• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2495708 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    įsivaizduojamos santvarkos: Interviu su Stevphenu Shukaičiu

    | 2006-09-30 | 09:59
    temos: interviu,naujosios medijos,sociumas,taktinės medijos,tinklo kultūra,tinklo politika

    2006-ųjų gegužę gerai žinomas aktyvistas ir daugelio projektų (tokių kaip Niujorke veikianti leidykla Autonomedia) dalyvis Stevphenas Shukaitis viešėjo Vilniuje. Ta proga susitikome pieno bare ir kalbėjomės apie aktyvizmą, medijas ir gyvenimą.

    Gal galėtumei susieti projektus, kuriuose dalyvauji, su socialinių judėjimų kontekstu Niujorke ir apskritai JAV?

    Tokią šalį, kaip JAV, kurioje gyvena daugiau nei 300 milijonų gyventojų, labai sunku kaip nors apibendrinti. Vien tokiame mieste kaip Niujorkas, kuriame gyvena 8 milijonai gyventojų, egzistuoja gausybė aktyvizmo apraiškų, radikalaus meno formų ir pan. Vyksta tiek daug, kad neįmanoma visko trumpai nupasakoti. Aš pats esu susijęs su keletu sričių – tai medijos ir spauda, politinis organizavimas, populiarus švietimas bei muzika ir kiti menai. Kalbant apie muziką, tai aš jau kurį laiką esu įsitraukęs į Ever Reviled Records (www.everreviledrecords.com), darbuotojams priklausančią ir jų pačių valdomą garso įrašų kompaniją, kuri leidžia kontrakultūrinę muziką: punk roką, hip-hopą, folką ir kitų žanrų muziką, susiejančią skirtingais žanrais kuriančius radikalių pažiūrų menininkus. Kurdami muziką taip pat vystome ekonominės demokratijos modelius. Turiu omenyje ne vien kalbas apie demokratiją, bet taip pat kolektyvinės nuosavybės praktikavimą, kuri nepriklauso nuo tokių dalykų kaip komandos, centralizuotas planavimas, ar paklusnumas lyderiams. Taip savo politinius siekius bandome įkūnyti mūsų kasdienėj veikloje. Be to, kad leidžiame įvairiausių muzikantų įrašus, mes taip pat organizuojame seminarus apie ekonominę demokratiją ir darbuotojų kolektyvus. Taip pat buvome įsitraukę į keletą solidarumo akcijų tarp jų ir su Argentinos bedarbiais.

    Taip pat buvau įsitraukęs kuriant radijo laidą WBAI, kuri buvo transliuojama per bendruomeninę Niujorko radijo stotį Rise Up Radio (www.riseupradio.org). Tai, kad ši stotis bendruomeninė yra labai svarbu, nes daugelis radijo stočių JAV yra valdomos stambių korporacijų ir nėra atviros alternatyviems balsams ir politinėms pažiūroms. Politinių debatų ir diskusijų spektras JAV yra labai siauras.  Todėl tampa be galo sunku artikuliuoti bet kokio pobūdžio pažiūras, kurios netelpa į šio diskurso rėmus. Kaip, kad sako Noam Chomsky, jeigu nori išsakyti kontraversišką idėją, negali to padaryti per dešimt sekundžių, nes tai, kas prieštaraują taip ilgai formuotai nuomonei, negali sutilpti į tokį formatą. Norėdamas išreikšti kitokias idėjas turi išdėstyti argumentus, kuriais jos paremtos, būtent todėl bendruomeninis radijas ir projektai, tokie kaip Indimedia, yra labai svarbūs. Jie sukuria erdvę kuriose galima skleisti alternatyvias pažiūras, jas argumentuoti. Tai svarbus žingsnis kuriant diskursą, kuris aiškina kodėl vyksta vadinamasis “karas prieš terorizmą” ar koks yra ryšys tarp Irako karo ir sumažintomis išlaidomis sveikatos apsaugai ir švietimui. Visa tai kuria erdvę, kurioje gali būti išgirsti kiti balsai.

