formos) bei turinio. Pastarasis požymis bene problematiškiausias, kadangi yra galutinis teksto tikslas. O koks viešo teksto tikslas? Ar šis tikslas yra paslankus? Ir galiausiai – kas paprastai naudoja viešą tekstą kaip savo kalbą? Ir jeigu tai yra simbolinė struktūra, vadinama demokratine santvarka, tuomet – ar yra galimybė ją atpažinti šiame tekste?

    Keistos Tiesos, simuliacija

    Nesunku pastebėti, jog viešas tekstas tapo refleksyvaus, fragmentiško, anti-problemiško suvokimo nuosavybe – o tai, savo ruožtu,  tapo norma. Susiklosčius dabartinio laikmečio aplinkybėms ir kartu su jomis atsiradus atitinkamoms problemoms, egzistuoja galimybė kūrybiškai išnaudoti būtent šį sektorių, kurį drąsiai galima vadinti nepriklausomos medijos terminu dėl autonomijos ir apibrėžto raiškos konteksto. Kadangi tokių apraiškų formos nuolat keičiasi, papildo bei išstumia senąsias, jos ir pačios savaime turi atitinkamą dabarties krūvį, savotišką pranešimą, anot M.McLuhan‘o. Tačiau būtent pranešimų turinio (o ne formos) klausimas yra šių tekstų analizės prioritetas. 

    Galimybės išnaudoti viešąsias erdves socialiai, politiškai ar kitaip orientuotoms problemoms viešinti egzistavo nuolatos – nepriklausomai nuo epochos, santvarkos, režimų, draudimų, cenzūros. Esant draudimams ir cenzūrai tokios apraiškos tampa netgi paveikesnės. Juk ne taip seniai namai buvo slapta marginami antisovietiniais lozungais, dažnai anglakalbiais (kas užtikrindavo kiek ilgesnį jų gyvavimo laiką), kuriuos tuojau pat gremždavo anaiptol ne dėl estetinių sumetimų. Dabar gi situacija keičiasi ir būtinybė tapti aktyviu viešose erdvėse išnyko, nors būtų labai naivu manyti, jog tai išspręstų problemų požymis. Galima sakyti netgi priešingai – problemų kokybė pasikeitė taip, jog būtinybė jas viešinti tapo prieinama kur kas mažesnei visuomenės daliai, t.y., kritinio požiūrio į dabartį trūkumas nurodo į ne taip jau paprastai apčiuopiamą problematiką, jos latentinę prigimtį. Žinoma, pasitaiko originalių pastangų reflektuoti visuomenės laikyseną, tačiau ši iniciatyva priklauso būtent marginalams (socialine ir kultūrine prasme), kurių pagalba graffitti tapo neatsiejama urbanistinio peizažo dalimi. Vis dažniau galima aptikti įvairių intelektualiai ir socialiai angažuoto graffitti pavyzdžių. Tokios laisvo, netikėto mąstymo apraiškos dažnai susišaukia su kai kurių neformalių judėjimų deklaruojamomis idėjomis. Ir šis reiškinys jau įgauna atitinkamą mastelį – iliustruotus tekstus trafaretų bei purškiamų dažų pagalba nesunku greitai perkelti ant sienos, juos paprasta tiražuoti. Sunkiau yra atsekti šios formos atsiradimo židinį, nes tokios veiklos pėdsakus galima aptikti ne tik Vilniaus, Šiaulių, Kauno, Klaipėdos, bet ir Londono, Prahos, Amsterdamo, Paryžiaus gatvėse. Kol kas šie judėjimai Lietuvoje išlieka politiškai bei socialiai paveikių jėgų lauko paraštėse, tačiau jų idėjos bei pastangos kelti opius klausimus rodo augančią potenciją bei neišvengiamai atskleidžia kur kas svarbesnį reiškinį – legitimuojančios, valdančios struktūros (tebūnie – valstybės per se) nesugebėjimą atlikti tokią autorefleksiją. Konkrečiau tai galima apibūdinti kaip autorefleksijos viešųjų tekstų pavidalu nebuvimą, atitinkamų meninių projektų bei priemonių afišavimo trūkumą. Kai Lietuvos viešosios erdvės šiuo klausimu išlieka nebylios (ar beveik nebylios), likusioje Europos dalyje ši teritorija jau seniai patekusi į  menininkų bei alternatyvios komunikacijos centrų akiratį. Čia galima išvardinti daugybę tiek nepriklausomų autorių, tiek kolektyviai veikiančių menininkų bei medijos specialistų projektų: Jeny Holzer, Martin Firell, Mike Garibaldi Frick, Monika Fleischmann ir Wolfgang Strauss (MARS exploratory media lab at the Fraunhofer Institute for Media Communication in Sankt Augustin) bei jų projektas www.energie-passagen.de – ir tai tik keli žymiausi.

    Miesto erdvė – tai potenciali arena naujų idėjų bei klausimų sklaidai. Vienintelė sąlyga – minčių aktualumas. 

    temos: architektūra, dialogai, instaliacijos, komunikacija, menas, projektai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.