kanalai, gondolos ir kitos medijos 51-ojoje Venecijos bienalėje
valentinas klimašauskas |
2005-06-16 | 08:30
temos: apžvalgos,menas
Nors 51-oji Venecijos bienalė (oficialiai – 51-oji tarptautinė meno paroda) niekada nebuvo tiesiogiai susijusi su naujosiomis medijomis ir niekada specialiai neskyrė joms išskirtinio dėmesio savo programoje, tačiau tiek bienalė, tiek Venecija vienodai įdomi tyrinėjant šį unikalų geopolitinį vienetą kaip senųjų medijų (pradedant kanalais, gondolomis, vaporetto, alkoholiu etc) ir šiuolaikinio meno bei jo industrijos traukos centrą.
Dar viena bienalė?
Ši jau 51-oji Venecijos bienalė (kaip ir visos kitos) vėl sukelia bangas ir šurmulį. Ir ne tik Venecijos kanaluose. Viduramžiškai tinkliška, bet renesansiškai didinga, sunkiai pralaidi ir skaidriai užpelkėjusi Venecija yra ypatingas taškas pasauliniame bienalių žemėlapyje. Nors joje nuolat vyksta konservatyviausių kūrybos sričių (pradedant architektūra ir baigiant kinu) bienalės, pats miestas šioje parodų, ekspozicijų tėkmėje dalyvauja kaip uostas arba, kalbant „šiuolaikiškesniais“ terminais, kaip nuolat programinę įrangą perinstaliuojanti klasikinė techninė įranga.
Bandant „suaktualinti“ meno pasaulį bei priartinti jį prie socialinės ir kitokios realybės šiuo metu linkstama organizuoti meno renginius karštuose pasaulio taškuose, pavyzdžiui, Bagdade, Grozne, Maskvoje, Libane etc. Dažnai sociogeografinis vietovės problemiškumas, konfliktų gausa tampa papildomu stimulu organizuojant naująsias megaparodas, tačiau Venecijos bienalės institucija buvo įkurta dar 19 a. pabaigoje vadovaujantis išskirtinai klasikinėmis estetinėmis nuostatomis. Ar bienalėje akcentuojamos temos atspindi Venecijos regiono, Italijos ar, mąstant dar talpesnėmis politinėmis kategorijomis, Europos Sąjungos problemas? Sąlyginai, nes ši bienalė, pradžioje sumanyta kaip politiniame pasaulio žemėlapyje egzistuojančių šalių meno pasiekimų paroda ir tik vėliau sugebėjusi į savo repertuarą įtraukti kuratorinį bienalės organizavimo principą, yra panašesnė į beveik išskirtinai pirmojo pasaulio šalių nacionalinių paviljonų ir kuratorinių parodų junginį vienoje gražiausių ir atokiausių (sociogeografinio išskirtinumo prasme) pasaulio vietų.
Su Venecija yra susiję daug kultūrinių mitų ir stereotipų. Pasak Tomo Venclovos, žmonės gali būti skirstomi į venecijas ir florencijas, Veneciją šiuo atveju išskiriant kaip poetų miestą ir miestą poetikai; Veneciją suvokiant kaip urbanizmo ir metafizikos derinį, etc. Tačiau taikliausiai šio miesto išskirtinumą apibrėžia tai, kad Venecija išliko „globalinio kaimo“ sala, pagal senovinį receptą pagamintu vestuviniu tortu greitojo maisto restoranų tinkluose, autentišku parašu paste and copy pasaulyje. Ir būtent įvairių menų bienalės saugo šį miestą nuo lėto virsmo muziejumi, kurį iš jo daro nuolatiniai turistų srautai ir virtualių pinigų cirkuliacija kazino virtusiuose dožų rūmuose.
Tačiau miesto veidą keičiančios bienalės skirtos ne autochtonams, bet turistams, meno piligrimams, į dar vieną cooltūrinį kurortą vykstantiems snobiškų vietų -filams, karjeros siekiantiems menininkams ar tokių menininkų ieškantiems galeristams bei kuratoriams. Bent jau tokia yra bienalės atidarymo ceremonija ir Auksinių liūtų teikimas, oficialios paviljonų prezentacijos ir ištisi srautai prezentacinių vakarienių. Trumpam Venecija tampa banketų miestu, meno Oskarų apdovanojimų ceremonijos vieta, kuri neišvengiamai yra susijusi su medijų (tiek masinių, tiek elitinių) įsikišimu į bendrą bienalės veiksmą ir jos medijavimą ne tik vandens kanalais.
