• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2773303 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    internetinės audioleidybos atvejis: „Surfaces“

    | 2005-09-10 | 15:26
    temos: garso menas,interviu,neo-audio

    Visai neseniai, rugpjūčio 5-ą, netlabelo „Surfaces“ el. pašto prenumeratos (angl. mailing list) nariai gavo žinutę apie naujo – ir paskutinio – Surface‘ų mp3 albumo „By Way of Conclusion“ pasirodymą internete. Skaičius 17 man kažkaip mįslingai lemiamas, todėl žinia apie šio, 17-o, internetinio „Surfaces“ elektroninės muzikos leidinio pasirodymą nebuvo tokia liūdna, kokia galėtų pasirodyti – juk užbaigiamas vieno iš įdomiausių tokio pobūdžio internetinių projektų gyvavimas.

    Netlabelų[1], arba internetinių platformų, skirtų laisvai ir nemokamai platinamiems muzikos kūriniams, fenomenas įsiterpė į naujųjų melomanų muzikines kolekcijas ne taip jau seniai. Šiuo metu jų bumas pasiekė viršūnę, kirto kritinės masės zoną ir tapo dar vienu reiškiniu, nomadiškai skeliančiu viešą muzikinio skonio ir komunikacijos būdų erdvę į daugialypes trajektorijas.  Pasidaryk-pats distribucijos modelis atvėrė kelius laisviems kūrybiniams impulsams, pasiekiantiems adresatą ne tik iš pripažintų naujųjų medijų ar šiuolaikinio meno būstinių, tarptautiniame kontekste paskyrusių dalį savo virtualiųjų teritorijų garso menui bei šiuolaikinei elektroninei muzikai, bet ir iš nešiojamaisiais kompiuteriais bei buitinėmis kolonėlėmis įgarsintų miegamųjų. Netlabelas „Surfaces“ – iš esmės privati klaipėdiečio Jurijaus Dobriakovo leidybinė iniciatyva – šovė į patį šio reiškinio epicentrą dar gerokai prieš jo išpopuliarėjimą ir vis sunkiau aprėpiamą sklaidą. Galbūt tai lėmė nuo pat pradžių susiformavusius kokybės kriterijus ir nuoseklią leidybinę strategiją. Internetinėje muzikinėje erdvėje „Surfaces“ yra viena iš įdomiausių internetinių elektroninės muzikos, unikalios ir orientuotos į eksperimentines garsines praktikas, platformų tarptautiniu mastu. Tai faktas, kuriuo galima nesunkiai įsitikinti ne tik parsisiuntus visus 17 „Surfaces“ albumų, bet ir paklausius interneto muzikinių bastūnų vertinimų. Nesunku pastebėti ir tai, kad būtent šios internetinės platformos, kuriose leidžiama kokybiška muzika nemokamai prieinama virtualiu mp3 formatu, nėra lepinama didesniu susidomėjimu, kuris įprastas fiziniais formatais leidžiamai muzikai. Tokiu būdu gimsta dar viena šiuolaikinio subkultūrinio post-avangardo ar post-undergroundo (kur priešdėlis post– gali būti traktuojamas ir ne taip jau rimtai: pavyzdžiui, šiuo atveju, kaip virtualaus pašto sinonimas) atmaina. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl kartais platesnis netlabelų pristatymas sulaukia savo laiko tik tada, kai baigia veiklą ir pereina į kitą stadiją. Taip atsitiko ir su „Surfaces“. Apie šį netlabelą, šio reiškinio fenomeną, kontekstą ir asmenines su juo susijusias patirtis su Jurijumi kalbamės jau po paskutiniojo mp3 albumo pasirodymo internete.

    audio_z: Dabar, praėjus keliems metams, tampa akivaizdu, kad „Surfaces“ buvo vieni iš pionierių nemokamoje internetinėje leidyboje. Kaip kilo idėja, kur buvo šio sumanymo pradžia ir kaip jį vertini dabar, jausdamas nemažą (šiuolaikiniais naujųjų medijų masteliais) laiko perspektyvą?

