• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 5 prisijungę dabar
    • 2569330 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Geertas Lovinkas: kur ir kuomet yra medijų kultūra

    | 2005-03-31 | 18:12
    temos: interviu,medijų studijos,tinklo kultūra

    Vienas iš el. žurnalo BALSAS kontributorių Geertas Lovinkas pasakoja apie medijų ir tinklo kultūrą, jos istoriją, naujas ir senas medijas bei technofobiją. Geertas Lovinkas yra garsus medijų teoretikas ir aktyvistas iš Amsterdamo, šiuo metu vadovaujantis Tinklo kultūrų institutui. Jis dalyvavo tinklo kultūros aušroje, per pastaruosius 15 metų įkūrė ar padėjo įkurti elektroninius žurnalus ir naujienlaiškius (angl. "mailing lists") apie medijų ir tinklo kultūrą visoje Europoje ir Australijoje (http://www.mediamatic.nl/, http://www.nettime.org/,  http://www.fibreculture.org/ kt.)

    VM: Pradedame leisti žurnalą apie medijų kultūrą. Iki šiol ši sritis Lietuvoje, atrodo, buvo gan tuščia. Žinoma, mes turime TV, radiją, internetą, bet beveik niekas jų nekvestionuoja/nekritikuoja. Mes nesiekiame būti žurnalu tik medijų pradedantiesiems, bet vis dėlto pradžiai reikėtų išsiaiškinti keletą sąvokų. Kaip jūs apibrėžiate „medijų kultūrą“?

    GL: Medijų kultūra prasideda tada, kai kritinė „vartotojų” (taip vadinamų piliečių) masė suvokia, kad medijas galima ne tik vartoti. Vietoj to jas galima aktyviai išnaudoti gaminant naują turinį. XX amžiaus devintajame dešimtmetyje kai kurie vadino šį procesą „atsakomuoju kalbėjimu medijoms“, t.y., grįžtamuoju/atgaliniu ryšiu. Tam reikia pilietinės drąsos, nes valdžia (išties bet kurioje visuomenėje) nemėgsta, jei žmonės atidaro savo komunikacijos kanalus. Tai gali būti vietinis radijas, laikraščiai, TV ar video iniciatyvos, vieši screeningai, plakatai, kavinės, taip pat weblogai ar naujienraščiai (angl. „mailing lists“) internete. Kultūra pasireiškia tik tada, kai žmonės dekonstruoja technologijas: „nulaužia“ vartotojiškus produktus ir paverčia juos kūrybinės produkcijos mašinomis. Kitas kultūros aspektas – tai laisvi ryšiai tarp individų, grupių ir scenų. Mes galime kalbėti apie „medijų kultūrą“ tik jei yra iniciatyvų, gamintojų ir kanalų įvairovė. Jei tik tarp veikėjų yra „reliatyvi autonomija“, kultūra gali pradėti klestėti. Žinoma, „medijų kultūra“ neegzistuoja, jei viską darai pats vienas. Reikia noro ir poreikio jungtis į tinklus bei apsikeisti informacija tam, kad išlįstume iš „pažįstamų“ geto. Štai kodėl yra labai sunku išlaikyti kultūros formas kaimuose. Juose trūksta erdvės ir įvairovės. Taip pat galima sakyti, kad medijų kultūra priklauso nuo kritikos ir refleksijų egzistavimo bei jų kokybės. Jei jų nėra – tai tik propaganda ir marketingas. Taigi sąrašas, kas ir kada yra medijų kultūra, gana ilgas.

    VM: Žiūrint iš istorinės perspektyvos Marshallas McLuhanas buvo pirmasis, kalbėjęs apie medijų kultūros vaidmenį visuomenėje. Šiandien vokiečių medijų teorijos teigia, kad „kultūros“ sąvoka galioja, kai ji yra komunikacija (tekstai, ženklai, medijos). Šios teorijos teigia, kad medijų kultūros objektas – tai santykis tarp medijų ir subjekto (bei visuomenės). Ką jūs manote šiuo klausimu? Kokios kritinės įžvalgos yra taikomos medijų kultūrai analizuoti?

