• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas


  • Warning: Use of undefined constant wp_onlinecounter - assumed 'wp_onlinecounter' (this will throw an Error in a future version of PHP) in /home/trtion/domains/balsas.cc/public_html/wp-content/themes/rockinnewspaper-pilnas/r_sidebar.php on line 52
    • 4 prisijungę dabar
    • 2545226 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Geert Lovink: “notworking” principas: kritinės interneto kultūros koncepcijos (2 d.)

    | 2006-10-26 | 16:42
    temos: bendruomenės,idėjos ir teorijos,tinklo kultūra,tinklo politika

    Vienas ryškiausių interneto kultūros kritikų Geertas Lovinkas aptaria "tinklinimo kaip nedarbingumo" principą. Šioje dalyje kalbama apie laisvosios kooperacijos (bendradarbiavimo) teoriją.

    Nuoroda į pirmą dalį.

    2. Laisvosios kooperacijos teorija

    Akademikai ir žurnalistai dažnai suredukuoja interneto potencialą iki tiesiog dar vieno mediumo leidybai, papildančio knygas ir žurnalus. Tačiau internetas nėra tik šiaip kanalas savireklamai. Jis net nebuvo tam sukurtas. Anapus „privalomos“ asmeninės svetainės ar weblogo slypi Tinklas. Daugeliui brazilų internetas – tai virtualūs pasikalbėjimų kambariai (angl. chat rooms) ar pažinčių svetainės plius televizijos programa. Tačiau nesusitelkime ties tokiomis redukcijomis. Atvejai, kai žmonės sąveikauja bei dirba kartu prie konkrečių užduočių bei keičiasi nuomonėmis ir medžiaga internete, nesuskaičiuojami; arba jie padeda vienas kitam techniniais klausimais ar kartu rašo kodą. Internetą apibrėžia jo socialinė architektūra. Svarbu jo gyvenamoji aplinka ir gyva sąveika, o ne šiaip saugojimo ir gavybos procesai.

    2004 m. balandžio 23-24 d. kartu su Niujorko menininku Treboru Scholzu organizavome konferenciją „laisvosios kooperacijos“ tema Niujorko valstybinio universiteto „Buffalo“ stovykloje[1]. Nusprendėme toliau tyrinėti bendradarbiavimo internetu meną iš medijų aktyvistų/menininkų perspektyvos. Nuo visų mobilių telefonų ir el. pašto, daugiadalyvių (angl. multiplayer) žaidimų internete, el. konferencijų, weblogų ir wiki mūsų kasdienis gyvenimas tampa vis labiau susipynęs su technologijomis. Būtinybė ištirti, kas nutinka mums bendradarbiaujant šiais technologiniais kanalais, kuriais bendraujame, tuoj taps akivaizdi. Kaip atrandame nepriklausomybę ir pasiekiame daugiau laisvės įtinklintos kolaboracijos kontekste? Kaip kolektyviai valdyti ir turėti tokį šaltinį kaip tinklas?

    Pakvietėme medijų kritiką iš Bremeno Christophą Spehrą, kuris nukalė terminą „laisvoji kooperacija“ savo esė „Lygesni už kitus“ (vok. Gleicher als andere). 2003 m. Spehras man davė interviu internetu[2]. Spehro raštai naudojasi nuorodomis į 7-ojo dešimtmečio mokslinės fantastikos filmus pamąstymams apie šiuolaikinę kooperaciją, reikalaujančią galimybės atsisakyti, nepriklausomybės, derybų ir persiderėjimo su „ateivėmis“ korporacijomis ar valstybiniais monstrais. Koncentruodamasi į šias lygybės ir laisvės idėjas konferencija klausė, kaip padaryti jas naudingas alternatyviems lavinimosi bei universitetiniams tinklams. Spehro esminė koncepcija ta, kad kiekvienas turėtų turėti laisvę atsisakyti kolaboracijos bet kuriuo metu. Svarbu apibrėžti kalbą, kuria atvirai kalbėtume apie skirtybes ir galią grupėse ar komandose. Ar tinkluose, jei jau taip. Galimybė pasitraukti yra suverenus tinklo dalyvio aktas. Notworking, neveikla, yra jų a priori, pats pagrindas, ant kurio stovi visos interneto galimybės. Jei nematai galimybės atsijungti – vadinasi, esi užspęsta/s.

