Frank Hartmann: pasaulinė komunikacija: nuo kabelio iki tinklo
transliatorė |
2006-07-09 | 13:22
temos: apžvalgos,knygos,komunikacija,medijos,seksas,tinklo kultūra
Frankas Hartmannas, žymus šiuolaikinis austrų filosofas, tyrinėjantis
naująsias ir senąsias medijas bei internetą išleido naują knygą
„Globali medijų kultūra: technologijos, istorija, teorijos“ (Globale
Medienkultur. Technik, Geschichte, Theorien. UTB, 2006) Šia proga
publikuojame jo naujausią esė, kurioje atsispindi knygoje nagrinėjamos
temos.
Iki
tol, kol elektronai ir fotonai nebuvo atrasti kaip komunikacijos
signalų pernešėjai, šį darbą turėjo atlikti varlės. O kas bus toliau?
Kas įgalino medijų modernybę? Globali medijų kultūra funkcionuoja
elektros pagalba. Medijos kaip lemiama globalizacijos infrastruktūra
nesusilaukia prideramo dėmesio specialistų diskursuose. Nors „tinklas“
kaip grynai sąvokinė stebėjimo kategorija turi medijų teorijos
konjunktūrą, tačiau smarkiai nutolintas nuo savo techninės istorijos
jis lieka tik idealistine metafora. Taigi, klausimas liečia globalinių
tinklų infrastruktūrą.
Ji (globalinių tinklų infrastruktūra) pradžioje buvo (kas galėjo
pagalvoti?) kubilas varlių. Esama tokių idėjų, kurių infrastruktūrą
pasitelkus galima komunikuoti su šiuo pasauliu. Tačiau net ir tuomet,
kai elektra buvo reliatyviai nežinoma technologija, daugelį tyrinėtojų
žavėjo idėja panaudoti ją senai telekomunikacijos svajonei įgyvendinti.
1795-aisiais ispanas gydytojas Francisco Salvà y Campillo pasiūlė
pastatyti galvaninį telegrafą atsitiktiniams pranešimams per geležinius
laidus perduoti. Pradžioje buvo grupė vyrų ir tebuvo „svarbu kiekvienam
iš vyrų priskirti vieną alfabeto raidę, kurią jis paskelbtų pajutęs
elektros smūgį“. Paprastai įvykdomas eksperimentas. Tolimesniam
galvaninio telegrafo naudojimui buvo galima vyrus pakeisti varlėmis,
tai buvo „pigūs gyvūnai, kuriuos puode su vandeniu galima išlaikyti
gyvus ilgiau nei du mėnesius, tačiau taip pat kas dvi valandos jos turi
būt pakeičiamos“[i].
Na, bet dabar galime išties pasidžiaugti, jog šiandieną krepšyje
turime mobilųjį telefoną, o ne porą varlių. Tačiau grįžkim prie dalyko:
gydytojais ir fiziologai, tokie kaip cituotasis ispanas išmanė keletą
dalykų apie anatomiją, o vienas iš tų dalykų buvo impulsų perdavimas
gyvūno nervų sistemoje. Šį gamtinį provaizdį turėjo atitikti ir signalų
perdavimas galvaninės energijos pagalba. XIX amžiaus pradžioje Samuelis
Thomas Soemmerringas eksperimentiniam signalų perdavimui naudojo
„komunikacijos laidą iš vario apvytą šilku“. Kartu su svarstymais, jog
pats laidas „perduoda galvaninę energiją pirmyn ir atgal“ kirbėjo ir
viena pažangi idėja, kuri tuometiniam „signalų aparatui“
(„Signalapparat“) buvo dar netinkama. Tačiau supratimas to, kokiais
keliais (Bahnen) gali skrieti neįprastieji elektros fluidai, dėl šios
idėjos pasikeitė nuo organinio į metalinį. Kabelio era reiškė
technologinių paradigmų kaitą.
1811 Soemerringas eksperimentavo su povandeniniu telegrafo kabeliu
per Izarą ties Miunchenu. 1850 atsirado elektrinis telegrafas
Londonas-Paryžius, sujungęs Lamanšą. Tuoj pat atsirado mintis kabelio
pagalba sujungti Europą su užjūriu; po daugelio bandymų 1866 nutiestas
Šiaurės Atlanto kabelis (Nordatlantik-Verkabelung). Čia prasidėjo tai,
ką mes suprantame kaip globalinę medijų kultūrą: nepilnus 150 metų
pasaulis yra „online“.
