• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 5 prisijungę dabar
    • 2397272 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    kas yra vizualinis raštingumas: nuo kino po atviru dangumi iki Mediatekos

    | 2007-09-06 | 23:16
    temos: judantis vaizdas,kinas,naujosios medijos,videomenas

    Vos prieš keletą metų įsikūrusi organizacija jau trečią vasarą pasilikusius Vilniuje džiugino kino vakarais, praėjusį rudenį su filmų programa apvažiavo 10 mokyklų visoje Lietuvoje ir atvėrė Mediatekos duris. Apie vizualinio raštingumo ugdymą ir kino projektus kalbamės su vienu iš VšĮ „Meno avilys“ iniciatorių ir variklių Luku Brašiškiu.

    Vytautas Michelkevičius: Pradėkime nuo prisistatymo. Kokie esate jūs, jūsų patirtys, jūsų siekiai ir tikslai? Kurie jūsų įgyvendinti projektai tau pačiam atrodo įdomiausi?

    Lukas Brašiškis: Mes susibūrėme prieš dvejus metus, dar būdami bakalauro studentai (daugiausia socialinių mokslų), o tuo, kas esame dabar, tapome natūralaus raidos proceso metu. Pirmasis bendras tikslas buvo rengti kino pristatymus ir edukacinius renginius – jokių kitų didesnių ambicijų neturėjome. Mėginome įgyvendinti tai, ką buvome daugiau mažiau matę svetur. Pavyzdžiui, man didelį įspūdį paliko viešnagės Niujorke metu regėti kino po atviru dangumi renginiai, vykstantys jau 30 metų ir sutraukiantys keletą tūkstančių žiūrovų. Galima sakyti, kad noras surengti panašų renginių ciklą Vilniuje ir buvo priežastis įsteigti „Meno avilį“. Šiandien matyti, kad „Kinas po atviru dangumi“ (šią vasarą vykęs jau trečią kartą) liko labiausiai į viešumą ir pramogas orientuotu renginiu, o mūsų veikla po patirties užsienio stažuotėse išsiplėtė iki dabartinės misijos – plėtoti visuomenės vizualinį raštingumą.

    Viena mūsų kolegių, Gintė Žulytė, stažavosi Britų filmų instituto edukacijos skyriuje, viename rimčiausių vizualinio raštingumo ugdytojų pasaulyje. Jie užsiima leidyba, bendradarbiauja su mokyklomis, pristato kiną jaunimui, netgi, sakykime, diktuoja vizualinio raštingumo madas. Kita mūsų koordinatorė stažavosi Briuselio medijų laboratorijoje „Argos“. Tad sudėję bendrą patirtį ėmėmės kurti „Meno avilio“ programą, kurios viena dalis yra nuo 2006-ųjų rengiami edukaciniai renginiai „Tikrovė abipus ekrano“, kurių metu vyksta filmų peržiūros bei kviestiniai lektoriai komentuoja filmus ir inicijuoja diskusijas. Vykdėme ir kitą projektą, „Kinas mano mokykloje“, kuriame dalyvavo 240 mokyklų ir vyko seminarai 10 Lietuvos apskričių, kuriuos vedė trys lektoriai – Tomas Sodeika, Nerijus Milerius ir Skirmantas Valiulis. Juose siekėme pristatyti kiną kaip švietimo priemonę mokyklose ir buvome entuziastingai sutikti mokytojų.

    VM: Ar galėtum detaliau paaiškinti, kas, tavo nuomone, yra vizualinis raštingumas?

    LB: Mes daugiausia remiamės Anglijos patirtimi, kurią formuoja Britų filmų institutas, teigdamas, kad vizualinis raštingumas – tai galimybė skaityti, interpretuoti ir kurti vizualines medijas. Visų pirma svarbu tai, kad knyga XX a. pabaigoje prarado svarbiausios edukacinės medijos pozicijas: įvyko taip vadinamasis medijų kultūros lūžis ir prasiplėtė raštingumo samprata. Vaiką nuo pat mažens supa judantys vaizdai, o galimybė juos kritiškai skaityti ir interpretuoti paverčia žmogų tiek pat raštingu, kaip ir gebėjimas skaityti raštą. Pavyzdžiui, Britanijos mokyklose vizualinio raštingumo disciplinos pradedamos nuo kino kalbos pažinimo, tuomet ugdomas gebėjimas kritiškai vertinti televiziją ir galiausiai prie kalbama apie videožaidimus, išplėtusius judančių vaizdų kalbos galimybes.

    VM: Tu vartoji dvi sąvokas –  „vizualinis raštingumas“ ir „vizualinės medijos“, tačiau šie terminai yra labai platūs ir jūsų atveju jie, kaip suprantu, susiaurinami iki judančių vaizdų sampratos. Juk į vizualinio raštingumo skalę paprastai patenka ir tapyba, ir fotografija, ir dizainas, ir reklama. Ar Didžiosios Britanijos edukacinėse programose minint vizualinį raštingumą irgi kalbama vien apie judančius vaizdus?