Venecijos bienalė, kaip ir pats miestas, niekada nebuvo naujųjų technologijų demonstravimo ar įdiegimo vieta, tačiau į miestą kartu su bienale ir jos lankytojais neišvengiamai įsiveržia pastaruosius aptarnaujančios informacinės medijos. Būtent jos padeda susigaudyti salų, kanalų, tiltų ir kiemų pynėse beieškant nacionalinių paviljonų ir specialiųjų bienalės projektų. Tikrasis parodos lankytojas yra informuojamas apie bienalę ir pradeda gyventi jos nuotaikomis mažiausiai pusmetis iki jos atidarymo. Būtent prieš tiek laiko didžiausias meno pasaulio elektroninių naujienų žurnalas „Frieze“ pradėjo informuoti savo abonentus apie šio renginio parodas, menininkus, kuratorius ir komisarus.
„Meno pasaulis“ ne mažiau uždaras nei afroamerikiečių getai bei ne mažiau sudėtingas nei Venecijos planas. Todėl šiame pasaulyje itin svarbūs gandai ir paskalos, o tam itin patogus yra SMS formatas. Venecijos bienalė tikriausiai yra vienintelė bienalė, kuri sėkmingai išnaudoja šį informacijos perdavimo būdą. Mieste vykstančių renginių planai rankose ir žodinės rekomendacijos galvose – tokia vyraujanti bienalės žiūrovo figūra itin sėkmingai reaguoja į „Frieze“ žurnalo siunčiamas, nepriklausomų ekspertų suformuluotas patariamąsias-informacines SMS žinutes apie šį renginį. Viena jų: „See Lennon playing basketball with Miles Davis in Mekas‘ Lithuanian pavilion then lie down and nurse your hangover in Pipilotti‘s trippy chapel“ (16:46:16, 10 June) / „Pamatykite Lennoną žaidžiantį krepšinį su Milesu Davisu Meko lietuviškame paviljone, tada prigulkite ir slaugykite savo pagirias haliucinacijų pilnoje Pipilotti koplyčioje“. J.Meko atstovaujamo Lietuvos paviljono (komisarai: L.Pšibilskis ir L.Jablonskienė, pavadinimas: „Garbinant tai, kas maža ir asmeniška, didelių dalykų laikais“ („Celebrations of the Small and Personal in the Times of Bigness“)) paminėjimas kartu su kitais pripažintais menininkais nėra atsitiktinis – paviljonas yra išskirtas ir už kokybišką parodos instaliavimą už tradicinių bienalės ribų Giardini (italų paviljono kuratorė: María de Corral, tema: „Meno patirtis“) ir Arsenale (kuratorė: Rosa Martínez, tema: „Visada truputį toliau“).
Neatsitiktinis ir pagirių diskursas – alkoholio kompanijų remiamų įvairių šalių prezentaciniuose vakarėliuose alkoholis yra būtent ta medija, kuri padeda užmegzti kontaktus, sujungia ir virsta grynąja informacija, kaip kitame kontekste pasakytų M.McLuhanas.
Precedento neturinti dviejų moterų kuruojama bienalė neišvengė ir kiek seksistiškai revanšistinės kūrinių atrankos. „Guerrilla girls“ pradeda, kritikuoja ir palydi į dar tamsesnes parodos erdves parodą Arsenale, už gyvenimo pasiekimus Auksiniu liūtu apdovanojama Barbara Kruger, už geriausią nacionalinį paviljoną – Prancūzija, kuriai atstovauja Annette Messager su darbu „Casino“. Auksinis liūtas taip pat įteiktas geriausiai jaunajai menininkei (iki 35 metų) Regina José Galindo iš Gvatemalos. Tačiau juk būtent šis tikslingas subjektyvumas ir skiria meno sistemą nuo kitų.
Nors bienalės nugalėtojai ir favoritai išaiškėjo jai tik prasidėjus, bienalė nuo šio fakto neturėtų atrodyti senesnė nei ji iš tikro yra. Jūs dar turite visas galimybes tai patirti/patikrinti iki pat lapkričio 6-osios.
« Anne-Marie Schleiner: prieštaravimai tarp ateities kuratorių ir filtruotojų (2 d.) | | vizualinė kultūra: jaunimo okuliarcentrizmas Lietuvoje, Latvijoje ir Norvegijoje »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.