Geert Lovink: naujosios medijos, menas ir mokslas: pasižvalgymai kitapus oficialaus diskurso (1 d.)
transliatorė |
2006-02-06 | 11:36
temos: idėjos ir teorijos,naujosios medijos,straipsniai,tinklo kultūra
Šioje esė aš noriu iškelti klausimą, kodėl naujųjų medijų menas yra suvokiamas kaip itin uždara ir vien į save nurodanti sfera. Kodėl su naujausiomis technologijomis eksperimentuojantys menininkai negali būti popkultūros ir meno rinkos dalimi? Kokie yra „produktyviosios“ taškascom (angl. dotcom) eros padariniai? Ir kodėl akademinio mokslo atžvilgiu naujųjų medijų meno pozicija tokia antraeilė? Ar edukacinis sektorius yra vienintelis kelias, vedantis iš šio rato? Tolesnėje argumentacijoje nenoriu vardinti konkrečių meno kūrinių pavyzdžių, bijodamas nukrypti į šoną nuo pagrindinės diskusijos. Kiekvienas argumentas gali būti sumenkintas nurodžius į pavienius projektus, patvirtinančius mintį, priešingą tai, kurią stengiuosi įrodyti. Mane labiau domina bendresnė padėtis, kurioje dabar yra atsidūręs naujųjų medijų menas – situacija, apie kurią kalbėsiu, šiuo metu bereikalingai varžo greitą komercinį vystymąsi ir socialinį naujųjų medijų formų pripažinimą. Pernelyg skubus „teigiamų pavyzdžių“ ir „pasirinkimų“ pasitelkimas yra ne konstruktyvus požiūris, o problemos dalis, kadangi taip vengiama atlikti aktualią institucinės galios analizę.
Pirmieji žingsniai
Jaučiuosi priverstas pradėti nuo apibrėžimo. Naujųjų medijų meną geriausia apibrėžti kaip tarpinę, hibridinę meno formą, multidisciplininį mikropraktikų „debesį“. Istoriškai „naujosios medijos“ atsirado, kuomet iškilus skaitmeninėms technologijoms pradėjo nykti ribos tarp griežtai atskirtų meno formų, tokių kaip kinas, teatras ir fotografija. Jų ištakas dabar tyrinėja tokie mokslininkai kaip Dieteris Danielsas (Leipcigas), Charlies Gere‘as (Londonas), Stephenas Jonesas (Sidnėjus), Paulas Brownas (Aukso Krantas) ir Oliveris Grau (Berlynas). Į šiuos tyrinėjimus savo indėlį įneš ir besiformuojantis „medijų archeologijos“ laukas, tiriamas Zielinskio, Huhtamo ir kitų, bei sociologų ir meno istorikų studijos. Prieš pradedant kalbėti apie jo tapsmą, sustabarėjusį naujųjų medijų meną reikėtų išanalizuoti pasitelkiant institucinės kritikos įrankius.
Naujųjų medijų gimimas glaudžiai siejamas su kompiuterių demokratizavimu. Vieni mano šią meno formą gimus iš Fluxus Geist[i] ir jo videomeno bei performansų; kiti pabrėžia 8-ojo dešimtmečio elektroninės muzikos ir 9-ojo dešimtmečio postindustrinio meno bei aktyvizmo įtaką. Terminas „naujųjų medijų menas“ atsirado tik 9-ojo dešimtmečio pabaigoje kaip tam tikro veiklų lauko apibūdinimas, ir ypač siejosi su „stalinės leidybos“ (angl. desktop publishing) pakilimu ir CD-ROM gamyba. Internetas į tai įtrauktas ganėtinai vėlai, nuo 1994-1995 metų, atsiradus „World Wide Web“. Naujųjų medijų menas pirmiausia yra platesnio „vizualinės kultūros“ lauko dalis. Nors jis turi ryškias sąsajas su rašytiniais diskursais, kompiuteriniu kodu, garsu, taip pat ir su abstrakčiuoju bei konceptualiuoju menu ir performansu, nepaisant to vizualius elementus čia galima laikyti sudarančiais pagrindinę giją. Vis dėlto šių nuomonių apie naujųjų medijų meno „šaknis“ problema yra perdėtas individualių menininkų ir jų darbų sureikšminimas. Tokiam požiūriui trūksta institucinio sąmoningumo. Technologijoms vystantis dideliu greičiu, institucinis sąmoningumas šiame sektoriuje buvo pabrėžtinai lėtas. Šiuo požiūriu pavadinimas „naujųjų medijų menas“ yra klaidingas, kadangi jis reprodukavo laiką bei – dar sykį – modernistinę dilemą tarp estetinės autonomijos ir socialinio įtrauktumo. Pridėk žodį „menas“ ir sukursi problemą. Naujųjų medijų meno atveju nebuvo – ir vis dar nėra – nei rinkos, nei galerijų, nei auditorijos, vos keletas kuratorių ir kritikų. Ir svarbiausia: nėra „suprematistinio“ polinkio elgtis lyg būtum avangarde. Čia trūksta istorinio patikimumo. Vietoj to egzistuoja stiprus nusiteikimas vykdyti „minorines“ praktikas pripažintų veiklų, tokių kaip kinas, vizualiniai menai, televizija, kompiuterinė animacija, žaidimai ir grafinis dizainas, šešėlyje.