    Jurijus Dobriakovas: Galima sakyti, kad viskas prasidėjo internetinių kontaktų dėka. 2003 metais pradėjau virtualiai bendrauti su kai kuriais jaunais lietuviškos elektronikos kūrėjais, ir jų muzika man pasirodė pakankamai nutolusi nuo diletantiško eksperimentavimo. Todėl tų metų vasarą pagalvojau, kad būtų labai įdomu sukurti kažkokį rinkinį iš šitų žmonių kūrybos ir pristatyti jį platesnei auditorijai. Kadangi pati idėja gimė internete, jis atrodė tinkamiausias kanalas tokiam laisvam platinimui, pasiekiančiam kur kas daugiau žmonių, nei DIY[2] principu įrašomų kompaktinių plokštelių gamyba ir platinimas. Tada jau kilo kiti klausimai – kaip visa tai pateikti, kokia būtų projekto ateitis. Iš pradžių neplanavau kokio nors tęstinio projekto, todėl paprasčiausia atrodė tiesiog patalpinti rinkinį viename iš jau egzistuojančių tinklapių, susijusių su elektronine muzika. Tačiau išėjo taip, kad kaip tik tuo metu “atradau” tuometinę netlabelų sceną, kurioje tada veikė vos keliolika gana solidžių (kokybės, o kai kuriais atvejais, ir tęstinumo prasme) projektų. Gerai pasvarstęs ir pasitaręs su rinkinio dalyviais, nusprendžiau, kad tokia tęstinė, nepriklausoma platforma iš tikrųjų žada žymiai didesnes galimybes, nei vienkartinis rinkinio leidimas kitų žmonių projektų rėmuose. Visos sąlygos tokio projekto startui jau buvo, turėjau minimalius html programavimo įgūdžius, todėl per vasarą surinkęs visus kūrinius ir sugalvojęs pavadinimą “Surfaces”, pradėjau projektą 2003 m. rugsėjį. Atrodo, startas buvo gana neblogas, ypač turint galvoje tai, jog Lietuvoje tai buvo pirma tokia iniciatyva. Kita vertus, žiūrint iš dabartinės perspektyvos, manau, kad kai ką tada dariau šiek tiek skubotai, trūko gero planavimo. Pavyzdžiui, pradžioje buvo įvairių techninių problemų su tinklapio ir mp3 failų talpinimu. Aišku, tos problemos buvo iškart sprendžiamos, ir tai padėjo laikui bėgant vis labiau tobulinti „Surfaces“ koncepciją ir techninį įgyvendinimą, bet tikriausiai jų buvo galima ir išvengti. Galbūt pradžioje dar trūko „reklamos“ – apie pirmą leidinį žinojo nelabai daug žmonių, nes dar nežinojau visų potencialių informacijos kanalų. Kita vertus, dabar suprantu, kad labai svarbus buvo projekto starto laikas, nes, kaip jau sakiau, tada netlabelų buvo žymiai mažiau, nei dabar, tad buvo lengviau išsiskirti ir patekti į žymesniųjų gretas. Jei pradėčiau tokį projektą dabar, tai jau mažai ką nustebintų, ir labelo istorija būtų buvusi visai kitokia.

    audio_z: Kaip apibūdintum „Surfaces“ muzikinę-kūrybinę koncepciją, stilistiką, kokybės kriterijus?

    JD: Visų pirma, akivaizdu, jog „Surfaces“ muzika yra elektroninė – netlabelų scenoje tai yra labai natūralu, nes dauguma gyvos muzikos atstovų dar vengia aktyviai bendradarbiauti su virtualios leidybos projektais (arba dažnai net nežino apie tokią galimybę). Tačiau kitokių stilistinių apribojimų nuo pat pradžių nenorėjau – tai būtų per siaura ir greitai išsikvėptų. Kita vertus, bet ko tikrai nenorėjau leisti – teko gauti demo įrašų, kuriuos arba nukreipdavau į kitus labelus, kurie būtų tokia muzika susidomėję, arba patardavau autoriams dar patobulinti muziką. Kaip teisingai pastebėjai, Surfaces buvo praktiškai mano asmeninė iniciatyva, todėl ir atranka buvo visiškai subjektyvi – jei muzika man atrodė įdomi, profesionaliai sukurta ir verta platesnės auditorijos dėmesio, ją leidau, nepriklausomai nuo stilistinės pakraipos. Todėl iki tam tikro lygio „Surfaces“ katalogas yra gana eklektiškas, bet norėtųsi tikėti, kad man pavyko išrinkti tokius albumus, kuriuos kažkas vis dėlto vienija, ir tai nėra tiesiog atsitiktinis stilių mišinys.

    audio_z: Jei geografinės ribos vis dar turi reikšmę – o lokalinės scenos prasme, neabejoju, turi – norisi klausti apie tavo įspūdžius bendradarbiaujant su gana plataus ir įvairialypio konteksto muzikine scena Lietuvoje: pradedant IDM, ambient stilių kūrėjais, baigiant eksperimentine elektronika ir konceptualiu garso menu. Noriu išvengti beprasmiškų lyginimų, todėl klausiu, kokie, tavo manymu, ryškiausi scenos ypatumai ir „Surfaces“ vieta joje?

