George Landow: hipertekstas: kokybės kriterijai hipermedijose (2 d.)
transliatorė |
2005-06-30 | 21:43
temos: hipertekstas,idėjos ir teorijos
Kas yra kokybė hipertekste? Kitaip tariant, kuo remdamiesi sprendžiame, nusisekęs ar nenusisekęs, geras ar blogas kaip hipertekstas yra tam tikras dokumentų rinkinys (ar tinklas)? Ar jis elegantiškas, ar tik vidutiniškas? Tęsiamas straipsnis apie hiperteksto vertinimo kriterijus. –red.–
Kūriniai, kuriuose persipynusi literatūrinė duoklė tekstui-pirmtakui ir kartu pastanga su juo konkuruoti, buvo Vakarų literatūros dalis bent jau nuo senovės graikų laikų. Tačiau fizinis tekstų atskirtumas neelektroninių informacinių technologijų sąlygomis reikalavo, kad jų nuorodų formos – aliuzijos ir kontekstualizavimas – pasitelktų indikatorius pačiame tekste, tokius kaip verbalinis pamėgdžiojimas ar įmantrus paralelinių struktūrų (pavyzdžiui, „kreipimosi į mūzą“ ar katalogavimo) naudojimas. Hipertekstas, suteikiantis autoriams galimybę naudotis tradiciniais metodais, dar ir leidžia jiems išgauti tokius efektus paprasčiausiai jungiant tekstus. Nusisekę „nuorodos kaip aliuzijos“ pavyzdžiai sukuria malonų atpažinimo šoką, skaitytojui staiga ėmus geriau perprasti literatūrinės fikcijos pasaulį.
Ar hipertekstas turi savybių ar formų, reikalingų metaforoms reikšti?
Nuoseklumo laikymasis dėstant nuorodas, vedančias į autoriaus sumanytas analogijas, charakterizuoja ne tik ryšį tarp dviejų leksijų, bet ir visą hipertekstą. Toks tekstualumas, kokį kuria tokia nuorodų strategija, skatina metaforų ir analogijų formas, įgalinančias organizuoti skaitytojo patirtį malonumą keliančia seka. Kai kurie labiausiai nusisekusios hiperprozos pavyzdžiai, tokie kaip Shelley Jackson „Mergina iš skiaučių“, pasitelkia galingus sisteminius leitmotyvus, kaip antai randai ir siūlės, kurie naudojami kaip instrumentai komentuoti lyties, identiteto ir hipertekstualumo klausimams. Siūlės ir randai, turintys akivaizdžią svarbą pasakojime, kuriame dalyvauja daktaras Frankensteinas ir vienas jo monstrų, tampa metaforiški ir visą leksijų asembliažą daro vieningą bei nuoseklų. Viename pirmųjų savo naratyvo posūkių Jackson pateikia išsišakojimą, kuriame skaitytojas turi pasirinkti tarp dviejų leksijų, kurių abi pabrėžia analoginius ryšius tarp rašymo, skaitymo ir hiperteksto bei monstro siuvimo. Sąmojingas Jackson žaidimas šiomis temomis svarbus hiperprozoje, atskleidžiančioje būdus, kuriais mes kuriame ir patiriame tekstus, hipertekstus, lytį ir identitetą.
Galima kurti ir vienijančias metaforas ar analogijas, kurios nenurodo į hipertekstą, bet pačios yra mediumas. Davido Yuno „Metro pasakojimas“ yra hiperprozos kūrinys, pasitelkiantis metaforas, kurios informuoja naratyvą „nereflektyviais“ režimais. „Metro pasakojimas“ kūriniui organizuoti pasinaudoja Niujorko metro sistemos žemėlapio metafora: pateikiamas pats žemėlapis ir po leksiją kiekvienai iš jame esančių stočių.
