• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2521406 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Harmut Winkler: šešios tezės apie medijas (2 d.)

    | 2005-12-19 | 08:57
    temos: idėjos ir teorijos,medijų studijos,mediosofija,straipsniai

    Pradedant studijuoti medijas visuomet atsiranda poreikis apibrėžti medijų sąvoką bei nusakyti medijų sferos ribas lyginant jas su kitomis visuomeninių funkcijų sritimis. Žymus vokiečių medijų teoretikas profesorius Harmutas Winkleris apibrėžia medijas šešiomis tezėmis ir pateikia jų komentarus.  

    Pirma teksto dalis.

    4. Apie „formą“ ir „turinį“

    4.1 Medija ir pranešimas

    Yra tikslinga atskirti medijiškumo plotmę nuo medijų turinių (pranešimų).

    4.2 Medijos nėra neutralios

    Dažnai medijos apibrėžiamos kaip „priemonės“ – pvz., komunikacijos; toks apibrėžimas yra per siauras.

    Medijų technologijos pačios daug labiau yra forma, kuri tam tikrus turinius daro galimus arba negalimus/neįtikėtinus. Viena medija jokiu būdu negali pasakyti visko.

    4.3 Įtaka turiniams

    Komunikuotajam (perduotajam) priskyrus formą, medija įsitraukia į turinius.

    4.4 Artikuliacija

    Šią perspektyvą galima radikalizuoti: kadangi nėra artikuliacijos anapus medijų ir kadangi medijos artikuliacijai apskritai pirmiausiai pateikia priemones, „turiniai“ išvis neegzistuoja atskirai nuo jų galimybių artikuliacijos.

    Jokiu būdu nėra taip, kad žodžiai artikuliuotų tai, kas anksčiau – nepriklausomai nuo to – jau būtų pateikta. Pavyzdžiui, mintys yra struktūruotos per simbolinės sistemos tinklelį.

    4.5 Kritinė medijų masė 

    Įtakojant turinius ir žiūrint į „artikuliaciją“ atsižvelgiama į kritinę  medijų masę.

    Tai jokiu būdu nėra savaime suprantama; medijų istoriją lydi „betarpiškumo“, tikros, „tiesios“, plačios komunikacijos, intuityviosios minčių ir jausmų dalies troškimas. Betarpiškumo troškimas atmeta, neigia tarpininką. Medijos tuo pat metu yra ir nepermatomos, ir skaidrios.  

    4.6 Universalumas (bendrumas)

    Medijų formos yra abstraktesnės ir labiau standartizuotos už turinius. 

    Technologijas, standartus ir perdavimo protokolus vienija tai, kad jie peržengia turinius kaip universalumo plotmę. Šia prasme jie atviresni už turinius, tačiau kartu yra ypač griežtai apibrėžti ir todėl neapeinami.

    4.7 Dvi artikuliacijos plotmės 

    Paaiškėja dvi artikuliacijos plotmės: tuo metu, kai medijų vartotojai artikuliuoja save medijų ribose, antroje plotmėje artikuliuojamos medijų technologijos ir standartai. Ši antra plotmė bet kokiu atveju yra specialistų rankose.

    4.8 Tvarkos (išsidėstymai)

    Ženklų sistemos sudaro didžiuosius išsidėstymus, kurie savo vidine struktūra atspindi visuomenių pasaulėžiūrą, tačiau jos irgi nėra neutralios. Kaip medijų technologijos, taip ir kodas determinuoja erdvę, kurioje turiniai apskritai gali būti tik artikuliuojami. Kaip technologijos, taip ir kodas keliauja kartu su pranešimu.

    5.Medijos aplenkia erdvę ir laiką 

    5.1 Erdvė

    Medijos ir ženklai nugali geografiją, ir tik tokiu būdu jie gali apjungti visuomenę. Ženklai visuomet yra telekomunikacija (aplenkiantys geografines distancijas). 

    Peržengtos erdvės gali būti skirtingų dydžių: pokalbyje akis į akį – vos keli metrai, beraštėje genties bendruomenėje – lokaliai apibrėžtos, masinės visuomenės medijų tinkle – vis labiau globalios. 

