• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 1 prisijungę dabar
    • 2589230 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    George Landow: hipertekstas: kokybės kriterijai hipermedijose (1d.)

    | 2005-05-26 | 18:47
    temos: hipertekstas,idėjos ir teorijos,interaktyvumas

    Kas yra kokybė hipertekste? Kitaip tariant, kuo remdamiesi sprendžiame, nusisekęs ar nenusisekęs, geras ar blogas kaip hipertekstas yra tam tikras dokumentų rinkinys (ar tinklas)? Ar jis elegantiškas, ar tik vidutiniškas? Šie klausimai kelia ir dar vieną: kas konkrečiai hipertekste yra tokio gero? Kokius privalumus jis teikia palyginus su nehipertekstinėmis rašymo formomis, kurios (turint omeny kokybiškus pavyzdžius) gali pasigirti aiškumu, energija, ritmu, jėga, kompleksiškumu ir niuansuotumu? Kitaip tariant, kokius privalumus teikia rašymo forma, didele dalimi pagrįsta elektroninėmis nuorodomis (angl. links)? Ir kokiomis geidžiamomis savybėmis jos pasižymi, jei jau nuoroda yra hiperteksto esminis bruožas? Kaip esu teigęs kitur, šio mediumo pagrindinės savybės – tai daugialinijiškumas, iš to potencialiai kylantis daugiabalsiškumas, konceptualus turtingumas ir – ypač kalbant apie informacinį hipertekstą – skaitytojo centriškumas, arba valdymo perdavimas skaitytojui. Žinoma, hiperteksto pavyzdžiai, atitinkantys dalį ar visus šiuos potencialius apibūdinimus, yra hipermedijų kokybės etalonai. O gal yra ne tokių akivaizdžių kokybės kriterijų?

    Antra straipsnio dalis  

    Prieš apgalvodami atsakymą į tokį platų klausimą (ar greičiau klausimų grupę), pirmiausia turime atskirti informacinį bei edukacinį hipertekstą iš vienos pusės ir grožinį ar poetinį hipertekstą iš kitos. Pirmas ir esminis akstinas tam yra klaidinimo strategija, kuria grožiniai tekstai dažnai naudojasi kaip pagrindine priemone, tačiau kuri tampa klaida (prasto rašymo pasekmė) negrožiniuose hipertinkluose. Taigi vienas klausimų, keltinų bandant nustatyti kokybės hipermedijose šaltinius – kokiu mastu literatūrinės hipermedijos skiriasi nuo informacinių. Toliau suformuluosiu keletą atsakymų, kurių kiekvienas nagrinėja tam tikrą svarbų šios informacinės technologijos aspektą.

    Individualios leksijos (lexia) turi turėti adekvatų skaičių nuorodų.

    Kadangi nuorodos yra esminė hipertekstualumo savybė, keliama natūrali prielaida, kad leksijos su didesniu skaičiumi vertingų nuorodų yra geriau už tas, kurios jų turi mažiau. Žinoma, čia pabrėžiamas epitetas „vertingų“. Ankstyvojoje interneto stadijoje buvo įprasta susidurti su asmeniniais tinklapiais, kuriuose kiekvienas žodis, išskyrus artikelius „the“, „a“ ir „an“, buvo kartu ir nuoroda, dažnai vedanti į išorinius tinklapius, menkai tesusijusius su rutuliojama tema. Akivaizdu, kad tai blogas nuorodų naudojimas. Tuo tarpu kaip Peteris Brusilovsky ir Riccardo Rizzo pažymi „Žemėlapiškai horizontalioje edukacinio hiperteksto navigacijoje“ (2002), priešinga problema – nuorodų stoka ypač ten, kur labiausiai jų tikiesi – būdinga vėlyvojo interneto hipertekstui. Ją dalinai, bet tiesiogiai sąlygoja internete netinkamai vartojama terminologija, kilusi iš spaudos technologijų (pvz., „homepage“) ir užspeičianti tinklo naujokus į netinkamą paradigmą. Pasak teisių Brusilovsky ir Rizzo, daug hiperteksto šiandien yra teksto be nuorodų pasažų, apsuptų navigacinėmis nuorodomis, formos. Susidūrus su tokiomis leksijomis, susidaro įspūdis, jog autoriai, perkeliantys skaitmenines spausdintinių puslapių versijas į elektroninę aplinką, nesuvokia esminių hipermedijų principų ir naudoja html tiesiog kaip tekstų apdorojimo sistemą. Victorian Web , akademinis tinklapis, kurį administruoju, susilaukiantis apie 15 milijonų apsilankymų per mėnesį, susideda iš keturių pagrindinių dokumentų rūšių: 1) santraukų (struktūrinių medžių [sitemaps]); 2) nuorodų (links) sąrašų; 3) paprastų dviejų skilčių lentelių, kuriose šalia meno kūrinių pateikiami juos aprašantys tekstai, ir galiausiai 4) leksijų, susidedančių pirmiausia iš teksto, nors kai kuriose gali būti ir ikonų (thumbnails), vedančių į didesnes iliustracijas. Dauguma tekstinių dokumentų turi 2-4 navigacines ikonų formos nuorodas kiekvienos leksijos apačioje ir daugybę tekstinių nuorodų, jungiančių leksijas į miniatiūrinį hipertekstinį tinklą. Sąlyginė tekstinių nuorodų stoka, pastebima didžiumoje internetinių hipermedijų, būdinga ir hiperprozai, kadangi dauguma autorių, atrodo, nėra nusiteikę kam nors daugiau nei pavienės nuorodos, kurios iš esmės kuria linijinę pasakojimo seką. Caitlin Fisher „Merginų bangos“ – internetinė istorija, gavusi 2003 m. „ELO“ premiją, skiriamą elektroninei prozai – tai pavyzdys palyginus reto literatūrinio hiperteksto, kuriame yra ir struktūrinių navigacinių, ir kitų nuorodų. Taigi, pvz., frazės „tai buvo taip liūdna“, „mokyklos direktorius“, „penktokės…“, „pasiglamžymas iš tikrųjų reiškė…“ visos nurodo į – vadinasi, kuria – kitą tekstą. Be navigacinių nuorodų, matomų ekrano kairėje, pats pagrindinis tekstas dar pateikia nemažai galimybių pasinaudoti nuorodomis, vedančiomis į papildomas naratyvo properšas.  

