vytautas michelkevičius |
2008-03-16 | 23:05
temos: bendruomenės,dialogai,interviu,MIGRUOJANTI REALYBĖ,mokslas ir technologijos,naujosios medijos
Asmenines migracijos istorijas, priežastis ir pasekmes bei meno migraciją (eksportą) iš Lietuvos aptaria Mindaugas Gapševičius, kuris savo intelektualinę migraciją pradėjo nuo tapybos studijų Vilniaus dailės akademijoje ir tapo informacijos technologijų specialistu ir menininku, gyvenančiu Berlyne.
Vytautas Michelkevičius: Kaip tu susiduri su migracija? Kuo migracija skiriasi nuo tiesiog judėjimo? Pabandykime interpretuoti „migruojančią realybę“ ir apibūdinti ją laisvomis asociacijomis.
Mindaugas Gapševičius: Migracija dabar dažniausiai vadinamas žmonių emigravimas arba imigravimas – šia prasme su migracija nesijaučiu susidūręs. Bent jau nekreipiu į tai dėmesio, kadangi vis dar jaučiu galintis numigruoti ir kitur arba atgal. Nelabai turėjau ir progos pasijusti migrantu – mano patirtis gal kiek panašesnė į judėjimą. Na, o migracijos terminas galvoje atsirado jau besigilinant į judėjimo prasmingumą. Tuomet išlindo ir žodžiai imigracija ir emigracija, valstybinis požiūris į šiuos reiškinius arba gyvenimų aprašymai populiariojoje spaudoje. „Migruojančių realybių“ paraleles pastebėjau skaitytose knygose, žmonių išsakytose mintyse ar tiesiog savo praktikoje.
Palikus nuošaly politines, socialines ar ekonomines realijas, labai didelio skirtumo tarp judėjimo ir migracijos iš esmės neįžvelgčiau. Na, nebent tą, kad judėjimas yra bendresnis žodis, judame visada ir visur. Migracijos procesui išskleisti labiau gal tiktų judėjimas, sustojimas ir vėl judėjimo tęsimas. Kalbant paprasčiau, migracija, mano įsivaizdavimu, vyksta, kai žmogus keičia savo veiklą, gyvenamą aplinką ar darbo pobūdį. Arba kai paukščiai nuskrenda kelis ar keliolika tūkstančių kilometrų vien tam, kad pasibuvę kituose kraštuose vėl kur nors nuskristų. Sako, kad taip jie skraido ieškodami maisto. Na nežinau, man atrodo todėl, kad paįvairintų savo būtį arba todėl, kad kažkur skristi yra „jėga“.
Labai norėtųsi paminėti dar vieną aspektą – duomenų keliavimą tinklais. Tai ne tik atskirų paketų perkėlimas iš vieno serverio į kitą, tai – ištisa sistema su savo traukos mazgais ir jų tarpusavio santykiais.
VM: Kalbant apie migraciją norisi išsivaduoti iš pirmos asociacijos – žmonių migracijos. Intelektualinė migracija, manau, intriguoja labiausiai. Nuo studijų laikų tu migravai ne vieną kartą – pradedant migracija po disciplinas ir baigiant darbo vietų kaita. Kūrybinį kelią teko pradėti nuo tapybos studijų, tačiau vėliau įvairiai ir intensyviai basteisi visai kitur. Ar galėtum pristatyti savo migracijos kelius ir patirtis?
miga: Intelektualinė migracija? Niekada nebūčiau pagalvojęs apie tokią. O jei rimtai, tai manau, kad labai natūralu kažkur link migruoti ne tik fiziškai, bet ir intelektualiai. Bent jau iki dabar negalėjau savęs įsivaizduoti dirbant toje pačioje srityje neribotą laiką. Jau ilgą laiką mąstau apie Vokietijos sistemą. Čia neva darbo rinkai ruošiami specialistai. Žmogus mokosi, kad paskui jį „priimtų į darbą“ ir jis dirbtų visų (arba darbdavio, pasirinktinai) gerovei. Viskas labai instrumentiška. Lyg ir nebūtų tikslo, atlieki kažkokias funkcijas, na ir ką? Kur kas patrauklesnės turėtų atrodyti skirtingos veiklos, nors iš esmės jos vis vien kažkuriuo kampu persipina. Pasirenki vieną veiklą, pakankamai išstudijuoji, pradedi iš vidaus suprasti, kaip veikia struktūros, gali imtis lyginti. Paskui pasirenki vėl kokią naują sferą ir vėl bandai kažką išsiaiškinti.
