• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 5 prisijungę dabar
    • 2603266 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Geert Lovink: “notworking” principas: kritinės interneto kultūros koncepcijos (1 d.)

    | 2006-10-13 | 18:00
    temos: bendruomenės,tinklo kultūra

    Vienas ryškiausių interneto kultūros kritikų Geertas Lovinkas aptaria "tinklinimo kaip nedarbingumo" principą.

    Šia esė (ang. Networking is not working") pristatau tęstinį teorinį darbą, plėtotą per 2004-uosius – metus, kai dirbau dėstytoju Amsterdamo „Hogeschool“. Apsistosiu ties trim koncepciniais laukais: santykiu tarp daugio (angl. multitude), tinklo ir kultūros; kolaboravimo ir „laisvos kooperacijos“ praktikomis; ir galiausiai dabartiniais „organizuotų tinklų“ teorijos elementais.

    Notworking[1] principas

    Baigęs „Mano pirmąją recesiją“[2] (2003-iųjų vidury) susivokiau vėl įsitraukęs į praktikas, kurių didžiausias iššūkis buvo persikėlimas iš Brisbanės į Amsterdamą. Su „Hogeschool“ interaktyvių medijų mokyklos direktorės Emilie Randoe pagalba sudariau „skaitmeninės viešosios erdvės“ tyrimų grafiką, ir iš jo išsivystė Tinklo kultūrų institutas – įstaiga, kuri skleidžiasi tiesiog mums bekalbant. Galbūt dar per anksti pristatyti Tinklo kultūros teoriją. Verčiau suvokti instituto darbą kaip platų spektrą intervencijų, kuriose dera įtraukiantis tyrimų veiksmas, kritinės (tinklo) praktikų refleksijos ir galiausiai, bet ne mažiausiai – spekuliatyvūs pasiūlymai.

    1.     Daugis[3], tinklas ir kultūra

    George‘as Yudice‘as savo studijoje „Kultūros tikslingumas“[4] pažymi, kad požiūrį, grįstą įtarumu, mes perorientavome į kultūrą, ir lydint jos „įgimtam nuopuoliui“ – į taip vadinamą „produktyvų žvilgsnį“. Yudice‘as siūlo analizuoti kultūrą verčiau kaip resursą, o ne kaip prekę. Kultūra yra aktyvus ir potencialiai inovatyvus sektorius, pasižymintis sugebėjimu mobilizuoti pajėgas. Tai ypač taikytina interneto kultūrai. Žlugusieji dešimto dešimtmečio taškascom modeliai parodė, kokios atgrasios – ir klystančios – buvo komercinės pastangos, bandžiusios įtvirtinti komunikaciją tinkle kaip „vertę“, matuojamą „puslapio peržiūrėjimų“ skaičiumi. Socialinės veiklos vertimas finansiniais rodikliais pasirodė besąs pasivažinėjimas duobėtu keliu. Čia scenoje ir pasirodo Yudice‘o kultūra-kaip-resursas kaip naujas episteminis karkasas. Priešingai nuo Darwino „laimėtojas pasiima viską“ modelio, atstovaujamo libertarų „pionierių“, kultūra-kaip-resursas disponuoja įvairovės valiuta. Kultūra negali tarpti monopolio šešėlyje. Tinklo kultūra nėra išimtis, ir ja, kaip ir kitais resursais, turi būti rūpinamasi, kad ji būtų išlaikoma. Jai reikia mažų atstumų ir autonominių erdvių, kuriose grupių bei individų būreliai galėtų rutulioti savo praktikas. Vien infrastruktūros ir prieigos nepakaks. Kultūros negalima prilyginti laisvalaikiui, kurį „vartoja“vietiniai bei turistai – ji yra strateginis turtas. Šia prasme Richardas Florida su savo „kūrybingos klasės“ teorija[5] yra teisus. Kyla tik klausimas, kiek „kultūrinių industrijų“ programų tėra akių dūmimas siekiant pridengti struktūrines problemas Vakarų darbo rinkoje[6]. UAB „Kultūra“ neveikia. Ji geriausiu atveju sukuria gerb. Darbauską, o visa kita remiasi savanorišku darbu[7]. Negalima diskutuoti apie kūrybinių industrijų pakilimą apeinant platesnę „netikro“ darbo problemą (sutarčių nebuvimas, „laisvas“ grafikas, maži užmokesčiai, jokio sveikatos draudimo ir t.t.). Jei „kūrybinės industrijos“ kaip koncepcija nori būti reikšminga ir netapti programine dešimto dešimtmečio „naujosios ekonomikos“ šėlo (tik be akcinio kapitalo) versija, ji turės rimtai susidoroti su išsilaikymo problema. Kitaip nėra reikalo kalbėti apie naujas sąlygas, kurias sudaro skaitmeninės technologijos. Tada tiesiog verčiau apsiribokime kalbomis apie persitvarkymus esamose institucijose ir atsikratykime norų skelbti naujo sektoriaus susidarymą.