    Nuorodos paspaudimas turi teikti turiningą patirtį

    Akivaizdu, kad informacinėse hipermedijose nuorodos turi veikti aiškiai ir nuosekliai, bet kas gi šį reikiamą nuoseklumą sudaro? Kitaip tariant, kas turėtų pasirodyti nuorodos „kitame gale“, kad patenkintų intelektualinius ir estetinius skaitytojo poreikius? Kaip pavyzdį galėtume pasitelkti „Victorian Web“ leksijos sakinį apie prozines Williamo Morriso fantazijas: „Kaip ir Johnas Ruskinas, Morrisas kuria prozos fantazijas, persunktas jo įsitikinimais apie politinę ekonomiką“. Kur turėtų vesti nuoroda, kuria paverstas Johno Ruskino vardas? Šios leksijos, aptariančios fantastinę Morriso literatūrą, skaitytojui naudingiausia nuoroda lydėtų į fantastinės Ruskino prozos aptarimą, ir išties „Victorian Web“ turi tokį dokumentą – „Johnas Ruskinas ir literatūrinė pasaka“, kurio skyrius aiškina ryšį tarp jo ankstyvųjų fantazijų ir vėlesnių politinių rašinių. Tačiau kas nutinka, kai tokie dokumentai nepateikiami? Tiek mano tyrinėtuose, tiek paties administruojamuose tinklapiuose įprasta, jog autoriui, su kuriuo kas nors lyginama (šiuo atveju Ruskinui), skirta nuoroda veda į labai bendro pobūdžio, trumpą informaciją apie jį. Pažymėtina, kad tokios nuorodos nebūtinai yra blogas reiškinys: aptariamos temos naujokams jos nepamainomos. Tačiau dauguma specifinių dokumentų skaitytojų vis dėlto pageidauja informacijos, tiesiogiai komentuojančios pagrindinę temą (šiuo atveju Ruskino pasaką). Deja, tokios nuorodos yra kur kas retesnės nei bendrosios žodyno tipo pastabos. Žinoma, daugelis bevelytų suteikti skaitytojui platų informacijos pasirinkimą, šiuo atveju įtraukiant ir ypač apibendrintą, ir specifinį aprašymą, nes toks pasirinkimas įkūnytų tikruosius hipertekstualumo privalumus ir vartotojo (user) centriškumą. Deja, internete kol kas galimos tik nuorodos, vedančios iš žodžio ar frazės į vienintelį taikinį, o ne, kaip būtų naudingiausia, į daugelį jų, arba nuorodos, kurios išsišakoja vartotojui dar jų nepaspaudus. Tai galima spręsti pateikiant keletą pasirinkimų jau nuorodos „kitame gale“ arba verčiant nuorodomis kelias sakinio dalis, pvz., ne vien vardą (šiuo atveju Johno Ruskino), bet ir kitą frazę („persunktas jo įsitikinimais“). Čia skaitytojas jau tikėtųsi ypač specifinio aptarimo.