Mano migracija prasidėjo, kaip ir pats pastebėjai, nuo tapybos. Žinia, tokia be galo jautri pustonių mokykla, kurią VDA dėstytojai kažkodėl vadino prancūzišku žodžiu „valeur“, šviesos skalė ir panašiai. Labai keista, kai toks terminas vartojamas iš esmės purvinai tapybos mokyklai apibūdinti. Aš pamėginau eksperimentuoti kita linkme, buvau susižavėjęs Morandi ir Matisse’u, bandžiau sujungti nesujungiamus dalykus. Tai supratęs, tapybą palikau nuošaly ir pamėginau formą gryninti iki praktiško išnykimo piešiniuose arba reljefuose, kuriuose sintetinau įvairius kultūrinius sluoksnius, žvaigždynus derinau su objektais žemėje, archaiką su dabartimi. Gavosi kažkoks pseudomokslas. Skaitmeninės technologijos sudomino tik išsiaiškinus, kaip veikia internetas. Na, o po to – viskas savaime, „intelektualinė migracija“ iki IT specialisto, neužmetant ir kultūrinių procesų.
VM: Migracija padeda išlaisvinti mąstymo kryptį ir požiūrį. Kiekvienąkart iš Vilniaus dailės akademijos į Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetą aš, kaip dėstytojas, turiu migruoti ne tik geografiškai (t. y. iš vieno miesto galo į kitą), bet ir pakeisti mąstymo bei dėstymo struktūrą, nes vienur studentai studijuoja praktiką, kitur – teoriją. Dailės akademijoje studentams dėstomos ne tik praktinės, bet ir teorinės disciplinos, bet jie dažnai priešinasi teorijai. Vieni ją laiko nereikalinga, kiti ignoruoja tiesiog be priežasties. Kaip, tavo nuomone, vyksta idėjų migravimas iš teorijos ir praktikos ir atvirkščiai? Ar susiduri su tokiomis problemomis?
miga: Skaitmeninių technologijų problema tai, kad jos nuobodžios. Arba paprasčiausiai sunkiai įkandamos. Reikia išmanyti techninius dalykus, parinkti tinkamą formą, galų gale pamėginti suprasti, kokie procesai vyksta viduje. Tarkim, menininkas turi įdomią idėją ir nori įgyvendinti ją skaitmeninėmis technologijomis. Neišmanydamas subtilybių – neįvaldo formos. Arba atvirkščiai, geras specialistas nebūtinai gali turėti įdomių kūrybinių idėjų, jo sprendimai lieka techniniai. Norint įdomiai save išreikšti, manau, būtina turėti tiek teorinių, tiek praktinių žinių. Menas, mokslas, teorija, užklasiniai darbai. Įsigilinti į įvairias sritis ir tuo pačiu jas suvaldyti – labai patrauklu. Taip gimsta įdomūs tarpdisciplininiai sprendimai. Tarkim, vienas įdomesnių pavyzdžių galėtų būti Google Will Eat Itself projektas: iš Google reklamos gaunamos pajamos vėliau investuojamos į tos pačios Google akcijas; arba mums visiems žinomas Nomedos ir Gedimino Urbonų darbas – balandžių lenktynės 52-ojoje Venecijos Bienalėje.
VM: Negalime užmiršti ir neigiamų migracijos padarinių. Lietuvos kultūros ir meno laukas itin paveiktas (nukentėjęs nuo) migracijos. Viena vertus, nemažai kultūros žmonių išvyko į užsienį, kita vertus, matyt, dar didesnė dalis iš kultūros ir meno migruoja į tiesiogiai su ekonomika susijusias sritis. Pavyzdžiui, meno studentai, filologai, istorikai ir kiti, dar net nespėję baigti bakalauro studijų, jau pradeda dirbti reklamos, vadybos ir panašiose srityse, kuriose dažniausiai lieka ir po studijų. Jau ne pirmi metai kultūra jaučia jaunų ir progresyviai mąstančių žmonių stygių. O „sukantys“ įdomius projektus yra beprotiškai užsiėmę ir pervargę. Tad kyla pesimistiškai retorinis klausimas: kas bus po penkerių ar dešimties metų? Ką gali apie tai pasakyti žvelgdamas iš šono? O gal visgi matyti ir optimistinių tendencijų pastarųjų15 metų Lietuvos kultūroje?