Naujųjų medijų menas, kaip jį apibrėžia, pvz., Australijos taryba[ii], yra procesas, kurio metu menininkai panaudoja naująsias technologijas darbų, tyrinėjančių naujas meninės raiškos formas, kūrimui. Prie šių naujųjų technologijų priskiriami kompiuteriai, informacijos ir komunikacijos technologijos, virtualios arba mišrios aplinkos ar garso inžinerija. Jie yra naujos menininkų kartos teptukai ir rašikliai. Čia akcentuojamas tyrinėjimas. Naujųjų medijų menas ieško naujų standartų ir meno formų. Jo pirminis tikslas nebūtinai yra sukurti amžinus universalius meno kūrinius. Užuot tai daręs, jis tiesia kelią būsimai kartai, kad ši galėtų laisvai naudotis naujai atrasta kalba – už naujųjų medijų meno konteksto ribų. Kalbos ir infrastruktūros kūrimo akcentavimu galima paaiškinti, kodėl šioje sferoje vyksta tiek daug slapto, savanoriško darbo ir kodėl čia taip paplitusi savi-eksploatacija. Vien tik pradininkai supranta, kad norint parašyti poemą, pirma reikia sukurti kalbą. Vis dėlto čia nesiekiama tiesiog atverti „naujųjų medijų įstatymus“. Jei vieni sudėtinio taisyklių ir nuorodų rinkinio nebuvimą suvokia kaip privalumą, kiti, kaip ir aš, smerkia tai, kaip iš esmės nebrandžią situaciją.
Be abejo, reikia būti išskirtiniams. Politinis klimatas vakarų šalyse smarkiai varijuoja. Jeigu elektroninės kultūros rėmimas Nyderlanduose paskutiniaisiais metais pakilo, situacija Berlyne, Paryžiuje ir Londone kol kas liko atšiauri. Akademinė aplinka JAV lieka saugiu prieglobsčiu, kadangi kitur galima kultūrinė parama yra mažoka. Bendra stagnacijos tendencija vis dar ryški ir reikalaujanti analizės. Šios kritikos tikslas nėra su panieka pažvelgti į ryškų technologinio didingumo trūkumą. Naujųjų medijų menas nėra viena ištisinė visuma. Jis visų pirma „ieško“, o ne kreipia žvilgsnį į prašmatnius naratyvus ar užbaigtus darbus, kuriuos galima parduoti galerijoje. Jis yra formų ieškanti forma. Be abejo, kaip bandiniams, jiems trūksta turinio. Dauguma darbų nėra nei „kieti“, nei ironiški, priešingai nei daugelis kitų šiuolaikinio meno darbų. Vietoj to jie dažnai kuria žaismingą, naivią nuotaiką. Elektroninis menas, šiek tiek senesnis, kartais kaip naujųjų medijų meno sinonimas naudojamas terminas, yra veikiau ne įsitvirtinusi disciplina, o eksperimentinė struktūra, smarkiai priklausanti nuo pradininkų nustatytų kultūrinių parametrų. Daugelis pagrindinių šios sferos veikėjų įspraudžia savo veiklą į trapią zoną tarp „meno“ ir „technologijų“, ir tai iškart tampa problema. Nes ką gi reiškia įtikti tiek kompiuterių specialistams, tiek meno kuratoriams? Nei meno pasaulio atstovai, nei kompiuterinių technologijų profesionalai nėra elektroninių menų fanai. Wunderkammeros[iii] meno kūriniai neturi itin didelės paklausos. Kompiuterastų (angl. geek) atžvilgiu jie atrodo sukurti vartotojų, o ne vystytojų (angl. developers). Naujųjų medijų meno kūriniai „pritaiko“ naująsias technologijas, bet neprisideda prie tolesnio jų vystymo. Tuo tarpu meno profesionalų požiūriu, naujųjų medijų menas labiau tinka mokomiesiems mokslo muziejams ir pasilinksminimų parkams, o ne šiuolaikinio meno parodoms. Anot vyraujančio kritinio požiūrio, menas turėtų transliuoti Tiesą ir Emociją. Šiandienos spektaklių visuomenėje pusiaukelės menui nėra vietos, kad ir kiek politinių dokumentų liaupsintų naujųjų medijų menus už jų eksperimentinį požiūrį ir Norą Atnaujinti.