Sukūręs leksijas kiekvienai metro stočiai, Yunas panaudojo individualius reisus kaip trajektorijas, kuriančias naratyvo arkas. Pasak Stefanie Panke, mano paklaustos, kodėl ji pateikia šį darbą kaip nusisekusios hiperprozos pavyzdį, „Metro pasakojimas“ yra neeilinė hiperproza dėl savo erdvinės metaforos, įgalinančios navigaciją, kuri kažkaip „susijusi“ su pačiu pasakojimu. Tai puikus pavyzdys metaforos, kuri yra vykusi, nes yra dalis (o ne atsiskyrusi nuo) istorijos pasakojimo“.
Tarpai
Kaip jau dabar turėtų būti aišku, geras hipertekstas priklauso ne tik nuo tinkamų ir efektyvių nuorodų, bet ir nuo tinkamų bei efektyvių tarpų ar pertraukų tarp leksijų. Terence‘as Harpoldas yra seniai pažymėjęs, jog Derrida tarpai, kurių buvimas pirmiausiai ir reikalauja nuorodų, hipertekste turi tiek pat svarbos kiek ir pačios nuorodos. Kaip epiniam herojui reikia adekvataus varžovo, kad pademonstruotų savo pranašumą, taip nuorodų strategijai reikia tinkamų tarpų, kuriais jos sietų. Visi esame skaitę hiperteksto, kuriame paspaudę nuorodą gauname tekstą tokia seka, jog kyla klausimas, kodėl autorius paprasčiausiai nesujungė šių tekstų į vieną.
Hiperprozoje ir poezijoje pasitaiko dviejų labai skirtingų rūšių tarpai – vienus pertiesia/užkloja nuorodos, kiti taip ir lieka tarpais, nes niekas programinės įrangos aplinkoje nesujungia dviejų tekstų ar leksijų. Pastaruoju atveju turiu omeny ištisus skyrius ar naratyvines arkas tokiuose darbuose kaip „Mergaitė iš skiaučių“, kur jos lieka atskiros ir atskirtos skaitytojo patirtyje ir vis dar gali būti sujungtos aliuzijomis ar teminėmis paralelėmis. Tad „Mergaitės iš skiaučių“ leksijų apie susiūtąją Frankensteino monstrės prigimtį rinkiniai priklauso skirtingam aplankui ar direktorijai nei tie, kurie Shelley Jackson koliaže apima leksijas, sudėliotas iš paskirų Jacques‘o Derrida, L. Franko Baumo bei Mary Shelly tekstų. Šie pavieniai skyriai pajungiami variacijose teksto, susiūtumo, nuoseklumo, ištakų ir identiteto temomis.
Kaip rodo šis nuorodomis neapjungtų tarpų pavyzdys, ne visi ryšiai efektyviame hipertekste reikalauja elektroninio sujungimo – kaip ir nehipertekstualioje prozoje bei poezijoje, taip ir hipertekste galima naudoti aliuzijas, metaforas bei užslėptas, nedeklaruojamas paraleles. Tad tikrasis klausimas – kaip nuspręsti, kada paralelę ar ryšį kurti elektronine nuoroda, o kada palikti juos numanomus (literatūrinius)?
Individualios leksijos turėtų tenkinti skaitytojus, bet kartu ir skatinti jų norą pasinaudoti papildomomis nuorodomis
Kaip bebūtų, hipertekstas tebėra tekstas, tebėra rašymas, ir mums sunku atskirti tiesiog gero rašymo bruožus nuo rašymo su nuorodomis. Kitaip tariant, hiperteksto kokybė priklauso ne vien nuo nuorodų. Reikšmingu mastu svarbus ir nuorodą supantis tekstas, nes rašymo ir vaizdų kokybė individualioje leksijoje susijusi su viena esmine hiperteksto savybe – jo gebėjimu kelti skaitytojo pasitenkinimą konkrečia leksija, pakankamą, kad jis užsigeistų pasinaudoti jos nuoroda į kitą leksiją. Problema, su kuria susidura tiek hiperprozos, tiek spaudai skirtos prozos rašytoja/s – kaip priversti skaitytoją nesiliauti skaityti. Spausdintinėje prozoje iš pažiūros lengviau dėl keleto priežasčių: žinodami žanro taisykles, skaitytojai žino, ko tikėtis; matydami, iki kurios fizinio teksto vietos priėjo, nutuokia, kiek liko skaityti; nesant nuorodų, turi vienintelį pasirinkimą: perskaityti iki galo tą novelę, romaną, eilėraštį, arba padėti į šalį.