    JD: Tenka konstatuoti, kad elektroninės muzikos scena Lietuvoje yra susiskaldžiusi, ir tarp skirtingų stilių atstovų ir mėgėjų dažnai jaučiasi tam tikras priešiškumas, kategoriškumas. Nemažai žmonių, mano manymu, pernelyg rūpinasi tam tikrų aiškiai apibrėžtų stilių grynumu, todėl yra nusistatę gana priešiškai kitų pakraipų gerbėjų atžvilgiu. Neretai pasigirsta tokie apibūdinimai kaip „čia yra popsas” arba, atvirkščiai, „tai nėra muzika, nes aš jos nesuprantu”. Tokia situacija nėra labai maloni. Vakarų Europos scenoje to beveik nepastebėjau: ten yra daugiau tarpusavio pagarbos, nors žmonės taip pat klausosi labai įvairių stilių muzikos. Galbūt tai yra staiga atsiradusios gausios pasiūlos šoko efektas. Kita vertus, pastebiu tam tikrų aiškių pasikeitimų į gerąją pusę, ir jau dabar vietinėje scenoje yra labai gerų, visada padėti pasiruošusių žmonių. Geras pavyzdys – žinomas sunkios industrinės elektronikos atstovas McKaras, kuris sutiko atlikti paskutinio „Surfaces“ leidinio masteringą, nors tokia muzika jam ir nėra artima. Tokie dalykai labai džiugina, ir kuo daugiau bus tokio „neideologinio” bendravimo, tuo gyvybingesnė bus visa elektronikos (ir ne tik) scena. „Surfaces“, kiek galėjo, prie to prisidėjo, nes stengiausi leisti tikrai įvairialypę muzikinę medžiagą. Tiesa, dėl to keletą kartų teko išgirsti kritikos, neva „Surfaces“ pasuko neteisingu keliu, ir geriausi leidiniai buvo tik pradžioje, nes buvo labiau eksperimentiniai, o vėliau „Surfaces“ išsižadėjo eksperimentikos ir „parsidavė popsui”. Man tokios puristinės pozicijos atrodo gana siauros, tuo labiau, kad „Surfaces“ niekada neprisistatė vien grynosios eksperimentikos labelu. Kaip jau minėjau, jungiantysis faktorius šiuo atveju yra visai kitoks.

    audio_z: Surfaces savo kolekcijoje turi keletą tarptautinių, arba, kalbant madingiau ir juokingiau, transatlantinių kolaboracijų įrašų. Gal galėtum pasidalinti jų užuomazgomis ir įspūdžiais? Vieną dieną kažkas iš Brazilijos ar JAV susirado žemėlapyje teritoriją, žymimą mažai girdėtu Lietuvos pavadinimu, atsivertė google naršyklę ir sugalvojo nusiųsti tau vieną iš kelių dešimčių CD kopijų? Ar viskas vyko kiek nuosekliau?