    Malonumai keliaujant nuorodomis hiperprozoje ir poezijoje

    Kadangi didžiuma hiperprozos ir poezijos siekia tam tikra prasme klaidinti skaitytoją, čia ne itin svarbūs tokie informacinio hiperteksto privalumai kaip skaitytojo įgalinimas, rakursų gausa ir aiškumas. Vietoj to grožinio hiperteksto sėkmę lemia stebinimas ir žavėjimas. Keliavimo nuorodomis malonumą teikia Stephanie Strickland kūrinys „Vniverse“ ir Iano M. Lyonso „(box(ing))“, kurie abu kuria tekstą ex nihilio. Pelės žymekliui patekus į numatytą vietą ekrane (netoli skliaustų „(box)ing))“ ir naktiniame „Vniverse“ danguje) ir spustelėjus, pasirodo tekstas. Skaitytojui atsidarius „(box)ing))“, ekrane atsiranda daug pilkų skliaustų, išmėtytų baltame fone. Lyonsas teigia, kad „kūrinio skliaustiškai apsėsta sintaksė labai primena naudotąją visiškai išėjusioje iš apyvartos programavimo kalboje LisP (pastaruoju metu reinkarnavusioje vardu „Scheme“)“. Pelės paspaudimas žymekliui esant tarp kurių nors skliaustų ir kurių nors kitų išorėje augina tekstą. Lyonso eilėraštis, kurį jis diegė pasitelkęs html, „Storyspace“ ir „Visual basic“ programavimo kalbas, pasak jo, pradžioje buvo rašytas taip, kad jį būtų galima skaityti ant popieriaus kvestionuojant „hierarchinius organizacinius režimus“, aptinkamus pochomskiškojoje lingvistikoje ir latentiškai griaunamus hiperteksto, kadangi, kaip yra pažymėjęs Nelsonas, klasifikacijos sistemų trūkumai, kurių visi reikalauja hierarchijos, pirmiausia ir paaiškina hipermedijų poreikį. Stephianie Strickland „Vniverse“, kur kas kompleksiškesnis projektas už (box(ing)), yra retas pavyzdys literatūrinių hipermedijų, kurios teikia ir žavinčių staigmenų, ir pasižymi savybėmis, priskiriamomis informacinėms hipermedijoms – skaitytojo galios plėtimu, daugiabalsiškumu ir rakursų, kuriais aptariama pagrindinė tema, gausa.

    Nuoseklumas (koherentiškumas) Taigi gausios nuorodos ir esminis valdymo perdavimas skaitytojui būtinas siekiant pasisekimo tiek informacinėse, tiek grožinėse hipermedijose. Kita reikalinga savybė, mano požiūriu, tai kažkoks lemiamas nuoseklumas. Kadangi hipertekstinė proza ir poezija dažnai pasitelkia klaidinančius efektus estetiniams tikslams, regis, nuorodų nuoseklumas ir reikšmingumas ne toks svarbus, tačiau įtariu, jog čia tiesiog galioja ne tokia akivaizdi nuoseklumo forma, kaip informacinėse hipermedijose. Pavyzdžiui, skaitant tokią ankstyvąją hiperprozą kaip Michaelo Joyce‘o „afternoon“, paaiškėja, jog prasmę sukurti – t.y., suvokti kaip nuoseklias – galime ir skaitydami grupę leksijų, aptinkamų kintama tvarka. Šis įgimtas žmogaus gebėjimas konstruoti prasmes iš, regis, paskirų teksto blokų, esančių nuorodomis sujungtų leksijų rinkiny, neįrodo nei kad tekstas gali (ar turi) būti visiškai atsitiktinės tvarkos, nei kad nuoseklumas, relevantiškumas ar daugialypumas neprisideda prie hiperteksto skaitymo malonumų. Perėjimas nuo „afternoon“ leksijos, kurioje, tarkime, kalbasi du vyrai, prie kitos, kur kalbasi jų žmonos, iš pradžių gali pasirodyti pernelyg grubus, bet tolesnis skaitymas parodo esminį nuorodos tarp šių leksijų nuoseklumą: minėtas perėjimas gali būti pakartotas, taip kuriant skaitymo būdą, panašų į cross-cutting kinematografijoje.

    Nuoseklumas perteikiant analogijas

    Nuorodų strategijoje nuoseklumas gali pasireikšti ir analogijų perteikimu: nuoroda – šuolis per properšą tekste – tam tikru mastu materializuoja numanomą ryšį su aliuzijomis, palyginimais ir metaforomis. Pavyzdžiui, kitas ankstyvasis „Storyspace“ aplinkos darbas, Joshua Rappaporto „Didvyrio veidas“ (Hero’s Face) rodo, kaip nuorodos gali pasitarnauti naujai formuojant aliuzijas tekste. „Didvyrio veide“ hiperteksto pagalba roko muzikanto euforija atlikimo įkarštyje sulyginama su pojūčiais kopiant į kalnus, o tai netikėtai priveda prie senovės dievų temos ir net klasikinio epo (konkrečiai suomių „Kalevalos“). Savo hiperprozoje Michael‘as Joyce‘as demonstruoja tokią materializuotą palyginimų ar aliuzijų formą skaitytojus iš savo pasakojimo nuorodomis keldamas į Platono, Vico, Basho, poeto Roberto Creeley ar kitų tekstų pasažus. Ko gero, paveikiausias pavyzdys čia būtų Julio Cortazaro „Žaidžiame klases“. Dažnai naudojamas toks gretinimas nuorodų pagalba kuria lyg ir koliažinį rašymą – gana tipišką praktiką hiperprozoje ir poezijoje.

    Parengė ir iš anglų kalbos vertė Linas Kranauskas

    Versta iš http://www.dichtung-digital.com

    temos: hipertekstas, idėjos ir teorijos, interaktyvumas |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.