• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2479811 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Harmut Winkler: šešios tezės apie medijas (1 d.)

    | 2005-11-22 | 12:43
    temos: idėjos ir teorijos,medijų studijos,mediosofija,straipsniai

    Kas vis dėlto yra mediumas (medija)? Pradedant studijuoti medijas visuomet atsiranda poreikis apibrėžti medijų sąvoką bei nusakyti medijų sferos ribas lyginant jas su kitomis visuomeninių funkcijų sritimis.
    Žymus vokiečių medijų teoretikas profesorius Harmutas Winkleris apibrėžia medijas šešiomis tezėmis ir pateikia jų komentarus.

    Antra straipsnio dalis

    Kadangi nėra glausto atsakymo į šį klausimą, tenka pasiūlyti kumuliacinę definiciją, kuri reikšmę įgyja, visų pirma, susikertant daugeliui perspektyvų – būtent kumuliacinių. Kadangi iš skirtingų teorinių kontekstų kyla atskiri apibūdinimai, jie nebūtinai yra susiję; kiekvienas apibrėžimas nurodo į kitus apibrėžimus, kurie yra lygiai tokie pat ginčytini ir reikalingi definicijos kaip ir pati medijų sąvoka. Tai ne trūkumas, o paprasčiausiai nuoroda į tai, kad medijų sąvokoje telpa įvairiapusės vidinės įtampos. Definicija užkabina šešias pagrindines tezes, kurios šiame tekste bus išplėtotos ir paaiškintos:

    1. „Komunikacija“

    Medijos yra visuomeninio sąryšio mašinos.

    2. Simbolinis charakteris

    Iš kitų visuomeninio sąryšio mechanizmų – pavyzdžiui, prekybinių mainų, darbo pasidalinimo, politikos, sekso arba smurto – medijos išsiskiria savo simboliniu charakteriu.

    3.  Technika (technologijos)

    Medijos visuomet yra techninės medijos.

    4. „Forma“ ir „turinys“

    Medijos suteikia pranešimui specifinę formą.

    5. Medijos aplenkia erdvę ir laiką

    Geografinių distancijų aplenkimas (telekomunikacija) medijoms yra lygiai taip pat tipiškas kaip ir laiko aplenkimas, kitaip tariant, kaupimo ir tradicijos kūrimo aspektas.

    6. Medijos yra nematomos

    Kuo labiau naudojimasis medijomis mums tampa savaime suprantamas, tuo labiau jos yra linkusios pranykti. Naudojimasis medijomis dažnai yra nesąmoningas.

    1-osios tezės „Komunikacija, tinklas, visuomenė“ komentaras:

    1.1 Komunikacija yra visuomenės funkcinis sąryšis, o ne dviejų asmenų veikla.

    1.2 Tinklo formavimas, pasiekiamumas

    Medijos formuoja tinklus, prie kurių prijungia pavienius (elementus).

    Tai, visų pirma, taikoma technine prasme – telefono linijos, radijo siųstuvo bei interneto mazgų tinklo geografijoje; ir vis dėlto šis tinklas yra žymiai kompleksiškesnis: technologijos, dalyvavimo (pasiekiamumo) galimybė ir patys komunikacijos veiksmai jungiasi neaprėpiamame raizginyje.

    1.3 Praktikos ir išraiškos

    Medijų tinklas jungia praktikas ir išraiškas.

    Praktikos/veiksmai yra fluidiškas elementas, išraiškos – statiškas. Praktikos esama produkcijos srityje (išraiškos aktai, filmų produkcija, medijų technologijų produkcija), medijų naudojimo bei medijų produktų paskirstymo srityje.

    Išraiškos yra patys medijų produktai (tekstai, filmai) bei medijų technologijos.

    Praktikos ir išraiškos yra tarpusavyje cikliškai susiję.

    1.4 “Tarpininkavimas”

    Medijos yra tarpininkai ir kuria tarpininkavimo sferą.

    Medijos yra tarp. Tarp komunikuojančiojo ir tarp jūsų bei tarp pasaulio. Kaip ir visi tarpininkai, medijos yra draugiškai paslaugūs tarnai ir nenugalimi atskyrimo/barjerai. Moderacijos, savitarpio supratimo ir subalansavimo sfera, milžiniška/nedrauginga tarpinė distancija, falsifikacijos, pasiklausymo ir cenzūros vieta.

    1.5 Visuomeninė savistaba

    Medijos turi refleksyvų pobūdį, jos yra visuomenės savistabos instancija.

    1.6 Sisteminis pobūdis

    Kaip tarpininkavimo ir sąryšio sfera medijos kuria lygmenį viršum individų, kurie jas jungia.

    Jos spaudžiasi prie sistemos, kuri turi nuosavus įstatymus ir paiso savos vystymosi logikos.