Tuščio lapo (angl. blank page) mitas
Anot plačiai paplitusio tikėjimo, naujųjų medijų meno kūriniai turi potenciją būti „genialiais“ kūriniais. Manoma, kad pastaruoju metu sukurtos technologijos dar nėra pažymėtos žmogiškais „pėdsakais“ ar „pirštų antspaudais“, tad menininkas prieš save turi visą įmanomą išraiškos formų rinkinį. Bjauri visuomenė su savo velniškais ekonominiais „popsiniais“ interesais šio kanalo dar neužgrobė. Dabar esantis skaitmeninės delninukų (PDA), RFID žymenų, mobilių telefonų ir t.t. estetikos trūkumas būtent ir suvokiamas kaip jų potencija. Anot šio „švaraus lapo“ mito, naujųjų medijų menininkai nėra apriboti egzistuojančių kultūrinių konotacijų, kadangi dar nėra konkrečiai su atskiromis medijomis susijusių nuorodų. Naujųjų medijų menininkui tenka herojinė užduotis apibrėžti šiuos kultūrinius kodus. Remiantis šiuo teiginiu naujųjų medijų meno situacija atrodo pernelyg gera, kad būtų reali. Šios nesugadinto suvokimo teorijos problema – nekritinis tikėjimas universaliu talentu. Kita vertus, vadinamieji kūrybingi šiuolaikiniai menininkai yra orientuojami į rinką. Jie privalo nusilenkti garbės ir populiarumo įstatymams ir negali švaistyti savo laiko tokiose kvailose vietose, kaip kompiuterių laboratorijos. Jiems technologija yra paprasčiausia priemonė. Bet naujo mediumo specifikos ieškojimas reikalauja ilgo išbandymų ir klaidų laikotarpio, kuris nebūtinai žada šaunius įvaizdžius ar patyrimus. Populiarumas ir eksperimentai ne itin gerai dera tarpusavyje. Kompiuterastas, kaip tam tikras modelis, interneto pakilimo metu 10-tojo dešimtmečio viduryje atliko medijose savo vaidmenį, kuris vėliau greit nublanko . Ir kompiuterastinė estetika liko tokia pat nevykusi, kaip ir anksčiau. Tokia yra medijų realybė, tačiau naujųjų medijų meno sektorius sunkiai su ja susidoroja. Tai, kas „nekieta“, gali būti populiaru tik sykį, o po to tampa paprasčiausia nesėkme.
Troškimas būti Mokslu
Už troškimo sukurti meno ir technologijų sintezę – o ne priešinti jas – egzistuoja užslėptas holistinis Naujojo Amžiaus (angl. New Age) elementas. Jis vilioja pažvelgti kitapus žiaurios meno rinkos realybės. Prisimindamas herojinę Leonardo figūrą menininkas-inžinierius tikisi, kad pasaulis palankiai sutiks geismą sujungti humanitarinius ir „kietuosius“ mokslus. Didelei jų nuostabai pasaulis dar nėra pasiruošęs tokioms šaunioms idėjoms. Dažnai menininkas tėra geranoriškas bandomasis triušis / ankstyvasis adapteris. Pati savaime ši problema nebūtų kažkuo ypatinga. Koks skirtumas? Bet didžioji dalis naujųjų medijų meno kūrinių nėra nei ką nors griaunantys, nei pernelyg konceptualūs ar kritiški. O dar painiau, kad jie nėra ir „popsiniai“. Būdamas underground‘o ar miesto subkultūros dalimi naujųjų medijų meno žanras negali sėkmingai plėtotis. Tačiau naujųjų medijų menas niekada iš tikrųjų netapo techno, šokių muzikos ar rave vakarėlių dalimi – tad palikim ramybėje subkultūrą; ir aišku, jis niekad neturėjo nieko bendra su repu ar kitomis šiuolaikinėmis gatvės kultūromis. Pavyzdžiui, VJ kultūra nėra oficialaus naujųjų medijų meno kanono dalis. It koks uždaras dramblio kaulo bokštas, moderniai akademinis naujųjų medijų menas geriau aklimatizuojasi medijų laboratorijoje, o ne lounge klube. O darbų pristatymas įvyksta naujųjų medijų festivalyje, kuriame susirenka bendraminčiai kolegos.
