• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2451276 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Geert Lovink: naujosios medijos, menas ir mokslas: pasižvalgymai kitapus oficialaus diskurso (2 d.)

    | 2006-04-20 | 15:54
    temos: esė,idėjos ir teorijos,medijų studijos,mokslas ir technologijos,naujosios medijos

    Medijų kritikas Geertas Lovinkas tęsia savo įžvalgas apie naujųjų medijų santykį su menu ir mokslu.

    Pirma esė dalis.

    Elektroninis menas ir taškaicom (angl. dotcoms)

    Trumpam atkreipkime dėmesį į kiek specifiškesnį trūkstamo ryšio tarp naujųjų medijų meno ir taškascom klausimą. Paviršutiniškai žvelgiant atrodo, kad 2000-2001 metų „nusivylimas technologijomis“ (angl. „tech wreck“) ir vėliau sekę su tuo susiję skandalai naujųjų medijų menui nepadarė jokios įtakos. Mane visuomet šokiruodavo vangi naujųjų medijų praktikų reakcija į taškascom manijos pakilimą ir nuosmukį. Atrodė, lyg jos būtų buvusios paraleliniai pasauliai su menu, gerokai atsiliekančiu nuo įvykių. Nebuvo netgi jokios „dvasinės pertekliaus nuojautos“. Informacinių technologijų pasaulis stabilizuojasi, o nuolat kintanti jų vertė pasaulio akcijų rinkoje atrodo šviesmečiais nutolusi nuo naujųjų medijų meno galaktikos. Teorinis naujųjų medijų kultūros suklestėjimas įvyko 10 deš. pirmoje pusėje, prieš pat pasaulinio interneto tinklo iškilimą. Teoretikai ir menininkai nekantriai užsikabino už dar neegzistuojančių ir neprieinamų technologijų, tokių kaip virtuali realybė. „Kibererdvė“ sukūrė gausybę mitų. Įnirtingai buvo svarstomos įkūnijimo ir identiteto problemos.

    Vos po penkerių metų, interneto akcijoms nesulaikomai kylant, intelektualų ir menininkų rateliuose iš pradinio entuziazmo nedaug kas liko. Menininkas-virtualybės ekspertas neteko savo aukšto statuso, neilgai turėto 10 deš. pirmoje pusėje, kuomet menininkai galėjo demonstruoti savo multimedijinį pajėgumą. Atsiradus galimybei koncepcijas pakeisti pinigais, idėjų turintiems žmonėms nebeliko vietos. Tūkstantmečių sandūroje menininkai ir teoretikai prarado įtaką publikos turimai naujųjų medijų sampratai. Tai, kas galėjo tapti populiariąja kultūra, pavirto savin besitraukiančiu mikrokosmosu.

    Taškascom kultūra buvo gana atvirai „antimeniška“. Teigta, kad pelnas turėtų būti iš naujo investuojamas į informacinių technologijų sektorių ir paverstas akcijomis, o investuoti į meno kūrinius, kaip buvo daroma seniau, neverta. Technologijos pačios savaime buvo menas, o norint įrodyti šią tariamą tikrovę menininkų nereikėjo. Tikrieji menininkai buvo kompiuterastai. Taikomasis menas, kaip pvz., dizainas, buvo „kietas“, bet jo vaidmuo vis dėlto neturėtų būti pervertintas: jis buvo tiesiog ilgainiui įsigalėjęs abstraktus bevaizdis kodas, o ne vaizdų pasaulis. 10-tojo dešimtmečio kiberkultūra kovojo su tuo pačiu paradoksu.

    Laikui bėgant eksperimentinė technokultūra prarado ryšį su „netikrais pinigais“ (angl. „funny money“). Tad šiame sektoriuje nebuvo vystomas joks komercinis menas, ir ne itin stengtasi išspręsti distribucijos ir pajamų/turto krizę. Taigi didžioji naujųjų medijų meno dalis yra realizuojama padedant vyriausybei, kuri griežtai kontroliuoja ir vadovauja produkcijai. Tiesiog nuostabu įdėmiai stebėti, kaip pseudo-nepriklausomi organai prižiūri naujųjų medijų meno sferą, demonstruodami galią nedidelių individualių paraiškų atžvilgiu. Tai savo ruožtu paaiškina santykinę šiaurės Europos šalių, Austrijos, Kanados ir Australijos svarbą. Didžioji dalis JAV sukurtų kūrinių atsirado universitetuose ir/arba yra finansuojami įvairiausių fondų. Paskutiniaisiais metais naujųjų medijų meną apėmė vis augantis sąstingis, turint omeny tiek koncepcijas, tiek valstybinį finansavimą. Atsiradus šimtams milijonų naujų vartotojų, besiveržiančių į tinklą, ir jau daugiau kaip bilijonui mobiliųjų telefonų vartotojų, naujųjų medijų menas pasirodė nepajėgiąs žengti koja kojon su sparčiais pokyčiais ir turėjo užsidaryti savo menkai lankomų festivalių ir kūrybinių dirbtuvių pasaulyje.