    Trečia veiklos sritis, į kurią esu įsitraukęs, yra tai, ką galima būtų pavadinti populiariuoju švietimu, kuris apima įvairių diskusijų, dirbtuvių ir panašių renginių organizavimą. Kaip gi kyla idėjos apie pasaulį skirtą žmonėms ir kaip jos plinta? Jos yra vystomos pačių žmonių per diskusijas ir sąveikas, kurios neatsiranda magiškai ar atsitiktinai, bet yra skatinamos ir specialiai kuriamos. Kyla forumų ir erdvių, kuriose gali kilti tokio pobūdžio diskusijos, klausimas. Aš ir buvau įsitraukęs organizuojant tokius įvykius Bluestockings, vietiniame informaciniame centre, taip pat padėjau organizuojant didesnio pobūdžio renginius, tokius kaip susitikimas “Life After Capitalism” (Gyvenimas po kapitalizmo) 2004aisiais ir Niujorko Miesto Socialinis Forumas. Ne seniai taip pat prisidėjau redaguojant knygą pavadinimu Constituent Imagination: Militant Investigations // Collective Theorization leidyklai AK Press kartu su mano draugu ir kolega David Graeber. Pagrindinis šios knygos tikslas yra surinkti ese apie dalyvavimui atviras žinių kūrimo ir socialinių tyrimų formas, kurie yra politinio organizavimo dalis. Dažnai atrodo, kad žmonės įsitraukę į progresyvius ar radikalius tyrimus ir rašantys akademinei aplinkai tik kalba apie žmones, įsitraukusius į politinį organizavimą, tačiau nedirba kartu su jais. Šios knygos idėja kilo iš nepasitenkinimo tokiomis tendencijomis ir noro surinkti medžiagą aiškinančią kokiu būdu tai galėtų būti keičiama. Knygoje yra 21a aktyvizmo tyrėjų ese iš viso pasaulio tarp kurių yra gerai žinomų rašytojų tokų kaip Antonio Negri ir Colectivo Situaciones darbai.

    Paskutinis projektas, į kurį esu įsitraukęs, tai Autonomedia (http://www.autonomedia.org/) – radikalios minties leidykla Brukline veikianti nuo 1983. Savo veiklą ji pradėjo kaip įvairios prancūzų post-struktūralistų literatūros vertėja. Tai buvo ‘post-68ųjų‘ minties, arba idėjų, kurios kilo po 1960ųjų socialinių judėjimų bangos, ir Niujorko meno ir punk-roko scenos samplaika. Tai įdomus politikos, meno ir bendros kontra-kultūrinės beprotystės mišinys. Ko gero geriausiai žinomos knygos, kurias išleido Autonomedia tai Hakim Bey “TAZ” arba “Temporary Autonomous Zones” (Laikinos autonominės zonos), o taip pat tokių autorių kaip Critical Art Ensemble (Kritinio meno ansamblis), Midnight Notes (Vidurnakčio natos), Silvia Federici, Peter Lamborn Wilson bei daugelio kitų autorių knygos – daugiau nei šimtas pavadinimų kartu paėmus.

    Taigi visos šios atskiros mano veiklos sritys susijusios tarpusavyje kaip radikalios kontrakultūros vystymas, vienijant pasipriešinimo bendruomenes pasitelkus skirtingas medijas, meno rūšis, politinį organizavimą ir leidybą. Visa tai yra apie tai, kaip sujungti idėjas, žmones, įvykius ir sukurti įvairius jų sąveikos būdus. Visuose šiuose projektuose dalyvavau priklausydamas kontekstui, kurį būtų galima įvardinti kaip antikapitalistinis anti-autoritarinės kairės judėjimas Niujorke. Taigi tuo pat metu dalyvavau planuojant demonstracijas prieš Pasaulio Ekonominį Forumą ir Irako karą. Svarbu pabrėžti, kad visi šie projektai ir pastangos yra susiję su platesniais politiniais procesais nors lieka koordinuojami iš apačios.

    Esi minėjęs, kad Autonomedia svarsto galimybę praplėsti savo veiklos lauką. Kokie nauji būdai ir naujos medijos, kuriais galėtų pasinaudoti Autonomedia ir kokie galimi tokio posūkio privalumai ir trūkumai?