    1.7 Institucijos

    Visuomeniniame lygmenyje medijos yra institucijos.

    Institucijos perima ir stabilizuoja tas funkcijas, kurios yra būtinos visuomeniniams procesams. Jos formuoja bendros darbo pasidalijimo struktūros „organus“.

    Darbo pasidalijimo priešakyje medijos yra išskiriamos kaip atskira sritis.

    Institucijos turi savybę savo funkciją pratęsti ateityje. Su tuo yra susijusi institucijoms būdinga tendencija sustabarėti, tapti nepaslankiomis bei neprisiderinti prie pokyčių. Materialios, techninės priemonės bei standartai taip pat ir ekonominės investicijos daro tam didelę įtaką.

    1.8 Visuomenės diferenciacijos dalis

    Viena vertus, medijos yra visuomeninio darbo pasidalinimo rezultatas ir dalis, kita vertus, jų funkcionavimo būdas tam yra visiškai priešingas: simboliniame lygmenyje medijos perduoda tai, kas ardo darbo pasidalinimą (visuomenės diferenciaciją).

    Sparčiame visuomenės diferenciacijos procese pasauliui gresia suskilti į atskirus projektus ir perspektyvas. Kalba (simbolinės sistemos) ir medijos veikia šį procesą priešingai, kadangi tiek kalba, tiek medijos kuria mainų sferą, kuri potencialiai persmelkia visus visuomenės aspektus ir juos jungia. Šiuo požiūriu medijos visuomet yra „tarpdiskursinės“.  

    Ir vis dėlto šią funkciją atlieka ne vien medijos: panašus visa persmelkiantis, unifikuojantis procesas – vis dėlto ne simboline prasme kaip medijos – yra prekybiniai mainai (objektyvus suvisuomeninimas ir simbolinis suvisuomeninimas iš dalies konkuruoja tame pačiame lygmenyje).

    Tuo pat metu medijos sudaro sąlygas atsirasti diferenciacijai, ginčui bei prieštaravimui.

    1.9 Ekonomika

    Savo instituciniame lygmenyje medijos paliečia ekonomiką.

    Simboliniai produktai (tekstai, paveikslai, filmai) yra keičiami į pinigus ir į visuomeninį mainų sistemos ratą įeina kaip prekės.

    Tuo pat metu simboliniai produktai ekonominiuose mechanizmuose funkcionuoja kitaip: žodžiais, pavyzdžiui, taip pat yra keičiamasi, tačiau neprekiaujama, už juos nemokama (dovanojamojo tipo ekonomika); techninė reprodukcija bei ženklų „įmaterialinimas“ atskirų egzempliorių gamybą tendenciškai daro tokią pigią, kad prekių forma gali būti apsaugota tik padedant represyviai teisei (pvz., programinės įrangos industrija).

    1.10 Teisė

    Simboliniai ir medialiniai procesai, kaip ir kitos relevančios visuomeninės sritys, yra reguliuojami teisės.

    Autorinės teisės bando materialios nuosavybės logiką perkelti į simboliškumo sferą. Autorinės teisės vis labiau kontroliuoja prieigą prie simbolinių produktų; kitaip nei bibliotekos, duomenų bankai dažniausiai yra mokami. Fotografija bei filmai negali būti „cituojami“ nemokamai.

    Pati teisė yra labai simboliška: įstatymai juk irgi susideda iš žodžių. Tik tuomet, kai įstatymai sistemiškai susisieja su nesimbolinėmis institucijomis (policija, teismai, bausmės etc.), teisė gali parodyti savo reikšmę.

    1.11 Galia

    Medijos yra glaudžiai susijusios su galia, bet tuo pat metu yra jos priešingas polius.

    Galios mechanizmai reziduoja tikrovėje, tačiau ir simboliniame lygmenyje atlieka savo vaidmenį. Simbolinius procesus struktūruoja interesai. Reklama, melas, ideologija ir propaganda atskleidžia, kad medijos ir ženklai gali būti instrumentalizuojami norint pasiekti bemaž bet kokį tikslą.

    Bandomasis veiksmas lygiai taip pat yra veiksminga anti-institucija prieš realiai apsiginklavusias galios struktūras. Tam priklauso ir niekieno nevaldomo diskurso utopija bei faktas, kad visi istoriniai lūžiai turėjo savo įsitikinimų sistemos lūžio priešistorę bei paralelią istoriją

    Institucinėje medijų pusėje centralizuotos tendencijos („Gatekeeper“ (žiniasklaidos kaip filtro arba vartininko) funkcija) susiduria su decentralizuotomis/emancipacinėmis tendencijomis (masinis dalyvavimas). Institucinis medijų centralizmas pats savaime yra dviprasmis: kuo labiau nepriklausomos nuo realių galios turėtojų yra medijų institucijos, tuo lengviau jos gali įgyti kontrolės bei opozicijos galios.

