„Holiday In“: nerūpestingas keliavimas ir neapibrėžti atostogų rezultatai (II dalis)
jurij dobriakov |
2007-09-23 | 20:53
temos: apžvalgos,dialogai,menas
Tiesą sakant, antrosios tarptautinio projekto „Holiday In“ parodos atidarymo (vykusio Marselyje įsikūrusios šiuolaikinio meno asociacijos „Triangle France“ patalpose rugsėjo 21 ir 22 dienomis) apžvalga jau galėtų vadintis „Beveik apibrėžti atostogų rezultatai“. Šįkart diskusijų ir privačių pokalbių su menininkais metu paaiškėjo žymiai daugiau projekto „užkulisių“ detalių. Projekto aptarimas pavadinimu „Inside Holiday In“, vykęs kitą dieną po atidarymo, taip pat buvo gerokai aktyvesnis ir išsamesnis nei panašus pokalbis Londone. Tiesa, kaip duoklė vietinei specifikai (kuri ir buvo vienas centrinių viso projekto aspektų), jis vyko daugiausia prancūzų kalba, todėl kalbos nemokantiems diskusijos dalyviams ir klausytojams buvo nelengva suprasti visus diskusijos niuansus. Kita vertus, tai leido labiau įsijausti į keliavusių menininkų (ypač tų, kurie keliavo į šalį, kurios kalbos nemokėjo) patirtį.
Marselyje kalbos sukosi daugiausia apie tai, ką menininkams reiškia mobilumas (bei su juo susijusios patirtys) ir kokie turėtų būti jo rezultatai, ypač tokio netradicinio projekto, kaip „Holiday In“, kontekste. Šiandieniniame mene ryški tendencija beveik visiškai atsisakyti bet kokio materialumo meno kūriniu laikant pačią subjektyvią menininko patirtį. Jeigu nemaža dalis modernistinio ir klasikinio meno buvo orientuota vien į formą, šiuolaikinis menas vis labiau tampa grynu turiniu, neįgyjančiu jokios apčiuopiamos formos, egzistuodamas vien kaip fikcija, tam tikru būdu susijusi su tikroviška menininko patirtimi. Panašias intencijas išreiškė ir keli projekte dalyvaujantys menininkai. Pavyzdžiui, Flávia Müller Medeiros prisipažino, kad kurį laiką svarstė, ar nebūtų prasmingiausia pristatyti trijų mėnesių trukmės viešnagės Lietuvoje ir kelionių aplink ją rezultatą kaip jokio kūrinio nebuvimą, interpretuojant šį faktą kaip meno kūrinį savaime (nors galų gale visgi nusprendė sukurti kažką apčiuopiamo). Nicolas Simarikas prisipažino, kad, jei jo idėją palaikytų kiti projekto dalyviai, „Holiday In“ rezultatų pristatymui mieliau pasirinktų vakarėlio, o ne parodos „formatą“. Juozas Laivys savo ruožtu teigė, kad būti menininku iš tiesų reiškia atostogauti.
Tačiau tokio nematerialaus meno santykis su žiūrovu yra neišvengiamai komplikuotas. Jei menas tebesiekia būti komunikacija, o ne į save pačią nurodančia uždaram ratui skirta mitologija, jis turi būti vienaip ar kitaip išreikštas. Be abejo, kasdieninėje kalboje egzistuoja tokios stereotipinės frazės, kaip „gyvenimo menas“ ar „gyvenimas kaip meno kūrinys“. Tačiau kai subjektyvios gyvenimiškos patirtys iš tikrųjų pristatomos kaip meno kūriniai, nemažai auditorijos daliai visgi norisi įrodymų, kad šios patirtys turi ne tik grynai subjektyvią reikšmę ir vertę, bet menininko yra išgyvenamos kažkaip stipriau, nei bet kurio „paprasto“ žmogaus. Taigi, dalis meno vartotojų vis dar laiko menininką hiperjautriu antžmogiu, galinčiu geriau už kitus „ištransliuoti“ kažkokias universalias patirtis ir tiesas, nors patys menininkai šio amplua jau senokai atsisakė. Veikiau priešingai, jie pabrėžia, kad jiems lygiai taip pat įdomu tiesiog nerūpestingai leisti laiką su naujais draugais ir vartotojiškai mėgautis naujos vietos egzotiška kasdienybe (ką puikiai atskleidžia Flávios Müller Medeiros „ataskaita“ projekto kataloge), ir kad jiems anaiptol nevisada norisi šią patirtį kaip nors rimtai dokumentuoti. Jei titaniškas praeities menininkų darbas priverčia žiūrovą paklausti: „Kaip žmogus galėjo tai sukurti?“, šiuolaikinių menininkų darbai neretai išprovokuoja kitą klausimą: „Kuo tai skiriasi nuo bet kurio kito žmogaus patirties?“. Atsakymas į pastarąją abejonę dažnai būna „Tuo, kad kitas žmogus nesuprato to kaip meno“, tačiau jis nevisada skamba įtikinamai.
Diskusijos metu nuskambėjo vienas pragmatiškesnis pastebėjimas: kadangi toks beveik nematerialus menas, nepateikiantis vienareikšmiškų rezultatų ir apibrėžtų galutinių produktų, sunkiai integruojamas į meno rinką, menininkų rezidencijos, ypač jei jos įgyja tokią atvirą formą, kaip projekte „Holiday In“, yra praktiškai vienintelė terpė, kurioje dauguma šiuolaikinių menininkų gali egzistuoti. Kitaip jie tiesiog neturėtų finansinio pagrindo ir negalėtų įgyvendinti savo neretai brangiai kainuojančių sumanymų. Kita vertus, čia vėlgi natūraliai kyla tas pats, dar neišspręstas klausimas: kaip turėtų būti pakeista dabartinė meno sklaidos sistema ir kaip turėtų būti „perauklėti“ meno vartotojai, kad tokios „nestabilios“, nebaigtinės, neretai atsitiktinumo atspalvį turinčios meninės praktikos taptų kažkuo daugiau, nei vien finansuojamomis individualių patirčių paieškomis? Juozas Laivys įsitikinęs, kad ateityje tokius mūsų laikų meno pavyzdžius bus galima rasti antikvariatuose ir netgi paklausinėti antikvarą apie jų istorijas, tačiau kol kas tai dar sunku įsivaizduoti. Labiau tikėtina, kad šiuolaikinis menas palaipsniui pavirs nauja sakytinio ar rašytinio folkloro (t.y., dalinimosi patirtimi) forma, galutinai atsisakęs materialių produktų. Nors „Holiday In“ projekto parodose materialūs (ar iš dalies materialūs) meno kūriniai dar figūruoja, jie labiau primena reveransą tradicinei parodinei sistemai ar tiesiog „kompensaciją“ žiūrovams, kurie neturėjo galimybės atostogauti drauge su menininkais.
Trečioji, paskutinė „Holiday In“ paroda bus atidaryta Vilniaus Šiuolaikinio meno centre lapkričio 9 d.
temos: apžvalgos, dialogai, menas |
« “Holiday In”: nerūpestingas keliavimas ir neapibrėžti atostogų rezultatai (I dalis) | | kvietimas teminiam numeriui: ATEITIS »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.