    Negaliu kalbėti už visą kolektyvą – taigi tai tik mano asmeninė nuomonė. Tačiau su tuo susijęs projektas Interactivist Info Exchange. Tai Internetinis forumas ir naujienų svetainė, kuriuos Autonomedia palaiko kartu su ABC No Rio, vietiniu socialiniu centru ir Interactivist techniniu kolektyvu. Pavyzdžiui tu atspausdini kelis tūkstančius knygos kopijų, jos išplatinamos ir žmonės jas skaito. Tačiau tokio projekto kaip Interactivist Info.Exchange pagalba pasiekiama apie 40,000 svetainės lankytojų kasdien. Tai gi kažkuria prasme tai geresnė platforma žinios paskleidimui, užtikrinant, kad idėjos bus skleidžiamos ten, kur žmonės galės jas pasiekti. Tokia platforma pateikia medžiagą, kuri gali sklisti kur kas plačiau ir greičiau nei dauguma spaudos projektų galėtų kada nors svajoti. Tai vienas būdų kaip galima skleisti idėjas. Tačiau tai nereiškia, kad interneto spauda galėtų ar turėtų pakeisti knygas.

    Taip pat būta keleto projektų, kurie siejo knygas su muzika ar kitokia audio medžiaga. Man kyla įspūdis, kad šiuo metu egzistuoja didelis noras daryti daugelio medijų projektus. Tačiau problema yra ta, kad skirtingos medijų rūšys dažnai reikalauja labai skirtingų įgūdžių, resursų, žinių ir įrangos – nors tai ir drastiškai kito per pastaruosius metus. Taigi sakyčiau, kad kol kas stebimas ne posūkis į šią pusę, bet verčiau troškimas, kuris egzistuoja jau kurį laiką. Šiems troškimams išsipildyti trukdė tik tam tikros praktinės kliūtys, tačiau ateityje apie tai bus vis daugiau galvojama.

    Niekas neabejoja, kad naujosios medijos buvo labai naudingos visų rūšių aktyvistams. Tačiau kokie yra virtualios erdvės naudojimo ribotumai ir ar įmanoma nubrėžti liniją tarp praktikų, kuriose pradedama priklausyti nuo pastovesnių sąveikų realioje erdvėje?

    Visų pirma nesu tikras ką žmonės vadina naujosiomis medijomis. Kitaip sakant nesu tikras kada jos tampa “naujosiomis”. Ar muzikos įrašai yra naujas medijas? Ar knyga, atspausdinta naudojant skaitmenines technologijas, arba atspausdinta pagal pareikalavimą (angl. On demand) yra naujas medijas? Galbūt, o gal ir ne. Panašu į tai, kad bet kokios naujos komunikacijos formos atsiradimą visuomet lydi utopinis susižavėjimas. Pernai skaičiau Luther Blissett, tai kelių Italijos autorių naudojamas kolektyvinis vardas, knygą Q. Vienoje šios knygos, kuri yra paremta dalinai tikrais įvykiais ir dalinai išgalvotomis istorijomis, vietoje aprašoma grupelė radikalių spaustuvininkų 1500aisiais. Spausdindami knygas jie pastebėjo, kad atlieka daug mažų popieriaus gabalėlių, kurie visur išskraidydavo. Kartą jie pradėjo galvoti, ką su jais reiktų daryti. Vienas iš personažų nutarė, kad reiktų ant jų atspausdinti paprastus politinius pranešimus ir išplatinti juos valstiečiams. Tuomet kitas personažas pritarė: “O, Taip! Pavadinsime juos skrajutėmis”. Nežinau ar ši dalis istorijos nebuvo išgalvota, bet tai puikus pavyzdys, atskleidžiantis knygos istoriją ir politinį radikalizmą, atėjusį kartu su Protestantizmu, Vokietijos Valstiečių karu ir kitais susijusiais įvykiais. Taigi galima sakyti, kad 1520ųjų radikalams tuo istoriniu momentu spauda buvo tikrai “naujas medijas”.