    Ilgesnį medijų istorijos tarpsnį ženklai buvo prisirišę prie fizinio transporto, taigi ženklai nekeliavo greičiau nei prekės ar žmonių kūnai. Tai pasikeitė tik atsiradus telegrafui, kuris įgalino “nematerialius” ženklus persiųsti laidais. Tai reiškia vienalaikiškumą, kuris neigia geografiją. 

    5.2 Persiuntimas 

    Medijos dažnai apibrėžiamos kaip mechanizmai, kurie materialų ženklą transportuoja iš taško A į tašką B.
    To pavyzdys yra paštas; siuntėjo-gavėjo modelis dažnai sutinkamas medijų moksle. Tuo pat metu toks įsivaizdavimas yra netinkamas. Apsiribojęs abipusio grįžtamojo ryšio samprata jis negali medijos poveikių įtraukti į transportuojamus turinius. Sąveikos tarp medijų eksploatacijos ir medijų struktūrų lieka neapžvelgtos.

    Daug prasmingiau pasirodo medijų ir ženklų srityje atsitraukti nuo įsivaizdavimo apie cirkuliaciją ir apjungimą.

    5.3 Adresas

    Medijinio perdavimo veiksmai yra susiję su adresais.

    Pašto sistema bei policijos registracijos sistema istoriškai yra susijusios tarpusavyje, medijos lokalizuoja savo vartotojus, pririša juos prie apibrėžtos vietos arba juos pakviečia (apeliacijos funkcija).

    Su kompiuteriais pirmąkart atsiranda ženklai, kurie adresuojami išskirtinai mašinoms. 

    5.4 Medijos yra abejingos transportuojamiems turiniams.

    Pašto institucija nesidomi laiškų turiniais, ji steigia savo tinklus kitapus turinių, pagal savas taisykles ir savas technologijas. 

    Tuo pat metu – kaip buvo pasakyta prieš tai – medijos jokiu būdu nėra abejingos transportuojamiems turiniams: Medijos suteikia turiniams formą ir perfiltruoja pagal savo įstatymus. Be to, transportuojami turiniai, perteikiami vartotojo, atsimuša į formą bei tolimesnį medijų vystymąsi.   

    5.5 Laiko aplenkimas 

    Daugelis medijų yra „užrašymo sistemos“, taigi jos siejasi su galimybe ilgainiui nusimesti simbolines struktūras.  
    Medijos visuomet yra tradicijų kūrimo medijos. Sakytinės kalbos atveju tai yra atmintis, kuri kultūriniams turiniams panaudojama kaip „saugykla“. Rašto atveju naudojami ilgalaikiai materialūs elementai, kad būtų pasiekta tekstų įamžinimo.

    Paraleliai medijų technologijos suvokiamos kaip išraiška bei tradicijų formavimo mašina.

    5.6 Kalba kaip monumentas 

    Šiame kontekste ypač įdomi yra kalba.

    Kaip kolektyvinis meno kūrinys ji perduodama iš kartos į kartą, ji yra konstrukcija, per kurią atskleidžiamas pasaulis, kurioje telpa be galo daug patirties, skausmo, proto, idėjų ir gebėjimo skirti, ir su kuria dirba kitos kartos. 

    Suvokimo schema, estetinis jautrumas ir vizualinė kompetencija, su kuriais mes sutinkame vaizdines medijas, turi būti apmąstomi paraleliai su kalba.

    5.7 Pasikartojimas

    Ženklui ir medijoms yra būdingas pasikartojimo mechanizmas. 

    Rašto neturinčioms bendruomenėms yra būdingas ritualinis pasikartojimas, kadangi jis padeda atnaujinti senstančią atmintį. Pastatai, tapybos kūriniai ir raštas pakeičia pasikartojimą susidūrimu su įdaiktintais atminties objektais; knygas galima perskaityti daug kartų, filmo įrašą taip pat galima rodyti daug kartų, žanrai ir formatai yra pasikartojimo struktūros, muzikinis TV kanalas „Viva“ taip pat rodo tuos pačius muzikinius klipus begalę kartų.

    Pačiam ženklui pasikartojimas yra esminis. Ženklai turi savybę kartotis visiškai skirtinguose kontekstuose.

    5.8 Techninės reprodukcijos 

    Be to, medijos yra apibrėžiamos ir per technines reprodukcijas.

