• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 5 prisijungę dabar
    • 2569499 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Frank Hartmann: pasaulinė komunikacija: nuo kabelio iki tinklo

    | 2006-07-09 | 13:22
    temos: apžvalgos,knygos,komunikacija,medijos,seksas,tinklo kultūra

    Frankas Hartmannas, žymus šiuolaikinis austrų filosofas, tyrinėjantis
    naująsias ir senąsias medijas bei internetą išleido naują knygą
    „Globali medijų kultūra: technologijos, istorija, teorijos“ (Globale
    Medienkultur. Technik, Geschichte, Theorien. UTB, 2006) Šia proga
    publikuojame jo naujausią esė, kurioje atsispindi knygoje nagrinėjamos
    temos.

    Iki
    tol, kol elektronai ir fotonai nebuvo atrasti kaip komunikacijos
    signalų pernešėjai, šį darbą turėjo atlikti varlės. O kas bus toliau?

    Kas įgalino medijų modernybę? Globali medijų kultūra funkcionuoja
    elektros pagalba. Medijos kaip lemiama globalizacijos infrastruktūra
    nesusilaukia prideramo dėmesio specialistų diskursuose. Nors „tinklas“
    kaip grynai sąvokinė stebėjimo kategorija turi medijų teorijos
    konjunktūrą, tačiau smarkiai nutolintas nuo savo techninės istorijos
    jis lieka tik idealistine metafora. Taigi, klausimas liečia globalinių
    tinklų infrastruktūrą.

    Ji (globalinių tinklų infrastruktūra) pradžioje buvo (kas galėjo
    pagalvoti?) kubilas varlių. Esama tokių idėjų, kurių infrastruktūrą
    pasitelkus galima komunikuoti su šiuo pasauliu. Tačiau net ir tuomet,
    kai elektra buvo reliatyviai nežinoma technologija, daugelį tyrinėtojų
    žavėjo idėja panaudoti ją senai telekomunikacijos svajonei įgyvendinti.

    1795-aisiais ispanas gydytojas Francisco Salvà y Campillo pasiūlė
    pastatyti galvaninį telegrafą atsitiktiniams pranešimams per geležinius
    laidus perduoti. Pradžioje buvo grupė vyrų ir tebuvo „svarbu kiekvienam
    iš vyrų priskirti vieną alfabeto raidę, kurią jis paskelbtų pajutęs
    elektros smūgį“. Paprastai įvykdomas eksperimentas. Tolimesniam
    galvaninio telegrafo naudojimui buvo galima vyrus pakeisti varlėmis,
    tai buvo „pigūs gyvūnai, kuriuos puode su vandeniu galima išlaikyti
    gyvus ilgiau nei du mėnesius, tačiau taip pat kas dvi valandos jos turi
    būt pakeičiamos“[i]

    Na, bet dabar galime išties pasidžiaugti, jog šiandieną krepšyje
    turime mobilųjį telefoną, o ne porą varlių. Tačiau grįžkim prie dalyko:
    gydytojais ir fiziologai, tokie kaip cituotasis ispanas išmanė keletą
    dalykų apie anatomiją, o vienas iš tų dalykų buvo impulsų perdavimas
    gyvūno nervų sistemoje. Šį gamtinį provaizdį turėjo atitikti ir signalų
    perdavimas galvaninės energijos pagalba. XIX amžiaus pradžioje Samuelis
    Thomas Soemmerringas eksperimentiniam signalų perdavimui naudojo
    „komunikacijos laidą iš vario apvytą šilku“. Kartu su svarstymais, jog
    pats laidas „perduoda galvaninę energiją pirmyn ir atgal“ kirbėjo ir
    viena pažangi idėja, kuri tuometiniam „signalų aparatui“
    („Signalapparat“) buvo dar netinkama. Tačiau supratimas to, kokiais
    keliais (Bahnen) gali skrieti neįprastieji elektros fluidai, dėl šios
    idėjos pasikeitė nuo organinio į metalinį. Kabelio era reiškė
    technologinių paradigmų kaitą.

    1811 Soemerringas eksperimentavo su povandeniniu telegrafo kabeliu
    per Izarą ties Miunchenu. 1850 atsirado elektrinis telegrafas
    Londonas-Paryžius, sujungęs Lamanšą. Tuoj pat atsirado mintis kabelio
    pagalba sujungti Europą su užjūriu; po daugelio bandymų 1866 nutiestas
    Šiaurės Atlanto kabelis (Nordatlantik-Verkabelung). Čia prasidėjo tai,
    ką mes suprantame kaip globalinę medijų kultūrą: nepilnus 150 metų
    pasaulis yra „online“.