    JD: „Surfaces“ „tarptautinė istorija” prasidėjo nuo ketvirtojo leidinio, Federico Monti „June 19“. Tiesą sakant, nuo pat pradžių maniau, kad Surfaces turėtų būti išskirtinai lietuviškos muzikos labelas, nes dėmesio užsienyje jai trūksta. Vienas iš svarbių projekto tikslų ir buvo pristatyti lietuvių elektronikos kūrėjų muziką užsienio auditorijai. Tą tikslą stengiausi įgyvendinti, užmegzdamas įvairius virtualius kontaktus su žmonėmis užsienyje, pranešdamas apie naujus leidinius. Kartais tie kontaktai užsimegzdavo ir pačių užsieniečių iniciatyva – matyt, šioks toks egzotikos faktorius irgi buvo svarbus, nes nemažai žmonių, pavyzdžiui, audioleidybai skirtų internetinių projektų autorių, labai susidomėjo „Surfaces“, siūlė pagalbą jį populiarinant. Tai labai pravertė vos tik startavusiam projektui. Taip pamažu „Surfaces“ tapo gana gerai žinomu projektu užsienyje (iki šiol manau, kad užsienyje jis buvo labiau žinomas, nei Lietuvoje). Kartais parašydavo keletą gerų žodžių užsieniečiai, tarp jų ir kai kurie visoje netlabelų scenoje gerai žinomi žmonės. Tai buvo labai malonu. Tada gavau laišką iš Federico Monti, kuris siūlė atsiųsti savo demo CD. Be abejo, pasakiau, kad būtų labai įdomu. Po kokio mėnesio diskas atkeliavo pas mane, ir jame buvo ta ilga kompozicija, „June 19“, kuri man be galo patiko, todėl nutariau panaikinti ir geografinius apribojimus – tiesiog buvo neįmanoma neišleisti tokios medžiagos. Taip „Surfaces“ tapo “tarptautiniu” labelu, o paskui jau sulaukiau demo ir iš kitų užsienio kūrėjų. Įdomiausia yra tai, kad jų pats niekad neieškojau – patys atsiųsdavo muziką: matyt, patikdavo tai, ką „Surfaces“ leido iki tol. Nors, manau, kad pavyko kartu su tuo “tarptautiškumu” išlaikyti ir lietuviškos muzikos akcentavimą.

    audio_z: Magiškas ir vis populiarėjantis alternatyviųjų autorinių teisių Creative Commons[3] ženkliukas „Surfaces“ tinklapio apačioje – kokią reikšmę tam teiki?

    JD: Atvirai kalbant, iki šiol nežinau jo tikrosios juridinės galios, ir ką reikėtų daryti, jei paaiškėtų, jog kažkas pažeidė šios alternatyvios licencijos sąlygas. Tačiau man atrodo, kad simbolinė šito dalyko galia yra didžiulė. Į galvą šauna toks gal kiek juokingas, bet taiklus palyginimas: tas ženkliukas yra kaip baidyklė sode – ji, be abejo, negali nieko fiziškai pasiekti, bet efektyviai atbaido tuos, kurie tame sode nepageidautini, nors yra visai negrėsminga sodu besinaudojantiems pagal paskirtį ir sąžiningai. Taip ir su Creative Commons licencija – tai lyg manifestas, kuris skelbia intelektinės nuosavybės vartotojui: „Gali daryti su šita kūryba beveik viską, bet gerbk žmones, kurie tau leidžia gauti šitą medžiagą visiškai nemokamai, ir nedaryk to, kas juos įžeistų kaip autorius. Nedaryk sau pelno iš jų kūrybos, nepriskirk jos sau arba kitam netikram autoriui, nekeisk jos be autoriaus sutikimo“. Be abejo, šitas licencijavimo metodas turi ir kažkokią juridinę galią, juk jį sukūrė JAV teisininkai, puikiai išmanantys šituos dalykus. Bet man atrodo, kad net ir šitos simbolinės galios pakanka. Ji turėtų ką nors reikšti žmonėms, nes dar neteko girdėti apie netinkamą Creative Commons licencijuotos medžiagos panaudojimą. Man atrodo, šita licencija jau  savaime tokia „liberali” ir atvira, kad eiti dar toliau ir pažeisti net ir tuos likusius minimalius apribojimus būtų jau kvaila. Tikiuosi, kad dauguma žmonių tai supranta.

    audio_z: Kodėl „Surfaces“ sustojo? Ir kaip tik tada, kai atrodė, kad jau laikas mėgautis vardu, klausomumu ir nemaža tarptautine auditorija. Gal galėtum išduoti paslaptingą pavidalą to, kas seka po netlabelo formato, kas tai įkvepia ir kodėl viskas susiklostė būtent taip?