    Nors geranoriškumo meldžiančios naujųjų medijų meno institucijos vis dar pristato savo menininkus kaip dirbančius technologijų vystymosi priešakinėje linijoje ir bendradarbiaujančius su meno mokslininkų sfera, tikrovė atrodo kur kas kitaip. Daugiadisciplininis geranoriškumas kaip niekad sunykęs. Menininkų pagaminami naujųjų medijų produktai geriausiu atveju yra „parodomasis dizainas“, toks, kokį savo knygoje „Snap to grid“ aprašo Peteris Lunenfeldas. Darbas dažnai net nepasiekia tokio lygmens. Toks naujųjų medijų menas, kokį jį suvokia tokios institucijos kaip Ars Electronica, ISEA, Transmediale ir nesuskaičiuojamas kiekis edukacinių programų, retai pasiekia auditorijas kitapus jų vidinės subkultūros. Kas pozityviai šnekant galėtų būti įvardinta kaip herojinė kova už savireferentiškos „naujųjų medijų meno sistemos“ įsteigimą per pašėlusią darbų, koncepcijų ir tradicijų diferenciaciją, gali taip pat būti suvokiama ir kaip akligatvis. Svarbiausi muziejai ir kolekcionieriai paprasčiausiai niekada nepriims naujųjų medijų. Bet kuriuo atveju, kam laukti keletą dešimtmečių? Didžioji dalis naujųjų medijų meno kūrinių, eksponuojamų ZKM Karlsruhėje, Linco Ars Electronica centre, ICC Tokijuje arba Melburne esančiame Australijos judančio atvaizdo centre (Australian Centre for the Moving Image) yra beviltiški savo nekaltumu, nebūdami idėjiškai nei kritiški, nei radikaliai utopiniai. Būtent dėl šios priežasties naujųjų medijų meno sektorius, nepaisant nuolatinės jo plėtros, vis labiau izoliuojasi nepajėgdamas nukreipti dėmesį į šiandienos globalizuoto pasaulio problemas. Taigi nenuostabu, kad šiuolaikinių (vizualiųjų) menų pasaulis dešimtmečių dešimtmečiais tęsia seną tylųjį interaktyvių naujųjų medijų darbų boikotą galerijose, meno festivaliuose, bienalėse ir tokiuose renginiuose, kaip Documenta. Santykinė naujųjų medijų meno izoliacija galėtų iš dalies paaiškinti ir augantį „kūrybinių industrijų“ diskursą, kuris atvirai pristato save kaip išeitį iš apgailėtinos politikos, susijusios su valstybės finansuojamais menais ir edukacijos verslais. Vis dėlto ironiška, kad „kūrybinės industrijos“ kaipo tokios anapus valstybinės politikos karalijos neegzistuoja.

    Kritinis meno ir kultūros vaidmens šiandieninėje tinklo visuomenėje permąstymas atrodo būtinas. Ar menininkai būtų laimingesni galėdami dirbti „kūrybinėse industrijose“ ir nebebūti kankinami klausimų ar jie gamina „meną“, ar ne? Žinoma, egzistuoja diskursyvinis teisėtumas, laukiantis migruojančiųjų į Kūrybines Industrijas, bet kiek tas atsiperka, bus aišku ateityje. „Informacijos ekonomikai“ vis dar nepavyksta iš turininės produkcijos išspausti vertę, o jeigu jau reikia daryti pinigus, pasipelno bet kas, kas tik valdo intelektinės nuosavybės teises – paprastai ne kūrybinis prodiuseris, o kažkas, atliekantis serviso aprūpinimo vaidmenį. Tad koks gi skirtumas tarp menininko ir pardavimų agento šiame scenarijuje?