Užuot garsiai ir aiškiai prabilus apie nuolat kintantį hibridiškumą, šiek tiek keista ir uždara naujųjų medijų meno sfera virto tabu. Tam tikras nepasitenkinimas kurį laiko tvyrojo, ypač tuomet, kai viena tokia privilegijuota uždara grupė susitelkė ties itin prabangiomis interaktyviomis „baroko“ instaliacijomis, kurias galima pamatyti tokiuose meno centruose kaip ZKM (Karlsruhė, Vokietija) ir ICC (Tokijas, Japonija). Tačiau besaikis 10-tojo dešimtmečio pabaigos periodas baigėsi. Galima beveik nostalgiškai prisiminti tą audringą 10-tąjį dešimtmetį. Daug kam tai buvo šaunus pasilinksminimas, kai kuriems – aukso kasykla. Dabar, priešingai, atėjo biudžeto karpymų, idėjinės stagnacijos, meninės tuštumos (su minimaliosios tapybos „sugrįžimu“) ir politinio netikrumo metas – nors naujosios medijos, tuo tarpu, skverbiasi į visuomenę anksčiau neregėtais mastais.
Atviras kalbėjimas apie „krizinius“ klausimus naujųjų medijų srityje nelaikomas gero skonio ženklu dėl paprasčiausios priežasties: niūri nuotaika gali sukelti pavojų ateities projektams, būsimam darbui ar paraiškai. „Negatyvizmas“ neapleidžia šios srities, tyliai valdomos „naujojo amžiaus“ pozityvizmo, paremto bendru tikėjimu, kad technologijos galiausiai išgelbės mus visus. Tik itin retais atvejais atvirai prabyla pavieniai asmenys. Likusieji ilgainiui nutyla ir tęsia savo veikla, norėdami įnešti indėlį į netradicinį „šiuolaikinį meną“ arba susirasti darbą šioje industrijoje. Vienas iš neigimo trūkumo šaltinių galėtų būti slapta technolibertarianizmo įtaka. Protestuojantieji mikliai, bet niekuomet atvirai, pasmerkiami kaip „ateities priešai“.
Visuotinis naujųjų medijų meno diskurso skurdas paaiškina beveik visišką gyvų diskusijų apie meno darbus nebuvimą. Trūksta elementariausios kritikos. Vyraujančioms medijoms abejinga naujųjų medijų meno sfera bijosi sugriauti galinčių vidinių diskusijų. Konkuruojančios akademinės disciplinos ir aukštesnės institucijos galbūt tik ir laukia progų nutraukti finansavimą. Tad geriau miglota gentinė konsensusų kultūra, paremta geranoriškumu ir abipusiu pasitikėjimu. Norint išvystyti rimtą kritinį požiūrį į naujųjų medijų meną, reikia iš tikrųjų arba būti iš kažkur kitur, arba pasitraukti iš šios sferos į visiškai skirtingą sritį, pvz., komercinio meno pasaulį, popkultūrą ar šokių muziką. Dėl visų šių priežasčių ši sritis vis dar tebėra siaura ir sustabarėjusi, nepaisant fenomenalaus visuotinio naujųjų medijų vystymosi. O jauni kūrybingi kūrėjai tikisi toli gražu ne to. Gausėjanti jaunųjų menininkų, dirbančių su technologijomis, grupė vengia šio liguisto sektoriaus ir patys sau pramina kelius – su pripažinto meno sektoriaus, „taktinių medijų“ aktyvizmo ar smulkesnių verslų pagalba. Kartu esama tapytojų, skulptorių ir mados dizainerių, kurie naudoja kompiuterius kaip pirminį dizaino įrankį, bet savo viešuose pristatymuose vis dar aiškiai atsiriboja nuo „naujųjų medijų“.