    Tačiau sugrįžtant į mūsų laikus reikia klausti ar skirtingos medijos formos suteikia galimybes komunikacijai ir idėjų cirkuliacijai ir kaip tai vyksta. Kaip šios medijos susijusios su politiniu organizavimu? Kokias galimybes jos suteikia? Pasitelkiant Internetą idėjos gali sklisti kur kas plačiau ir greičiau. Pirmas kartas, kai daugelis žmonių, įsitraukusių į politinį aktyvizmą suvokė Interneto galią buvo 90‘ųjų viduryje. Internetas buvo panaudotas skleisti žinioms apie įvykius Čiapas regione Meksikoje. Zapatista sukilimas labai įkvėpė daugelį žmonių Jav, Europoje ir visame pasaulyje. Tai buvo puikus pavyzdys, kaip įvykis, kuris yra labai toli, gali būti kažkokiu būdu susijęs su tavo vietine realybe. Tačiau yra ir akivaizdžių skaitmeninių technologijų trūkumų, kurie tampa labai gerai matomi bet kam, kas praleidžia ilgesnį laiko tarpą jomis besinaudodamas. Gali lengvai pastebėti kaip vis daugiau ir daugiau laiko praleidi prie kompiuterio pildydamas svetainių turinį, redaguodamas audio ir taip toliau – galų gale pats įgauni kompiuterio formą. Gali taip įkliūti į šituos spąstus, kad kitos žmonių sąveikos formos tampa apleistos, o tai nėra labai sveika. Jei skaitmeninių technologijų naudojimas tampa žmonių sąveikos pakaitalu veikiau nei priemone, tai panašu į ribą, kurią peržengus jos nebėra naudingos. Be abejo tai ne griežtas, bet apytikslis principas, kurį visų pirma taikau pats sau.

    Kaip supratau Autonomedia savo veiklą pradėjo nuo kai kurių prancūzų autorių vertimų. Kaip svarbu yra apjungti lokalius ir globalius aktyvistų tinklus? Galbūt kažkas turėtų likti tik lokalia praktika turint omeny, kad tarptautinių ryšių išlaikymas reikalauja pastangų?

    Autonomedia buvo pradėta kartu su žurnalu ir knygų serija pavadinta Semiotext(e), kuriuos inicijavo Sylvere Lotringer, prancūzų kalbos profesorius iš Columbia Universiteto. Ji siekė supažindinti JAV su tokiais prancūzų filosofais kaip Foucault, Deleuze, ir Guattari. Autonomedia ir Semiotext(e) bendromis pastangomis suvešėjo kažkur tarp 1980ųjų pradžios ir 1990’ųjų vidurio. Ši kolaboracija buvo svarbi, nes žmones JAV labai įkvėpė idėjos 1960aisiais plūdusios iš situacionistų tokių kaip Guy Debord ir Raoul Vaneigem, o taip pat autonomizmo judėjimo Italijoje atstovų, tokių kaip Toni Negri ir Sergio Bologna. Taigi šių judėjimų idėjos ir praktikos įvairiais būdais sklido ir cirkuliavo. Pavyzdžiui Situacionistų idėjos turėjo didelę įtaką žmonėms, įsitraukusiems į tokius projektus kaip Black & Red (Juoda ir Raudona), kurie išleido pirmą Debord knygos Reginio visuomenė versiją anglų kalba, o taip pat žmonėms anarchistų tinkluose, kurie spietėsi aplink tokias grupes kaip Fifth Estate (Penktoji nuosavybė) ir Anarchy: A Journal of Desire Armed (Anarchija: žurnalas ginkluotiems troškimu).

    Kalbant apie vietinį aktyvizmą tokiame mieste kaip Niujorkas, labai sunku nusakyti kas yra “lokalu” tokioje vietoje – čia apsilanko tiek skirtingų žmonių iš tiek skirtingų pasaulio vietų. Tai, kas specifiška Niujorkui galėtų būti susieta su bet kuria vieta. Globaliuose miestuose kaip Niujorkas, Tokijas ar Londonas egzistuoja dideli žmonių ir idėjų srautai. Todėl labai sunku pasakyti kas yra tipiškai lokalu. Tuo pat metu sunku pasakyti kas yra globalu. Dalykai yra tiek persidengę, kad jų neįmanoma atskirti. Buvo toks vienas projektas, kuris vadinosi Autonomedia Autonomadinis Knygomobilis – keliaujantis sunkvežimis, vežiojantis cirko ir vodevilio pasirodymus ir pardavinėjantis įvairiausią anarchistinę literatūrą. Manau tai buvo puikus derinys. Deja projektas nutrūko, o uraganas Katrina sunaikino patį sunkvežimį.

    Viena dažniausių kritikų aktyvistams yra neva jie nepateikia konstruktyvių pasiūlymų kaip būtų galima keisti situaciją. Kaip galima būtų atsakyti į tokio pobūdžio kritiką?