    Interneto kultūra išgyvena nuolatinę kaitą. Čia nėra linijinio augimo – nei žemyn, nei aukštyn. Vienintelis aiškus dalykas – tai vartotojų nevakariečių tiek absoliučiu, tiek santykiniu skaičiumi gausėjimas[8]. Su šiuo „kultūriniu posūkiu“, konkrečiai – mažėjančia anglų kalbos svarba ir „intranetų“ japoniškai, kiniškai ir t.t. atsiradimu – dauguma Vakarų interneto ekspertų dar tik turės susidurti. Priešingai nei nostalgijos apimti personažai, apibūdinantys internetą kaip degraduojantį mediumą nuo tada, kai jį apėmė komercializmas, – ar amžini optimistai, vadinantys jį šventu dalyku, galiausiai sujungusiu visas žmogaus nervų galūnes, tokie radikalūs pragmatikai kaip aš pabrėžia kompromisus, piktnaudžiavimo atvejus ir tokių aplikacijų kaip wiki, P2P, weblogai, kurie performuoja naujųjų medijų lauką, vystymą/si. Pagrindinis „tinklo kritikos“ priešas vis dar yra viešųjų ryšių prekybkalbė bei religinė didžiumos teorinės bei edukacinės medžiagos naujųjų medijų lauke prigimtis. Interneto kultūrizacija čia pat, ir tiek netinklo elitas, tiek technologijų geekai ar medijų aktyvistai žvelgia į šį lėtą, bet užtikrintą procesą su nerimu. Kultūrizacija, kaip pažymi Yudice‘as, nėra nekaltas procesas – jį seka „populiacijų mobilizacija ir valdymas“[9]. Negalima to vertinti tiesiog kaip kontrolės. Yudice‘ui demokratinis „skirtybių bendruomenių“ įterpimas yra būtinas ir pageidautinas tikslas. Tai, ką Yudice‘as įvardija „kultūros tikslingumu“, pabrėžia performatyvumą kaip fundamentalų šiandienio socialinio gyvenimo principą[10].

    Platesniame informacinių technologijų (IT) kontekste kultūrizaciją galima suvokti kaip anticipacijos momentą, taktinį atsarginį kelią – atoveiksmį užsitęsusiam inžinierių klasės Vakaruose nuosmukiui. Hegemoniškas IT mokslininkų, kaip išradėjų, vaidmuo lengvai suprantamas, bet jis negalėjo toks būti amžinai. Įvairios žinių sritys – nuo žmogaus-kompiuterio sąveikos iki vartojamumo ir naujųjų medijų studijų, kiekviena savo būdais – bylojo apie kultūros pasirodymą scenoje. Masiškai prisamdę IT darbuotojų tokiose šalyse kaip Indija mes galbūt galiausiai jau priėjome tokios būklės. Pagaliau išryškėjo ekonominės priežastys skirti daugiau dėmesio ekonominėms technologijų kultūros galimybėms. Jaučiama – bent jau švietimo sektoriuje – auganti būtinybė investuoti į „techninės“ IT darbo jėgos „programines“[11] žinias. Neseniai dar atrodė, it programuotojai ir multimedijos kūrėjai būtų iš Marso ir Veneros. Tapatybės, akcentuojant lytį, kūrimas, primestas vyrams koduotojams ir moterims dizainerėms bei komunikacijų personalui, vis dar buvo grindžiamas ekonominiais darbo pasidalijimo firmose sumetimais. IT pajėgų samdymas užsienyje, vykstantis tokiais sparčiais tempais, prisideda prie to, kad vyras koduotojas jau nebėra savaime suprantama duotybė, ir gali prasidėti „kultūrinis maišymasis“.