    Pradžioje pasaulinė komunikacija kybojo ant plauko tikra to žodžio
    prasme. Visgi iki 1900-ųjų transatlantinis kabelis išaugo į britų
    dominuojamą Sausumos ir Jūrų Kabelių Sąjungą sujungusią industrines
    valstybes ir jų kolonijas į vieną linijinę sistemą. Komunikacija
    telegrafu, kabeliu, o vėliau taip pat ir bevielė, labiausiai tarnavo
    politinių ir ekonominių veiksmų efektyvumo gerinimo tikslui. „Turiniai“
    skirti bendravimui ir informacijai, taip pat visa audiovizualinė
    masinių medijų prasmė ir tikslas veikiau gali būti suprantami kaip
    naujųjų telekomunikacijų išdava, nei jų kūrimo bei vystymosi motyvas.
    Priešingai, technika (Technik) ir infrastruktūra, ne tik dėl abiejų
    pasaulinių karų, suvaidino lemiamą vaidmenį hegemoniškų medijų
    struktūrų sukūrime ir plėtroje. Šis materialinis aspektas kaip
    geopolitinių strategijų pagrindas įtvirtino medijų modernybės
    (Medienmoderne) infrastruktūrą iki pat interneto pasirodymo
    paskutiniame XX amžiaus ketvirtyje.

    Ši, iš konkurencijos tarp įvairių komunikacijos principų
    atsirandanti, medijų modernybės infrastruktūra savo vartotojams nedaro
    jokio ryškiau suvokiamo skirtumo. Taip yra dėl ištisinio kodavimo ir
    techninio signalų apdirbimo techninės įrangos (hardware)
    standartizavimo. Duomenų srautas, vartotojams nepastebint, perduodamas
    variniais arba stiklo pluošto kabelių tinklais, bei radijo ir
    satelitiniais kanalais.

    Tai ir toliau funkcionuoja nepastebimai, nes duomenų pernešėjų
    lygmuo – paties fizikinio mediumo, kurį tinklo technologai apibūdina
    kaip nulinį lygmenį („Layer 0“) – yra uždengiamas fizikinės plėvės
    (physikalischen Schicht), fizikinio lygmens („Physical Layer“),
    suvienijančio grandinės logistiką (Schaltungslogistik) ir tuo ją
    padarančio techniškai suderinama (kanalai, jungtys, duomenų keitimosi
    protokolai) Globaliai veikianti kabelio fizika turi savo nuosavą
    istoriją. Įtakotas radijo technologijų pažangos, iš keleto vielinių
    laidininkų kombinacijos išsivystydamas į svarbiausią medijų modernybės
    infrastruktūros dalį, kabelis žengė kelis vystymosi žingsnius.

    Pirmasis žingsnis buvo į bendraašį kabelį (Koaxialkabel), kuris yra
    esminė šiandienių medijų ir kompiuterinių tinklų (kabelinės televizijos
    ir radijo, eterneto (Ethernet)) dalis ir yra tinkamas aukšto dažnio ir
    plačiajuosčiams signalams perduoti. Telefonijos pradžioje kiekvienam
    signalų perdavimui buvo naudojama atskira, nuo trukdžių izoliuota
    linija. Vienas laidas arba arterija kabelyje buvo naudojamas vienai
    telefoninių signalų perdavimo trukmei, kaip jau anksčiau vienas
    telegrafo laidas buvo naudojamas vieno perdavimo momentui. Telefoninio
    tinklo naudotojas privalėjo, ypač tolimiesiems pokalbiams, pokalbį
    užsisakyti iš anksto ir laukti kol sujungimo stotyje atsiras laisvų
    linijų. Tokios ryšio galimybės savaime suprantama išsisėmė savo
    priklausomybėje nuo vieno vienintelio kanalo – alternatyva tam buvo
    kanalų daugio sukūrimas.

    Kitas pasiūlytas kelias rado panaudojimą radijo ryšiuose naudotose
    perdavimo dažnių technologijose. Taip apibūdinama aukštų dažnių
    procedūra, kurios dėka viename perdavimo kanale pasidaro galimas
    daugelio signalų perdavimas. Šią technologiją galima panaudoti ir
    kabelyje. Atitinkamas bendraašis kabelis 1936-aisiais buvo
    sukonstruotas ir įdiegtas. Čia turime reikalą su pagrindiniu laidininku
    pagamintu iš varinio laido, kuris paraleliai yra apvytas kitais
    variniais laideliais atskirtais plastikoizoliacija. Signalas
    perduodamas ne „viela“, o elektriniu lauku, susidarančiu dėl įtampos
    atsiradusios tarp vidinių ir išorinių laidų. Toks maždaug 1 cm storio
    stiprus bendraašis kabelis gali būti naudojamas kaip labai apsaugotas
    nuo trukdžių ir stabdantis didelius spinduliavimo nuostolius.
    Bendraašių kabelių tinklai telefono, radijo ir televizijos signalų
    eksploatavimui nacionalsocialistinėje Vokietijoje buvo sukurti jau
    prieš 1945-uosius.