    Suprantu dėl ko toks klausimas keliamas. Jei tu prieštarauji Tarptautiniam Valiutos Fondui, Pasaulio Bankui, valstybės egzistavimui ir panašiai – natūraliai kyla klausimas: ką darytum vietoj to? Kokiais kitais būdais galėtų funkcionuoti pasaulis? Problema tame, kad iš esmės suprantamas ir pagrįstas nenoras detaliai atsakyti į tokį klausimą ar kurti ateities receptus. Jei nori sukurti pasaulį, kuris planuojamas bendruomenės per socialinę kooperaciją šis pasaulis atsiranda pats per tokias kooperacijos formas. Kitais žodžiais tariant išankstinis visko aprašymas ir planavimas ne skatina, o priešingai – užgniaužia šį procesą. Nepaisant to paranku galvoje turėti bendrus principus ir tikslus, tokius kaip pavyzdžiui bendruomenės savęs determinacija bei tiesioginė ir ekonominė demokratija. Kai tai išdėstoma tokiu būdu žmonės kur kas lengviau su tuo susitapatina. Galų gale dauguma žmonių mėgsta kontroliuoti savo pačių gyvenimus. Alternatyvos kuriamos tuomet kai žmonės randa naujų būdų kaip susisieti tarpusavyje – kurti socialinio kooperavimo formas ir bendruomenes. Taip kuriamas kito gyvenimo būdo pagrindas. Ir tai yra atviras niekad nesibaigiantis ir pastoviai kintantis procesas. Tai yra nuolatinis demokratinio proceso atradinėjimas. Prieš kelis metus apie tai rašau straipsnyje “An Ethnography of Nowhere: Notes Towards a Re-envisioning of Utopian Thinking” žurnalui Social Anarchism. Jis yra prieinamas mano svetainėje.

    Kaip manai kokia yra ir kokia galėtų būti akademinės bendruomenės rolė radikalios ir kritinės minties vystyme?

    60ieji JAV buvo tas laikas, kai atrodė, kad universitetų miesteliuose vystosi daug įvairiausių idėjų. Tas sujudimas nulėmė kultūros studijų departamentų steigimą bei didesnį dėmesį rasės, lyties, seksualumo bei kitiems klausimams. Bendrai paėmus visa tai atrodė gana pozityviai. Per pastaruosius metus visa tai labiau panašėja į reakcionistišką politinės dešinės transformaciją. Laimas kai universiteto erdvė buvo atvira kiek idomesniems ir liberaliems tikslams buvo labai trumpas. Ir panašu į tai, kad jis jau praėjo, nors tai be abejo yra grubus apibendrinimas. Universitetai visuomet buvo susiję su įvairiomis socialinės ir politinės galios struktūromis. Tačiau panašu į tai, kad pastaruoju metu universitetų sistema kur kas labiau tapo tiesiogiai įsitraukusi į įvairių žinių ir informacijos kūrimą, tyrimus ir diegimus, kurie susiję su korporacijų galia ir valstybės aparatu.

    Kalbant apie universiteto erdvės naudą radikaliems judėjimams… Hmm…. Manau ji naudinga tiek, kiek žmonės gali naudotis universiteto erdve bei jame esančiais resursais. Pavyzdžiui tokioje vietoje kaip Niujorkas yra sunku surasti tinkamą vietą susirinkimui – todėl daugelis grupių naudoja tam Universiteto Centrinių Rūmų laukiamąjį. Svarbu surasti erdvę, kuri gali būti panaudota nebūtinai tam, kokia buvo originali jos paskirtis. Taigi šiuo aspektu taip, akademinė erdvė kažkiek svarbi. Ji taip pat svarbi kaip idėjų vystymo ir kolektyvinio reflektavimo apie tai, kas vyksta pasaulyje vieta. Tai lieka svarbu tol, kol suvokiama, kad visa tai tik didelio proceso dalis ir nėra atvirų ar paslėptų pretenzijų visa tai panaudoti kokio nors pobūdžio dominavimo siekimui. Taigi, tai iš dalies naudinga, bet klausimas kiek naudinga išlieka atviras ir aš pats sau iki galo jo negaliu atsakyti ir tikriausiai niekad ir neatsakysiu. Tai vienas iš klausymų, kurį kažkuria prasme bando atsakyti mano jau minėta knyga Constituent Imagination. Taip pat yra vienas panašias temas nagrinėjantis žurnalo ephemera numeris, kurį parengiau kartu su Eleni Karamali ir Stephen Dunne.