    Multimedijos kūrybos ir komunikacijos kursų, tokių kaip interaktyviosios medijos „Hogeschool“, pakilimas formuoja esminį atsaką į šias globalines transformacijas. Kol kas, pagal tinklo technologijų adaptavimo mastus, švietimo sektorius atrodo gana lėtas. Vidinė esamų disciplinų kova institucijose neleidžia pasiekti aukštesnio išsilavinimo srityje tikro inovatyvumo. Universitetai visame pasaulyje yra geležiniuose „Microsoft“ gniaužtuose. Nemokamos ar „atviro kodo“ principu grįstos programinės įrangos naudojimas marginalus, jei ne apskritai tiesmukai draudžiamas. Ir jei akademijos atliko esminį vaidmenį plintant internetui, tai metams bėgant jos šį pagrindą prarado ir dabar tik desperatiškai, kur ne kur bando atsigriebti kompiuterinių žaidimų kursais. Kalbant apie 2005-uosius, mobilių prietaisų studijos vis dar yra parengtinėje stadijoje. Tuo tarpu kultūrizacijos proceso dalis turėtų būti detalus studijavimas, kaip vartotojai sąveikauja su programomis ir daro įtaką tolesniam jų vystymui/si. Tinklo kultūros atsirado kaip „produktyvios frikcijos“ tarp tarpžmogiškosios dinamikos ir duotos programinės įrangos karkasų. Socialinė dinamika, besivystanti tarp tinklų, yra ne „šiukšlės“, bet esmė. Tinklų tikslas yra ne duomenų transportavimas, o sistemų kvestionavimas.

    Jau nebepakanka, pasako Yudice‘o, įrodyti, kad kiekvieno asmeninė kultūra turi savo vertę. Tai taip pat taikytina interneto tyrinėtojams ir tarp jų pastaruoju metu populiariam „etnografiniam“ požiūriui[12]. Internetas nebėra marginalus fenomenas, kurį reikia studijuoti ir pristatyti kaip ateivių gentį. Tinklo kultūros „kasdienio gyvenimo“ studijos buvo naudingos, bet nebeatrodo, kad šiandien jos būtų pajėgios mums teikti platesnį vaizdą. Vartotoją centru besirenkančios metodologijos turi tendenciją peržiūrėti pakitimus infrastruktūros, programinės įrangos, sąsajų ir organizacijų lygmeniu. Staigūs pasikeitimai masinėse vartotojams skirtos elektronikos rinkose neįvertinami, kaip ir globaliniai konfliktai, susiję su intelektinės nuosavybės padėtimi. Vietoj to matome tik nesėkmes atskiriant vartotojų „mikrolygmenį“ nuo visuomenės „makrolygmens“. Tinklo kultūrų tyrimai reikalauja daugiau nei vien „virtualių bendruomenių“ studijos.

    Laikas paieškoti elementų, galinčių sudaryti tinklo teoriją, išeinančią už postmodernios kultūros studijų ir etnografinių socialinių mokslų ribų. Naujųjų medijų studijoms reikia „naujųjų medijų kalbos“, kalbant su Levu Manovichiumi[13], o ne mokslacentriškos „Bendrosios tinklų teorijos“. Suvokimas, kad tinklai nėra grįsti atsitiktine tvarka ir pasižymi struktūra, gali reikšti sensacingą įžvalgą mokslininkams, bet neturėtų nustebinti kritiško interneto auklėtinio.

    Įdomu stebėti, kaip „daugio“ (angl. multitude) teoretikai dorojasi su vartotojų ir tinklų sampratomis. Terminas „daugis“ vartojamas kaip alternatyva „liaudžiai“ (angl. people), sąvokai, kuri artimai siejasi su nacijos statusu. Visai panašiai kaip kultūros studijos pakylėja iš pasyvių vartotojų ir stebėtojų sferos į „prosumerių“[14] ir dalyvių[15] lygį, taip daugis išreiškia darbo jėgos įvairovę, atsiribojant nuo homogeniškos klasės sampratos, kai susikoncentruojama ties „proletarais“. Michaelas Hardtas ir Antonio Negri panaudojo daugio koncepciją, kad įvertintų šiandienius socialinius darinius globalizuotame pasaulyje[16].

    Jei tinklai vargiai atliko kokį nors vaidmenį jų populiariojoje knygoje „Empire“ (2000), tai „Multitude“ (2004) centrinė tema yra tinklas kaip organizacijos forma. Pasak Hardto ir Negri, „daugis turi būti suvokiamas kaip tinklas – atviras ir besiplečiantis tinklas, kuriame visos skirtybės reiškiamos laisvai bei lygiai, tinklas, teikiantis su(si)ėjimo priemonių, kad galėtume kartu laisvai dirbti ir gyventi“. Nepriskirdami gėriui ar blogiui, Hardtas ir Negri regi tinklus kur bepažvelgsi – karinėse organizacijose, socialiniuose judėjimuose, verslo dariniuose, migracijos maršrutuose, komunikacijos sistemose, fiziologinėse struktūrose, lingvistiniuose ryšiuose, neuronų perdavimuose ir net asmeniniuose santykiuose.