Užuot užėmę herojišką avangardo poziciją, daugelis naujųjų medijų meno kūrėjų pasirinko paprasčiausią „dreifavimą“ vaizdų, tekstų ir URL debesyse. Gyvenimas tinkle, nesusiduriant su pasauliu, turi tam tikro žavesio. Neapibrėžtumo svarba negali likti neįvertinta. Neaiškūs daugybės darbų priežastiniai aspektai turi būti pripažinti ir priimti rimtai. Dabartinėje betarpiško nereikšmingumo situacijoje, labai sunku sukurti reikšmingą poveikį turėsiantį darbą. Skaitmeninė estetika, išvysčiusi hipermodernų formalistinį požiūrį, pritrūko kritinio standartinių šiuolaikinio meno kūrinių tikslumo. Rimti tarptautiniai kuratoriai tiesiog nepajėgia priimti pusiau gatavų „atrakcionų parko“ instaliacijų, kurioms trūksta kritinio turinio ir tinkamos estetikos. Rinkodara ir profesionalizavimo mėginimai negali nugalėti šio esminio nepasitikėjimo.
Jeigu naujųjų medijų menas taip pabrėžia eksperimentinį pobūdį, bendradarbiavimą su inžinieriais ir gamtos mokslų atstovais bei novatoriškas sąsajas, kodėl gi jis tiesiog neatsisako šios liūdnos giminystės su menais ir atkakliai nesiekia įsiintegruoti į informacinių technologijų verslą ir informatiką? Geras klausimas. Vien tik pašaliečiai galėtų elektroninius menus apkaltinti bendradarbiavimu su „kapitalistine sistema“. Liūdna tiesa ta, kad menininkai taip smarkiai nesiskiria nuo paprastų kompiuterio vartotojų, nebent jie būtų aukščiausios įžymybių grandinės dalis. Didžiajai menininkų daliai technologinės galimybės baigiasi ties vartotojo elektronika (angl. consumer electronics). Labiau su menu susijusiems įrenginiams ir programinei įrangai dažnai nėra lėšų.
Pramonė jau turi savo asmeninius tinklus, kuriančius parodomąjį dizainą (angl. demo design). Tai tikra tragedija naujųjų medijų menui. Tiems, kurie išverčia naująsias medijas į kitą pusę ir išvysto estetinę darbotvarkę (angl. agenda), šiandienos produkavimo procesuose nelieka vietos. Nepaisydami šių institucinių, disciplininių ir ekonominių tiesų daugybė menininkų atkakliai vaikosi formalistinės nirvanos. Gal tai vaizduotės trūkumo, o gal netgi perdėto tikėjimo menininko identiteto egzotiškumu simptomai?
Jeigu skaitmeninis formalizmas, kurio nepripažįsta nei muziejai, nei rinka, nei pramonė, veda į tokią aklavietę, kodėl gi menininkai neatsigręžia į „turinio pusę“ ir nepradeda produkuoti įdomių naratyvų? Be abejo, daug naujųjų medijų menininkų išbando šį variantą. Tačiau jie neturi sąsajų su pagrindiniais platinimo tinklais, tokiais kaip filmų, televizijos ir leidybos pramonė. Būtent todėl galybė CD-ROM‘ų ir DVD net nepasiekia savo tikslinės auditorijos. Tinklų kūrimas per, pvz., muziejų knygynus nelaikomas pirmaeilės svarbos dalyku. Kita atsisakymo „prisitaikyti“ priežastis yra noras perdirbti sąsajas, programinę įrangą ir netgi operacines sistemas. Neveltui (o gal?) naujųjų medijų menininkai jaučiasi nepatogiai, naudodami populiariausius produktus, tokius kaip Windows XP. Šiuo atveju kritikos dėmesys koncentruojamas į pamatines struktūras, o ne į paviršinį medijuotos reprezentacijos lygmenį. Būtent interneto architektūra ir atviri tinklo standartai formuoja patirtį, o ne vienas ar kitas „kietas“ tinklalapis.
