kai senos technologijos dar buvo naujos
lina michelkevičė |
2007-07-19 | 18:20
temos: interviu,mokslas ir technologijos
Nepaliauju burnoti ant savo seno ASUS laptopo: per sunkus (3 kg), nuolat trūksta atminties (RAM 512MB, kietasis diskas 60GB), nepasižymi technologiniu žavesiu (nuobodžiai pilkas „drabužėlis“ ir tas įkyrėjęs windowsų dizainas). Mano tėtis ketvirtadalį gyvenimo praleido su tais šiuolaikinių technologijų pirmtakais, kuriems patalpinti reikėjo mano buto dydžio erdvės, kurie apskritai neturėjo nieko panašaus į tai, ką šiandien vadiname „grafiniu interfeisu“ ir kurių mąstymo procesai kartais pareikalaudavo trijų pamainų programuotojų priežiūros.
Apie radijo plastmasės kvapą, elektroninių skaičiavimo mašinų sukurtas dainas, tarybinės kompiuterinės technikos progresą, kibernetines utopijas ir kitas senosios kartos technologijų patirtis kalbuosi su Antanu Grincevičiumi, Matematikos ir informatikos instituto darbuotoju ir truputėlį – medijų fanu.
Lina Michelkevičė: Ar prisimeni savo pirmuosius susidūrimus su naujosiomis technologijomis (pvz., radiju, televizija, elektroninėmis skaičiavimo mašinomis, ankstyvaisiais kompiuteriais ir pan.)? Juk vien jau pirmieji televizoriai ir televizijos stotys Lietuvoje pasirodė tik 6-ojo deš. pabaigoje, panašiu metu TSRS pradėjo vystytis ir elektroninių skaičiavimo mašinų mokslas, tuomet jau ėjai į mokyklą…
Antanas Grincevičius: Televizorių pirmą kartą pamačiau turbūt būdamas devintokas, kokiais 1965 ar 1966 metais. Na, jis manęs „nepritrenkė“. Žymiai gilesnius įspūdžius paliko radijo taškas: linijų tiesimas, net ir to garsiakalbio vaizdas, jo plastmasės kvapas išlikęs atmintyje ir dabar. [LM: Gal dėl to iki šiol taip mėgsti radiją? Pamenu, kaip pasakodavai, kad smagiausia radijuje tau – klausytis tų ūžesių ir tolimų garsų, kurie girdisi „prasukant“ bangas tarp radijo stočių…] Kad yra kažkokios skaičiavimo mašinos, irgi žinojau. Ir galvojau, kad su jomis teks dirbti, nes mokytoju būti nenorėjau.
LM: Universitete studijavai tiesiog matematiką – juk tais laikais tokios specialybės kaip informatika lyg ir nebuvo. Kaip pradėjai dirbti su elektroninėmis skaičiavimo mašinomis?
AG: Vilniaus universitete – taip, mano laikais informatikos nebuvo. Bet Kauno politechnikos institute (dabartiniame KTU) ruošė būtent programuotojus, kurie buvo mokomi ir skaičiavimo technikos dalykų. Vilniaus universiteto matematikos fakultete buvo du profiliai – gamybinis ir pedagoginis: kadangi gerai išlaikiau stojamuosius, pakliuvau į gamybinį. Anuomet VU turėjo ESM (elektroninę skaičiavimo mašiną) Minsk-22. Mus mokė programuoti skaitmeniniais kodais, t. y., komandų, koduojamų aštuntainių skaičių seka (komandos kodas, adresai ir kt.). Taip pat dėstė MALGOL kalbą – joje operatoriai angliški žodžiai, programuoti lengviau. Baigęs mokslus pradėjau dirbti „Orgtechstatybos“ treste – Statybos ministerijai priklausančioje projektavimo įstaigoje. Skaičiavimo centrai tuomet buvo turbūt visose ministerijose, institutuose. Kokius konkrečias užduotis ten spręsdavome – tiksliai nebepamenu; skaičiuodavome, ko reikia statybos objektams, kaip betoną optimaliai išvežioti, sąmatas. Kiek iš tikrųjų naudos tie uždaviniai duodavo, sunku pasakyti. Buvo tokių, kurie jau projektavimo stadijoje matėsi esą beverčiai. Tarp kolegų juos kartais vadindavome „negimusiais kūdikiais“, o apie ESM taikymą statybose vienas linksmų plaučių bendradarbis retoriškai klausdavo: „Ar galima bardake pritaikyti skaičiavimo mašinas?“. Aš pats suprogramavau gal tik vieną uždavinį, kuris buvo reikalingas praktikoje: energetinių resursų sąnaudas statybos trestams ir statybos valdyboms apskaičiavimą. Kiek prisimenu, kas savaitę tą uždavinį skaičiuodavo ir reikalaudavo, kad būtų paskaičiuotas.