    Po 2001 m. rugsėjo 11-osios ir priešas nebėra vieninga suvereni valstybė, bet greičiau tinklas. Kitaip tariant, priešas yra kitos formos. Ir pasak „karo prieš terorizmą“ strategų, internetas nepakankamai pasirengęs atremti įtinklintą priešą. Daugio autoriai pristato išplitusius tinklus kaip bendrą sąlygą. Hardtas ir Negri nenori pasakyti, „kad tinklų nebuvo anksčiau ar kad smegenų struktūra pasikeitė. Tiesiog tinklas tapo bendrąja forma, kuri linksta apibrėžti būdus, kuriais mes suprantame pasaulį ir savo veiklą jame. Svarbiausia iš mūsų perspektyvos, kad tinklai yra kooperatyvių ir komunikatyvių santykių organizavimo/si forma, kurią diktuoja nematerialioji gamybos paradigma. Tinklo forma taikoma visiems valdžios aspektams taisyklių efetyvumo požiūriu, kadangi didžiosios organizacijos, pagrįstos griežta nuo-viršaus-žemyn hierarchija, yra akivaizdžiai nelanksčios ir valdymo požiūriu primena košmarą. Paskirstyti santykiai kur kas atviresni pokyčiams.

    „Kovoti prieš tinklą reikia tinklu“, rašo Hardtas ir Negri. Tačiau tinklai gali būti ir netinkama forma kovai laimėti. Hardtas ir Negri pristato tinklą kaip logišką partizaninės kovos reinkarnaciją. „Kova tinkle remiasi ne disciplina; jos pirminės vertybės yra kūrybingumas, komunikacija ir saviorganizatyvi kooperacija“. Ji pirmiausiai koncentruojasi ne į priešą, o į vidų. Tinklai – tai geriausia garantija, kad neatsiras izoliuotų ląstelių, svajojančių apie ginkluotą susidūrimą, savižudišką sprogdinimą/si ir t.t. Tinklas pirmiausiai kvestionuoja visas esamas ir šiuolaikines organizacijų formas – nuo politinės partijos ir jos leninistinio modelio iki liaudies armijos ir, mano nuomone, net socialinio judėjimo bei to, kas jame liko iš nevyriausybinės organizacijos. Tinklai kasasi po autoritetu ir valdžia, nors visiškai jų neeliminuoja, ir sprendimų priėmimą daro kone neįmanomu. Jie dekonstruoja galią bei atstovavimą ir negali būti pasitelkti tiesiog kaip instrumentas save iškėlusių grupių. Iš tikrųjų tinklai padeda daugeliui įvykių neįvykti. Tai ne visuomet bus tinkamiausia priemonė aktyvistui, bet taip jau ji užprogramuota: neleisti pasikartoti istorinėms tragedijoms. Jau pakanka pralaimėtų kovų ir organizuoto idealizmo atvejų, pasibaigusių genocidu. Tačiau tinklai ne tik užbaigia istoriją, jie ir kuria savuosius politikos scenarijus.

    Kurgi tie „virtualieji intelektualai“[17], kurie technologijų teikiamomis sąlygomis papildė savo veikimo būdus? Kiek libertariškų vertybių jie inkorporuos? Kiek dar užtruks, kol triukšmingasis dešimtas dešimtmetis, nuo Berlyno sienos griuvimo ligi taškųcom griuvimo, bus visiškai suvirškintas? Kiek jie žinos apie nemokamą programinę įrangą bei atvirą kodą supančias diskusijas? Kuo giliau kompiuterių tinklai įsiskverbia į akademiją, tuo šie klausimai tampa svarbesni. Naršyklės, operacinės sistemos ir paieškos varikliai nėra neutralūs instrumentai – juose užprogramuoti socialiniai, kultūriniai ir estetiniai mechanizmai. Pabrėžti buvimo įtinkintu svarbą – tai viena. Kas kita yra suprasti pačią tinklų architektūrą. Naujųjų medijų aktyvistų, menininkų ir teoretikų užduotis yra perimti iniciatyvą ir ne tik imtis kritinių tyrimų, bet ir medijuoti rezultatus auditorijų daugiui.

