Geert Lovink: „blogai” – internetinis cinizmas (2 d.)
transliatorė |
2007-03-13 | 23:30
temos: blogosfera,straipsniai,tinklo kultūra,tinklo politika
Visas pasaulis kalba apie tai, kaip blogai ir web 2.0 iš pagrindų pakeis ar jau pakeitė internetą, tuo pačiu prisidėdami prie žiniasklaidos nykimo ir futurologinių naujųjų medijų svajonių idėjų propagavimo. Tuo tarpu Geertas Lovinkas savo naujojoje knygoje „Zero Comments“ („Nulis komentarų“), kurią "Routledge" leidykla planuoja išleisti 2007 m. rugsėjo mėnesį, mėgina kurti blogų teoriją bei juos iš esmės sukritikuoti.
Publikuojame antrą teksto apie blogus dalį, kurioje kalbama apie internetinio proto kritiką, nihilizmą ir teiginį Blogito Ergo Sum.
Internetinio proto kritika
Iš istorinės perspektyvos „internetinį cinizmą“ galima suvokti kaip atsaką į „naujojo tūkstantmečio pamišimą“. 2001 m. sausį dotcom sferą apžvelgiantis žurnalas „Clickz“ rašė: „Investuotojų, vartotojų ir žiniasklaidos tarpe sklando nenumaldoma nuojauta, kad visi su internetu susiję pažadai tebuvo vien įžūlus melas, ir kad dabar mes mokame didelę kainą už perdėtą vakarykštį entuziazmą“. Savo publikacijoje “Pirmoji mano recesija” (2003) nužymėjau sunkias post-dotcom periodo pagirias. Žvelgiant iš šios perspektyvos cinizmas yra ne kas kita, kaip žlugusios vertybių sistemos diskurso griuvėsiai.
Būtų netikslu apkaltinti visus blogerius cinizmu. Šiame kontekste cinizmas yra ne būdo bruožas, o technosocialinė būsena. Nesakau, kad didžioji blogerių dalis yra cinikai iš prigimties ar dėl savo įsitikinimų arba vulgarūs ekshibicionistai, kuriems trūksta santūrumo. Ciniška tapo pati kultūra. Svarbu atsižvelgti į laikmečio dvasią, kurioje susiformavo bloginimas kaip masinė praktika. Tinklo cinizmas šiuo atveju yra bloginimo programinės įrangos kultūrinis padarinys, techniškai susijęs su konkrečia era. Bloginimas ir socialiniai tinklai tapo pagrindiniais interneto vartojimo būdais. Vėlgi, mes nekalbame nei apie nuostatą, nei juo labiau apie bendrą gyvenimo būdą. Tinklo cinizmas nebetiki kiberkultūra kaip tapatumo šaltiniu. Jo pagrindas – beaistris apsišvietimas kaip post-politinė būsena ir išpažintis, kaip ją apibrėžė Michelis Foucault. Žmonės yra mokomi „sakyti tiesą“, išpažinti ją kažkam (dvasininkui, psichoanalitikui ar weblogui), ir šis tiesos sakymas kažkokiu būdu juos išlaisvins.
Bloginimas reprezentuoja tiesos ieškojimą. Tačiau tai tiesa su klaustuku. Tiesa tapo mėgėjišku projektu, o ne autoritetų sankcionuota absoliučia vertybe. Šiek tiek pakeisdami bendrinį apibrėžimą galėtume teigti, jog cinizmas yra nemalonus tiesos sakymo būdas. Tad kyla klausimas, kiek tiesos gali pakelti mediumas? Žinojimas atneša liūdesį, o „žinių visuomenės“ populiarintojai į tai dar neatsižvelgė.