    Techninės reprodukcijos yra ypatingas pasikartojimo (ir įamžinimo) atvejis. Monetų kalykla, knygų leidyba ir kitos medijos su tąsa naudojasi technologijomis tam, kad pagamintų kuo daugiau identiškų egzempliorių. Darbo tikslas yra dubliavimas. Medijos sukuria padalintą pasaulį, kuriame jos surenka didelius kolektyvus palyginus nedaugelyje tekstų.

    5.9 Materialus bendras buvimas (koegzistencija), archyvas

    Materialios išraiškos (raštas, saugojimo funkciją atliekančios medijos, monumentai, technika) yra praeities produktai, tačiau kaip materialūs objektai jos yra dabarties dalis.

    Kaip praeities liekana/įrodymas materialios išraiškos – idealiu atveju nepakitusios – tiesiasi į dabartį. Tai yra savotiškas archyvo skandalas, bet kartu ir jo norma. 

    Mums reikia netiesioginių įrodymų arba, kita vertus, išankstinių žinių (žinių apie istorinį kontekstą ir formas), kad materialų palikimą išvis galėtume identifikuoti kaip istorinį. 

    5.10 Skirtis tarp siuntėjo ir gavėjo

    Medijų apibrėžimas kaip tokių, kurios nugali erdvę ir laiką, reiškia, kad siuntėjas ir gavėjas nesidalina ta pačia erdve. 

    Tai nesutampa su kasdienine „komunikacijos“ samprata, kurią dalyvaujantysis komunikacijoje dažnai priima kaip idealųjį modelį.  Dalyvavimas (buvimas) bei dalyvavimo (buvimo) atvirumas medijų sferoje yra išskirtinis reliatyvus atvejis.

    Tai sudaro pagrindą ir tam, kad medijų istorijos tėkmėje ir rolės vis labiau išsiskiria: gamintojo ir vartotojo rolių reikšmė suvienodinama; nors dalyvaujantįjį pažįsta tik pats ritualas, aktorius nuo publikos atskiria pats teatras, dalyvavimo (buvimo) atvirumas. 

    5.11 Kontekstų susiejimas

    Susumavus erdvės ir laiko apibūdinimus galima teigti: medijos funkcionuoja kaip kontekstų susiejimo mašinos. 

    5.12 „Patirtis“ 

    Medijos ir ženklai sistemingai patiria įtampą. 

    Patirtis reikalauja dalyvavimo, buvimo ir įsitraukimo, o medijos ir ženklai operuoja distancija. „Betarpiškumas“ (patirtis) ir „tarpininkavimas“ (medijos) taip atsiduria vienas priešais kitą. 

    Tuo pat metu daugumos mūsų orientyrų, įsitikinimų bei žinių pastovumas sugrįžta ne į patirtį, o į medijų patirtį. Tikroji patirtis yra stipriai struktūruojama ženklų ir medijų.

    5.13 Nuotolis, refleksija 

    Tik atsitolinus nuo įsitraukimo ir patirties atsiranda erdvė specifiškai reflektyviam medijų charakteriui.

    Pavyzdžiui, raštas turi taškus, kurie sistemingai suskirsto rašymą ir skaitymą. Savaip nustatant laiką, rašymui gali būti skirta daugiau dėmesio ir susikaupimo nei būtų įmanoma spaudžiant betarpiškai komunikacijos situacijai; atsipalaidavimas nuo rašymo ir skaitymo sukuria laiką apmąstymui, procesui bei refleksijai. Rašymas pirmiausia yra tikslingas komunikacijos nutraukimas. Šiuo požiūriu medijos prieštarauja betarpiškumui.  

    5.14 Pojūčiai

    Be kita ko, reali patirtis yra apibrėžta per sinesteziją, bendrą visų pojūčių žaismę ir jų tarpusavio kontrolę. Medijos, priešingai, dažnai operuoja pavienių pojūčių pagrindu; todėl ji neleidžia veikti sinestezijai. 