    GL: Ko galėtų medijų kultūra pasimokyti iš medijų teorijos? Geras klausimas. Sakyčiau, viskas priklauso nuo konteksto. Daugeliu atvejų hardcorinis technologinis determinizmas yra nepageidautinas. F.Kittlerio (vokiečių medijų teoretiko – red. past.) kova prieš mūsų laikų idealizmą yra pagrįsta. Net su medijomis dirbantys žmonės dažnai nenutuokia apie vidinę naudojamų technologijų architektūrą ar programinės įrangos modulius, kuriuos jie kasdien klikina su pele. Šia prasme yra politiškai pavojinga kovoti už didesnę „kultūrą” medijų sferoje. Tai būtų klaidingas požiūris, nes mes išties nekalbame apie didesnį ar geresnės kokybės turinį. Medijų peizažai negali būti pakeisti vien dėl turinio perspektyvos. Tai yra svarbus minusas. Tai nedirbimas (angl. „notworking“), kaip ir pavadinau savo inauguracinėje paskaitoje – „Nedirbimo principai – kritinės interneto kultūros koncepcijos“, neseniai skaitytoje Amsterdamo aukštojoje mokykloje. Anglų kalboje žaisminga frazė „networking is notworking“ reiškia, kad „tinklinimas yra nieko nedarymas“, t.y., plepėjimas internete neleidžia jums atlikti savo svarbių darbų. (Lovinkas pasakoja, kad šią frazę pirmąkart išgirdo iš Georgo Soroso, kuris skeptiškai žiūrėjo į kultūrinių tinklų kūrimą savo labdaros organizacijoje)

    VM: Vis didėjanti medijų kultūros dalis yra vadinama „tinklo kultūra“. Kur yra šiandienos tinklo kritikai? Ar kritika skiriasi nuo tų laikų, kai jūs išleidote savo knygas? Viskas tinklo kultūroje keičiasi taip greitai, tačiau gal šie pokyčiai jau sulėtėjo? Jūsų paskutinė knyga „My First Recession: Critical Internet Culture in Translation“ („Mano pirmoji recesija: interpretuojant kritinę interneto kultūrą“) pasirodė 2003 pabaigoje. Gal tai reiškia, kad mes jau gyvename lyg ir stabilioje tinklo kultūros eroje?

    GL: Internetas išties perėjo į konsolidacijos ir nusistovėjimo fazę. Aišku, vis dar yra didelis vartotojų skaičiaus augimas, ypač ne Vakarų visuomenėse. Aš nepastebiu interneto kritikų skaičiaus didėjimo. Net negalėčiau atsakyti į klausimą, iš kur jie atėjo. Viena aišku, kad tikrai ne iš universitetų. Naujųjų medijų studijos, išskyrus marketingą ir socialinius mokslus, vis dar užima nedidelę vietą. Vartotojai yra toli aplenkę tuos, kurie tyrinėja ir interpretuoja vartotojų kultūras, ir atotrūkis dar labiau didėja. Tas pats galioja net ir senųjų medijų, tokių kaip TV, radijas ar kinas, kritikai. Tiktai teatras, tapyba, klasikinė muzika ir literatūra turi senas ir turtingas ekspresijos tyrinėjimo tradicijas. Kaip tu minėjai, viena iš problemų yra tai, kad naujųjų medijų peizažas keičiasi labai greitai.

    VM: Jūs pradėjote leisti arba bendradarbiavote su įvairiais žurnalais ir naujienlaiškiais  apie įvairias medijų kultūras (Mediamatic, Fibreculture, Nettime, Sarai, etc.) Ar galėtumėt trumpai nušviesti jų istoriją ir šiandienos situaciją bei auditorijas? Kokie vėjai ir problemos vyrauja šioje srityje?

