Goedart Palm: interneto ateitis (1 d.)
transliatorė |
2006-08-05 | 17:17
temos: interneto sfera,komunikacija,straipsniai,tinklo kultūra
Viename fragmente iš 1880 metų Nietzsche pranašauja interneto atsiradimą: „…Ateityje bus: 1. nesuskaičiuojama daugybė įstaigų, į kurias karts nuo karto bus einama sielos gydymo tikslais; čia kovojama su pykčiu, ten bus kovojama su gašlumu, ir taip toliau; 2. daugybė priemonių kovai su nuoboduliu; bet kuriuo metu bus galima girdėti skaitančiojo balsą; 3. šventės, kuriose atskirus išradimus vienys bendras šventės tikslas, nes tie, kurie dalyvauja šventėje, turi būti išradingi; 4. atskiri asmenys ir grupės galės prižadėti nekreipdami dėmesio į teisines aplinkybes“.
Nietzsche‘s sveikos, švenčiančios sielos, neturinčios teisinių rūpesčių pastoraline prasme, programa, visų pirma, iškyla kaip palaimos programa, tačiau taip galia pasikliaujantis filosofas tikėjosi emocinės individo stabilizacijos, kolektyvinio sveikatos ir nuovokumo pasaulio, kuriame visomis naujausiomis priemonėmis siekiama sielos išaukštinimo.
Internetas, nepaisant jo militaristinės kilmės, tapo tokia projekto erdve, kurioje viskas turės būti geriau nei bet kur varganame išorės pasaulyje, mus per dažnai paliekančiame likimo valiai. Internetas, vos tik pasirodžius jo neįtikėtinai medijuotai potencijai, pažadėjo techninį humanitarinių pretenzijų įgyvendinimą, potyrių visuomenės ir vartojimo rojaus susiliejimą. Ar tai atsisveikinimas su nesusikalbėjimo, konfliktų, karų istorija? Kelias į saulę, į laisvę – ar visa tai turėtų būti vien tik techninis įtinklinimo (Vernetzung) ir tarpkultūrinės kompetencijos reikalas?
Ankstyvasis kibernetinės erdvės paskelbimas nepriklausoma ir kitos panašios svajonės jau seniai nusileido ne tik niekšingam techno-realizmui, bet ir agresyviai naujųjų virtualiai dominuojančių „autoritetų“ ir eksploatatorių „reikalaujančiai“ politikai (vok. claim Politik). Galbūt virtualios erdvės gyventojai dar nebuvo pribrendę savo naujai dirbtinei salai? Ar Nietzsche‘s šventiškai nusiteikę pilnatvės žmonės, reflektuojantys tai, ko pradžioje buvo bergždžiai ilgimasi, gali susikalbėti su savimi tik naujojoje medijuotoje erdvėje? Apibendrintai klausimas skambėtų taip: kaip medijos gali padėti rasti geresnį žmogišką būdą priešintis tiek išoriniams, tiek vidiniams gamtos trūkumams?
Žinojimo įtinklinimas
Prieš atsirandant internetui, Nietzsche‘s vizijai arba efemeriškai jo rašymo mašinėlei visi dominuojantys internetinės erdvės dalyviai yra medijų fanatikai. Tikint jo žodžių galia, jo knyga, tapusia atmintimi skaitytojui, arba, kaip Walteris Benjaminas vadina, radijo švietimu vaikams, čia kalba visuomet eina apie pranešimo perdavimą ir vienos ar kitos medijos pranašumų ir trūkumų realizaciją pranešime. Tuo pačiu nemenka medijų problema yra ta, kad turiniai išblėsta ir galbūt netgi, kaip manė Platonas, praranda savo pirminę tiesą, kuomet žodžiai užrašomi arba jutimai redukuojami į statiškus vaizdus.
Virtualusis Sokratas dar laukia savo prisikėlimo. Žinojimo įtinklinimas, daug anksčiau už skaitmeninės technikos atsiradimą projektuotos hipernuorodos tarp didžiųjų dvasios projektų, yra didelė europietiškojo švietimo istorijos problema. Dvasia yra nepagaunama, ir varginančios yra pastangos iš jutimų bei patirčių sukurti daugiau ar mažiau patvarų žinojimą ir geresnę žmoniją.
