• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 3 prisijungę dabar
    • 2774694 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    informacijos visuomenė yra „oksidentalinė išvarža“

    | 2006-06-24 | 22:24
    temos: interviu,mokslas ir technologijos,sociumas

    Kas yra informacijos visuomenė ir kam mums jos reikia, pasakoja Vilniaus Universitete informacijos visuomenės studijoms vadovaujantis profesorius Marius Povilas Šaulauskas  (K.K. jį kamantinėja, o jis atsakinėja taip, kad "troleibuse keliaujantys eiliniai piliečiai suprastų"). Pateikiame sutrumpintą interviu variantą, visą interviu mp3 formatu galima parsisiųsti (informacinės visuomenės samprata. (5 min- 1,6 MB) ir visas interviu (45 min. – 8 MB).

    Interviu fragmentai buvo publikuoti internetiniame dienraštyje bernardinai.lt.

    Kas yra ta informacijos visuomenė?

    Informacijos visuomenė yra žodžių junginys, vertalas (gerąją prasme) iš angliško information society, tai yra kategorija, atsiradusi sociologų, tiksliau socialinių teoretikų (reikia plačiau žiūrėt, nes čia įeina ir komunikacija, ir sociologija ir filosofija) tarpe, įtvirtinta Danielio Bello ir kitų teoretikų daugiadalykininkų.

    Esu parašęs straipsnį apie to termino vertimo painiavą. Yra išversta informacinė visuomenė, […] tačiau akademiniame pasaulyje yra skirtumas tarp information ir informational society. Egzistuoja informational‘istų polemika su information society. Informacinė visuomenė yra taip kaip industrinė, nauja epocha: kaip nuo žagrės prie staklių, taip nuo staklių prie „biurkos“ (rašomojo stalo). Radikali epocha, turinti šalia konotaciją, kaip sinonimą vartojamą virtual society. Tai informacinė visuomenė yra informacijos visuomenės pavidalas. Mes Lietuvoje išsivertėme informacinė, tai nėra nei vienos valstybės, kuri būtų savo strategijoje sugalvojusi savo strategijoje turėti informational society, visur yra information society. O mūsų vertimas tai nebent Castellsui patiktų, bet ir jam nepatiktų, ir jis nebūtinai norėtų, kad būtų ta informacinė visuomenė padaryta pagrindiniu prioritetu.

    Tai štai, informacijos visuomenė yra bendras pavadinimas, ir tada yra įvairūs jos pavidalai, vienas iš tų pavidalų, radikaliausiais, t.y. akcentuojantis naujos epochos pradžią, o taip pat kokybiškai naują skaitmeninį būvį, kur visa, kas svarbiausia daroma tinklu. Tai vargu ar tai gali būti valstybės strategija, paauglių pasaulyje gali kurti ir tų netizens yra. Tinklo žaidimų pasaulis sudaro tą informational visuomenę. Paties Castellso analizė, jis turi labai daug padaręs ir kriminologijoje. Tai sakykime kriminologijoj yra informational society , jie kitaip neegzistuoja, jie daro nusikaltimus būtent šitam [tinkle]. Na tai tada galima čia tokią visuomenę, kaip lietuviai klerkai sako, kurti.

    Bet bendrai paėmus informacijos visuomenė yra tam tikrą skaitmeninių technologijų išplitimą žymintis visuomenės būvis. Labai grubiai pasakius tai yra skaitmeninės technologijos + komunikacinės technologijos (telematika). Vienas žingsnis yra skaitmenizuoti jusles (kvapą, lytą, visa tai yra skaitmenizuota) ir kitas dalykas, perduoti ją per atstumą. Tai informacijos visuomenė ir yra visuomenė, kurioje telematinės technologijos yra paplitusios, svarbios.

    Na ir tuomet iškyla kriterijų klausimas. Aš turiu kontrafaktinę sampratą, jog informacijos visuomenė, griežta prasme, bus tada, kai sutrikus telematikai arba ją išmetus sužlunga bazinės struktūros (ekonomika, politika, švietimas). Kaip visuomenę patikrinti, tai aš atsakau: vienintelis būdas patikrinti, jei mes sakom, kad telematika tampa neatimama visuomenės dalimi, pagal definiciją, tai kaip tą neatimamumą nustatyt? – atimt ir žiūrėt ar sužlugo. Praktiškai, tai kaip didžiojo sprogimo eksperimentiškai pakartos negalima, taip ir su visuomene nustatyt griežto kriterijaus negalima net ir teoriškai. Reiktų panaikint visas visuomenes, kurias įtariama informaciškumu, tačiau ir logiškai neišeina, nes viską panaikinus nebus kas stebi, todėl nenustatysi. Todėl mano kontrafaktinis kriterijus yra euristinis, aš nesiūlau naikint ir mokslo labui galų gale išsiaiškinti ar Amerika yra tikrai informacijos visuomenė, bet mes galim mintiniais eksperimentais ką nors nustatyt. Jei valdžios struktūros dirba telematiškai (kaip estai skelbias), tai išjungus matytum. Čia mąsto klausimas, kiek yra persmelktos įvairios bendrabūvio sritys įvairiom telematinėm technologijom. Informacijos visuomenė yra tokia visuomenė, kur skaitmenų perdavimas per atstumą būtinas tam, kad egzistuotų tokie pavidalai. Jei balsuotume tik elektroniškai, tai galėtume pasakyti, kad balsavimui informacijos visuomenė jau yra būtina. 