    GL: Iniciatyvos, kurias paminėjai, apima įvairių temų ir auditorijų lauką. Pavyzdžiui, vienos iš jų turinį fizinę erdvę, kitos ne. Vienos iš jų yra savanorių tinklai, kiti turi apmokamus darbuotojus. Ir tai didelis skirtumas, ar tavo leidinyje dirba 100 žmonių kaip Sarai.net, ar turi nulinį biudžetą ir virtualų tinklą kaip Fibreculture.org. Tačiau jie turi vieną bendrą bruožą – visi yra ne mainstreaminiai leidiniai, nors jie negali būti pavadinti nei undergoundu, nei politiniu aktyvizmu klasikine prasme. Šie leidiniai plėtoja naujųjų medijų kultūrą, kuri save pačią suvokia kaip „laboratoriją“, kurioje išrandami“ konceptai, memes (informacijos vienetai, panašūs į smegenis ir tam tikra prasme primenantys genus – red.past.), sąsajos, programinės įrangos modeliai ir tinklo kultūra, o visi šie „išradimai“ gali būti vėliau „įskiepyti“ į visuomenę. Šiandienos alternatyvios kultūros vis dar gyvuoja su prielaida, kad jos turi kurti paralelines struktūras. Tačiau tinklo kultūros veikia pagal „virusinį“ modelį, kur idėja, vaizdas ar konceptas turi išvysti dienos šviesą išplisdamas pasauliniame tinkle tam, kad pagrįstų save ir galimybę egzistuoti. Šis modelis atrodo geras ir patikimas, bet vis dėlto iškyla daug problemų, nes dauguma idėjų ir memes neišplinta toliau už mažokos naujųjų medijų scenos ribų. Kol kas dar yra mažai patirties ir žinių apie tai, kaip idėjos gali „prasimušti“ iš vieno konteksto ir atsidurti kitame. Naujųjų medijų kultūrai išties yra sunku „išsiplėsti“ ir ji užstringa savireferenciniuose tinkluose. Kaip teigė N.Luhmannas ir P.Bourdieu, meninė ir kultūrinė produkcija turi beveik fatališką potraukį savo referencinėms sistemoms: savo institucijoms, nuomonių lyderiams, žurnalams ir t.t. Tinklo kultūros netinklina ir nekuria tinklų. Žinau, tai skamba keistai, bet yra aiškios socialinių grupių ribos, net jei jos yra globalios ir didelės užmegzti ryšius su politika ir verslu yra sunku.

    VM: Lietuvos visuomenę gąsdina „naujųjų medijų“ sąvoka. Dažniausiai ji yra suvokiama kaip atitikmuo sudėtingoms informacijos ir komunikacijos technologijoms. Mano nuomone, visuomet yra tamprus ryšys tarp „naujųjų medijų“ ir „socialumo“: dažniausiai naujosios medijos turėtų turėti „socialinių naujųjų medijų“ konotaciją.

    GL: Baimė ir nerimas kontinentinėje Europoje vyrauja nuo vėlyvojo XVIII amžiaus, kai filosofiniai, literatūriniai ir meniniai judėjimai, pavyzdžiui, romantizmas, sukilo prieš ankstyvuosius industrializacijos ir modernybės ženklus. Beje, iš dalies nerimaujama pagrįstai. Pavyzdžiui, “Linux” operacinę sistemą yra labai sunku instaliuoti į kompiuterius, sukurtus “Microsoft” sistemoms. Arba dažnai būna sunku suprasti net programinės įrangos ar DVD grotuvų naudojimosi instrukcijas. Taip pat yra racijos Jacobo Nielseno interneto puslapių sąsajos kritikoje (kuri teigia, kad dauguma interneto puslapių yra blogai padaryti ir „nedraugiški“ vartotojams), tačiau mes iš kitos pusės turime viską pateikti taip paprastai, kaip visi žmonės naudojasi mobiliaisiais telefonais ir SMS, kaip jie vairuoja mašiną ar bendrauja su sudėtinga biurokratija. Tai, žinoma, ne problema jaunimui, bet, deja, jis nėra valdžioje. Žiūrint demografiškai Europa bus valdoma technofobų dar daug metų. Mums gali reikėti palaukti dar dvidešimt metų, kol dabartinės valdžios karta mirs, bet tai labai ilgas laiko tarpas, turint omenyje, kaip greitai vystosi technologijos. Prisiminkit, kad „baby boom“ (gimusi po II pas. karo – red. past.)  karta yra apsėsta (politinės) jėgos troškimo, tad jie taip greitai nepasiduos. Tad tavo klausimas yra atsakytas, ir dabar aišku, kad baimė ir nerimas yra ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Dauguma mūsų (interneto kritikų) galvojome, kad iki šiandien technofobija Europoje turėjo išnykti, bet taip neatsitiko. Mes rašėme apie tai „Medijų archyvo“ knygoje http://www.thing.desk.nl/bilwet/adilkno/TheMediaArchive (pasivadinę ADILKNO vardu) paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje. Iš pradžių aš rašiau kartu su Pitu Schultzu vartodamas „Netzkritik“ (liet. tinklo kritika) sąvoką, vėliau jau kaip individualus autorius knygose „Dark Fiber“ (“Tamsusis pluoštas”) ir „My First Recession“ („Mano pirmoji recesija“). Nerimas dėl technologijų yra giliai įsišaknijęs, ir tokios figūros kaip George’as Steineris, Synebergas ir Dreyfus išties nėra marginalios figūros, ypač jei pakyli aukščiau kultūros aparato sferoje.