Kaip ciniškasis protas yra susijęs su kritiškumu? Ar ciniška medijų kultūra yra kritinė praktika? Kol kas blogų kaip naujos literatūros kritikos interpretacija nepasirodė naudinga. Toks sumanymas yra pasmerktas nesėkmei. „Kritikos krizė“ buvo paskelbta šimtus kartų, ir blogų kultūra tiesiog ignoravo šį aklagatvį. Mes gyvename po Teorijos nuopuolio. Kritika tapo konservatyvia ir pritariančia praktika; kritikas išaukština rinkos spektaklį. Vietoj konceptualaus gylio gauname plačias asociacijas, liaudišką naujieninių įvykių hermeneutiką. Apskaičiuojamuose milijonuose komentarų gali būti vykdoma paieška, jie gali būti vizualizuojami kaip, pavyzdžiui, gandų debesys. Ar tokios vizualizacijos suteikia mums naujo žinojimo – jau kitas klausimas.
Mes veikiame post-dekonstuktyvistiniame pasaulyje, kuriame blogai generuoja nesibaigiantį išpažinčių srautą, mikro-nuomonių, siekiančių interpretuoti į gerai žinomas XX a. kategorijas netelpančius įvykius, kosmosą. Blogų cinizmas gimsta kaip reakcija į vis augantį tarpusavyje susijusių temų sudėtingumo lygį.
Blogai atneša puvimą. Kiekvienas naujas blogas turėtų prisidėti prie žiniasklaidos sistemos, dominavusios XX amžiuje, griūties. Ši proceso dinamika nepanaši į staigų sprogimą. Masinės žiniasklaidos erozija nepasirodo inertiškų pardavimų ir mažėjančio skaitytojų skaičiaus pavidalu. Daugelyje pasaulio šalių televizijos žiūrovų auditorija vis dar auga. Mažėja pats tikėjimas Pranešimu. Tai – nihilistinis aspektas, ir blogai remia šią kultūrą taip, kaip jokia ankstesnė techninė platforma. Reklamuojami pozityvistų kaip pilietinis žiniasklaidos komentavimas, blogai padeda savo vartotojams pereiti nuo Tiesos prie Tuštumos. Spausdinta ir transliuojama žiniasklaida prarado savo aurą. Naujienos vartojamos kaip prekė, turinti pramoginę vertę.Vietoj to, kad skųstumėmės žinių ideologiniu atspalviu, kaip darė ankstesnės kartos, mes bloginame, kad pademonstruotume atgautą dvasios stiprybę. Kaip mikro-herojiškas, nyčiškas pižamą dėvinčių žmonių veiksmas, bloginimas gimsta iš stiprybės nihilizmo, o ne iš silpnumo pesimizmo. Užuot vėl ir vėl pristatę įrašus bloguose kaip savireklamą, verčiau interpretuokime juos kaip dekadentiškus artefaktus, iš tolo ardančius galingą ir viliojančią transliuojamos žiniasklaidos sistemą.
Blogai išreiškia asmenines baimes, nesaugumą ir nusivylimą – nerimą ieškant nusikaltimo bendrininkų. Jie dažnai atskleidžia abejones: ką jausti, ką galvoti, kuo tikėti ir ką mėgti. Jie kruopščiai lygina žurnalus, apžvelgia kelio ženklus, naktinius klubus ir marškinėlius. Šis stilizuotas netikrumas sukasi aplink bendrą prielaidą, kad blogai turi būti biografiški ir drauge pasakoti apie išorinį pasaulį. Lyginant su kitomis medijomis, blogų emocinė gama yra žymiai platesnė dėl jų neformalios atmosferos. Viešų ir asmeninių dalykų maišymas – neatsiejama bloginimo dalis. Blogai žaidžia emociniu tonu, svyruojančio tarp neapykantos ir nuobodulio, aistringo įsitraukimo, seksualinių įžeidimų ir vėl to paties kasdieninio nuobodulio.
