• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2412410 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Kai šoka pikseliai, kiborgai, troleibusai, -aparatai ir krišnaitai

    | 2007-05-04 | 23:35
    temos: šokis,įvykis,balsai,judantis vaizdas,linos,medijos,menas,miestas,performansai,pikseliai

    Kas būna, kai pirmąkart gyvenime nueini pažiūrėti šokio.

    Nicole Seiler trupės šokio spektaklis seksualiu pavadinimu „Pikselių mažulės“
    („Pixel babes“) turbūt būtų patikęs ne vienam medijų entuziastui: nes
    jame žaviai gimnastikavo, diskotekiniuose sūkuriuose sukosi, kūno
    statulas lipdė ne tik realios „mažulės“, bet ir scenoje projektuojami
    trimačiai kiborgai, tikrovę su ekranu sumaišantys video- ir šviesos
    efektai ir kitokia „medijuota realybė“. Na, derinti gyvą judesį su
    ekrane rodomu dabar, atrodo, – ant pačios bangos (ką buvo galima
    pastebėti ne tik Baltijos šokyje, bet kad ir paskutiniuose teatro
    festivaliuose)… Kita vertus, Nicoles Seiler šokio spektaklis
    įspūdingas ir pasiteisinantis tuo, kad visi minėtieji efektai čia buvo
    pasitelkti ne tik medijų ištroškusiai publikai pagirdyti, bet ir
    kalbėti apie tomis pačiomis medijomis, įvaizdžiais ir, hmm, skalpeliu
    sumeistruotą kasdienybę. Kitaip tariant, turinys pateisino formą ir
    atvirkščiai. Pikseliniai konstruktai veikė ne kaip spektaklio puošmena,
    bet kaip lygiaverčiai dalyviai: kai susiliejus projekcijai su kūnu buvo
    neaišku, kas šoka – ar mažulė-šokėja ar 3D mažulė-kiborgas, arba
    prekinių ženklų projekcijoms ištatuiravus šokėjų kūnus – ar tai šokėja
    savo poza imituoja ženklo formą, ar ženklas prisitaiko prie jos kūno
    linijų. Iš vis šaunu buvo, kai viena mažulė bandė atsiboksuoti nuo savo
    video-antrininkės.

    Dar skaičiau, spektaklio aprašyme daug kalbama apie grožio
    kultą. Iš tiesų, jos visos buvo labai gražios. Pačios gražiausios!!:
    kai didelėje projekcijoje nuo publikai atsuktų užpakaliukų bandė
    rankomis nubraukti įsivaizduojamą celiulitą (ar kas tai bebūtų, ne taip
    svarbu). Kažkoks vaikiškas balselis iš salės glūdumos labai nuoširdžiai
    nusijuokė, taip pradžiugindamas visą publiką. Vaikystės nuotykis, anot
    žodingos mano kompanionės.

    O šiandien dar vieną nuotykį patyrė visas Vilniaus centras: į performansais nelepinamas jo gatves įsiveržusi šveicarų trupė „Da Motus“
    privertė ištempus kaklą lakstyti paskui judesiu ir lytėjimu miestą
    tyrinėjančius keturis jos narius. Tyrinėjimas buvo įvykdytas
    kruopščiai: salotiniai ufonautukai (įveskit į Google vaizdų paiešką „da
    motus“ ir iškart suprasit, apie ką aš čia) subtiliai apžaidė
    (nuglamonėjo, apvaikščiojo, išuostė, paženklino ritmu) Kongresų rūmų
    kolonas, Operos ir baleto teatro fontaną, šaligatvį nuo gatvės
    skiriančius bortelius ir grandines, kažkokį memorialinį biustą ant
    Centrinio knygyno kampo (kurio niekada iki tol nebuvau pastebėjusi),
    gatvės ženklinimo linijas, žiūrovų skvernus, atlapus ir plikes, ir visa
    kita. Nuostabiausia, kaip prie šio šokio-performanso-tyrimo prisidėjo
    pėstieji žiūrovai, staiga pajutę, kad viskas čia – ir šaligatviai, ir
    gatvės – priklauso jiems. Sekdami gatvėmis manevruojančius šokėjus jie
    ėmė atsainiai mindžiukuoti tarp ūsais mojuojančių troleibusų, moti
    ranka į pro atvirus langus besiplūstančias superines jų vairuotojas, o
    kai kurie iš jų (tas porūšis, kuris dėl profesinių problemų nuolat
    laksto su fiksuojančios aparatūros kalnais) drąsiai paguldę galvas 10
    cm nuo kamštyje įstrigusio automobilio priekinių ratų mėgino
    fotografuoti performansą „kampu iš apačios“.

    Dar pastebėjau, kad iki tol, atrodo, nekalta publika įpusėjus
    performansui staiga visuotinai panoro į veiksmą pažvelgti medijų
    akutėmis. Ir čia turiu omenyje ne tik visus tuos 10-mečius vaikus,
    mojuojančius fotografuojančiais ir filmuojančiais mobiliukais, bet ir
    apie maždaug pusę visų suaugusių žiūrovų, kurių kiekvieno rankose
    nežinia iš kur išdygo po solidų objektyvą. Kertu lažybų, kad rytoj visi
    lietuviški blogai bus pilni salotinių reportažų.

    Tuo tarpu kitas į Gedimino prospektą ištrūkęs šokio spektaklis „Laimės valandos“
    su nerangiais šokėjų sukučiais ir primityviai remiksuojamais
    šnabždesiais viešąsias erdves, atrodo, bus papuošęs nebent dailiai
    geltonomis šokėjų prijuostėmis (tinkama spalva mėginančiam prasiveržti
    pavasariui). Ir jeigu ne natūraliais sukinukais linguojanti krišnaitų
    vora, harė krišna ritmu įtipenusi į spektaklio kulminaciją, o harė rama šūksniais pratęsusi jo pabaigą, būtų kilę minčių apie šiokį tokį fiasko.

    temos: šokis, įvykis, balsai, judantis vaizdas, linos, medijos, menas, miestas, performansai, pikseliai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.