    Kokiais būdais galima išversti kritinę minti į kasdienę žmonių kalbą? Juk tai gali būti gana sudėtinga…

    Tai neabejotinai gali būti problema. Aš visada masčiau apie tai, kaip išsakyti esmines idėjas taip, kad jos rezonuotu su auditorija, kuriai kalbama. Tikrai nemanau, kad yra būdas taip suformuluoti idėjas, kad jos būtų suprastos iškart bet kieno ir bet kur. Tai tiesiog neįmanoma. Žmonės turi velnioniškai skirtingas patirtis ir gyvena skirtinguose kontekstuose, todėl svarbu, kad idėjos būtų prie to pritaikytos.

    Nereikia sakyti, kad viskas visuomet turi būti aiškinama supaprastintai, nes tai ne visada būtina. Pavyzdžiui, kai viešėdamas Argentinoje bendravau su bedarbių judėjimo nariais jie išvystė gana sudėtingą diskusiją apie autonomijos prigimtį ir horizontalius santykius. Ši diskusija buvo kur kas pažangesnė už daugumą tų, kuriose aš dalyvauju būdamas JAV. Tačiau šis rezultatas nenusileido iš dangaus. Jis buvo kuriamas per ilgus metus ir susijęs su jų bendruomenine veikla. Taigi kritinė mintis nebuvo verčiama į jų kasdienę kalbą, ji buvo įkūnyta jų kasdienėj veikloj ir jie skolinosi koncepcijas ir idėjas, kurios rezonavo su šia patirtimi bei kūrė naujas. Tokie mastytojai kaip Foucault ar Deleuze dažnai atmetami kaip per daug paslaptingi ir sunkiai suvokiami; bet taip pat esu sutikęs žmonių, kurie vysto aktyvizmą prieš kalėjimus ir galvoja, kad jų idėjos puikiai atitinka tai, ką jie veikia ir padeda lengviau tai artikuliuoti. Supratimas plėtojamas per įvykius ir įvairias patirtis. Taigi ne kritinę mintį reikėtų versti į kasdienę kalbą, o kritines patirtis į kritinę mintį ir žiūrėti kaip tai nušviečia tas patirtis ir tai kuo užsiimi.

    Manau tau dar sunku kalbėti apie Lietuvos situaciją, juk praleidai čia vos kelias dienas. Bet gal kartais turi pastebėjimų, kuriais norėtum pasidalinti?

    Vienas dalykas, kurį pastebėjau, tai vis dar besivaidenanti sovietų politikos šmėkla. Tai vis dar įtakoja įvairias sritis. Pavyzdžiu gali būti tokie pavadinimai kaip “menininkų sąjunga” vietoj to, kad būtų vadinama asociacija ar kažkaip panašiai. Man tai primena ano laiko politinį mąstymą. Keletas žmonių man taip pat sakė, kad marksistinė mintis ir anarchizmas vis dar siejamas su sovietiniais laikais, kas man atrodo gan keista, nes kai paskutinį kartą tikrinausi istorinius faktus sovietai buvo linkę žudyti anarchistus labiau nei bet ką kitą. Turiu omeny, kad Kronstadt tikrai nebuvo pikniko vieta. Tie tvyrantys sovietmečio prisiminimai panašu, kad neigiamai įtakoja žmonių požiūrį į protestus, kuriuose anksčiau dalyvauta, nes taip reikėjo, o ne dėl noro pasipriešinti valdžios veiksmams. Pati valdžios remiamo protesto idėja man, atvykusiam iš JAV, neturi prasmės. Manau dėl to Kritinės Masės vystymasis ar Pro-Testo laboratorija pernai metais vykusi Lietuvos kino teatre yra labai svarbūs įvykiai – tai kitokio pobūdžio radikalios politikos formavimosi pradžia, kuri, reikia tikėtis, išstums minėtas neigiamas asociacijas. Šiais įvykiais kuriamos erdvės, kuriose gali iškilti įvairūs sumanymai, kurie kartais nebūtinai gali atrodyti kaip politiniai. Tai išeina į gerą, nes jei valdžia tokiuose veiksmuose neįžvelgia politiškumo jie nematys tame grėsmės ir greičiausiai nesiims jokių veiksmų. Tai lesi visa tai išplėsti kur kas plačiau, sukurti daugiau ryšių nesusiduriant su valdžios pasipriešinimu. Bendrai paėmus bendra politinės raidos istorija, politinis kontekstas ir politinis informavimas čia labai skiriasi nuo to, kas yra JAV, kas be abejo neturėtų per daug stebinti. Man labai įdomu kaip viskas vystysis toliau. Bet kaip tu jau minėjai aš čia esu kol kas tik keletą dienų todėl negaliu pasakyti nieko daugiau, nebent tai, kad norėčiau sugrįžti ir sužinoti daugiau.