Pradžioje pasaulinė komunikacija kybojo ant plauko tikra to žodžio
prasme. Visgi iki 1900-ųjų transatlantinis kabelis išaugo į britų
dominuojamą Sausumos ir Jūrų Kabelių Sąjungą sujungusią industrines
valstybes ir jų kolonijas į vieną linijinę sistemą. Komunikacija
telegrafu, kabeliu, o vėliau taip pat ir bevielė, labiausiai tarnavo
politinių ir ekonominių veiksmų efektyvumo gerinimo tikslui. „Turiniai“
skirti bendravimui ir informacijai, taip pat visa audiovizualinė
masinių medijų prasmė ir tikslas veikiau gali būti suprantami kaip
naujųjų telekomunikacijų išdava, nei jų kūrimo bei vystymosi motyvas.
Priešingai, technika (Technik) ir infrastruktūra, ne tik dėl abiejų
pasaulinių karų, suvaidino lemiamą vaidmenį hegemoniškų medijų
struktūrų sukūrime ir plėtroje. Šis materialinis aspektas kaip
geopolitinių strategijų pagrindas įtvirtino medijų modernybės
(Medienmoderne) infrastruktūrą iki pat interneto pasirodymo
paskutiniame XX amžiaus ketvirtyje.
Ši, iš konkurencijos tarp įvairių komunikacijos principų
atsirandanti, medijų modernybės infrastruktūra savo vartotojams nedaro
jokio ryškiau suvokiamo skirtumo. Taip yra dėl ištisinio kodavimo ir
techninio signalų apdirbimo techninės įrangos (hardware)
standartizavimo. Duomenų srautas, vartotojams nepastebint, perduodamas
variniais arba stiklo pluošto kabelių tinklais, bei radijo ir
satelitiniais kanalais.
Tai ir toliau funkcionuoja nepastebimai, nes duomenų pernešėjų
lygmuo – paties fizikinio mediumo, kurį tinklo technologai apibūdina
kaip nulinį lygmenį („Layer 0“) – yra uždengiamas fizikinės plėvės
(physikalischen Schicht), fizikinio lygmens („Physical Layer“),
suvienijančio grandinės logistiką (Schaltungslogistik) ir tuo ją
padarančio techniškai suderinama (kanalai, jungtys, duomenų keitimosi
protokolai) Globaliai veikianti kabelio fizika turi savo nuosavą
istoriją. Įtakotas radijo technologijų pažangos, iš keleto vielinių
laidininkų kombinacijos išsivystydamas į svarbiausią medijų modernybės
infrastruktūros dalį, kabelis žengė kelis vystymosi žingsnius.
Pirmasis žingsnis buvo į bendraašį kabelį (Koaxialkabel), kuris yra
esminė šiandienių medijų ir kompiuterinių tinklų (kabelinės televizijos
ir radijo, eterneto (Ethernet)) dalis ir yra tinkamas aukšto dažnio ir
plačiajuosčiams signalams perduoti. Telefonijos pradžioje kiekvienam
signalų perdavimui buvo naudojama atskira, nuo trukdžių izoliuota
linija. Vienas laidas arba arterija kabelyje buvo naudojamas vienai
telefoninių signalų perdavimo trukmei, kaip jau anksčiau vienas
telegrafo laidas buvo naudojamas vieno perdavimo momentui. Telefoninio
tinklo naudotojas privalėjo, ypač tolimiesiems pokalbiams, pokalbį
užsisakyti iš anksto ir laukti kol sujungimo stotyje atsiras laisvų
linijų. Tokios ryšio galimybės savaime suprantama išsisėmė savo
priklausomybėje nuo vieno vienintelio kanalo – alternatyva tam buvo
kanalų daugio sukūrimas.
Kitas pasiūlytas kelias rado panaudojimą radijo ryšiuose naudotose
perdavimo dažnių technologijose. Taip apibūdinama aukštų dažnių
procedūra, kurios dėka viename perdavimo kanale pasidaro galimas
daugelio signalų perdavimas. Šią technologiją galima panaudoti ir
kabelyje. Atitinkamas bendraašis kabelis 1936-aisiais buvo
sukonstruotas ir įdiegtas. Čia turime reikalą su pagrindiniu laidininku
pagamintu iš varinio laido, kuris paraleliai yra apvytas kitais
variniais laideliais atskirtais plastikoizoliacija. Signalas
perduodamas ne „viela“, o elektriniu lauku, susidarančiu dėl įtampos
atsiradusios tarp vidinių ir išorinių laidų. Toks maždaug 1 cm storio
stiprus bendraašis kabelis gali būti naudojamas kaip labai apsaugotas
nuo trukdžių ir stabdantis didelius spinduliavimo nuostolius.
Bendraašių kabelių tinklai telefono, radijo ir televizijos signalų
eksploatavimui nacionalsocialistinėje Vokietijoje buvo sukurti jau
prieš 1945-uosius.
Antrasis technologinis žingsnis buvo optinių stiklo pluošto kabelių,
sudarytų iš sujungtų optinio pluošto laidininkų, vystymas. Jais
skaitmeniškai užkoduoti šviesos impulsai gali būti perduodami dideliais
atstumais. Elektronų judėjimą variniuose kabeliuose perdavėjų („Boten“)
vaidmenyje pakeitė fotonai stiklo pluošte. Tai įgalino lazerinės
technologijos, atrasti būdai sustiprinti šviesos bangų impulsus.