    LB: Taip, ir minėtos edukacinės programos kreipia dėmesį daugiausia į judančius vaizdus, kadangi vizualinis raštingumas siejamas su socialiniu kontekstu: t.y., reikia gebėti kritiškai vertinti tas medijas, kurios intensyviausiai veikia šiuolaikinį žmogų, –kiną ir televiziją. Vizualinį raštingumą mes iš esmės suvokiame kaip audiovizualinį raštingumą.

    Beje, vizualinio raštingumo ugdymas netenka prasmės, jei ugdomasis pats neturi galimybės pajusti judančio vaizdo kūrimo subtilybių. Dėl to Didžiojoje Britanijoje moksleiviai ne tik mokosi skaityti judančio vaizdo kalbą, bet ir filmuoti. Deja, Lietuvoje tam trūksta ir lėšų, ir išsilavinimo, gal net ir pati visuomenė nėra tam pribrendusi. Mūsų mokyklose kameras edukaciniu tikslu naudojamos itin retai, mokytojai dažniausiai nenori gaišti tam laiko ir atsakomybę perkelia kino mokytojams ir pan. Be to, neįmanoma taip tiesiogiai perkelti patirties iš vienos valstybės, kuri vizualiniu raštingumu domisi jau nuo 90-ųjų, į kitą. Juk Lietuvoje ir institucinis kontekstas yra visai kitoks.

    VM: Įdomu, kaip jūs jaučiatės lietuviškajame institucijų lauke: ką pavadintumei savo partneriais ir konkurentais?

    LB: Dar prieš įsteigdami „Meno avilį“ turėjome tikslą vystyti bendradarbiavimo strategijas ir bandyti keisti patį kultūros lauką Lietuvoje, bet kiek tai iki šiol pavyko, sunku pasakyti. Tikrai nelengva įvardinti savo konkurentus ir partnerius, nes norėtųsi bendradarbiauti su daug kuo, tačiau daugelis organizacijų yra uždaros arba tiesiog bando ginti savo interesų laukus, nemąstydami, ar gali vieni juos įgyvendinti.

    Bendradarbiaujame su „Vaizdų kultūros studija“, kuri organizuoja „Kino atostogas“, taip pat su „Skalvija“ bei Švietimo ir mokslo ministerija.

    VM: Kokie jūsų ryšiai su Jonu Meku? Matau, ant jūsų sienos kabo keistoka skrybėlė…

    LB: Esame iš jo gavę dovanų žurnalų, knygų ir šią skrybėlę: visi šie daiktai dėl aplaidumo ir lietuvių iniciatyvos stokos dulkėjo Niujorko lietuvių bendruomenės pirmininko bute. Be to, Lietuvoje jau trejus metus yra nemažai Meko filmų archyvo kopijų, tačiau atsakingi asmenys jomis nepasirūpina ir nepadaro viešai prieinamomis.

    VM: Gal galėtum dar papasakoti apie jūsų kaip medijų švietimo centro ateitį.

    LB: Kadangi ateitis skaičiuojama ne mėnesiais, o metais, tikimės, kad po kelerių metų centras turės stiprią programą. O dabar be mano minėtų renginių kuruojame ir „Next festival“ – festivalį, besidomintį labiau eksperimentinėmis judančio vaizdo formomis. Be to, pradėjome rengti fotografijos pagrindų kursus. Galvojame ir apie panašius videomedijos kursus. Šie kursai ugdytų jau trečią vizualinio raštingumo formą – kūrybą. Planuojame užsiimti ir leidyba, platinti filmus ir jų rinkinius mokykloms, bet tai kol kas tėra vizija.

    VM: Baigiant šią temą norisi pasmalsauti, kodėl švietimo centrui pasirinkote būtent „medijų“ epitetą, juk šis žodis apima praktiškai visas komunikacijos priemones nuo knygos ir fotografijos iki kino ir interneto? Kaip suprantu, kalbėdami apie medijas, dažniausiai omenyje turite kiną. Be to, visuomenėje žodis „medija“ nėra itin paplitęs ir žmonėms gali kilti neaiškumų, ką jūs veikiate. Galbūt konkretesnis pavadinimas suteiktų daugiau aiškumo ir specifiškumo?

    LB: Taip, čia mes susiduriame su dviem problemomis. Pirmiausia,  pati sąvoka „medija“ Lietuvos visuomenėje nėra pakankamai apibrėžta ir dažniausiai siejama su žiniasklaida – laikraščiais, televizija ir kt. Tačiau mes, kaip minėta, orientuojamės į sėkmingus užsienio pavyzdžius ir organizacijas, kurios vartoja šią sąvoką. Tai ne tik medijų edukacijos centrai, bet ir medijų laboratorijos, kuriose žmogus gali pasinaudoti reikalingomis technologinėmis priemonėmis ir kažką sukurti.