    Kitas aspektas, kurį norėčiau aptarti – tai santykis tarp daugio ir kolaboracijos. Paolo Virno „Daugio gramatikoje“[3] siekia apibūdinti „šiuolaikinės gamybos prigimtį“. Čia keliami klausimai yra labai subjektyvūs ir iškyla iškart po „atsisakymo“ akto. Kas yra toji kolaboracija, mums padarius išvadą, kad gyvenimas redukuojamas iki darbo? Drįsčiau teigti, kad svarbu tam tikrame taške palikti už savęs tą iniciacinę, sprendžiamąją atsisakymo fazę, antraip liksi prie individualaus anarchizmo ar Maxo Stirnerio stiliaus egoizmo, kuriame nėra prie ko kolaboruoti. Neveikla turi išlikti galimybe; tai nėra tikslas. Turi būti esminis susitarimas apie tai, kas dienotvarkėje, ką reikia nuveikti. Nuo čia prasideda bendradarbiavimo klausimas, kuris negali būti aptariamas ir politiniame vakuume, antraip jam gresia redukavimas iki vadybinio reikalo. Pati kolaboracija savaime negeneruoja dalykų, kuriuos būtų galima paversti (politinėmis) kampanijomis. Mūsų pastangų teoretizuoti individualias bei kolektyvias patirtis raktas yra laisvės atsisakyti bendradarbiauti pripažinimas. Turi būti veiksminga pasitraukimo strategija. Iš pirmo žvilgsnio tai gali pasirodyti mistiškas, paradoksalus pareiškimas. Tai skamba beveik kaip nauja dogma, taisyklė – neveikla kaip dar viena žmogaus teisė. „Laisvosios kooperacijos“ klausimas yra iš esmės organizacijos klausimas ir kyla po fordiškojo fabriko modelio bei jo politinio atspindžio – politinės partijos – krizės. Tai gali būti akivaizdu. Aistra (post)fordizmui gali būti pernelyg sukoncentruota į specifinius itališkus subjektyvumus (nėra reikalo sakyti, kad stichinė spontaniškų streikų kultūra nėra visuotinė). Mūsų valioje yra atnaujinti bei pakeisti itališkąsias koncepcijas ir pateikti konkrečius detalius tyrimus apie, pvz., depresiją keliančias NVO biurų kultūras, galios santykius „socialinėje programinėje įrangoje“, taškascom laisvalaikio stilių, „nepatikimas“ laisvo grafiko darbo sutartis, skambučių centro nykumą ar projektų valdymo nuobodybę.

    Dėmesys „naujiems socialiniams judėjimas“ jau, galimas daiktas, atgyvenęs ir prašosi pakeičiamas laikinesniais proveržiais. Galloway‘aus dėka galime klausti: kas yra politika po jos decentralizacijos? Galbūt net neberacionalu kalbėti apie „judėjimus“ (kaip „judėjimų judėjime“). Judėjimas gali sugestijuoti perdėm daug vieningumo ir tęstinumo, kad tiktų apibūdinti šiandienį veiksmą gatvėje ar Tinkle. Nėra judėjimo, kuris neturėtų veiksmų grafiko ir kolektyvinės teritoriją žyminčių įvykių atminties. Nors terminas tikslus, jei norime išreikšti politinę ir kultūrinę įvairovę, jis vis dar slepia savy tam tikrą tęstinumo pažadą – o kartu ir užuominą apie galimą smukimą ir išnykimą. Judėjimas niekad neturėtų sustoti. Įvykio, davusio judėjimui kryptį ir charakterį, energija turėjo niekad nemirti.

    Štai kur įžengia „tikrojo tikinčiojo“ geštaltas. Būsią išrasti ritualai, grąžinsiantys mases į gatves, nesvarbu kokia kaina. Pasak Paolo Virno, darbo visuomenės krizė atsispindi pačiame daugyje. Išplėsdami tai galėtume pasakyti, kad daugiai yra ypač problematiška kategorija, ir ne „kapitalui“ ar „kontrolės visuomenei“, o patiems daugiams. Prireiks laiko priprasti prie fakto, jog nėra sąmoningumo savyje ir vardan savęs, o revoliucionieriai gali nepatikliai – ir bodėdamiesi – žvelgti į savo pačių revoliucijas. Kalba eina apie kolektyvinę ekstazę be Didžiosios Rezoliucijos. Fragmentacija – tai ne romantiška politinio gyvenimo agonija, o jo pirminė sąlyga, ir įtinklinimo sąlyga tik toliau transkribuoja šį procesą į programinę įrangą, į duomenų bazių struktūras.