    O kodėl taip pabrėžiamas skaitmeniškumas? Ar informacijos visuomenės nebūtų, jei apsipirkinėtume teleparduotuvėse transliuojamose analoginės televizijos?

    Ne, analoginė negali būti. Pirmiausia, tai informacijos mąstai jūs negalite analogiškai perduoti tokio didelio informacijos kiekio. Žmogus priima pasaulį penkiom juslėm, o analoginio perdavimo metu veikia tik viena. Analoginis perdavimas veikia tik vieną juslę, kitos juslės dirba darbą virtualiai: jei kalbate su mylimąja telefonu ir jūs užuodžiate jos kvapą jeigu esate į ją įsiuostęs anksčiau. Jūs virtualiai tai kuriate. Juslės nedirba po vieną. Čia yra viena iš bazinių fenomenologijos įžvalgų – prasmės holizmas. Pavienių juslių darbas niekuomet neduoda pilno vaizdo. Analogiškai mes negalime perduot informacijos, nes yra perdaug, techniškai kalbant, bitų. Lytai perduoti, garsui. Galima teoriškai ir analogiškai perduoti viską, ką mes dabar čia sėdėdami patiriame, lygiai kaip ir teoriškai galite nuskristi iki Centauros Alfos nenumiręs kurį laiką, tai tik teoriškai.

    Taigi skaitmeninė telematika suteikia galimybę perduoti tam tikrą informacijos mąstą. Kol nėra to masto, tai nėra ir galimybės tam informacijos perteikimo būdui tapti vyraujančiu, lemiamu, struktūriniu.

    Telematika kaip technologija yra būtina norint garantuoti perdavimo mąstą. Technologiškai tai yra būtina sąlyga, bet toli gražu nepakankama informacijos visuomenės sąlyga. O kas yra pakankama? Tai būtent šitų technologijų persismelkimas, tapimas sudėtine struktūrine dalim. Ne tik technologijų buvimas ir išplitimas, bet ir tapimas bendrabūvio struktūrinėm dalim.

    Pavyzdžiui gentyje niam-niam gali būti šviesolaidžiai sujungti, tarp kiekvieno buto, namo, net švarko kišenėje. Kiekvienas atstovas gali būti apkamšytas skaitmeninės telematikos technologiniais įtaisais, bevieliais ir optiniais, tačiau ta visuomenė gali nebūti informacijos visuomenė, ji gali tomis technologijomis visai nesinaudoti, gali būti tik kontroliuojama. Visas Dramblio Kaulo Krantas gali dirbti čipų (mikroschemų) gamybos sektoriuje, tačiau tuo pat metų jie gali būti absoliučiai kompiuteriškai neraštingi, kas beje ir vyksta pasaulyje. Tokios visuomenės nėra informacijos visuomenės, nes jų gyvenimo būde tai nėra struktūriškai reikalinga. Jie gali taip pat sėkmingai iš kukurūzų dėlioti.

    Tai didelė problema, dėl to, pavyzdžiui tas pats Bellas ir keitė informacijos visuomenę į knowledge society. Su terminu knowledge society Lietuvoje irgi nelaimė, nes išversta kažkodėl žinių visuomenė, o ne žinojimo, šiaip jau knowledge yra žinojimas. Lietuviškas žodis žinia atitinka tarptautinį žodį informacija. Mūsų politikai neskiria informacinę visuomenę nuo žinių visuomenės, iš tikrųjų tai informacinė visuomenė tai žinių visuomenė, jeigu verst, tai yra lietuviškas baltiškas žodis. Bellas įvedė tam, kad atskirtų, o ne tam kad sinonimą padarytų. Toks buvo knowledge society įvedimo tikslas. Neužtenka informacijos, o reikalinga kompetencija ir aktyvus tos kompetencijos naudojimas. Žinojimo visuomenė kalba apie žmonių kokybes, apie intencionaliąsias žmonių būkles, kaip filosofai pasakytų. Knowledge society yra žmonių, kurie patiria labai daug žinojimo būklių visuomenė, o ne visuomenė, kur daug žinių.

