Kai šoka pikseliai, kiborgai, troleibusai, -aparatai ir krišnaitai
lina michelkevičė |
2007-05-04 | 23:35
temos: šokis,įvykis,balsai,judantis vaizdas,linos,medijos,menas,miestas,performansai,pikseliai
Kas būna, kai pirmąkart gyvenime nueini pažiūrėti šokio.
Nicole Seiler trupės šokio spektaklis seksualiu pavadinimu „Pikselių mažulės“
(„Pixel babes“) turbūt būtų patikęs ne vienam medijų entuziastui: nes
jame žaviai gimnastikavo, diskotekiniuose sūkuriuose sukosi, kūno
statulas lipdė ne tik realios „mažulės“, bet ir scenoje projektuojami
trimačiai kiborgai, tikrovę su ekranu sumaišantys video- ir šviesos
efektai ir kitokia „medijuota realybė“. Na, derinti gyvą judesį su
ekrane rodomu dabar, atrodo, – ant pačios bangos (ką buvo galima
pastebėti ne tik Baltijos šokyje, bet kad ir paskutiniuose teatro
festivaliuose)… Kita vertus, Nicoles Seiler šokio spektaklis
įspūdingas ir pasiteisinantis tuo, kad visi minėtieji efektai čia buvo
pasitelkti ne tik medijų ištroškusiai publikai pagirdyti, bet ir
kalbėti apie tomis pačiomis medijomis, įvaizdžiais ir, hmm, skalpeliu
sumeistruotą kasdienybę. Kitaip tariant, turinys pateisino formą ir
atvirkščiai. Pikseliniai konstruktai veikė ne kaip spektaklio puošmena,
bet kaip lygiaverčiai dalyviai: kai susiliejus projekcijai su kūnu buvo
neaišku, kas šoka – ar mažulė-šokėja ar 3D mažulė-kiborgas, arba
prekinių ženklų projekcijoms ištatuiravus šokėjų kūnus – ar tai šokėja
savo poza imituoja ženklo formą, ar ženklas prisitaiko prie jos kūno
linijų. Iš vis šaunu buvo, kai viena mažulė bandė atsiboksuoti nuo savo
video-antrininkės.
Dar skaičiau, spektaklio aprašyme daug kalbama apie grožio
kultą. Iš tiesų, jos visos buvo labai gražios. Pačios gražiausios!!:
kai didelėje projekcijoje nuo publikai atsuktų užpakaliukų bandė
rankomis nubraukti įsivaizduojamą celiulitą (ar kas tai bebūtų, ne taip
svarbu). Kažkoks vaikiškas balselis iš salės glūdumos labai nuoširdžiai
nusijuokė, taip pradžiugindamas visą publiką. Vaikystės nuotykis, anot
žodingos mano kompanionės.
O šiandien dar vieną nuotykį patyrė visas Vilniaus centras: į performansais nelepinamas jo gatves įsiveržusi šveicarų trupė „Da Motus“
privertė ištempus kaklą lakstyti paskui judesiu ir lytėjimu miestą
tyrinėjančius keturis jos narius. Tyrinėjimas buvo įvykdytas
kruopščiai: salotiniai ufonautukai (įveskit į Google vaizdų paiešką „da
motus“ ir iškart suprasit, apie ką aš čia) subtiliai apžaidė
(nuglamonėjo, apvaikščiojo, išuostė, paženklino ritmu) Kongresų rūmų
kolonas, Operos ir baleto teatro fontaną, šaligatvį nuo gatvės
skiriančius bortelius ir grandines, kažkokį memorialinį biustą ant
Centrinio knygyno kampo (kurio niekada iki tol nebuvau pastebėjusi),
gatvės ženklinimo linijas, žiūrovų skvernus, atlapus ir plikes, ir visa
kita. Nuostabiausia, kaip prie šio šokio-performanso-tyrimo prisidėjo
pėstieji žiūrovai, staiga pajutę, kad viskas čia – ir šaligatviai, ir
gatvės – priklauso jiems. Sekdami gatvėmis manevruojančius šokėjus jie
ėmė atsainiai mindžiukuoti tarp ūsais mojuojančių troleibusų, moti
ranka į pro atvirus langus besiplūstančias superines jų vairuotojas, o
kai kurie iš jų (tas porūšis, kuris dėl profesinių problemų nuolat
laksto su fiksuojančios aparatūros kalnais) drąsiai paguldę galvas 10
cm nuo kamštyje įstrigusio automobilio priekinių ratų mėgino
fotografuoti performansą „kampu iš apačios“.
Dar pastebėjau, kad iki tol, atrodo, nekalta publika įpusėjus
performansui staiga visuotinai panoro į veiksmą pažvelgti medijų
akutėmis. Ir čia turiu omenyje ne tik visus tuos 10-mečius vaikus,
mojuojančius fotografuojančiais ir filmuojančiais mobiliukais, bet ir
apie maždaug pusę visų suaugusių žiūrovų, kurių kiekvieno rankose
nežinia iš kur išdygo po solidų objektyvą. Kertu lažybų, kad rytoj visi
lietuviški blogai bus pilni salotinių reportažų.
Tuo tarpu kitas į Gedimino prospektą ištrūkęs šokio spektaklis „Laimės valandos“
su nerangiais šokėjų sukučiais ir primityviai remiksuojamais
šnabždesiais viešąsias erdves, atrodo, bus papuošęs nebent dailiai
geltonomis šokėjų prijuostėmis (tinkama spalva mėginančiam prasiveržti
pavasariui). Ir jeigu ne natūraliais sukinukais linguojanti krišnaitų
vora, harė krišna ritmu įtipenusi į spektaklio kulminaciją, o harė rama šūksniais pratęsusi jo pabaigą, būtų kilę minčių apie šiokį tokį fiasko.
temos: šokis, įvykis, balsai, judantis vaizdas, linos, medijos, menas, miestas, performansai, pikseliai |
« ar dingo vaizdas kine: vizualumo kritika Kiolne | | Alternatyvus moterų festivalis “Sabotažas” [Ladyfest’07 Vilnius] »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.