Perdavimas funkcionuoja jo metu duomenis skaitmeniniu būdu užkoduojant
šviesos impulsais ir panaudojus šviesos diodus siunčiamas per lydytą
stiklą ar iš atitinkamo optinio pluošto pagamintus laidininkus ir
fotoelementų priimamas. Šviesos spektro spalvos yra priskiriamos
elektromagnetinių bangų dažniams, kas sykiu įgalina daugybės duomenų
kanalų panaudojimą. Šviesos bangų laiduose naudojami elektromagnetinio
spektro aukšto dažnio diapazonai, dėl to su stiklo pluošto kabelio
panaudojimu galėjo būti pasiekta aukšta perdavimo sparta ir plati
veikimo zona, todėl galimų transatlantinių jungčių skaičius šios
technologijos dėka nuo 1980-ųjų daugiau nei padvigubėjo.
Kadangi per pastaruosius metus nacionalinės telekomunikacijų įmonės
savo tinklus ir tarptautinius ryšius sėkmingai išplėtojo optinėmis
šviesolaidžio kabelio technologijomis, kompiuteriniai ir kabelinių
televizijų tinklai funkcionuoja bendraašių kabelių, kaip vis dar
svarbiausio techninio mediumo, pagrindu – kas galiausiai yra taip
vadinama „paskutinė mylia“ („last mile“) iki paskutiniojo vartotojo
(suprask, jų žlugimo).
Techninio perdavimo proceso ateičiai šiuo metu aiški atrodo
kvantinės fizikos revoliucijos galimybė, kuri šiuo metu diskutuojama
kaip „teleportacija“. Šiai technologijai būtų naudojami atomai,
lazerinių technologijų pagalba sutvarkyti ir sukryžiuoti
elektromagnetiniuose laukuose (multiparticle entanglement). Tuo būdu
kvantų fizikinės toliveikos pagalba šis susikryžiavimas ir įmanomas
informacijos apdirbimas funkcionuotų per bet kokį atstumą. Kol kas dar
neaišku į kokius pritaikymus tai nuves, tačiau po elektronų, konkrečiai
fotonų, panaudojimo kvantinių dalelių (Quantenbits) naudojimas galėtų
būti sekantis, trečiasis technologinis žingsnis, reiškiantis sekantį
išliekamąjį/ilgalaikį komunikacijos technologijų pokytį.
Jei galiausiai ryšimės mesti dar vieną žvilgsnį, nepavyks to
padaryti vėl nesikreipiant į istoriją. Apie 1750-uosius, taigi dar
ilgai iki tol, kol buvo nutiesti pirmi laidai, Leipcigo fizikos
profesorius ir „elektrizuotojas“ („Electrisierer“) Johannas Heinrichas
Winkleris suformulavo prielaidą, jog elektros srovė neš bet kurį
pranešimą „iki pat žemės pakraščių“. Šiandien vargu ar yra pasaulyje
tokia vieta, kurioje negalėtume pasitikrinti savo elektroninio pašto.
Šiandienių fizikos profesorių nebežavi nuotolio įveikimas, jie užsiima
„multiparticle entanglement“, teleportacijos teorija, pagal kurią visos
mūsų įprastinės erdvėlaikio dimensijos būtų perkeistos aukštesnės
jėgos. Jokių kabelių, bangų, elektronų, fotonų, niekas niekuomet
daugiau neprimins tarpininkų ir pranešimų pasaulio, bei kabelio jungčių
kai „vaiduokliškoji toliveika“ ( vok„spukhafte Fernwirkung“ – Albert
Einstein) bus bent kartą pritaikyta.
Būti prisijungus (online) ir laisvo informacijos tekėjimo dėka
siausti tinkle yra per mažai. Tai turi padėti mūsų vaizduotei
anticipuoti techniką, kuri bus tokia skirtinga nuo šiandienio
interneto, kaip pastarasis nuo telegrafo tinklų.
Tik tuomet mes būtume vienodame lygmenyje su tomis žmonių kartomis,
kurios išvystė elektrą, šį keistą „fluidą“ tam, kad padarytų ją
pagrindine medijų modernybės medija.
Iš vokiečių kalbos vertė Kęstas Kirtiklis
Tekstas iš el. žurnalo „Telepolis“
[i] Daugiau šia tema galima rasti čia http://www.rain.org/~landon/CTTCUSDATELE/OpticalNetwork.htm
temos: apžvalgos, knygos, komunikacija, medijos, seksas, tinklo kultūra |
« semiotinė TV filmo „Litva“ analizė: nuosmukio naratyvai | | experimental electronic music: releases – news from Lithuanian scene »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.