LM: Ar gali papasakoti apie tas pirmąsias skaičiavimo mašinas, kurių mano kartos žmonės net nesame matę: kaip jos atrodė, veikė, koks buvo jų efektyvumas, kur jos buvo pritaikomos?
AG: Kaip atrodė pirma ESM, su kuria aš susidūriau, galima pamatyti kad ir čia http://www.bashedu.ru/konkurs/tarhov/russian/minsk-22.htm. Čia aprašytos ir charakteristikos. Operatyvinė atmintis (RAM) – 8192 ląstelės po 37 skirsnius (bitus dabartiniais terminais). Jeigu paversime tuos bitus į baitus, tai gausime: 8192×37=303104 bitai=303104:8=37888 baitai(B)=37888:1024=viso labo 37 kilobaitai (KB). Išorinė atmintis – 16 magnetinių juostų įrenginių – 1,6 milijono ląstelių, tai būtų apie 7 megabaitus (kaip 5 lankstūs diskeliai)… Šiai mašinai, kai dar studijavau universitete, dariau dvi programėles, bet jos pačios nesu čiupinėjęs. Pradėjau dirbti su Minsk-32, paskutiniąja „Minsk“ serijos ESM. Jos išorinė atmintis irgi talpinama magnetinėse juostose, o informacija buvo įvedama per perfokortas. „Bendrauti“ su ESM padėdavo konsolė: tokia lyg spausdinimo mašinėlė, užtaisyta popieriaus rulonėliu. Ja įvesdavome būtinas komandas (kokią programą paleisti), o ESM per ją išvesdavo įvairius pranešimus. O Minsk-32 reikėdavo įvesti komandas (dvejetainėje skaičiavimo sistemoje) spaudant pulto klavišus. Na, bet programuoti tuometinėms ESM buvo įdomu: jei programa dirbdavo lėtai, reikėdavo ieškoti tokio algoritmo, kuris greičiau duotų norimą rezultatą. Žodžiu, stengdavomės sumažinti vykdomų operacijų skaičių – dabar tas neaktualu. Lengviau būdavo ir televizijos operatoriams: reikia per TV parodyti skaičiavimo mašiną – būtinai nufilmuoja besisukančią magnetinę juostą, sukuria vaizdą, kad ESM kažką įnirtingai „mąsto“, skaičiuoja. Programuotojai pamatę šaipydavosi, kad tokiam lėtam ESM įrenginiui suteikiama tiek garbės. Kadangi ESM (bent jau Minsk) visa informacija buvo talpinama į magnetines juostas, kuriose duomenų nuskaitymas ir užrašymas gali būti tik nuoseklus (nenušoksi greitai į juostos galą jos nepersukęs), kai kurių uždavinių skaičiavimas užtrukdavo labai ilgai. Tuomet buvo normalu, jei skaičiavimo centrai dirbdavo trimis pamainomis. O dar jeigu po kelių valandų skaičiavimo „nusimušdavo“ juosta (toks nemalonus mums vaizdelis: juosta pradeda tampytis pirmyn atgal „trach-trach-trach…“, o konsolė iškala pranešimą: „Sboj ML…“ (maždaug: juostos skaitymo/rašymo klaida). Na, toj vietoj stipriai nusikeiki)…