    Paolo Virno rašo: „Socialinė gerovė sukuriama greičiau iš mokslo, iš bendro intelekto, nei iš individų sunešamo darbo. Reikiamą darbą, atrodo, būtų galima sumažinti iki visai nežymios gyvenimo dalies. Mokslas, informacijos, žinios apskritai, kooperacija – elementai, prisistatantys kaip esminė sistema, remianti gamybą – verčiau jie, nei darbo laikas“. Tai primeta kooperacijai išimties statusą. Tai ne taisyklė, ne kasdienio gyvenimo sąlyga; ji pasitaiko retai, yra neaiški ir nuolat ant išnykimo slenksčio. Virno neatrodo didelis skirtumas tarp darbo laiko ir ne darbo laiko. Būtent todėl yra tiek nežinomybės (ir smalsumo) apie kolaboraciją. Kokiame veiksme, darbe, geste, idėjoje nėra nė pėdsako kolaboracijos? Vis sunkiau ir sunkiau nustatyti skirtumą tarp kolaboracijos ir nekolaboracijos. Opozicija tarp vienišo genijaus ir daugiadisciplinės komandos skamba kaip keistas gyvenimo būdo pasirinkimas ir yra nebereikšminga.

    Grėsmingą situaciją žymi būdas, kuriuo kiekvienoje „tvirtoje“ ekonomikoje vyksta derybos. Kokie bendradarbiavimo požymiai lieka? Ar nuosavybės sąlygas galima (per)derinti toliau visais atžvilgiais, ar nuosavybės formos ir darbo padalijimas yra fiksuoti nuo pirmosios dienos? Kiek „sužlugdytų kolaboracijų“ galima ištverti? Gal žmonės kada ir buvo „socialūs gyvūnai“, bet tai nereiškia, kad jie veikia kaip skruzdės. Yra pakankamai bandos mentaliteto, ir dėl to yra sunku ar net neįmanoma propaguoti bendradarbiavimą kaip vertybę. Tuo pačiu išmintis kartu su žinojimu užtrenkė kelią atgal į Zaratustros šalį. Ne visuomenė mus sulaiko nuo individualizacijos. Esminis dalykas – įvertinimo metodas. Ar pažvelgiame atgal su pykčiu, iširus grupei?

    Sunku atsirinkti tarp būtinybės dirbti grupėmis, pavyzdžiui, kuriant didelius ir sudėtingus meno darbus, konferencijas, festivalius, protestus ar publikacijas, ir noro įveikti izoliaciją, kai atlieki individualų darbą. Daugeliui naujųjų medijų meno kūrinių bendradarbiavimas yra absoliuti neišvengiamybė, kadangi individualus menininkas paprasčiausiai neturi visų reikiamų sugebėjimų – ir pasirūpinti vizualizacijomis, 3D, ir garsu, ir montažu, ir atlikimu, ir dar pasirūpinti visais žmogiškųjų išteklių bei finansų procesais. Čia iškylantis klausimas – tai „pripažinimo ekonomija“ (kuri dar pati yra atskira tema…), sakykime, ar darbai bus kuriami vieno videomenininko vardu (pvz., Billo Violos), ar, labiau atsižvelgus į realybę, grupės vardu. Filmų pramonė, reikia manyti, turi ištisą titrų komponavimo istoriją – su mūšiais vardan teisės būti juose įrašytam. Žodis „kolaboracija“ primena man anonimines ankstyvojo renesanso tapybos dirbtuves ir kelią, kuriuo iš jų išaugdavo „individai“. Tai įvardijama apšvietimo procesu. O mūsų laikais individai, dirbantys kartu kaip grupė, vertinami kaip kažkas unikalaus[4].

    Metams bėgant pastebėjau, kaip žmonės domisi vidine grupės dinamika. Bendradarbiavimas skatina vojerizmą, kadangi trintis grupėje suvokiama kaip savaime suprantamas dalykas. Pasak išankstinių nuomonių, darbas kartu yra sunkus ir neišvengiamai baigsis dramatiškai. Daugiau kaip penkiolika metų mes su draugais kūrėme „neakivaizdinę teoriją“, pavadinę savo grupę „Adilkno“ (arba oland./vok. Bilwet) – Fondu nelegalioms žinioms siekti (angl. the Foundation for the Advancement of Illegal Knowledge)[5]. „Adilkno“ gausiai rašė apie bendradarbiavimą „trečiojo proto“, kuris iš prigimties skiriasi nuo individualių mąstysenų, prasme. Iš „Adilkno“ patirties išaugo intensyvus keturių metų bendradarbiavimas su Pitu Schultzu – dešimto dešimtmečio viduryje, auksinėmis „tinklo kritikos“ dienomis – kai sukūrėme „Nettime“ projektą. Dabar 99% mano kolaboracijų – virtualios. Darbas realiame gyvenime yra prabanga ir didelė pramoga.

