Jekaterina: pastabos apie skaitymo labirintus
jekaterina lavrinec |
2007-04-07 | 21:05
temos: balsai,jekaterinos
Paradoksaliu būdu daugelyje kultūrų labirintas buvo laikomas pasaulėtvarkos (o ne chaoso, painumo) modeliu. Ritualinis vaikščiojimas labirintu – tai pasaulio tvarkos nustatymas, atstatymas ir palaikymas. Ne veltui esama legendų apie vienuolius, kurie dieną ir naktį vaikščioja savo vienuolyno labirintais tam, kad palaikytų pasaulio egzistavimą: šiam ritualui nutrūkus, pasaulį ištiks pabaiga. Iš ritualinio statinio labirintas palaipsniui virsta dekoratyviniu karališkų sodų, rūmų, bažnyčių elementu[1].
Tuo tarpu įtakingas architektūros teoretikas Vincentas Scully graikų architektūros tapsmą mato kaip labirinto struktūrų abstrahavimąsi: tirpstant matomoms labirinto formoms (tokioms, kaip garsieji Kretos salos labirintai), jo ritualinės funkcijos įkomponuojamos į pastatų planavimą. Kolonos, sienos, kambariai, kiemeliai yra apčiuopiamos ir neapčiuopiamos ribos, kurios įformina mūsų judėjimą. Galiausiai, anot V. Scully, labirintas iš konkrečios architektūrinės formos virsta paties kūno judėjimo schema – būdu, kuriuo mes įsisaviname gyvenamąją erdvę, apeidami vienas, ir užsukdami į kitas vietas. Patvirtindamas šią tezę Michailas Jampolskij pasakoja, kaip iš Minotauro labirinto grįžęs Tesėjas atlieka ritualinį šokį, kurio figūros atkartoja praeito labirinto vingius: šoko judesiai rekonstruoja labirintą tam, kad vėl jį įveiktų, tuo būdu labirintas iš konkretaus architektūrinio objekto virsta simboline forma.
Nenuostabu, kad kalbant apie žmogaus judėjimą informaciniu srautu, labirinto metafora atrodo paranki, turint omenyje ne tiek pačios informacinės erdvės painumą[2], kiek informacijos atrankos būdą (kurį vadinu choreografija, pavyzdžiui, skaitymo choreografija). Poststruktūralistine dvasia galime teigti, kad judesys (rašymas, skaitymas, informacijos atranka) yra pirminis bet kokio kūrinio atžvilgiu: prasmės nėra iš anksto duotos, jos yra nuolatos atkuriamos ir perkuriamos skaitytojų, klausytojų, žiūrovų.
Žinia, dabartinėje situacijoje kūrėjas ir suvokėjas lengvai virsta savo „priešybe“ (pavyzdžiui, autorius virsta skaitytoju ir atvirkščiai). Informacijos vartotojas kaip aktyvus interpretacijų kūrėjas yra vienas pagrindinių Balsas.cc personažų. Jis pasirodo kaip:
– medijų taktikas, išnaudojantis medijų teikiamas galimybes, kurdamas alternatyvius informacinius srautus (VMS – Vilniaus medijų seminaro renginiai ir tekstai);
– alternatyvių miesto transporto maršrutų iniciatorius (PB8 įgarsintas Troleibusas Nr. 0 );
– medijų aktyvistas, kritiškai analizuojantis blogų ir interneto 2.0 kultūrą (Geerto Lovinko tekstai: „Blogai“ – internetinis cinizmas“ ir „Notworking“ principas: kritinės interneto kultūros koncepcijos“);
– interaktyvių instaliacijų dizaineris (Julijono Urbono instaliacija „Pučiamųjų orkestras“);
– sąrašą galės pratęsti bet kuris balsas.cc skaitytojas, kuriam šis medijų ir aktualios kultūros žurnalas palieka galimybę įrašyti į jį ir save patį: kaip sakė vienas iš Vilniaus medijų seminaro dalyvių, nori suprasti, kas yra (taktinės) medijos – išbandyk pats.
temos: balsai, jekaterinos |
« Kęsto Kirtiklio pasivaikščiojimas balsas.cc labirintais | | Kaip pakliūti į Playboy ir neapsinuoginti »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.