Vėliau (gal apie 1980 m.) pradėjau dirbti su taip vadinamomis Vieningos Sistemos kartos ESM. Jos be magnetinių juostų turėjo ir magnetinius diskus, kurie buvo, kaip ir juostos, nuimami ir uždedami ant įrenginių (panašūs į tortų formas, tik didesni). Su šiomis mašinomis jau buvo galima spręsti kelis uždavinius vienu metu: procesoriui atsilaisvinus, pvz., kai vieno uždavinio informacija išvedama į išorinį įrenginį, pradedamas skaičiuoti kitas uždavinys. Netrukus atsirado taip vadinamos mini ESM (SM-4, SM-1600 ir kt.). Jose buvo tik viena magnetinė juosta ir magnetiniai diskai, bendravimas – monitoriaus ir klaviatūros pagalba, buvo galima prijungti keletą monitorių. Ir ES, ir SM modeliai buvo nuplagijuoti nuo amerikiečių ESM, žinojome, ir nuo kokio tipo. Sako, Kijeve buvo specialus institutas, kuriame pjaustydavo amerikiečių ESM mikroschemas ir tokiu būdu „kūrė“ tarybinę skaičiavimo techniką. Atrodo, net Lenino premijas gavo… (Wikipedia nurodo, kad ES EVM buvo IBM skaičiavimo mašinos klonas, o dauguma SM EVM modelių buvo PDP-11 klonai, kai kurie jų atitinka HP 2100, VAX arba Intel modelius).
LM: Iš tavo nupasakojimo darbas su ESM vis dėlto skamba nykokai: jokio vartotojiško aspekto ar asmeninio santykio (šiandien mes turime internetą, kompiuterinius žaidimus, atostogų Karibuose nuotraukomis paįvairintus „desktopus“…).
AG: Tada, kaip minėjau, monitorių nebuvo; praktiškai vienintelis plika akimi matomų rezultatų įrenginys – spausdinimo „mašinėlė“ (konsole buvo galima išvesti tik labai trumpas direktyvas). Jis spausdindavo iškart po eilutę (128 simbolius) į tokią plačią popieriaus juostą, ir tik didžiosiomis raidėmis. Tad programuotojai „buičiai“ paįvairinti susigalvodavo įvairių pramoginių uždavinių (kurių rezultatas ir matydavosi atspausdinus): pvz., kaip išdėstyti šachmatų lentoje aštuonias valdoves, kad jos nekirstų vieną kitos – buvo kur pasukti galvą, kol sugalvodavo algoritmą. Būdavo ir žymiai paprastesnių darbelių „plačiosioms masėms“: sieniniai kalendoriai, paveikslai. Atsimenu tokį: beždžionė rodo smiliumi sau į galvą ir po apačia užrašas: „THINK!“; taip pat A. Einšteino portretas (kodėl jis, gal dėl jo įspūdingų ūsų?). Aišku, ir moterų (kaip gi be jų). Prisimenu vieną iš 2-jų dalių, kurio efektą buvo galima pamatyti stebint spausdinimo procesą: iš pradžių pasirodydavo simpatiška moteris (apsirengusi), o antrame lape – ta pati moteris, tik jau nuoga. „Suvirinimuose“ jau Gorbačiovo laikais kažkokiame rusų literatūriniame žurnale pasirodė A. Rybakovo romanas „Arbato vaikai“ apie Stalino laikus. Žurnalas ėjo per rankas; kažkam kilo mintis jį atsispausdinti su ESM. Visi įvedinėjo tekstą, spausdino, plėšė lapus – tokia kolektyvinės iniciatyvos apraiška. Juk darbo laikas su ESM buvo normuotas, negalėjai kiek nori prie jos sėdėti. Tą romaną atspausdintą su ESM ir dabar turiu: tekstas ant pageltusio popieriaus, be jokio maketavimo, vien didžiosios raidės…
LM: Palyginti su šiuolaikiniais kompiuteriais tavo aprašytos ESM atrodo gana juokingai. Tačiau ano meto akimis žiūrint, ar jos buvo laikomos technologijos viršūne?