    VM: Bandydamas ieškoti naujųjų medijų baimės priežasčių, klausiu, gal jos slypi švietimo ar kultūrinės politikos spragose. Ar jūs vis dar pastebite baimės reiškinių Nyderlanduose?

    GL: Negalėčiau pasakyti, kad Nyderlandai kovoja su masine naujųjų medijų baime. Greičiau yra plačiai paplitęs ignoravimas ir abejingumas šiai sričiai. Deja, kritiško požiūrio samprata į problemas, kurios atsirado su internetu, žaidimais, SMS ar blogais yra dar erzinančiai žemo lygio. Iš dalies tai susiję su didėjančiu populizmu ir giliai įsišaknijusiu, o dabar ir oficialiai deklaruojamu anti-intelektualizmu Olandijos visuomenėje. Olandija skiriasi nuo kaimyninių valstybių ir šiomis dienomis skirtumai negatyvūs. Pas mus siautėja ciniška vartotojiška kultūra. Tu gali iš jos šaipytis (nors ji ir turi „kietų“ bruožų), bet iš tikrųjų ji yra nuobodi ir primityvi. Studentų išsilavinimo lygis yra stebėtinai žemas. Jie net nežino pagrindinių koncepcijų ir autorių. Vis dėlto dabar naujųjų medijų vartojimo lygis yra gan didelis, tačiau tai nevirsta įdomia ir inovatyvia jų vartotojų kultūra, programine įranga, sąsajomis ir pan. dėl paprasčiausio fakto, kad šie „artefaktai“ kyla iš bendro visuomenės kultūros lygio. Šio darbo neatliks kompiuteriai ar mobilūs telefonai. Technokultūra priklauso nuo bendro intelektualinio angažuotumo lygio. Technocinizmo šiuo atveju nepakanka, nes jis išsisemia savyje, nepasiekdamas valdžios struktūrų, kurias jis timpčioja.

    VM: Senos ir naujos medijos. Ar šis skaidymas dar vis galioja? O gal mes atnaujiname visas senas medijas naujomis?

    GL: Nekartokime Bolterio ir Grusino „remediacijos“ debatų. Aš tvirtai esu įsitikinęs, kad „skaitmena“ įsiskverbs į visas kūrybinės išraiškos formas, įskaitant tapybą ir skulptūrą. Pavyzdžiui, šiose srityse kompiuteris yra idealus antrinis (tyrimo) įrankis. Mes esame liudininkai neįtikėtinų pokyčių, pavyzdžiui, drabužių dizaine, kuris gali būti apibūdintas kaip tradicinė profesija, tačiau stebėtinai puikiai pritaiko informacijos ir komunikacijos technologijas. Kompiuterių diegimas įvairiose visuomenės srityse yra toks greitas, kad būtų kvaila užduoti šį klausimą programuotojams ar net medijų teoretikams.