    Medijų istorijoje yra labai ginčytinų momentų dėl medijų ribų. Pradedant „meno kūrinių rinkiniu“, skirtingais realizmais ir baigiant „virtualia realybe“ bei „tele-egzistencija“ tęsiasi utopijų istorija, kuri nenori gyventi su medijiškumo apribojimais ir nenori pripažinti skirties tarp simbolinių ir užsimbolinių procesų.

    5.15 Kūnas

    Tarp medijų ir kūno tvyro įtampa, tačiau tuo pat metu jos jį įtraukia.

    Medijos ir ženklų sistemos atsiriboja nuo betarpiškai kūniškos patirties ir stovi prieš ją kaip abstrakcijos sfera. Nors ir ženklai turi kūną, jie palaiko „idealistinę“ tendenciją.

    Tuo pat metu daugelis medijų užsiima kūniškais efektais: tarkime, filmas su šoko elementais ir daugybe vizualiai perteikiamų linksmybių, popmuzika su džiaugsmingu kūno rezonavimu garse.

    5.16 Horizontas

    Panašiai įtemptas santykis medijas sieja ir su horizontu.

    Medijos ir ženklai dažnai suformuoja relevantiškus horizontus, pavyzdžiui, kai jie relevantiškai atskiria tai, kas yra arti, nuo to, kas yra toli/nerelevantiška; tuo pačiu medijos ir ženklai – iš esmės telekomunikacija – vis dėlto persiskverbia į geografinį horizontą. Horizonto problema siekia ir kontekstų susiejimo problemą.

    6. Nesąmoningas medijų charakteris

    6.1 Naudojimasis medijomis dažniausiai yra nesąmoningas.

    Kaip savaime suprantamai mes judame kalbos medijoje: kalbos organai yra mūsų kūno dalis, išeinantis oras yra nematomas, kalbinė sistema kaip tokia yra neprieinama. Kino salėje projektorius stovi už publikos nugaros, spaudos agentūrų funkcionavimo būdas dažniausiai lieka užslėptas. Kad pamatytum pačias medijas, reikia beveik dirbtinio atsitraukimo.

    Vis dėlto medijos niekada nebūna visiškai nesąmoningos, medijiniai procesai vis dėlto nurodo patys į save ir atskleidžia dalį savo funkcionavimo. Be medijų mes nieko nežinotume apie medijas.

    6.2 Subjekto konstrukcija

    Naudojimasis medijomis kraštutiniu būdu tampa vis labiau įprastas.

    Mes esame įvedami į kalbą ir medijas; taip simbolinės struktūros konstruoja mūsų vidų, tampa mūsų pačių dalimi; nėra tokio Aš, kuris būtų atskirtas nuo šių struktūrų.

    Arba atvirkščiai: iš medijų požiūrio taško individas nebėra šalutinis (pagalbinis). Jis yra susikryžiavimo taškas diskurso ir tarpinės saugyklos, skirtos tarpiniam atsitraukimui nuo kultūros, tinkle.

    6.3 Medijų neįmanoma nusikratyti nei jų paneigti

    Jei medijos patiriamos nesąmoningai, tai jos yra visur aplink mus.

    Nėra tokio taško, iš kurio būtų galima apžvelgti visą medijų landšaftą. Tuo medijos panašėja į ekonomiką arba visuomenę.

    Būtent tai ir apsunkina teorinį atsitraukimą. Bet kokiu atveju galima atmesti atskiras medijas.

    6.4 Nesąmoningi turiniai

    Kalbant apie turinį, medijos jokiu būdu nėra apsiribojusios transportuoti aiškią, skaidrią „informaciją“. Visos medijos – o ypač vaizdinės medijos, filmai ir muzika – apeliuoja į tuos klodus, kurie gavėjui nėra sąmoningi.

    Medijos apeliuoja į instituciją ir jausmą, interesą, motyvaciją ir instinktų struktūrą, baimes ir viltis. Kai kuriais atvejais poveikis šaltai kalkuliuojamas, tačiau daugeliu atveju nesąmoninga struktūra yra pasidalinama gamintojo ir vartotojo.

    Teorijos užduotis yra šio giluminio mechanizmo dalis padaryti vėl prieinamas sąmonei.

    6.5 Nesąmoningumas ir ženklų sistema

    Medijinio nesąmoningumo centre yra kodas.