    Savo knygoje „Protokolas: kaip kontrolė tęsiasi po decentralizacijos“ (angl. Protocol, How Control Exists after Decentralization, ) Alexas Galloway’us perkelia tinklo teoriją žingsniu į priekį. Pradėdamas nuo tų pačių teoretikų kaip ir Hardtas su Negri, jis panaudoja savo įžvalgias tinklo veikimo žinias, kad suformuluotų savo „protokolo“ teoriją. Pasak Galloway‘aus, mes turėtume atsikratyti mito, kad internetas yra chaotiškas. Protokolas grindžiamas dviem viena kitai prieštaraujančiomis mašinomis: viena radikaliai paskirsto kontrolę autonomiškiems vienetams, kita atiduoda ją griežtai apibrėžtoms hierarchijoms. Tinklai gali panaikinti senąsias valdžios formas, hierarchijas ir biurokratiją, bet kartu ir įdiegti naują režimą, kurį Gilles Deleuze‘as pavadino „kontrolės visuomene“. Tinklai nuolat pasikasa po stabiliomis pertvaromis tarp vidaus ir išorės. Tačiau provokuodami laisvėjimo jauseną, jie pasiduoda kasdieniam gyvenimui, tapdami idealiomis kontrolės mašinomis.

    Pripažinkime: kapitalizmui be frikcijų tinklai nereikalingi. Jam gali nereikėti net ir Galloway‘aus protokolų. Viskas, ko jam reikia, tai nestringąs duomenų perdavimas (serveriui iš kliento, t.y., prašom be jokių p2p). Jis siekia paskirstymo be tinklų. Štai kodėl networking šiandien tampa notworking. Nevyktų perdavimas, jei nebūtų trikdžių linijoje. Spamas, virusai ir tapatybių vagystės nėra atsitiktinės klaidos ar nesėkmės kelyje į technologinę tobulybę. Tai konstituciniai vakarykštės tinklo architektūros elementai. Tinklai kelia neformalumo lygmenis, o kartu – ir triukšmo lygį, sąlygojamą pleptelėsimų, nesusipratimų ir kitų labai jau žmogiškų klaidų. Protokolų teorija yra retrogradiška ta prasme, kad stengiasi paaiškinti, kaip tinklai buvo kuriami pastaraisiais dešimtmečiais. Bet kaip ir daugelis naujųjų medijų teorijų, ji neužbėgo už akių kovai tarp libertariškų principų (atvirumui, savireguliacijai ir kt.) ir neokonservatizmo, įsigalėjusio po rugsėjo 11-osios ir užtildžiusio „protokolą“ savo saugumietišku Karo prieš terorizmą diskursu.

    Esminis mano pastarųjų tyrinėjimų klausimas – kaip tinklai dorojasi su „frustruotaisiais“, tais, kurie pažeidžia konsensuso kultūrą. Po rugsėjo 11-osios ir ją sekusio globalinio saugumo režimo tai nebėra toks jau keistas klausimas. „Tikrųjų tikinčiųjų“ amžius pasibaigė; masių psichologas-mėgėjas Erikas Hofferis aprašo šį XX amžiaus fenomeną savo masinių judėjimų studijoje[18]. Tinklai iš esmės yra kliūtis tiems, kas nori paaukoti savo gyvybę vardan švento tikslo. Tinklų naudojimas propagandiniais tikslais įmanomas, bet ne toks efektyvus kaip laiko patikrintos transliacinės medijos. Priešingai nei prieš šimtą metų, „frustruotieji“ nebedominuoja tarp pirmųjų judėjimų sekėjų. Šiandieniai frustruotieji yra nihilistai, apsiginklavę tobulomis prieinamos technikos žiniomis. Frustracija, pasak Hofferio, gali pagimdyti „tikrąjį tikintįjį“, tačiau online dialoguose ji prastas partneris.

    Tinklo šerdis yra greičiau troškimas, nei nepasitenkinimas. Šiandienis kankinystės atmetimas stumia „frustruotuosius“ į tinklų pakraščius, taip jie netenka prieigos. Tai kelia klausimą apie tinklų „išorę“. Jei visa galia skleidžiasi tinkluose, kas atsitinka ištrintiesiems tinklo visuomenės subjektams? Sunku įsivaizduoti, kad tokie individai tinklintųsi tarpusavyje. Vakarų elito sluoksnių ir jų masinių medijų apsėdimas islamo fundamentalizmu neatsako į nė vieną šių pasijų ir įtampos centrų, supančių šiandienę tinklo visuomenę. Viskas, ko tuo pasiekiama – tai kuriama svetimybės ir išorinių jėgų, priešiškų globalinei civilizacijai, iliuzija, tuo pat metu gudriai išfiltruojant šios infrastruktūrą.