    Egzistuoja tokia problema, kurią galima būtų pavadinti Kapitalizmo-Sovietų dichotomija. Kritikuodamas sistemą labai lengvai gali būti paženklintas “pro-Soviet” etikete. Kiek žinau panašių problemų būta ir Jav. Šaltojo karo metu buvo stiprus anti-Komunistinis bumas. Ar yra būdų kaip viso to galima būtų išvengti?

    Visų pirma tu esi teisus, kad Jav egzistuoja ryškus anti-Komunizmo ir raudonųjų medžiojimo palikimas. Dar 1902 metais buvo išleistas anti-valstybinės veiklos aktas, kuris draudė anarcho-komunistų imigraciją į Jav. Kiek žinau šis aktas vis dar galiojo iki 1996ųjų. Taigi yra ilga radikalų baimės ir liežuvavimo apie juos istorija, pradedant nuo Palmerio Reidų ir deportacijų 1920aisiais baigiant McCarthy eros komunistinių raganų medžioklių 1950aisiais. Ir tokie dalykai tęsiasi iki dabar. Labai paplitusi retorika kalbant apie įsitraukusius į radikalią politiką yra ta, kad jie turi kažką bendro su Sovietų Sąjunga. Iki 1990ųjų Jav ji vis dar buvo naudojama kaip nuoroda į politinę kairę, kuri nepasiteisina. Bet kažkuria prasme ši dichotomija yra menama. Turiu omeny koks skirtumas jei vieną dieną savo viršininką turėčiau vadinti “bosu”, o kitą “draugu”, ar dar nuoširdžiau “draugu viršininku”. Tas pats šūdas tik, kad kitas pavadinimas. Tai panašu į Guy Debord aprašytą konfliktą tarp po Vakarietiško kapitalizmo vėliava susibūrusių grupių “ištęsto reginio” ir Sovietinio bloko, kuriame veikė tikras valstybinis kapitalizmas, “koncentruoto reginio”. Kitaip tariant dvi to paties dalyko versijos, dvi versijos galios, kuri koncentruota kelių žmonių rankose ir visi likę yra tik įtraukti į tą absurdišką apgaulę.

    Todėl aš linkęs diskutuoti apie politiką aplenkiant socialinį dominavimą, nepaisant iš kur jis kyla. Kalba eina ne vien apie ekonomiką, politiką, lytį, rasę, klasę, medijas ir panašiai… Kalba apie tai, kaip jie susiję ir kaip galima atrasti kitokius susisiejimo, bendruomenės kūrimo ir socialinių santykių būdus, paremtus įvairiais metodais, praktikomis ir idėjomis. Beveik bet kurioje situacijoje kurioje keliamas klausimas į kurį grasinamai reikalaujama “arba arba” atsakymo, dažniausiai yra labai daug tarpinių pasirinkimų. Svarbu yra rasti būdų kaip artikuliuoti šias galimybes, kurios dažnai neturi pavadinimo tačiau egzistuoja. 
                                      

    Nuorodos ir daugiau informacijos:

    Re//fusing Structures (Stefeno svetainė): http://www.refusingstructures.net/
    Autonomedia: http://www.autonomedia.org/
    Constituent Imagination: http://www.constituentimagination.net/
    Ephemera: http://www.ephemeraweb.org/
    Interactivist Info.Exchange: http://info.interactivist.net/
    Ever Reviled Records: http://www.everreviledrecords.com/
    Rise Up Radio: http://www.riseupradio.org/

    temos: interviu, naujosios medijos, sociumas, taktinės medijos, tinklo kultūra, tinklo politika |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.