„Pagooglinkime!” Tinklas atsako į visus tuos klausimus, kurie dar vakar buvo užduodami nesitikint atsakymo, nors ir be atsakymo į juos pasauliui nebuvo blogiau. Vis dėlto jau ir enciklopedijos idėja kilo iš noro perduoti visai žmonijai bendrą žinojimą būsimam politiškai ir kognityviai autonomiškam subjektui. Su Encyclopédie pasirodymu Deni Diderot ir Jean-Baptiste‘ui le Rondui tapo aišku, kad senieji žinių įsisavinimui tarnavę veikalai yra atgyvenę. Ateities žinojimas turėtų būti vien tik šios vienkartinės ir galutinės žinių akumuliacijos papildymas.
Iki atrandant plačiajuosčiui internetui išlaidos netgi garsiajai enciklopedijai taip ženkliai peržengė daugumos amžininkų biudžetą, kad jos toli siekianti šviečiamoji funkcija negalėjo būti įgyvendinta. Tuo tarpu tinkle enciklopedijos tampa nieko verta preke, nes ši universalių žinių rūšis netenka savo vertės. Vikipedija rytoj net ir didžiąją enciklopediją privers atrodyti kaip varganą užrašų knygelę.
Tačiau „informacinė visuomenė“ su savo didelės talpos duomenų saugykla yra blanki pasaulio bendruomenės medijinio įsiveržimo, kurio apraiškas tik dabar patiriame, paradigma. Informacijos paradigma jau seniai nebėra paskutinis tinklo atsiskleidimas jo trumpoje laukinių spekuliacijų, kibernetinio hype‘o ir mūsų, kaip vartotojų, biografijos tapimu kasdienybe istorijoje. Tačiau mūsų informacinis apsiginklavimas negarantuoja sėkmingo pasaulio atskleidimo – tiek supratimo, tiek nesupratimo kontekstai tampa vis kompleksiškesni, o kompleksiškumo redukcija individui lieka kaip teorinis pasirinkimas. Kitaip tariant: kuo daugiau mes galime žinoti, tuo mažiau žinome.
Didysis komunikatorius
Internetas, daug plačiau nei apima informacinės visuomenės sąvoka, reprezentuoja politine ir socialine prasme daug aprėpiančią globalaus susikalbėjimo tarp žmonių, siejamų nesuskaičiuojamų geresnio gyvenimo vilčių, idėją.
Bertolto Brechto „radijo teorijos“ kaip egalitariškai sujungto distribucijos aparato, kuris įgalina visus dalyvius tiek gauti, tiek siųsti informaciją, reikalavimas išsipildė, netgi iki įgrisimo realizavosi elektroniniame pašte, bloguose, tinklo bendruomenėse ir vartotojų grupėse. Dabar, nori to ar nenori, „vaizdo ir garso kūriniai“ į virtualią erdvę talpinami kiekvieno, kuris tikisi bent trupučio dėmesio ir įsiklausymo. Blogai tinklo čiabuvius paverčia viešai privačios erdvės kūrėjais. Privačios erdvės viešumas diferenciaciją tarp viešumo ir privatumo visuomeniniuose santykiuose daro nebegaliojančią.
Dieterio Kunzelmanno pasakymas „Koks mano reikalas, kas vyksta Vietnamo kare, jei aš turiu problemų dėl orgazmo“, kuris iš tiesų priklauso Raineriui Langhansui, politiškai savimi patenkintam pasaulio tvarkdarių diskursui tapo fundamentaliu kirčiu. Sparčiai besivystanti blogosfera fiksuoja tai, kas lig šiol privačių dienoraščių, pokalbių arba prisiminimų pavidalu negalėjo turėti ilgalaikės komunikacijos pretenzijos, tuo labiau pretenzijos, kad tai, kas yra ypatinga, būtų taip perteikta tame, kas visuotina, kad pasaulio dvasios tai nebūtų banaliai nuvalkiota.