    2-oji tezė. Apie simbolinį medijų charakterį:  

    2.1 Simboliškumo apibūdinimas

    Medijų sritis yra simboliškumo sritis. Labiausiai pagrįsta medijų definicija yra tokia, kad jos leidžia vykti simboliniams bandomiesiems veiksmams.

    Medijos sukuria visuomenės viduje erdvę, kuri turi ypatybę laikui bėgant būti atsieta nuo realių padarinių. Veiksmai šioje erdvėje – priešingai realiems veiksmams – yra grįžtamieji; jeigu scenoje įvykdoma žmogžudystė, nužudytasis netrukus atsistoja ir nusilenkia. Tai tinka ir kalbant apie simbolinius procesus.      

    2.2 Ženklas

    Medijos formuoja ženklų sistemas. Ženklų sistemos yra paruošusios žaidimo medžiagą, kuri leidžia vykti simboliniams bandomiesiems veiksmams.

    Ženklų sfera yra tikslingai atskirta nuo signifikato sferos. Vienoje jų dimensijų ženklai turi ryšį su realybe (referencija). Jie dvejina, skirsto ir interpretuoja stulbinančiai kompleksinę, trimatę realybę; simboliškumo sfera atsiranda šioje atskirtyje/sudvejinime.

    Kita vertus, ženklų sistemos neapsiriboja reprezentacija/referencija. Ženklas gali būti ir žaidimo, fikcijos ir grynai mechaninės operacijos priemonė. Kadangi simboliniai procesai nėra sujungti su tikrove, ženklai sudaro galimybės sferą, peržengiančią tikrovę.

    2.3 Pasaulio įsisavinimas

    Ženklų sistemos yra pasaulio įsisavinimo mechanizmai.

    Jie perdirba suvokimą ir patirtis, kurie be šio tarpininkavimo nebūtų labai įspūdingi, į komplektą iš tam tikrų struktūrų. Jie formuoja tvarkos sistemą, su kuria mes susiduriame pasaulyje.

    2.4 Kompleksiškumo redukcija I

    Ženklų sistemos esmė ta, kad ji yra žymiai paprasčiau struktūruota nei pasaulis, kurį ji reprezentuoja. Medijos ir ženklai yra kompleksiškumo redukcijos mechanizmai.

    Dėl šios priežasties ženklai reikalingi abstrakčiai. Jie schematizuoja, sumuoja ir tipizuoja – tik taip redukuotas/suvaldytas sakinys, susidedantis iš ženklų, gali reprezentuoti daugybę faktų.

    Ir vis dėlto įvairios medijos ir ženklų sistemos labai skiriasi, kalbant apie tokį tipizavimą: nors matematika ir kalba naudoja labiausiai tipizuotus/abstrakčius ir apibrėžtus elementus (žaidimo kauliukus, žodžius, skaičius), kitoms sistemoms (paveikslams, fotografijai, filmams) jie netinka. Čia esama taisyklių, stereotipų, schemų, tačiau nėra žodyno iš suskaičiuojamų atskirų ženklų. Skirtumai tarp skirtingų ženklų sistemų funkcionavimo būdo ir pajėgumo sudaro esmę fakto, kad apskritai esama skirtingų medijų.

    2.5 Kompleksiškumo redukcija II

    Nuo signifikato ženklai skiriasi dar ir fiziškai.

    Pavyzdžiui, paveikslas trimatę realybę redukuoja tik į dvi dimensijas, taip, kad galima padaryti jo fotografiją ir patalpinti tarp lapų. Raštas redukuoja signifikatą dar drastiškiau. Muziejus šiuo požiūriu yra išskirtinis atvejis: čia saugomi realūs trimačiai reliktai.

    2.6 Atskyrimai, diferencijavimai

    Ženklai leidžia būti diferencijacijoms.    

    Ženklai rodo esamus atskyrimus – pavyzdžiui, tarp „akmuo“ ir „triušis“, juos stilizuoja ir nuolat kuria per pavadinimą/etiketizavimą.

    Tačiau kiti atskyrimai yra daug mažiau priverstiniai; jie yra „savavališki“ arba įprastiniai. Ženklas „pilkas“ gali žymėti ir triušį, ir akmenį.

    2.7 Suskirstymai, tvarkos

    Ženklai ir medijos leidžia žaidžiant su simboline medžiaga išbandyti išsidėstymus.

    Tai tinka lygmeniui literatūrinio arba filmuoto kūrinio, kuris visuomet susiraizgo iš santykių arba tranzistorinių tvarkų (veiksmas, intriga), taip pat mokslui bei matematikai. Algoritmai yra ypatingai griežti tvarkos projektai.