miga: Hm, kodėl taip pesimistiškai? Aš manau, kad meno ir taip yra per daug. Kodėl tad nepalengvinti sau buities ir neužsiimti tuo, kas galbūt tiek meno studentams, tiek filologams yra patrauklu? Juk svarbiausia – socialinis ryšys, nebūtina pagaminti produktą tam, kad paskui apie tai būtų diskutuojama. Be abejo, kultūros eksportas atrodo neutralus ir švietėjiškas reikalas, bet lazeriai irgi gali būti įdomūs. Pašnekesys gali užsimegzti ir apie kitokius objektus, tarkim „Coca-Cola“ arba paskutinįjį „Mercedes-Benz“ modelį. Be to, jei jau kalbamės apie disciplinų ir veiklos migraciją, viskas kaip čia buvę. Galima juk pradėti vienais dalykais, tęsti kitais, o po to galbūt grįžti atgal ir pamėginti sujungti visą savo patirtį. Juk dizaino sprendimai irgi gali būti labai įdomūs. Tarkim, Valdo Ozarinsko arba Julijono Urbono darbai. Na, o kažko stygius yra labai normalus reiškinys, juk kai kam stinga net duonos.
VM: Dar viena įdomi tendencija susijusi su eksporto strategija. Keletas į tarptautinę meno sceną prasiveržusių Lietuvos menininkų vis dar gyvena Lietuvoje, nes jų kūriniai kalba apie socialinius, ekonominius, politinius ir kultūrinius pokyčius šalies viduje. Kitaip tariant, jie elgiasi lyg etnografai-antropologai, kurie, surinkę medžiagą apie vietinę gentį (vietinius) ir įvilkę į estetinį-konceptualų rūbą, eksportuoja ją kaip egzotišką produktą. Ir pačiam teko dalyvauti tokio pobūdžio projektuose. Iš pradžių viskas atrodo puiku, bet vėliau pradedi jaustis it koks kolonizatorius, renkantis „liaudies pasakas“ kokioje nors gentyje. O tiksliau, pradedi suprasti, kad kūryba lyg ir darosi vertinama už „egzotiškumą“. Kokias sąsajas regi tarp eksporto, importo ir migracijos?
miga: Etnografo sindromas yra juntamas ir darbuose, rodytuose 4-ojoje „Ars Baltica“ fotografijos meno trienalėje. Tikriausiai 90% meno kūrinių buvo tiesiogiai susiję su vietine kultūra. Gal daugiau nėra ko vežti? Gal šalys aplink Baltijos jūrą tiesiog uždaros? Gal tai kompleksas, išsivystantis gyvenant vis dar pakankamai izoliuotoje erdvėje? Mat, pradėjęs lyginti su kitomis parodomis Vokietijoje, ne taip dažnai pastebi kokios nors lokalios kultūros citatas. O gal tuo žaidžiama, kaip tu sakai, vien dėl noro pateikti kažkokios egzotikos? Jei gerai atsimenu, tokia „egzotika“ buvo įdomi vos subyrėjus Sovietų Sąjungai. Viskas Vakarų Europai buvo nauja, sakyčiau gal kiek nostalgiška, nes menas iš principo buvo arba sustabarėjusios socrealizmo formos, arba jau kiek vėliau, prieš pat atgimimą, prasidėjusio tautinio pakylėjimo nuotaikos: kaimai, bobutės, kloniai. Jei vis dar tęsiasi toks eksportas, tai gal tokiu būdu yra kuriamas to regiono „savitumas“? Ko gero reikėtų kalbėti apie konkrečius objektus, pavyzdžius, nes bendrais bruožais apie tendencijas kalbėti pavojinga, galima nuklysti kiek į lankas.
temos: bendruomenės, dialogai, interviu, MIGRUOJANTI REALYBĖ, mokslas ir technologijos, naujosios medijos |
« on the various faces of migration: networking and travelling through boundaries | | EU Green Card Lottery project: some positioning problems in the age of global migrations »
nėra komentarų »
komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.