    Antrasis technologinis žingsnis buvo optinių stiklo pluošto kabelių,
    sudarytų iš sujungtų optinio pluošto laidininkų, vystymas. Jais
    skaitmeniškai užkoduoti šviesos impulsai gali būti perduodami dideliais
    atstumais. Elektronų judėjimą variniuose kabeliuose perdavėjų („Boten“)
    vaidmenyje pakeitė fotonai stiklo pluošte. Tai įgalino lazerinės
    technologijos, atrasti būdai sustiprinti šviesos bangų impulsus.
    Perdavimas funkcionuoja jo metu duomenis skaitmeniniu būdu užkoduojant
    šviesos impulsais ir panaudojus šviesos diodus siunčiamas per lydytą
    stiklą ar iš atitinkamo optinio pluošto pagamintus laidininkus ir
    fotoelementų priimamas. Šviesos spektro spalvos yra priskiriamos
    elektromagnetinių bangų dažniams, kas sykiu įgalina daugybės duomenų
    kanalų panaudojimą. Šviesos bangų laiduose naudojami elektromagnetinio
    spektro aukšto dažnio diapazonai, dėl to su stiklo pluošto kabelio
    panaudojimu galėjo būti pasiekta aukšta perdavimo sparta ir plati
    veikimo zona, todėl galimų transatlantinių jungčių skaičius šios
    technologijos dėka nuo 1980-ųjų daugiau nei padvigubėjo.

    Kadangi per pastaruosius metus nacionalinės telekomunikacijų įmonės
    savo tinklus ir tarptautinius ryšius sėkmingai išplėtojo optinėmis
    šviesolaidžio kabelio technologijomis, kompiuteriniai ir kabelinių
    televizijų tinklai funkcionuoja bendraašių kabelių, kaip vis dar
    svarbiausio techninio mediumo, pagrindu – kas galiausiai yra taip
    vadinama „paskutinė mylia“ („last mile“) iki paskutiniojo vartotojo
    (suprask, jų žlugimo).

    Techninio perdavimo proceso ateičiai šiuo metu aiški atrodo
    kvantinės fizikos revoliucijos galimybė, kuri šiuo metu diskutuojama
    kaip „teleportacija“. Šiai technologijai būtų naudojami atomai,
    lazerinių technologijų pagalba sutvarkyti ir sukryžiuoti
    elektromagnetiniuose laukuose (multiparticle entanglement). Tuo būdu
    kvantų fizikinės toliveikos pagalba šis susikryžiavimas ir įmanomas
    informacijos apdirbimas funkcionuotų per bet kokį atstumą. Kol kas dar
    neaišku į kokius pritaikymus tai nuves, tačiau po elektronų, konkrečiai
    fotonų, panaudojimo kvantinių dalelių (Quantenbits) naudojimas galėtų
    būti sekantis, trečiasis technologinis žingsnis, reiškiantis sekantį
    išliekamąjį/ilgalaikį komunikacijos technologijų pokytį.

    Jei galiausiai ryšimės mesti dar vieną žvilgsnį, nepavyks to
    padaryti vėl nesikreipiant į istoriją. Apie 1750-uosius, taigi dar
    ilgai iki tol, kol buvo nutiesti pirmi laidai, Leipcigo fizikos
    profesorius ir „elektrizuotojas“ („Electrisierer“) Johannas Heinrichas
    Winkleris suformulavo prielaidą, jog elektros srovė neš bet kurį
    pranešimą „iki pat žemės pakraščių“. Šiandien vargu ar yra pasaulyje
    tokia vieta, kurioje negalėtume pasitikrinti savo elektroninio pašto.
    Šiandienių fizikos profesorių nebežavi nuotolio įveikimas, jie užsiima
    „multiparticle entanglement“, teleportacijos teorija, pagal kurią visos
    mūsų įprastinės erdvėlaikio dimensijos būtų perkeistos aukštesnės
    jėgos. Jokių kabelių, bangų, elektronų, fotonų, niekas niekuomet
    daugiau neprimins tarpininkų ir pranešimų pasaulio, bei kabelio jungčių
    kai „vaiduokliškoji toliveika“ ( vok„spukhafte Fernwirkung“  – Albert
    Einstein) bus bent kartą pritaikyta.

    Būti prisijungus (online) ir laisvo informacijos tekėjimo dėka
    siausti tinkle yra per mažai. Tai turi padėti mūsų vaizduotei
    anticipuoti techniką, kuri bus tokia skirtinga nuo šiandienio
    interneto, kaip pastarasis nuo telegrafo tinklų.

    Tik tuomet mes būtume vienodame lygmenyje su tomis žmonių kartomis,
    kurios išvystė elektrą, šį keistą „fluidą“ tam, kad padarytų ją
    pagrindine medijų modernybės medija.

    Iš vokiečių kalbos vertė Kęstas Kirtiklis

    Tekstas iš el. žurnalo „Telepolis

    [i] Daugiau šia tema galima rasti čia http://www.rain.org/~landon/CTTCUSDATELE/OpticalNetwork.htm

    temos: apžvalgos, knygos, komunikacija, medijos, seksas, tinklo kultūra |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.