    Pažvelkime anapus taktinių žaidime dalyvaujančių žaidėjų intencijų. Menininkas-inžinierius, besikrapštantis po alternatyvias žmogaus-mašinos sąsajas, socialinę programinę įrangą, alternatyvias naršykles ar skaitmeninę estetiką, puikiai tvarkydavosi jam primestame vakuume. Paskutiniaisiais dešimtmečiais tiek mokslas, tiek verslas sėkmingai ignoravo kūrybinę bendruomenę. Dar blogiau, kalbant apie „praktiškumą“, menininkai kuo puikiausiai buvo pašalinti. Pasipriešinimo judėjimas prieš tinklo dizainą, vadovaujamas praktiškumo guru Jakobo Nielseno, yra geras šios tendencijos pavyzdys. Pagalbiniu faktoriumi galėjo būti kolektyvinio viešpatavimo baimė. Creative Commons teisininkas Lawrence‘as Lessigas teigia, kad pats interneto išradimas yra pavojuje. Tuo tarpu kai jaunoji karta atsuka nugarą specifinėms su naujųjų medijų menu susietoms problemoms ir tampa nesusivienijusiais aktyvistais, užsiima kokiu nors tinklo dizainu pragyvenimui, dėsto šen bei ten arba apskritai pakeičia profesijas. Po krizės internetas sparčiai prarado savo vaizdingą patrauklumą. Failų mainai ir mobilieji telefonai gali tik laikinai užpildyti vakuumą. Būtų beprotiška ignoruoti šias tendencijas. Naujosios medijos neteko savo magiškų burtažodžių; kažkada tokie kerintys prietaisai tapo kasdieninio gyvenimo dalimi, panašia į radiją ir dulkių siurblį. Ši ilgalaikė šiuo metu įsivažiuojanti tendencija rimtai pakerta naujųjų medijų ateities tikslus apskritai.

    Naujosios medijos kaip kartų karas

    Kita naujųjų medijų tabu tema yra kartų problema (angl. generationalism). Videotechnologija ir brangios interaktyvios instaliacijos priklausė „vaikų bumo“ (angl. baby boom) kartai (gimusiai po II pas. karo – vert.), o 1989-ųjų karta gavo nemokamą internetą. Bet tinklas pasirodė besąs spąstai jaunuoliams. Senstančių „vaikų bumo“ kartos atstovų rankose liko tikrieji turtai, pozicijos ir valdžia, o jų įpėdinių spekuliacija naujųjų medijų augimu liko nematerializuota. Rizikos kapitalui ištirpus vis dar nėra tinkamos ilgalaikės interneto įplaukų sistemos. Po parodomojo dizaino nebėra jokios gyvybės. Lėtai dirbantis edukacinis biurokratizmas dar neužsikrėtė naujųjų medijų negalia. Universitetai dar tebėra naujųjų medijų fakultetų steigimo kelyje. Bet kažkuriuo momentu tai baigsis. Apie penkiasdešimt aukštų pareigūnų ir vicekanclerių turėtų jaustis puikiai dėl savo nepaliaujamo sabotažo. „Pozityvioji karta“ (Wanadoo)[i] neturi darbo ir yra nusivylusi.

    „Kas gi vis dėlto naujo tose naujosiose medijose?“ klausia „vaikų bumo“ karta. Kompiuteriai negeneruoja naratyvinio turinio, nors pasauliui dabar reikalinga reikšmė, o ne tuščias ironiškas tinklo menas. Technologijos viso labo tebuvo akių dūmimas, išreklamuotas „Enron“[ii] ir WorldCom[iii] kriminalų. Studentams pakanka kartkartėm pasinaudoti el. paštu ir panaršyti po tinklą, prižiūrimą filtruojamo ir kontroliuojamo intraneto. Šiai ciniškai argumentacijai galima atsikirsti nebent tuo, kad tokiu atveju mes nedelsiant turime išanalizuoti godaus 10-tojo dešimtmečio ideologiją ir jo technolibertarizmą. Jeigu skubiai neatribosime naujųjų medijų nuo tos epochos ir toliau žaisime ta pačia retorika, naujųjų medijų sektoriaus izoliacija anksčiau ar vėliau pasibaigs jų mirtimi. Apskritai pakeiskime šį naujųjų medijų triukšmelį į kažką įdomesnio – kol to už mus nepadarė kiti. Troškimas Nusilenkti Mokslui tėra bejėgiškas paaugliškas mostas.