    Be to, tai tinka ir ženklų sistemos lygmeniui apskritai. Ženklų sistemos yra didžiosios tvarkos, kurios savo vidinėje struktūroje talpina visos visuomenės pasaulėvaizdį.

    2.8 Operacijos

    Praktinė darbo su medijomis ir ženklais pusė yra ta, kad visų darbo rezultatų neįmanoma pamatyti.

    Tai taikoma fotografijai ir filmui, kur atsitiktinumas ir nuosava medžiagos logika vaidina svarbų vaidmenį, ir kitokiu būdu algoritmams; net jeigu apskaičiavimo būdas atrodo visiškai determinuotas, rezultatas gali nustebinti.

    2.9 Suvokimas

    Medijų ir ženklų sistemos tarnauja „komunikacijai“, tačiau dar ir objektyvizavimui bei suvokimo atsiradimui.

    Žaidimas su matematinėmis formulėmis arba techniniais eskizais kuria dialogą visų pirma ne tarp žmonių, o tarp žmogaus ir popieriaus. Šiuo būdu dažnai atsiranda mokslinis suvokimas (intersubjektyvumo aspektas lieka – šiuo atžvilgiu vartotos ženklų sistemos visuomet yra intersubjektyvios).

    2.10 Kompleksiškumo didėjimas

    Medijos ir ženklams redukuojant kompleksiškumą atsiranda ir priešingybė: jokios svarbos, jokios fizikos, jokios tikrovės nepririšta ir per vidinę diferenciaciją, žaidimą, norą ir fikciją išsiskleidusi ženklų sritis plinta į fraktalias įmanomo erdves.

    3-ioji tezė. Technika:

    3.1 Visos medijos yra techninės medijos.

    Netgi tokios medijos kaip žodinė kalba, ritualas ir šokis yra neatsiejamos nuo technikos. Technikos sąvoką reikia praplėsti taip, kad ji apimtų kūno technikas ir praktikas; atitinkamai reikėtų atskirti techniką plačiąja prasme (technika I, téchne) nuo technikos siaurąja prasme (technika II, „hardware“ – (red. past.: iš vokiečių kalbos gali būti verčiama kaip technologijos)). Medijų istorijos eigoje technikos I ir technikos II svarba kinta.

    3.2 Pagal savo techninę pusę medijos priklauso tikrovės sferai. Dėl savo dar ir simbolinio charakterio jos patenka į įtampos lauką.

    3.3 Medijos egzistuoja tik daugiskaitoje.

    Kiekviena atskira medija turi savus įstatymus, nėra medijos, kuri apjungtų visas kitas medijas.    

    Medijų santykis vienos su kita (užbaigtumas? Konsteliacija? Konkurencija?) yra viena didžiausių problemų medijų moksle. Medijas galima stebėti tik kitų medijų pagalba.

    3.4 Nagrinėjant vien tik technikos II sąvoką („hardware“) paaiškėja, kad techninė medijų pusė centruojasi dviejuose poliuose: tai vis didėjančio recipientų/adresatų skaičiaus pasiekiamumas bei vis naujesnių ženklų operacijų tipų įgalinimas.

    Technika ir ženklas yra glaudžiai susiję, kai kurios ženklų sistemos yra galimos tik labai išvystytų technikų dėka.

    3.5 Technikos istorija

    Istorinė medijų raida dažnai modeliuojama per medijų technikos raidą. To nepakanka.

    Techniniai lūžiai ir inovacijų gausa yra akivaizdūs, akivaizdu, kad techninės medijinės inovacijos yra nulemtos socialinių, ekonominių veiksnių, struktūrinių reikalavimų bei sistemos įtampų, mentalitetų bei poreikių struktūrų.

    Taigi reikia priimti abiejų krypčių determinacijas: medijos (medijų technikos) nusako visuomenę, ir kiekviena visuomenė disponuoja savomis medijomis.

    3.6 Įtraukimas į techniką

    Pačią techniką galima traktuoti kaip visuomenės „įtraukimo“ formą.

    Įtraukimas į techniką yra ypač ilgalaikis, technikos „turinius“ sunku sužinoti.

    3.7 Profesionalizavimas

    Technika yra lemtinga medijų srities profesionalizavimo ir institucionalizavimo paskata.

    3.8 Kapitalas

    Technikos panaudojimas, instituciniai pasiekimai ir kapitalo koncentracija yra glaudžiai susiję. Paminėti faktoriai dažnai veikia centralizuotumo linkme.


    Versta iš Hartmut Winkler: Mediendefinition. Iš žurnalo: „Medienwissenschaft – Rezensionen, Reviews“, Nr.1 104, Mai 2004, S. 9-27.

    Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė

    temos: idėjos ir teorijos, medijų studijos, mediosofija, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.