Šiomis dar palyginus pirmosiomis naujųjų technologijų ir susijusių medijų istorijos dienomis skaitytojams kur kas sunkiau apsispręsti, ar skaityti toliau. Jų skaitomas tekstas turi įtikinti juos tęsti esminėmis tradicinėmis priemonėmis: intriga, erzinimu, patenkinimu ir visų svarbiausia pramoga. Hiperteksto leksijoje skaitytojas turi rasti tekstą, kuris tuo pat metu – paradoksaliai – ir tenkinantis, ir sukeliantis nepasitenkinimo pojūtį, t.y., troškulį dar skaityti. Kalbant Roland‘o Barthes‘o terminais, leksijoje turi būti intriguojančio mįslingumo ar hermeneutinių kodų, kurie „užvestų“ skaitytoją. Šis reikalavimas paaiškina, kodėl Michaelo Joyce‘o klasikinės „afternoon“ titulinė leksija turi tokią įmantrią metaforinės prozos formą.
Skaitytoja/s turi galimybę lengvai persikelti į nuorodų medį [sitemap], įžangą ar kitą atskaitos tašką
Ar skaitytojui sudaryta galimybė paprastai grįžti į anksčiau matytus dokumentus ar vaizdus? Šis reikalavimas aiškiai skirtas daugiau informaciniam ar diskursyviam hipertekstui nei hiperprozai ar poezijai, nors kai kurie grožiniai kūriniai, tokie kaip Jackie Craven „Persirengimo kambaryje“, naudojasi nuorodų medžiu, susidedančiu iš aštuonių vardų-personažų.
Jei Craven nuorodų medis – tipiškas pieštų nuorodų html rinkinys, tai Deenos Larsen „Dažytų žodžių langas“ (1999) pateikia aktyvų nuorodų medį ekrano kairėje (juodame fone), kuriuo naudojantis tekstas matomas dešinėje.
Paprasčiausiai pasirinkus pele žodį dešinėje pasirodo trumpi laisvojo rašymo lopai, taip pat turintys nuorodų, ir skaitytoja/s visuomet gali grįžti į pradžią ar titulinę leksiją, kadangi Larsen išnašos vietoje palieka specialią ikoną su nuoroda.
Dokumentas turi demonstruoti pavyzdinį hipertekstualumą, pateikdamas daugiakryptes struktūras
Hipertekste – tiek informaciniame, tiek prozoje ar poezijoje – nesitikima, kad individualios leksijos seks viena kitą linijine tvarka. Tiesa, linijiškas dėstymas turi savo vietą: Vannevaro Busho stiliaus pasažai reikalauja būtent tokios strategijos, ir grožinės literatūros autoriai dažnai naudojasi ja, kad sukurtų pagrindinę (ar kertinę) naratyvinę ašį, nuo kurios jie lengvai nukrypsta. Tai gali stebinti, bet daugelis hipertekstinių naratyvų nesikrato linijiškumo; tačiau nepamirškime, kad elektroninis dokumentas neprivalo pasižymėti išskirtiniu hipertekstualumu, kad būtų sėkmingas ar įdomus – tiesiog šiame straipsnyje koncentruojuos į tai, ko reikia hipertekstualumo viršūnėms.