    Viena išeitis iš šios antraeilės pozicijos galėtų būti dėmesys socialiniam mokslinės produkcijos aspektui, kuo užsiima Bruno Latouras ir kiti. Anot jų teorijos, mokslinis darbas susideda iš nevienalyčių elementų (žiurkių, testavimo tūbelių, kolegų, žurnalų straipsnių, finansuotojų, subsidijų, mokslinių konferencijų pranešimų ir t.t.) suregistravimo ir sugretinimo, o tam reikia nuolatinės vadybos. Jie prieina išvadą, kad mokslininkų darbas yra „vienalaikė socialinių kontekstų, iš kurių jie suformuoja laboratorijas, rekonstrukcija, tuo pačiu metu atkuriant ir susiejant socialinius ir gamtinius kontekstus, su kuriais yra dirbama“.

    Jungtinių valstijų performansų menininkė Coco Fusco Nettime naujienlaikraštyje (sausio 26, 2003) yra kritikavusi biotechnologinį meną. „Biotech menininkų teigimu, jie naujai apibrėžia meno praktiką ir todėl senosios taisyklės jiems negali būti taikomos“. Fusco nuomone, „biomeno herojiška poza ir nepaveikumas kritikai po kurio laiko pradeda atrodyti tuštokai ir savanaudiškai, ypač egzistuojant tokiam stipriam poreikiui priklausyti svarbiausioms meno institucijoms, universitetų meno fakultetams, meno mokymo planams, meno pasaulio pinigams ir meno spaudai“. Žvelgiant iš šios marginalinės pozicijos, postžmogiškos biomeno svajos peržengti kūną galėtų būti suvokiamos veikiau kaip troškimas peržengti savo pačių marginališkumą, nepritapimą nei prie „vizualiųjų menų“, nei prie „mokslo“. Coco Fusco: „Daugybės biotech meno rėmėjų bandymai aukštinti savo siekius it jie būtų paprasčiausiai moksliniai ar estetiniai pomėgiai man atrodo nesąžiningi. Jau pati jų naudojama žmogaus transcendencijos retorika yra smurtinis naikinimo aktas, savininkiškas diskursas, įteisinantis „vergų“ kaip kitų, kurie turi būti valdomi, sukūrimą“. Na gerai, bet kas tuomet, jeigu visa tai telieka svajone, žmogaus-mašinos sąsajos prototipais, kurie, kaip ir parodomasis dizainas, nenuveda niekur. Į socialiai izoliuotą naujųjų medijų meno padėtį tokioje kritikoje neatsižvelgiama. Kad Fusco retorika galėtų funkcionuoti, Biotech menas turėtų būti visagalis.

    Coco Fusco beda pirštu į menininkus, „lankančius „tikrų“ mokslininkų susitikimus, bet tokiame kontekste tampančius mokslo populiarinimo patarėjais, kas vargiai galėtų būti pavadinta lemiama intervencija į mokslines institucijas“. Menininkai nėra „geresni mokslininkai“, o mokslinis procesas nėra geresnis būdas kurti meną negu kuris nors kitas, rašo Fusco. Jos išvada: „Pagarbos žmogaus gyvenimui praradimas yra neabejotinai kiekvienos militaristinės avantiūros silpnoji vieta, slypinti rasinių ir klasinių idėjų šaknyse, kurios amžių amžiais pateisindavo smurtinį mokslo naudojimą. Nemanau, kad esama bent menkiausios priežasties tikėti, esą toks mokslo tipas staiga pradings vien dėl to, kad kai kurie menininkai biotechnologijose atranda grožio“. Lieka atviras klausimas, kur pradingo radikali (bio-) mokslo kritika ir kodėl naujųjų medijų (meno) kanonas vis dar tebėra tokioje primityvioje, regresyvioje stadijoje. Coco Fusco pastaba buvo parašyta dar prieš tai, kai FTB 2004 m. viduryje suvaržė „Critical Arts Ensemble“ (liet. „Kritinių menų ansamblį“), kadangi jie buvo įtariami biotechnologinio teroro eksperimentais. Tačiau tai neįtakoja visos jos argumentacijos.