Naujųjų medijų menas puikiai jaučiasi anapus parodomojo dizaino logikos. Prekiavimas kažkuo, kas savo pirmine forma nebuvo suvokiama kaip produktas, pasirodė esąs praktiškai neįmanomas. Paskutinė išeitis būtų rezultato patalpinimas internete, bet kaip bebūtų keista, tai ne itin populiaru tarp naujųjų medijų menininkų. Internetas laikomas primityvia priemone, palikta grupelei „tinklo menininkų“, labiau mėgstančių užsiiminėti formalistiniais eksperimentais, retkarčiais suderintais su ardomąja politine veikla, panašia į tokių grupių, kaip http://www.rtmark.com/. Naujųjų medijų menas (ne be pagrindo) nesidomi tradicine politika, bet dar turi pasiekti savo politinės tiesos fazę. Netgi žymi moterų kuratorių ir administratorių dalis neįtakoja didesnio srities atvirumo. Sąsajos su šiuolaikiniu socialiniu judėjimu silpnos, be to trūksta postkolonijinių problemų įsisąmoninimo. „Baltoji“ scena iš esmės yra mainai tarp Šiaurės-Vakarų-Centrinės Europos, JAV, Kanados, Australijos ir Japonijos.
Kita įtartinos naujųjų medijų meno „tuštumos“ priežastis gali būti siejama su nuolatinių kritikų ir kuratorių trūkumu. Dažnai vietoj to aplink sukasi technologijų specialistai ar informacinių technologijų vadybininkai. Nėra turtingos nuorodų sistemos arba bendros kalbos (net jeigu teoriškai tai galėtų būti sukurta dabar). Vietoj to egzistuoja romantinis įsitikinimas, kad menininkai karštligiškai stengiasi „išrasti“ naujųjų medijų kalbą. Retai pasitaiko pasidžiaugti žaismingomis nuorodomis į vienas kito darbus. Bandant klasifikuoti, darbai išsibarsto po labai bendras kategorijas arba tiesiog susigrupuoja po medijų, kuriomis naudojantis buvo sukurti, arba žanro vėliava.
Apskritai menininkų gyvenimas yra varginanti kova ir tai ypač taikytina tiems, kurie sąmoningai užima poziciją tarp disciplinų. Užuot sulaukus smalsumo ir palaikymo, nepaliesta naujųjų medijų meno sritis susiduria su nuožmia kova tarp disciplinų, medijų ir meno formų. Bendroje pavyduliavimo ir abejingumo atmosferoje dažniausiai kovojama dėl mažėjančių resursų. Tarp performatyviųjų menų – jokio susiliejimo ar harmonijos. Nepaisant visos ideologijos, multidiscipliniškumas ir tarpdiscipliniškumas dabar yra kaip niekad nusmukęs. Žmonės paprasčiausiai nepajėgia prašokti konkuruojančių išraiškos formų. Teatras turi iš aukšto žvelgti į televiziją. Videokūrėjai tampa snobais susidūrę su naujosiomis medijomis. Ir nieko nėra labiau niekingo ir antrarūšio kaip internetas.
Didelė dalis to, ką čia rašau, yra tik spėjimai, siekiantys sukelti diskusiją, o ne iškeikti paskirus asmenis arba pasmerkti naujųjų medijų meno eksperimentus. Pareiškimai apie mafijos tinklus, korupciją ir vidinės paslaugos gali būti tyrinėjami, bet ne publikuojami, kadangi į juos bus sureaguota kaip į šmeižtą. Valdžios žmonės netgi šioje santykinai progresyvioje scenoje turi po ranka savo teisininkus opozicinėms nuomonėms nutildyti. Tai „senų berniukų“ (angl. old boys) klubas, kuriame vien tik saujelė kietų moterųgalėtų išgyventi, apsimesdamos, kad žaidžia tą patį žaidimą. Kaip esu minėjęs, plataus ir įvairaus diskurso trūkumas yra viena iš daugelio problemų. Kita – sektantizmas. Naujųjų medijų scena netgi pasauliniais mastais yra paprasčiausiai per maža. Bet dar keisčiau, kad ji net neauga. Pavyzdžiui teatras skaitmenizuojasi pats savaime (scenos dizainas, šviesa, muzika ir t.t.). Jam nereikia naujųjų medijų meno šiam tikslui. Tas pats su kinu. Ką galima pastebėti, kad kiekvienai civilizuotai šaliai reikia turėti savo festivalį ar centrą. Bet tas daug nepasako. Kas yra užsistovėję, tai „skverbimasis“ į visuomenę.