Ši nenumatyta viešumo struktūros kaita, privatumo įsiveržimas į viešąjį diskursą yra centrinė, vis dar nepilnai įvertinta interneto struktūros ypatybė.
Tinklo politizavimas
Brechto kolektyvinio siuntėjo-gavėjo aparato reikalavimas buvo revoliucingai provokuojanti pretenzija, kuri valdančiajai klasei turėjo aiškiai parodyti, kur juos galėtų nupūsti istorijos vėjas. Kolektyviškumui pritaikytas komunikavimo būdas rodėsi tapsiąs medijų technologiniu (medientechnisch) atsaku į tikrą politinį dalyvavimą, kuris masinėse demokratijose negalėjo funkcionuoti dėl to, kad liaudies valia buvo nuleidžiama iš viršaus į apačią. Ar šiandien mes – prisimenant Busho militaristinį demokratijos supratimą – esame iš tiesų toliau pažengę?
Įtinklinimas medijų technologine kalba apie demokratiją ir dominuojantį diskursą. Tai, kad tinklo gyventojai, ateityje žengdami kartu su medijomis, iškovos joms ypatingai atkaklų gyvenamą pasaulį ir autonomišką laiką, yra laikoma kaip kibernetinis etinis lozungas prieš skaitmeninės kultūros bei ne-kultūros greičio spirales ir piktnaudžiavimą suvokimu. Jau Paulo Virilio „įsiūčio neveikimo“ („rasende Stillstand“) paradigma pakuždėjo apie moralę, kuri yra pakankamai stipri, kad pralaužtų medijinę savieigą. McKenzie Warkas savo „The Hacker Manifesto" pasakoja seną moralistinę istoriją apie valdytojus ir maištininkus, šįkart perkeltą į naują virtualią sceną, sudarytą iš personalinių kompiuterių, kodų ir interneto. Įvedus naują paralelinį virtualaus pasaulio lygmenį senosios laisvės istorijos vėl susisieja. Michaelis Hardtas ir Antonio Negri pristato naują virtualią "Multitude" (liet. daugumą (žmonių)), kuri klajodama priešinasi klastingam „Empire“ kapitalo interesui ir po skaitmeniniu grindiniu ieško kranto.
McKenzie Warko kūrinyje vaidmenys paskirstomi taip greit ir apdairiai kaip ir Hardto/Negri atveju: vienoje pusėje pristatoma imperialistinė „vektoralistų klasės“ valdžia, tų, kuriuos anksčiau vadinome kapitalistais, neoliberalais arba buržua, o kitoje pusėje auga geroji hakerių jėga, taigi tų, kurie iššifruoja visus galimus kodus, juos virtualizuoja ir, kaip būdinga utopistinių pasakojimų eigai, galų gale išpina valdžios santykius – tam, kad mus nuvestų į pažadėtąją žemę.
Tuo tarpu mes, greičiausiai, liekame stebėtis – tik jau nebe taip euforiškai – prieš savo mega-multi kanalus, kurie, nors ir rodydami į skirtingas puses, jau seniai nesilaiko švietimo ir dalyvavimo diskurso linijos, atitinkančios Brechto medijų apriori. Dėl šios priežasties ginčas dėl karikatūrų pasiekė groteskišką agresyvios kovos kultūros kulminaciją, kurios nesibaigė kovojančiųjų pusių nuovargiu, tuo labiau nerado sprendimo. Bjaurieji kandidatai į senos piktos valdžios vietą tinkle yra lygiai taip pat visur esantys kaip ir „realiame gyvenime“. Taip pat ir valstybės, šio sunkiai sėkmės siekiančio Leviatano, virtuali medžioklė dar tik prasidėjo.
Ir iš tiesų pasakiškos idėjos apie greitą praturtėjimą tinkle veikia kaip nauja kapitalistų, kurie jau seniai išmoko pinigus suvokti kaip virtualų mediumą, turbo-centrifuga. Ar virtualus kapitalas tik tinkle įgyja savo rizikingiausią formą, kuri galutinai suardo nusistovėjusį ryšį tarp produkcijos, darbo ir uždarbio ir taip vis labiau neįtikėtina tampanti teisingų visuomenių bazinė ideologija palaidojama dėl augančios bedarbių kariuomenės?