Tokios yra Steve‘o Cooko „Inf(l)ekcijos“ ir Jeffo Packo „Augant skaitmeniškai raštingu[1]“ – gausūs nuorodų diskursyvūs hipertekstai. Cookas eksperimentuoja naujomis akademinio rašymo formomis, o Packo eksperimentinė autobiografija skaitytojui pateikia tris skirtingus susipažinimo su ja būdus: 1) linijinis chronologiškai nuoseklus pasakojimas; 2) temomis nukreipiamas skaitymas, kuriam parūpintas nuorodų medis abėcėline tvarka; ir 3) daugialinijinis naratyvas, kurį kuria nuorodos, išmėtytos po visą individualių leksijų tekstą. Craven „Persirengimo kambaryje“ panašiai leista rinktis arba linijinį naratyvą, skirtą kiekvienam personažui, arba rinktis iš aštuonių charakterių, kurių kiekvienam sukurtas pilnas siužetas – naratyvinė arka. „Persirengimo kambaryje“ visi „dalykai susiję ir kiekvienas yra atspindžio… atspindžio… atspindys“.
Animuotas tekstas
Skaitmeninis tekstualumas, pakeitęs fizinį rašymą, įvedė ne tik tokias teksto apdorojimo galimybes kaip šrifto ir raidės dydžio keitimas, atskirų paragrafų komponavimas ir manipuliavimas, išnašų bei bibliografijos funkcijos ir t.t., bet ir animuotą tekstą – tokį, kuris juda ar net šoka kompiuterio ekrane, siūbuoja iš vienos pusės į kitą, optiškai priartėja prie skaitytojo ar nuo jo atsitraukia… Paprasčiausia teksto animacijos forma – kai tekstas judinamas ekrane po eilutę per kartą, taip performuojant eilėraštį autoriaus suplanuotu mastu. To pavyzdys galėtų būti elegantiškas Kate Pullinger ir Talano Memmoto „Pažymėtasis“.
Pearlo Forsso „Autorystė“ (2000), kurioje garsas komponuojamas su teksto animacija – pavyzdinis tokio animuoto teksto kūrinys, eksperimentinis diskursyvus rašymas virtualioje erdvėje. Pirmiausia, akompanuojant uždegančiam būgnų ritmui, juodame ekrane atsiranda baltų raidžių blokas, sudarantis žodžius „Kas yra“, prie ko greit prisijungia raudonai oranžinis žodis „autorius“? Tuomet ekrane pastrapalioja klaustukas, ir sakinys nugarma žemyn, išnyrant Roland‘o Barthes‘o pasisakymui apie autorystę; jį pakeičia paties Forsso pamąstymai autorystės tema; tada žaliai nuskamba žodžiai „koks skirtumas, kas kalba?“ – klausimas, čia pat priskiriamas Beckettui (kurio vardas baltai išmetamas ekrane). Iš autorystės teoretikų citatų, netgi jų portretų ir knygų viršelių audžiamas atitinkamas koliažas.
Reziumuojant į žymią Michaelo Joyce'o citatą „hipertekstas yra teksto kerštas televizijai“ būtų galima atsakyti, kad animuotas tekstas yra televizijos (transliacinių medijų) kerštas hipertekstui…
Galiausiai visos rašymo formos geriausiais atvejais gali parodyti aiškumo, energijos, ritmo, jėgos, kompleksiškumo ir niuansuotumo. Hipertekstas ir hipermedijos – rašymo formos, kurias dideliu mastu lemia elektroninių nuorodų funkcija – tai medijos, kurios potencialiai įgalina daugialijiniškumą, iš to sekantį daugiabalsiškumą, erdvę konceptualiai raiškai ir – ypač informacinio hiperteksto atveju – tam tikrą skaitytojo centriškumo, kontrolės laipsnį. Akivaizdu, kad laimi hiperteksto pavyzdžiai, kuriuose pasinaudojama esminėmis šio mediumo savybėmis.
Parengė ir iš anglų kalbos vertė Linas Kranauskas
Versta iš el. žurnalo http://www.dichtung-digital.com/
[1] Packas čia naudoja – regis, savadarbį – naujadarą Digerate, sutrumpinimą iš angl. digitally literate (pasižymįs kompiuteriniu raštingumu) – vert.
temos: hipertekstas, idėjos ir teorijos |
« autorinių teisių labirintai Lawrenco Lessigo akimis knygoje „Free Culture“ | | MIKRO – garso meno eksperimentas Kaune »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.