    Kuo daugiau darbo atliekama internetu, tuo svarbiau suprasti technosocialinę mūsų naudojamų įrankių architektūrą. Prisiminkime, pavyzdžiui, lyties-mašinos santykį, apie kurį rašė vokiečių medijų teoretikai Friedrichas Kittleris ir Klausas Theweleitas, abu pabrėžę tokį produktyvų (deleuze‘išką) elementą kaip trikampis vyras-moteris-mašina.

    Kolaboracija – konkrečiai laisvoji kooperacija – skamba idealistiškai. Gal ji skirta žmonėms, besibodintiems savimi ar turintiems „ribotus sugebėjimus“? Juk galiausiai žmonės yra socialūs gyvūnai. Šia prasme turime būti technorealistai. Taip pat tyrinėtinas kultūrinės ekonomikos iškilimas ir būdas, kuriuo kūrybinės industrijos priverčia žmones dirbti grupėmis. Juk ekonominės inovacijos tinkluose yra viena principinių daugio sąlygų. Naujosiose medijose, IT srityje, o taip pat architektūroje ir dizaine tiek komandinio darbo, kad stulbina tai, koks prastas yra bendras šios temos suvokimas.

    Kova už komandinio darbo tokiose srityse kaip literatūra, vizualiuose menuose ar akademinėje sferoje pripažinimą, ko gero, niekad nebus laimėta. Institucijos nemėgsta dirbti su amorfiškomis socialinėmis struktūromis, nes atrodo, jog šiose nėra atskaitomybės. Čia turime pabrėžti skirtumą tarp organizuotų tinklų (žr. žemiau) ir įtinklintos organizacijos. Yra gana lengva įtinklinti organizacijas ir pradėti bendradarbiavimą tarp institucijų. Tikrasis iššūkis – transformuoti „organizuoto tinklo“ modelį – tikrąsias virtualias bendruomenes, tiesiogiai nesąveikaujančias realiame pasaulyje. Būtent sąsaja tarp realaus ir virtualiojo pasaulio apibrėžia bendradarbiavimo rūšį. Sekina bendradarbiavimas internetu, nepapildant jo susitikimais „realiame gyvenime“. Darbas internetu gali būt išties neefektyvus ir lėtas. Reikia turėti kantrybės, kad pasisektų. Kai kurie vis dar tiki, kad „komunikuojame šviesos greičiu“, bet taip visai nėra, jei dirbi prie sudėtingesnio projekto su grupe, išsibarsčiusia po visą pasaulį. Bendradarbiavimas tampa ypač įdomus, kai neformalūs tinklai pasiekia kritinę masę, tarkim, mažos išsibarsčiusios grupės suformuoja didesnį socialinį judėjimą ir sukelia įvykį (kaip tai vadina Alainas Badiou). Bet tai išimtis. Paskiros kolaboracijos nesiekia kurti istorinių įvykių.

    Tokiais atvejais kaip Pasaulio socialinio forumo (angl. World Social Forum), „Indymedia“ ar 2003 m. antikarinių protestų, įdomu stebėti, kaip šie judėjimai sprendžia „pakopiškumo“ problemą. Decentralizuotoms, autonomiškoms organizacijoms, taip pripratusioms prie fragmentacijos, neįsivaizduojamai sunku įvesti pakopas/hierarchiją ir sukurti dideles ilgalaikes struktūras. Tokiems hiperindividualistams kaip mes istoriniai įvykiai tapo karnavalo reikšmės (kaip rašo Bachtinas). Istorijos kūrimas patiriamas kaip it mažas fejerverkas, atitraukęs dėmesį nuo kasdienybės.

    [1] Žr. programos ir el. konferencijos archyvą bei laikraščio .pdf konferencijos tinklalapyje http://www.freecooperation.org/

    [2] Nettime, 2003 m. birželio 6 d., Science Fiction for the Multitudes,  www.nettime.org.

    [3] Virno, P. (2004). A Grammar of Multitude. Cambridge (Mass.): Semiotexte.

    [4] Tai sietina su Michaelo Hardto ir Antonio Negri parašymu „Daugyje“ (Multitude, 2004) apie kolaboraciją: „Mes kur kas protingesni kartu nei bet kuris iš mūsų atskirai. Atviras kodas ir kolaboratyvus programavimas neveda į sumaištį ir išeikvotą energiją. Tai iš tiesų veikia. Taigi vienas iš būdų suprasti daugio demokratiją yra atviro kodo visuomenė, t.y., visuomenė, kurios pirminis kodas yra atskleistas, kad visi galėtume bendradarbiauti spręsdami programavimo klaidas ir kurdami naujas, geresnes socialines programas“ (Multitude, Penguin Press 2004, p. 340).

    [5] „Adilkno“ archyvai – http://thing.desk.nl/bilwet.

    temos: bendruomenės, idėjos ir teorijos, tinklo kultūra, tinklo politika |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.