    Be abejo, kol kas mes labiausiai domimės kinu, tačiau ateityje planuojame plėstis ir užsiimti ir naujosiomis medijomis.

    VM: Kalbant apie kino edukaciją mokyklose galima išskirti du skirtingo pobūdžio filmų rodymus: pirmasis tai kino filmų rodymas ir „skaitymas“ literatūros ir meno pamokose, antrasis – pavyzdžiui, kelionių filmų rodymas per geografijos pamoką ar nufilmuotų fizikinių eksperimentų demonstravimas fizikos pratybose. Pirmuoju atveju kinas yra suprantamas kaip meno kūrinys, antruoju – kaip knygos pakeitimas modernesnėmis ir efektingesnėmis priemonėmis. Kokio pobūdžio filmų rodymu jus užsiimate?

    LB: Mes labiau domimės pirmojo pobūdžio kino edukacija, nes antrojoje kinas yra pasitelkiamas veikiau kaip iliustracija. Ir čia mums imponuoja britų patirtis, kuomet kinas pristatomas kaip savo specifinę formą turinti medija ir taip mokiniams atveriamos naujos kalbos pažinimo galimybės. Pavyzdžiui, literatūros pamokoje analizuojama ne tik rodomo filmo kalba, bet ir stengiamasi jį lyginti su literatūros kūriniu, kuriuo remiantis buvo sukurtas scenarijus. Stengėmės taip daryti ir Lietuvos mokyklose, literatūros pamokose rodydami filmą „Dievų miškas“, kuris daugelį mokinių lyginant su kūriniu nuvylė. Nors šis filmas buvo komerciškai sėkmingas ir pripažintas auditorijos, tačiau mokiniai, analizuodami ironijos ir metaforos strategijas, galėjo palyginti knygą ir filmą.

    VM: Pasakok apie Mediateką, jos tikslus ir auditoriją.

    L.B. Manau, Mediateka turėtų būti skirta pačiai plačiausiai auditorijai, nors kol kas joje dažniausiai lankosi jaunimas, moksleiviai ir studentai. Nors atsidarėme neseniai (2006-ųjų rudenį), lankytojų skaičius rodo, kad Vilniuje trūksta vietų, kuriose galima susipažinti su audiovizualine kultūra. Žinoma, Lietuvoje yra keletas filmotekų, tačiau jos dažniausiai yra užsienio valstybių kultūros centruose ir turi tik su ta valstybe susijusius filmus. Dabar mes turime daugiau kaip du šimtus filmų – kino klasikos, dokumentikos, lietuviškų vaidybinių filmų – taip pat literatūros (daugiausiai apie kiną), keletą knygų apie televiziją ir naująsias medijas.

    VM: Ar planuojate pateisinti Mediatekos pavadinimą ir turėti kitokių nei kinas kūrinių: pvz. garso įrašų, interaktyvių filmų, videožaidimų ir kt.

    LB: Kol kas žengiame pirmuosius žingsnius ir pirmiausia norime užpildyti kino ir videomeno lentynas. Norime surinkti pilnavertę klasikos bei lietuviškų filmų kolekciją. Turime nemažai Nepriklausomybės laikotarpio filmų, tačiau sovietmečiu sukurtus filmus gauti nelengva, kadangi Lietuvos kino studija drauge su visomis filmų teisėmis buvo privatizuota. O naujieji savininkai komerciškai suinteresuoti kada nors, parėmus Kultūros ministerijai, išleisti tuos filmus. Mielai renkame ir nepriklausomą archyvą: keletas jaunų žmonių, pristačiusių savo pirmuosius filmus „Skalvijoje“, jau atnešė jų kopijas į Mediateką.

    VM: Ir turbūt jau paskutinis klausimas. Lietuvos kultūros institucijos dažnai kritikuojamos už tai, kad dažniausiai užsiima tik pristatymu ir kultūros importu, tačiau retai skatina kūrybiškumą Lietuvoje ir remia vietinius meno kūrinius. „Meno avilio“ interneto puslapyje kaip pagrindiniai tikslai irgi įvardijamas pristatymas ir edukacija. Koks jūsų požiūris į kūrybos skatinimą?

    LB: Kaip minėjau, planuojame įkurti kūrybos erdvę, kurioje pirmiausia būtų mokomasi kurti. Norime suteikti reikalingą  technologinę įrangą bei profesionalias žinias jauniems kūrėjams. Ateityje norėtume užsiimti ir prodiusavimu bei sklaida ir leidyba, nors tai galbūt ir netaps mūsų prioritetu.

    temos: judantis vaizdas, kinas, naujosios medijos, videomenas |

    « | | »

    1 komentaras »

    1 komentaras “kas yra vizualinis raštingumas: nuo kino po atviru dangumi iki Mediatekos”

    1. jurij dobriakov rašo:
      rugsėjo 11th, 2007 at 11:05 am

      Geras intervas, nors del Mediatekos pavadinimo prasmingumo taip ir liko neaiskiu momentu

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.