    Paprastai tariant, žinojimo visuomenė (kaip pas mus vadina žinių, knowledge society) tai brandi informacijos visuomenė. Dar paprasčiau, moderni visuomenė, šiuolaikiškiausia visuomenė. Dabar, jei jau nori turėti pačią moderniausią visuomenę, tai turi turėt informacijos visuomenę. Mokslinis krūvis tos informacijos visuomenės, tai ką studijuoja studentai, jie studijuoja šiuolaikinę visuomenę, tai, kas dabar vyksta ir kur, ne pasaulyje, mes ją vadinam pasauline, o iš tikrųjų čia yra mūsų „oksidentalinė išvarža“. Čia vakarų pasaulio mažuma, mes šiandien kalbam 800-900 milijonų, kiti sako dar mažiau yra tinklo vartotojų. Bet mirštančių badu pasaulyje yra daugiau nei pasaulinės informacijos visuomenės narių. Informacijos visuomenė yra daug kur pasaulyje, todėl gali būti vadinama pasauline, bet ji nėra vyraujanti pasaulyje.

    Tai kaip čia gaunas, juk mūsų akademikai ir politikai sako, kad reikia tą informacijos, žinojimo, žinių visuomenę Lietuvoje kurti. Ar toks pasakymas yra teisingas, ar veikiau reikia sakyt, kad reikia integruoti Lietuvą į globalią žinių visuomenę?

    Aš sakyčiau jokio skirtumo nėra. Apskritai visuomenės nėra kuriamos, net ir vaikai nėra kuriami, jie išeina (ir niekada nežinai kas išeis), čia ta retorika yra tarybinių laikų, tik komunizmo statytojai svajojo sukurti tarybinį žmogų. Jei kas ir kuria, tai nebent Viešpats, o klerkams, tiek Vilniaus, tiek Briuselio nedera savintis demiurgo statuso ir vaidmens. Reikia tos retorikos apskritai atsisakyti, ką nors kurti, žmogų, visuomenę, jūs sukurkit nors vieną taisyklingą sakinį, tai jau bus labai gerai… Retorika čia neturi jokios reikšmės, išskyrus politinių batalijų.

    O Lietuvoje, kaip ir kituose kraštuose, reikia sudaryti sąlygas. O sudaryti sąlygas, tai gražus žodis reiškiantis priversti. Jei grubiai sakyti, tai reikia priversti žmones naudotis moksline technologine pažanga, naujais technologiniais padargais, todėl, kad tie nauji padargai, ta telematika, jie yra efektyvesni, jeigu mes nenorim atsilikti. Ką reiškia priversti naudotis? Reikia padaryti taip, kad žmogus gyventų akivaizdžiai blogiau nesinaudodamas, nei naudodamasis, tokias sąlygas turi valstybė sudaryt. Jei pažvelgsite į žemę iš tarptautinės kosminės stoties, tai ką matysite, kaip formuojasi informacijos visuomenė pamatysim, kad visur, visuose kontinentuose kažkas vyksta, nėra tokio, kad vienam taške išėjo, iššoko. Arba perkėlimai, tie perkėlimai niekur neveikia. […] lygiai kaip negalima išversti eik tu po velnių į visas kitas kalbas, tai lygiai taip pat negalima perkelti praktikos amerikoniškos ar japoniškos į molėtišką. Bet koks imitavimas yra kūrimas kažko naujo.[…]

    Mums reikia žinojimo visuomenės ne tam, kad mes daugiau žinotume […] čia ne apie kokią išmintį eina kalba, nieko su tuo bendro, čia mes kalbame tiktai apie efektyvumą. Tas žinojimas yra know how žinojimas kaip per kuo trumpesnį laiką greičiau ir kokybiškiau padaryti vieną ar kitą darbą.

    Toliau prof. Marius Povilas Šaulauskas nukreipiamas į lietuviškas aktualijas. Jis tvirtina, kad Lietuvos atsilikimas informacijos visuomenės srityje tiek kaimyninių valstybių, tiek platesniame ES kontekste yra tariamas. Skelbia, kad seniai nebėra prasmės kalbėti apie skaitmeninį sklastą (angl. digital divide) kaip socialinės atskirties formą, kaip ir neprasminga yra svarstyti kas ką (mes estus ar jie mus) lenkia telekomunikacijų vartojimo srityje. O pabaigoje jis šaiposi iš fobijų, kad informacijos visuomenė ir internetas atneš žmogiško bendravimo apokalipsę.

    temos: interviu, mokslas ir technologijos, sociumas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.