• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2773318 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    įvadas į „Balsą“: apie rašymą, nomadizmą ir post-urbanistinį miestą

    | 2005-11-06 | 14:13
    temos: esė,miestas,naujosios medijos

    Sėdėdamas atviroje viešojoje erdvėje ant suoliuko Muziejų kvartale (MuseumsQuartier), Vienoje, transliuoju klavišų paspaudimus į Vilnių, nes esu bevielio interneto tinkle. Tokiu sakiniu pradėdamas pirmąjį el. žurnalo BALSAS vedamąjį, susizgrimbu, kad jau paminėjau visus esminius dalykus, kurie bus pasakyti. Kvestionuoju ir tradicinį žurnalo skirsnio žanrą – kam vedamasis, jei visi galime be jo apsieiti? O gal geriau „weblogas“ ar forumas, nei „redaktoriaus žodis skaitytojams“?

    Pirmas veiksmas, atvykus į naują miestą, yra susirasti ne pastogę, o sąrašą su nemokama bevielio tinklo prieiga. Valgau tik tose kavinėse, kurios man pasiūlo bevielį ryšį, sėdžiu tik tuose skveruose, kuriose tvyro interneto migla. Svarbiausia prisijungti, būti tinkle, tada aš esu. Tada galiu rašyti, trinti ir re(d)aguoti.

    Jeigu būčiau naujųjų technologijų aistruolis – geek‘as (angl. geek), rašyčiau apie ekstazę, patiriamą įsiliejus į bevielio interneto užpildytą eterį. Verčiau pasakysiu, kad bevielis internetas yra apibūdinamas ir pasiekiamas Wi-Fi standartu. Angliškai Wi-Fi trumpinys šifruojamas kaip „wireless fidelity“ (liet. bevielis tikslumas) ir pagal sandarą yra panašus į kitą trumpinį Hi-Fi (angl. „high fidelity“ – terminas, reiškiantis kokybišką garso atkūrimo sistemą). Pats tinklas vadinamas WLAN („Wireless Local Area Network“ – liet. bevielis vietinis tinklas). Klaipėdos universiteto Informatikos katedros konspektas paprastai ir suprantamai aiškina, kaip, kokiais būdais ir standartais veikia bevieliai tinklai.

    Bevielis internetas skatina nomadizmą ir tiesioginę imersiją (ištirpimą) virtualybėje. Kai mobiliojo ryšio operatoriai skelbia apie vis greitesnį internetą (per mobiliuosius telefonus), geriausiu atveju tinkantį tik el. laiškams rašyti, aš galiu klausytis interneto radijo 128 Kbps srauto kokybe su nešiojamu ar delniniu kompiuteriu. Pamenu, kaip dar 2004 metų rugsėjį vienoje Vilniaus kavinių naudojausi bevielio interneto ryšio paslauga nemokamai – deja, tai buvo trumpalaikė akcija. Tada nemokamai viešoje vietoje prie interneto prisijungti buvo galima, berods, tik Vilniaus oro uoste.

    Pavyzdžiui, Vienoje panašiu metu jau buvo galima rasti keliolika viešų prieigų prie bevielio interneto tinklo. Nekalbant apie tai, kad studentai universiteto koridoriuose ar valgykloje galėdavo laisvai prisijungti prie interneto su savo nešiojamu kompiuteriu.

    Pamenu, 2004 metų rugpjūtį į Vilnių atvykęs ispanų naujųjų medijų aktyvistas Danielis G. Andujaras pasakojo apie savo TTTP (Technologies to the People – Technologijos žmonėms) projektą ir pristatė vieną iš akcijų, kurios metu jis vaikščiojo mieste su interneto ryšio matuokliu ir kaskart, pagavęs internetą gatvėje ar skvere, toje vietoje priklijuodavo ant stulpo lipduką, skelbiantį, kad čia galima naudotis nemokamu internetu. Žinoma, dažniausiai tai būdavo privatūs ar verslo tinklai, pamiršę apsisaugoti nuo atsitiktinių naršytojų.