    Tapsmas

    Vakarietiškam „naujųjų medijų menui“ trūksta pranašumo, suverenumo, apibrėžtumo ir krypties pojūčio. Kiekviename virtualiame kiberįvykyje galime paliudyti „skaitmeninio nepilnavertiškumo“ tendenciją. Politiškai naivi technologinio meno krapštukų poza neatsipirko. Nei mokslo, nei meno pasaulis nekreipia dėmesio į geranoriškus jo projektus. Menininkai, kritikai ir kuratoriai pavertė save technologijų, o ypač „biomokslų“ keliaklupsčiautojais, nesėkmingai maldaujančiais „tikrų“ biomokslininkų dėmesio. Tokia ideologinė pozicija išaugo iš nelengvai paaiškinamo neišmanymo. Čia eina kalba apie subtilų mentalitetą. Slaptose universitetų ir meno institucijų laboratorijose tarp dominuojančio mokslo ir jo vergų naujųjų medijų menininkų vyksta kultinė praktika, karštai palaikoma nuoširdžiai susidomėjusių susivienijusių buržua elementų, tarybos narių, profesorių, mokslo rašytojų ir žurnalistų, kuriančių technokultūrinę darbotvarkę. Čia nekalbama apie kokią nors „technologijų šlovinimo“ formą. Susivienijęs pasaulis nesidomi naujųjų medijų menu, nes šis galų gale yra pernelyg abstraktus ir ryškiai stokoja seksualinio patrauklumo. Nepadarykite šios klaidos. Naujųjų medijų menas nėra vien suvienytų interesų tarnas. Anšlagas neįvyko dėl paprastos priežasties: nebuvo pradinio susidomėjimo, nuo kurio būtų galima pradėti. Jeigu tik tai būtų taip paprasta. Naujųjų medijų meno kaltinimas technologijų „šlovinimu“ yra banalybė, kartojama vien blogai informuotų pašalinių; o susidomėjimas biomokslais gali būti nesunkiai pristatytas kaip (slaptas) troškimas dalyvauti antžmogiškame mokslo „logoso triumfe“, bet aš čia to nedarysiu. Mokslininkai iš savo pusės niekinamai žvelgia į vodeviliškas sąsajas ir gerų paskatų vedamą mėgėjiško technologinio meno fatališkumą. Žinoma, jie nieko nesako. Bet lengvos šypsenos jų veiduose liudija šviesmečių pločio kultūrinę spragą. Čia pat yra ir rafinuotas tarpusavio nesupratimas. Nuolat augant interneto, mobiliųjų priemonių ir skaitmeninės elektronikos plataus vartojimo prekių rinkai sunku pajusti tikrąjį beviltiškumą. Užuot dar sykį pakvietus pozityviau žvelgti į ateitį, daug patrauklesnė „tapsmo“ strategija būtų atriboti kompiuterį nuo tokių etikečių kaip „naujas“ ir „skaitmeninis“ ir pradėti kurti tinklus su kaip niekad agresyviu intensyvumu. 

    Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė

    Straipsnio originalą galima rasti Geerto Lovinko tekstų archyve.

    [i] „Positive Generation“ (liet. Pozityvioji karta) yra interneto paslaugų tiekėjo „Wanadoo“ teikiamas apdovanojimas už interneto vartotojų išrenkamą įdomiausią tinklo aspektą (tinklalapį ir pan.). Pirmasis apdovanojimas buvo įteiktas 2004 m. Olandijoje tinklalapiui, skirtam vaikų pasakėlėms prieš miegą. Anot „Wanadoo“, šiuo apdovanojimu siekiama pabrėžti interneto vaidmenį ir jo privalumus – vert.
    [ii] „Enron Corporation“ – buvusi viena stambiausių pasaulio elektros, dujų ir telekomunikacijų kompanijų, išgarsėjusi 2001 m. dėl jai iškeltų sąskaitybos sukčiavimo skandalų – vert
    [iii]WorldCom“ (WCOM) buvo antra pagal dydį JAV telekomunikacijų bendrovė, bankrutavusi 2002 m. po sąskaitybos sukčiavimo skandalų – vert.

    temos: esė, idėjos ir teorijos, medijų studijos, mokslas ir technologijos, naujosios medijos |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.