Naujųjų medijų vaizdai nėra nei neliečiami, nei paženklinti auros. Juos greičiau būtų galima pavadinti techniniais Vilemo Flusserio[iv] „techninių įvaizdžių“ prasme. Anot Flusserio:
Iššifruoti techninius vaizdus sunku, nes jie, rodos, neturi poreikio būti šifruojami. Jų reikšmės tarsi automatiškai įsispaudžia jų paviršiuose it pirštų antspauduose, kur reikšmė (pirštas) yra priežastis, o vaizdas (antspaudas) yra poveikis. (…) Atrodo, kad žiūrint į techninius vaizdus matome ne iššifruotinus simbolius, bet pasaulio, kurį jie reiškia, simptomus, ir kad vis dėlto per juos netiesiogiai galime pamatyti šią reikšmę. Šis tariamas nesimbolinis, „objektyvus“ techninių vaizdų charakteris stebėtoją priverčia žiūrėti į juos lyg jie iš tikrųjų būtų ne vaizdai, o tam tikras langas į pasaulį. Jis tiki jais it savo paties akimis. Jeigu jis juos nors kiek ir kritikuoja, tai daro ne kaip vaizdo kritikas, o kaip vizijos kritikas; jo kritika susijusi ne su jų produkcija, bet su pasauliu „matomu lyg per“ juos. Toksai kritinio požiūrio į techninius vaizdus trūkumas yra pavojingas tokioje situacijoje, kuomet šie vaizdai mėgina išstumti tekstus. Nekritinis požiūris yra pavojingas, kadangi techninio vaizdo „objektyvumas“ tėra iliuzinis. Jie iš tikrųjų yra vaizdai, o būdami vaizdai jie yra simboliniai.
Pateikiu šią ištisą Flusserio citatą, kadangi ji suteikia mums „tikėjimo“ naujųjų medijų menu įsivaizdavimą: techninė jo vaizdų prigimtis yra visiškai niekuo neypatinga.
Naujųjų medijų meno ryšys su pasisavinimo strategija problemiškas. Be abejo, jo vaizdinė produkcija nepretenduoja būti unikali. Vietoj to, jis veikia kaip naujų suvokimo dėsnių zondas. Meno istorijoje vyraujantis požiūris į pasisavinimą gali būti susijęs tik su turiniu, o ne su pačiu mediumu. Kitų medijų duomenys gali būti naudojami kaip ištekliai, duomenų kompostas, kuras, galintis užkurti tyrinėjimą. Nėra jokio troškimo toliau dekonstruoti jau ir taip silpną modernistinį projektą. Jei ir yra kas nors, ką reikia pasisavinti, tai kompiuterastinės žinios, o ne kiti meno kūriniai.
<…>
Iš anglų kalbos vertė Lina Grincevičiūtė
Straipsnio originalą galima rasti Geerto Lovinko tekstų archyve.
[i] Geist (vok.) – dvasia, šmėkla.
[ii] Australijos taryba (Australia Council) – meno rėmimo ir konsultacijos fondas prie Australijos vyriausybės. Jis tiesiogiai remia jaunus, kylančius ir pripažintus menininkus bei naujas ir pripažintas organizacijas.
[iii] Wunderkammer (iš vok. Stebuklų kambarys) – dažnai vadinamas modernaus muziejaus prototipu. Paprastai tai būdavo mažas kambarys be langų, pilnas lentynų, kuriose būdavo sudėtas visas rinkinys natūralių ir pagamintų retenybių, stebuklų ir kesitenybių (tapybos ir skulptūros darbų, šventųjų relikvijų, mineralų, egzotinių gyvūnų kailių ir odų, vienaragių ragų, dvigalvių avių, išsigimusių embrionų, naujai atrastų salų (Amerikoje ir Afrikoje) gyventojų dirbinių).
[iv]Vilémas Flusseris (1920-1991) – vienas įtakingiausių komunikacijos filosofų ir medijų teoretikų. Parašė tokias knygas, kaip „Daiktų forma: dizaino filosofija“, „Fotografijos filosofijos link“, „Nuo subjekto prie projekto: tapimas žmogumi“ ir kt. Flusserio filosofijos tyrinėjimus publikuojantis el. žurnalas Flusserstudies.net.
temos: idėjos ir teorijos, naujosios medijos, straipsniai, tinklo kultūra |
« David Gauntlett: 10 trūkumų „žiniasklaidos poveikių“ modelyje | | lyčių (de)konstravimas ir paieškos medijose »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.