AG: Sunku pasakyti, ar ESM laikytos dideliu technologiniu laimėjimu. Taikomos, aišku, buvo plačiai, tačiau kadangi viskas rėmėsi planine sistema, tai dažnai buvo daroma tik tam, kad būtų galima padėti paukščiuką. Buvo madingas Automatizuotų valdymo sistemų (AVS) kūrimas. Mes (Suvirinimo įrengimų institute) darėme automatizuotą gamybos valdymo sistemą vienos Novozybkovo (Rusija, Briansko sritis) gamyklos cechui; vienas iš uždavinių buvo staklių valdymas mikroelektroninės skaičiavimo mašinos pagalba. Instituto inžinieriai sukonstravo specialų įrenginį staklių valdymo programos perfojuostoje įvedimui, buvo specialiai paruoštas cechas. Tačiau uždavinį pridavėm ir tuo viskas pasibaigė. Juolab, kad tuo metu įvyko Černobylio avarija, žmonės ėmė masiškai išvažiuoti iš to regiono. Žodžiu, praktiškai sistema neveikė.
Neretai buvo stengiamasi ESM pavaizduoti kaip realiai „mąstančius“ įrenginius, tą, pavyzdžiui, parodo kad ir toks 1965-ųjų metų ELTA pranešimas: „Skaičiavimo mašina BESM-2M išmoko savarankiškai rašyti dainas. Maždaug per pusę minutės ji sukuria kol kas trumpą muzikinį tekstą kodo pavidalu. Matematikams tenka jį
iššifruoti ir perkelti muzikinius ženklus į gaidų lapą…“ (šią citatą radau jubiliejiniame MII leidinyje „Matematikos ir informatikos institutas“, 2006). Dabar sunku spręsti, kokios tai būta programos, tačiau vargu, ar čia buvo galima kalbėti apie didelį „savarankiškumą“.
LM: Kada ir kaip skaičiavimo mašinas TSRS ir Lietuvoje pakeitė kažkas artimesnio šiuolaikiniams kompiuteriams? Ar ilgai jomis dar buvo naudojamasi? Ar buvo vienu metu naudojamos ir ESM, ir modernūs kompiuteriai?
AG: Modernūs kompiuteriai pasirodė neiškart. Pirmieji buvo XT tipo (IBM standartas), su DOS operacine sistema; netrukus pasirodė AT. Netgi ir jie dabar atrodo juokingi, palyginus su šiuolaikiniais kompiuteriais. Internete galima rasti ir anuometinę jų kainą: 8000 dolerių! Net įstaigos nevisada galėjo nusipirkti tų kompiuterių. Vienas mano kolega iš Suvirinimo įrengimų instituto nuvažiavo pas savo giminaičius į JAV, ten gavo dovanų kompiuterį. Paskui jis pakeitė darbą – ir tai, kad į naują darbovietę ateina su savo kompiuteriu, buvo svarus motyvas. Aišku, ESM vis dar buvo naudojamasi, juk jei buvo skaičiuojami kokie įprasti uždaviniai, jų taip greitai negalėjai perprogramuoti kompiuteriams. Mano viršininkas („Suvirinimuose“) greitai susiorientavo ir skubiai pardavęs mini ESM kažkur į Sibirą nupirko keletą kompiuterių. Nors kai kas iš mūsų dar gailėjo, kodėl tokią neblogą mašiną pardavė. Tai buvo maždaug apie 1988-uosius. Kitur kompiuteriai gal pasirodė šiek tiek anksčiau.