    Vienas ryškus dalykas yra konservatyvus posūkis naujosiose medijose, nes egzistuoja poreikis konsoliduotis. Iš kitos pusės, senosios medijos greitai išmoksta integruoti kompiuterius – pavyzdžiui, mes net nepastebėjome, kad taip vadinama „autentiška“ XVIII amžiaus opera yra pilnai režisuojama kompiuterių. Tad turime būti atsargūs prieš išmesdami senąsias medijas ir garbindami naująsias. Dar vienas probleminis klausimas – tai naujųjų medijų meno kaip meno formos legitimavimas. Senosios medijos kovoja prieš naująsias instituciniu lygiu ir ši kova vis intensyvėja. Greičiausiai senosios medijos laimės šią kovą, ir tai kai ką pasako apie tikrąjį visuomenės inovacijų poreikį.

    VM:  Iš pradžių buvo suverenios medijos, po to – taktinės medijos. Kaip jūs apibrėžiate taktines medijas? Kokie vėjai vyrauja šioje srityje, gal mes net turime naują terminą šiam reiškiniui apibūdinti? Ar jos pasiekė rezultatą, kurio tikėjosi?

    GL: Galime sakyti, kad jau keletą metų šioje sferoje egzistuoja nauja sąvoka – „lokacinės medijos“, kurios naudojasi mobiliaisiais telefonais, delniniais (PDA) ar nešiojamais kompiuteriais ir GPS (angl. „Global Positioning System“ – globali pozicionavimo sistema, nurodanti jūsų buvimo vietos koordinates palydovų pagalba) skaitytuvais. Taktinės medijos buvo paskutinio XX amžiaus dešimtmečio ašis. Jos buvo reakcija į Berlyno sienos griuvimą, naujų judėjimų atsiradimą, dance ir techno popkultūros plitimą ir didelį vartotojiškos elektronikos kainų kritimą (pvz., „camcorder“ revoliucija). Lokacinės medijos pratęsia šią revoliuciją, nes jos išeina už radijo studijos, videomontažinės, privačios studijos ir garažo erdvių ribų ir pradeda kurti naujas viešas (tiesiogine prasme) medijų erdves. Lokacinės medijos yra daug lengvesnės (svorio prasme) ir virtualesnės medijos. Jos dabar yra eksperimentiniame ir „techniniame“ etape, tad dabar kol kas per anksti jas apkaltinti turinio trūkumu. Jų problema yra puikus matomumas valdžios struktūroms per stebėjimo sistemas. Bet kokiu atveju šiomis dienomis (naujųjų) medijų kontrolė yra labai įtempta problema, be to, jos neįmanoma ignoruoti „Karo prieš terorizmą“ amžiuje. Tai padaro griaunamąją veiklą bergždžia, ir „tikra“ rezistencija tampa beveik neįsivaizduojama. Aš manau, kad svarbu yra permąstyti griaunamąją veiklą šiame amžiuje, kur viskas yra ciniška, ironiška ir prieš laiką savi-dekonstruota. Šia prasme suverenios medijos vis dar išlieka vienintelis tikras utopinis projektas, nes juk taip sunku yra sutikti su faktu, kad kieno nors inicijuotas medijų aktyvizmas yra beprasmis ir nukreiptas tik į patį Save. Priešindamiesi Bolteriui ir Gruesome‘ui (cha, cha, turėjau omenyje Grusiną; angl. „gruesome“ reiškia „siaubingas“) galėtume pasakyti, kad visa mediacija yra savi-mediacija, t.y., nukreipta į save. Tai vis šis tas, ką galima pradėti apmąstyti ir „suvirškinti“. Jei medijų teologija nėra ryšių užmezgimas su Savimi, bet implozija į Save, tai vis dar yra kažkas, ko galima tikėtis, bent jau man, nes man smalsu, kaipgi mes pagaliau ten nusigausime. Vietoj Totalios Komunikacijos ir Tobulų Tinklų siaubo šioje transliacijoje į patį save (angl. „podcasting to your own Pod“ – „podcasting“ – tai transliacijos būdas, kai failai (dažniausiai garso failai), kai tik jie atsiranda serveryje, yra automatiškai parsiunčiami į asmeninį kompiuterį – red.past.) vis dar yra humoro jausmas.

    temos: interviu, medijų studijos, tinklo kultūra |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.