    Radikalioji moralė neapsikrauna nuomone. Štai čia tinklo visuomenės diskursas ir susiduria su savuoju Vaterlo. Tiesiog todėl, kad tinklo diskursas negali integruoti – tik įsivaizduokime – išorinių požiūrio taškų. Čia Castellsas susitinka su savo marksizmo kolegomis Negri bei Hardtu, o Jėzuitų ryšiai ištirpsta didžiojoje Trečiojo Kelio centrifugoje. Tinklai aiškiai posthumanistiški. Čia nerasi „natūraliausio žmogiško elgesio“. Tinklai yra sudėtingos technosocialinės aplinkos, neigiančios supaprastintas redukcijas. Jie yra stambių apimčių galios transformatoriai. Jei tinklai turėtų panaikinti galią kaip tokią, tai… pirmą tokį tinklą dar reikia sukurti. Geriausiu atveju galime aprašyti tinklo kultūras atsiribodami nuo gėrio ir blogio, pagal geriausias romano tradicijas, siekdami psichologinės Prousto gelmės, socialinės dramos à la Victoras Hugo ar tokio gilaus susaistymo kaip hiperteksto meistro Jameso Joyce‘o darbuose.

    [1] Pavadinimu turima omeny angliška frazė networking is notworking (darbas tinkle yra ne darbas), reiškianti, kad pokalbiai tinkle atitraukia nuo svarbių darbų, kurie turi būt padaryti. Pirmąkart ją išgirdau dešimtojo dešimtmečio pradžioje naudojamą milijardieriaus George‘o Soroso, kuris skeptiškai žiūrėjo į galimybę kurti kultūrinius tinklus kaip savo paties labdaros organizacijos dalį.

    [2] Geert Lovink (2003). My First Recession: Critical Internet Culture in Transition. Rotterdam: V2/NAi.

    [3] Angl. multitude. Michaelo Hardto ir Antonio Negri mintys šia tema tekste dar bus aptartos. Lietuviškas terminas daugis labiau naudojamas filosofijoje, čia jis atspindi socialinį darinį, artimą „masėms“ – vert. past.

    [4] George Yudice (2003). The Expediency of Culture. Durham and London: Duke University Press.

    [5] Richard Florida (2002). The Rise of the Creative Class. New York: Basic Book.

    [6] Apie kūrybinių industrijų kritiką galima paskaityti Nedo Rossiterio ir Danny Butto darbuose, pvz., http://amsterdam.nettime.org/Lists-Archives/nettime-l-0212/msg00057.html.

    [7] Angl. Culture Inc. is not working. It produces, at best, McJobs and mainly runs on voluntary labour.

    [8] Žr. http://www.internetworldstats.com/stats.htm.

    [9] George Yudice (2003). The Expediency of Culture. Durham and London: Duke University Press, p. 20

    [10] Ten pat, p. 28

    [11] Originale angl. hardcore ir soft, plg. hardware ir software, t.y., techninė ir programinė įranga – vert. past.

    [12] Žr. Interneto tyrinėtojų asociacijos tinklalapį: http://www.aoir.org/

    [13] Turima omeny įtakinga medijų teoretiko knyga. Lev Manovich (2001). The Language of New Media. Cambridge (Mass.): MIT Press.

    [14] Angl. prosumer, t.y., producer+consumer (žr. McLuhano ir Barringtono Nevitto mintį knygoje „Take Today“, kad elektra padarys vartotojus gamintojais. Patį terminą nukalė futurologas Alvinas Toffleris 1980 m.) arba proffesional consumer – vert. past.

    [15] Angl. user. Šią sąvoką įprasta versti kaip vartotoja/s, lig šiol taip buvo daroma ir šiame tekste.

    [16] Michael Hardt & Antonio Negri (2004). Multitude: War and Democracy in the Age of Empire. New York: The Penguin Press.

    [17] Daugiau apie virtualiojo intelektualo vaidmenį – Geert Lovink (2002). Dark Fiber. Cambridge (Mass.): MIT Press, pp. 30-40.

    [18] Hoffer, E. (1951). The True Believer. New York: Harper and Row. T.p. žr. mano Dark Fiber skyrių, skirtą “masinei tinklo psichologijai”.

    temos: bendruomenės, tinklo kultūra |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.