    Bevielis internetas viešosiose erdvėse mums svarbus tik tol, kol jis nemokamas. Taip užtikrinamas visiškas interneto prieigos viešumas. Nors Muziejų kvartalas Vienoje atrodo kaip milžiniškas kultūros fabrikas, tačiau bevielis tinklas pagrindiniame kieme yra prieinamas visiems nemokamai.

    Viskas sparčiai keičiasi ir Lietuvoje. Šią vasarą jau ir Vilniuje galėjome ištirpti interneto erdvėje Vokiečių ir Pilies gatvėse, trumpoje Gedimino prospekto atkarpoje, kai kuriose degalinėse bei kavinėse. Nemokamos bevielio interneto zonos steigiamos ne tik sostinėje, bet ir Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Palangoje. Lieka tik padėkoti telekomunikacijų bendrovėms ir tikėtis, kad viešos tinklo zonos bus ne trumpalaikės (iki 2005 m. spalio mėnesio), kaip skelbiama vienos iš zonų steigėjos pranešime spaudai. Visai neseniai teko girdėti, kad ta pati bendrovė ketina bevielio interneto prieigų skaičių patrigubinti, tačiau jos nemokamos išliks tik iki 2006 metų pavasario.

    Rašymas – tai naršymas ir hipertekstinių tinklų kūrimas vienu metu, nes dažniausiai rašoma kompiuteriu, esančiu tinkle. Bevielio tinklo atveju aš esu laisvas, nes man nereikia jungties, aš esu tinkle, prisijungęs visais smegenų čiuptuvais, aš klajoju po post-urbanistinį miestą.

    Kodėl post-urbanistinis miestas? Todėl, kad miestas prasideda ir baigiasi ten, kur prasideda ir baigiasi bevielis interneto ryšys. Todėl, kad klajoju ne urbanistinėmis gatvėmis, o virtualiais interneto ryšio kanalais ir po virtualius pasaulius. Nors interneto ryšys yra ne visuomet būtina sąlyga – pavyzdžiui, RAM6 kūrybinėse dirbtuvėse miesto sąvoka prasiplėtė iki naujųjų medijų miško, kuriame įdiegtas interneto ryšys. Tuomet miške buvo galima klajoti ne gatvių, bet medžių kamienų tinklainėmis, gaudant interneto ryšį.

    Nomadizmas labai taikliai apibūdina post-urbanistinio miesto gyventojus. Bevieliai tinklai ir bevielės technologijos įgalina urbanistinių erdvių transformacijas į individualius virtualius žemėlapius. Mano miesto žemėlapyje blyksi „hotspot“ lemputės, ir mano trajektorijos veda nuo universiteto iki parko, nuo parko iki kavinės – bet tik ten, kur galiu prisijungti prie bevielio tinklo. Mano regėjimo lauką fiksuoja ne barokiniai Vilniaus pastatai, o nuolat judantį vaizdą transliuojantys miesto ekranai.

    Nomadišką visuomenę propaguoja ir verslo sistema, siūlanti įsigyti nešiojamus kompiuterius už vieną litą – susimokėti reikia tik už mobiliojo interneto paslaugas. Pardavinėjamos ne „kietosios technologijos“, o galimybė įsijungti į tinklą. Kartojasi mobiliųjų telefonų bumą inicijavusi paslauga, kai telefonai dalinami už įsipareigojimą naudotis mobiliuoju ryšiu.

    Viešoji erdvė post-urbanistiniame mieste nuosekliai transformuojasi. Vieni ant suoliukų skaito knygas, kiti atsivertę laptopus rašo emailus. Kas sakė, kad knyga mirė – dabar sėdint ant suolelio galima iš knygos su procesoriumi siuntinėti meilės laiškus. Virš ekrano įtaisyta webkamera fiksuoja mano veido raumenų judesius, vizualizuoja mintis ir perduoda jas į live camais aprūpintus tinklalapius. Ji streamina mano vaizdą ir mano tipografinę kultūrą bandančią prisiminti rašyseną, pavirtusią tik klavišų deriniais.

    Viena-Vilnius

    temos: esė, miestas, naujosios medijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.