LM: Amerikoje pirmieji personalinių kompiuterių modeliai (tokie kaip Simon, sukurtas Edmundo Berklio) pasirodė jau 6-ojo deš. pabaigoje. Ką apie tai galvojo Tarybų Sąjunga? Juk čia visada buvo siekiama pirmauti, o ir kibernetika (kompiuterių mokslas buvo jos dalimi) čia buvo itin svarbi mokslo šaka. Ką jūs, dirbę su skaičiavimo mašinomis, žinojote apie technologijos progresą Tarybų Sąjungoje ir užsienyje (JAV ir kt.)?
AG: Tiesą sakant, JAV technologijomis kompiuterių srityje nelabai domėjausi, nors kai kurie kolegos domėjosi ir žinojo. Manau, itin didelio atotrūkio nebuvo. Sprendžiu ir iš to, kad iš TSRS emigravę programuotojai greitai susirasdavo gerus darbus. Programuotojais tuomet dirbo ir matematikai, ir fizikai, ir kitas specialybes baigę: jei turėjai loginį mastymą, išmokti programuoti nebuvo sunku. Ta prasme gal ir teisus buvo VU rektorius prof. Jonas Kubilius, sakydamas, kad programuoti „gimnazistą“ galįs išmokinti per mėnesį. Kai aš mokiausi, buvo ir kibernetikos specializacija matematikos fakultete. Tačiau kibernetikai klausė tą patį speckursą kaip ir tikimybininkai (tokiu buvau aš), tik stipendiją jie gaudavo gal 10 rublių didesnę. Sako, todėl, kad kibernetikus rėmė TSRS gynybos ministerija. Na, o baigę, matyt dėl kažkokių statistikos rodiklių, mes, kibernetikai ir tikimybininkai, gavome taikomosios matematikos diplomus…
LM: Ar Lietuvoje, Tarybų Sąjungoje būta kažkokių „kibernetinių“ utopijų?
AG: Kad būtų buvę kažkokių utopijų – neprisimenu. Aišku, įvairių projektų buvo, ir gana realistiškų. Ir sužlugdavo jie tik dėl tarybinio planavimo, konkurencijos nebuvimo. Pavyzdžiui, tarybiniais laikais buvo įvesti pašto indeksai ir juos ant vokų reikėjo rašyti stilizuotais skaitmenimis. Tuometinė žiniasklaida teigė, kad laiškus skirsto mašina, taip palengvindama ryšininkų darbą. Iš tikrųjų to nebuvo. Gal žmonėms, rankomis skirstantiems laiškus, tie indeksai ir padėjo. Plito toks pasakojimas, kad valstybinei komisijai priimant tą laiškų skirstymo mašiną, už širmos pastatė žmogų, kuris ir skirstė laiškus…
Prie Matematikos ir informatikos instituto dar ir dabar yra likęs „futuristiškai“ atrodantis baseinėlis, vieno iš tokių kibernetinių projektų likutis. Apie tą baseinėlį minėtame MII leidinyje rašoma: „Metų pabaigoje [1985-ųjų] pradėtas eksploatuoti naujas Skaičiavimo centro pastatas, kuriame buvo sumontuota tuo metu galingiausia TSRS skaičiavimo mašina superkompiuteris ELBRUS-2. Tai buvo vienintelis superkompiuteris tuometinėje Lietuvoje. Beje, šis skaičiavimo kompleksas nepasiteisino ir 1989 metais buvo išjungtas, mašina išmontuota. Liko tik didžiulė vandens baseino, turėjusio aušinti ELBRUSą, duobė. Reikėjo galvoti apie naujo tipo skaičiavimo techniką – asmeninius kompiuterius (PC).“
temos: interviu, mokslas ir technologijos |
« when the old technology was still new (summary) | | Kodėl šiuolaikinis menas nespaudžia ašarų?! »
1 komentaras »1 komentaras “kai senos technologijos dar buvo naujos”
komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.
3 kovo, 2008 at 3:17 pm
Čia gali rasti http://youtube.com/watch?v=nGCUwUPFVJ0 pokalbį su Kęstučiu Juškevičium prie kompiuterio baseino. Aplankytą Matematikos Informatios Instituto 50-mečio
proga 2006 metų gruodį.
http://asrasa.wordpress.com/