Žiedas, juos visus pavergiantis, juos visus randantis, nuvarantis į Tamsą ir amžinai surišantis. Mordoro šalyje, kur šešėliai grūmoja.
Kas šiais laikais turi galios žiedą? Mes susiduriame su vidiniu žinojimu (insiderwissen), kuris užsisklendžia nuo open-source (atviro kodo) mentaliteto, ir virtualiais Augūrais, kurie žiūri ne į žemėlapius, o į kodus. Kibernetiniai diktatoriai laukia, kol galės mus pavergti – greičiausiai tuo pačiu senuoju priespaudos mechanizmu, besiskiriančiu tik tuo, kad duomenų viešpatavimas funkcionuoja nematomiau, tyliau. Davidas Brownas išpranašavo „Kibernetinę diktatūrą – demokratijos pabaiga informacijos amžiuje“ (1997), kadangi įprastos politinės – socialinės struktūros bus sunaikintos naujos technikos. Vakarų pasaulis pastoviai leidžiasi žemyn (tokioms „madoms“ net ir nesant neišvengiamoms – kaip ir už jų esantiems apokalipsiniams teoriniams modeliams). Šiaip ar taip, katastrofiniai pasakojimai apie kibernetinį karą ir virtualius pilietinius karus iki šiol yra tik kibernetinis hype‘as ir nesuteikia techniškai generuojamos dalyvavimo formos, palaikomos blogai definuotų tarpinių padėčių, kuriose galios žaidimų antagonizmai lieka vitališki iki nejaukumo.
Internetas neatstovauja jokiai politiškai uždarai formai, jis priklauso prognostiniams krištolo kulkos mitams – medijų technologinėms sąlygoms veikiant jie linksta į vieną ar kitą klasikinių valdymo formų pusę. Kultūros pesimistų mėgstami Orwello klasikinio valdymo scenarijai kaip klasikinio valdymo tęsinys operuojant geresnėmis priemonėmis, kuriose mes esame beviltiškai įstrigę apgaulingoje RFID – siųstuvų matricoje, nėra neišvengiama įtinklinimo forma. Informacija mintantis visuotinis stebėjimas nepademonstravo supratingumo tarptautinio terorizmo akivaizdoje, kad būtų užkirstas kelias daugybei katastrofų.
Atskira tinklo struktūra nei medijų kritikams, nei medijų šalininkams šios super-medijos neleidžia patalpinti į bendrą medijinę techninę formulę. Nė vienas, stebintis drastiškus valstybinius ar privačius valdžios siekius tinkle, nebetiki tuo, kad galėtų susiformuoti visų virtualių pasaulio gyventojų kompromisiškai orientuotas tinklo etiketas, atitinkantis aukštus formalaus ar netgi materialaus etiketo standartus. Tik duomenų karas visų prieš visus jau seniai nebėra virtualus pilietinis karas.
Mes verčiau pasineriame į skaitmeninį rafinuotumą, telepolį su kibernetiniais kriminalais ir kibernetiniais policininkais, sukčiais, kurie virtualiais triukais atlieka realius įsilaužimus. Galia ir bejėgiškumas, konfliktas ir susitarimas tinkle egzistuoja labai arti vienas kito, kaip tie trykštantys gerovės šaltiniai, kur viename „milijono dolerių puslapyje“ kas nors siūlo per keletą savaičių patirti laukinę aukso karštinę, o kitame staiga pradingsta kaip godus kapitalizmo dinozauras meteoritų lietuje.
Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė
Tekstas iš el. žurnalo „Telepolis“, nuoroda į teksto originalą:
http://www.heise.de/tp/r4/artikel/22/22209/1.html
temos: interneto sfera, komunikacija, straipsniai, tinklo kultūra |
« apie Korsakovo sindromo padarinius: interaktyvaus filmo laboratorija@synch 2006 | | apie pirmuosius kiborgus, ateivius ir kitas naujųjų technologijų puses »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.