    Ženklų sistema skenuoja pasaulį tokiu būdu, kuris neprieinamas arba sunkiai prieinamas sąmonei. Kadangi kodas yra implicitiška išankstinio manymo ir savaiminių suprantamybių sistema, jis yra aiškus tik tada, kai susiduria su nukrypusiomis savaiminėmis suprantamybėmis ir nukrypusiu išankstiniu manymu.

    6.6 Schemų kūrimas

    Universaliausias mechanizmas medijų sferoje yra schemų kūrimas.

    Sugebėjimas iš heterogeniškos jutimų medžiagos sudaryti schemas yra būdingas žmogui (ir daugeliui gyvūnų). Simbolines sistemas galima traktuoti kaip šio mechanizmo idealiuosius biotopus. Jie aprūpina jutimus medžiaga, kuri jau yra iš dalies schematizuota arba kryptingai skatina schemos kūrimą, net ir, kaip sakoma, skirtingu griežtumo lygiu.

    Schemos išsivysto per pasikartojimus. Tik tai, kas kartojasi, gali būti pripažinta kaip schema. Išsivystymas iš ženklų yra išskirtinis šio visuotinio mechanizmo atvejis.

    6.7 Konvencija

    Medijos sąveikauja su konvencijomis, o ženklai turi konvencionalų charakterį.

    Konvencionalizacija ir schemų kūrimas yra tampriai susiję; tačiau konvencijos operuoja – kaip schema – kolektyvo lygmenyje; konvencijos struktūruoja socialią erdvę, jos yra padalinamos ir iš dalies nesąmoningos.

    „Konvencionaliausia“ sistema yra kalba.

    Konvencija dažnai painiojama su „susitarimu“; daug protingiau yra konvencionalią sistemą suprasti kaip istoriškai išsivysčiusią, priklausomą nuo istorijos tėkmės, sąveikos su praktika bei konvencionalios sistemos naudojimo būdų.

    6.8 Norma ir normalizacija

    Medijos yra įtrauktos į normų kūrimo ir normalizacijos procesus.

    Tuomet, kai modernios visuomenės save mažiau stabilizuoja per normatyvus nei per dinamišką normalizaciją, medijos suformuoja forumą, kuriame normalumo ribos bei dialektika tarp normos ir nukrypimo visuomet įgauna naujovių (pokalbių, teismo šou laidos ar kriminaliniai filmai).

    Medijinės normos, technikos, formatai, protokolai ir standartai formuoja komunikacijos procesus pačių medijų viduje.

    Svarbi medija šia prasme yra laikrodis, kurį visuomeniniai procesai sinchronizuoja ir jie pagal laiką susikryžiuoja vienas su kitu.

    6.9 Diferenciacija

    Schemų formavimas ir normalizacija yra kontrakcijos ir unifikacijos tendencija, todėl simbolinis medijų žaidimas, kaip buvo kalbėta, įgalina atskirtį ir analizę, tačiau lygiai taip pat ir diferenciacijos naudą.

    Tai yra kita, išcentrinė ženklo abstrakcijos pusė.

    Ir taip pat laiko tiesėje: medijiniai lūžiai ir netolydumas (nenutrūkstamumas) medijoms yra lygiai taip pat tipiški kaip ir tradicijos kūrimas bei įamžinimas/stabilizacija.

    6.10 Struktūravimas, sutankėjimas

    Medijos yra struktūrizavimo ir sutankėjimo medijos – čia glūdi medijiškumo esmė ir tai yra svarbiausias iki čia atvestos medijų definicijos taškas.

    Ryšys tarp pasikartojimo, schemų kūrimo, diferenciacijos ir ženklų abstrakcijos teigia tai, kad medijos paskirsto ne atskirus pasisakymus, tačiau jos yra visa apimančio struktūravimo mašinos. Pavyzdys yra kalbos sistema, kuri atsiranda kalbant.

    Paraleliai regimi kitų medijų kodai, naujai aprašantys medijinę techniką ir materialių medijų tinklų išsivystymą kaip struktūravimo efektą.

    Struktūravimo mechanizmas aprašo pasikeitimą tarp atskiro pasisakymo ir kodo, ženklų naudojimo ir ženklų sistemos.

    temos: idėjos ir teorijos, medijų studijos, mediosofija, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.