    JD: Na, manau, kad visi projektai turi baigtis tada, kai jie dar nevisiškai išsėmė savo potencialą, neišsikvėpė. Nes kitaip jokių gerų prisiminimų apie juos neliks, net jei kažkada jie buvo labai gerai vertinami – tokia jau žmonių psichologija: pabaiga visada įsimena geriausiai. Yra per daug pavyzdžių, kai žmonės tiesiog nepaliko kažkokios veiklos laiku, kad ir aš taip “užtempčiau” „Surfaces“. O ir man pačiam pastaruoju metu buvo jau nebe taip įdomu tuo užsiimti, atsirado naujų kūrybinių idėjų, kurias geriau būtų pradėti įgyvendinti nuo švaraus lapo. Beprasmiška užsiimti tuo, kam nebejauti pakankamo entuziazmo – tada nebelieka nuoširdumo toje veikloje, viskas pavirsta mechaniškai atsinaujinančiu konvejeriu. Tuo labiau, kad netlabelų scena vis labiau įgyja gana nuspėjamą, schematišką formą. Joje nebėra tiek novatoriškumo. Dauguma netlabelų kuriami ir kuruojami pagal tą pačią formulę. Dabar man norisi užsiimti projektu, kurio nebūtų galima lengvai kategorizuoti, kuris nebūtų vienos ar kitos „scenos” dalis. Jis taip pat būtų susijęs su kūrybinės medžiagos publikavimu, bet šįkart pats projektas būtų kur kas daugiau nei tiesiog „konteineris” įvairiems leidiniams. Jis turėtų susipinti su jais į vienalytį, bet kartų ir daugialypį organizmą, tuo labiau, kad praktiškai nebebus formato apribojimų – atsiras vietos ir poetiniams teksto darbams, ir grafiniams, ir garso menui. Viskas kartu turėtų išreikšti tam tikrą pasaulėjautą, šiek tiek autistišką socialine prasme, tačiau jaučiančią vienybę su natūraliojo pasaulio visuma, su jo nevienareikšmiškumu, sudėtingumu, neaprėpiamumu. Man atrodo, to dabar trūksta – viskas labai „susocialinta”, ideologizuota. Tokio kompleksiško „kūrinio” idėją įkvepia daug įvairių dalykų, susipinančių galvoje į kažkokį labai įdomų ir vieningą voratinklį – Kierkegaardo, Sartre’o ir Camus filosofinė literatūra, Tarkovskio, Šarūno Barto, Maya Deren ir Stano Brakhage’o kinematografija, Akira Rabelais, Lau Nau, „Six Organs of Admittance muzika, Michelio Houellebecqo pamąstymai apie poetinės kalbos logiką, kai kurie kvantų fizikos fenomenai, tiesiog buvimas kai kuriose gamtos vietose. Jei man pavyks visa tai subrandinti ir surinkti viename projekte, turėtų gautis kažkas daug įdomesnio už „Surfaces“. Beje, medžiagą pirmam leidiniui jau turiu – tai bus intravertiška elektroakustinė vieno vokiečių eksperimentininko muzika. Tikiuosi, kad viso to gimimą bus galima išvysti jau šį rudenį.  

    [1] Netlabelas – internetinė leidybinė platforma, kurioje skaitmeniniu mp3 formatu talpinama bei nemokamai platinama muzikinė (rečiau – tekstinė, vizualinė) kūryba. Interneto naršytojas parsisiunčia interneto puslapyje patalpintus kūrinius bei jų vizualinį apipavidalinimą (CD viršelius) ir gali buitinėmis priemonėmis pasigaminti muzikinį kompaktą (audio CD, popierinius viršelius, CD lipduką). Lietuviško atitikmens kol kas neturintis žodis „netlabel“ sudarytas iš angliškų žodžių „net“ , reiškiantį internetą, ir „label“, reiškiantį leidybinę įrašų kompaniją (firmą).  
    [2] DIY – angliškas „Do It Yourself“, t.y. „Pasidaryk pats“, trumpinys, nuo punk roko laikų apibūdinantis „savos gamybos“, nepriklausomą leidybą.
    [3] „Creative Commons“, arba kūrybinės bendrystės principus įteisinanti autorinių teisių rūšis. Tai visuotinai paplitusi alternatyva autorinių teisių monopolijai, kur vietoj principo „Visos teisės saugomos“ įgyvendinamas principas „Kai kurios teisės saugomos“. Pagal jį kūrėjas atsisako kūrybiškumą stabdančio kūrinio neliečiamybės ir autonomiškumo, leisdamas jį ar jo dalis naudoti kituose projektuose. Tokiu būdu įgyvendinamas „remiksų kultūros“ principas, leidžiantis laisviau disponuoti kitų autorių sukurta medžiaga. 

    temos: garso menas, interviu, neo-audio |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.