„Nihilizmas? Aš pernelyg ciniškas, kad tikėčiau nihilizmu…“
– Stuartas Studebakeris, 2005, early-warning.blogspot.com
Mes susiduriame su „užbaigtu nihilizmu“ (Gianni Vattimo sąvoka), ta prasme, kad blogeriai jau suprato, jog nihilizmas tapo įvykusiu faktu. G. Vattimo teigia, kad nihilizmas yra ne prasmės neigimas, o prasmių pliuralumo pripažinimas; jis yra ne civilizacijos pabaiga, o naujų socialinių paradigmų (tame tarpe ir bloginimo) pradžia. Dažniausiai siejamas su pesimistiniu įsitikinimu, kad visa būtis yra beprasmė, nihilizmas būtų etinė doktrina, nepripažįstanti jokių moralinių absoliutų ar neklystamų natūralių dėsnių, teigianti, kad ‘tiesa’ yra neišvengiamai subjektyvi. Kalbant apie žiniasklaidą, tokia pozicija pasireikštų didėjančio nepasitikėjimo didelių komercinių naujienų organizacijų produkcija pavidalu. Pranešimo kvestionavimas yra nebe griaunamasis pilietinio įsitraukimo aktas, o apriorinė nuostata, galiojanti net ir tada, kai televizorius ar kompiuteris yra išjungtas.
Nihilizmas žymi opozicijos neįmanomybę – situaciją, kuri sukelia nemažai nerimo. Nihilizmas nėra monolitinė įsitikinimų sistema. Jis nebėra ‘tikėjimas’ Niekuo, kaip devyniolikto amžiaus Rusijoje ar pokario Paryžiuje. Nihilizmas yra nebe pavojus ar problema, bet natūrali postmoderni būsena. Jis niekuo neišsiskiriantis, net banalus gyvenimo bruožas, kaip rašo Karen Carr, ir nebesusijęs su Religiniu Klausimu. Blogai yra nei religingi, nei pasaulietiški. Jie yra ‘post-doroviniai’. Šiandienos nihilizmo paradoksiškas laikiškumas yra ‘dar ne visai Dabar’. Žiniasklaidos kontekste tai būtų ta akimirka, kai masinės žiniasklaidos priemonės prarado Tiesos monopolį ir nebegalėjo kalbėti autoriteto balsu. Nebandykime tiksliai nustatyti šio įvykio datos, nes toks nuovokumo momentas gali būti tiek asmeninis, tiek istorinis / kultūrinis. Kiekvienas medijų vartotojas patiria perėjimą nuo šventiškos McLuhano prie nihilistinės Baudrillard‘o filosofijos, ir šį perėjimą sąlygoja tinklo diskurso, su kuriuo žaidžia vartotojai, nepagrįstumas.
Blogito Ergo Sum (Bloginu, reiškia, egzistuoju)
Bloginimas jau tapo viliojančiu ir užkrečiančiu; dabar jam labiausiai trūksta pozityvių pavyzdžių, galinčių nukreipti jį nuo naujienų spektaklio, kad jis galėtų įtvirtinti savitą poziciją. Vėl neišvengiamai susiduriame su maištingos programinės įrangos paieškomis. Mums nebereikia laisvos / atviro kodo programos, kad galėtume sukurti savo blogą – tokios jau egzistuoja (WordPress, bBlog ir t.t.). Prieš „nulaužiant kodą“ visų pirma reikia ištirti vartotojų lūkesčius, susijusius su pasirinktais kontaktavimo, bendradarbiavimo ir dalijimosi būdais. Kaip gali gimti tinklo „demokratinė individualybė“, jei norime išvengti kalbų apie bendruomenes ir kolektyvines tapatybes? Kaip programinė įranga gali nuausti tai, ko reikalauja tinklas?
Šiek tiek postinimo fenomenologijos. Postinimo veiksmas yra pamatinis bloginimo elementas. Jei mes bloginame, mes postiname. Postinimas yra apriorinė nuostata. Blogosferos moto galėtų būti „viskas, kas yra, yra perduodama“. Perdavimo procese keičiasi mūsų apmąstymai. Blogai atsiranda aplinkoje, kurioje beprasmis ginčijimasis tapo norma, o entropija pasiekė maksimalų lygį. Ta prasme Shannono skirtumas tarp triukšmo ir signalo prarado savo, kaip metaforos, svarbą, nes viskas gali būti suklasifikuota kaip triukšmas. Mašinų atžvilgiu signalo ir triukšmo santykis vis dar egzistuoja, bet yra tobulinamas vis preciziškesniais filtrais.
Kaip blogų kultūra galėtų nuginčyti teisėtą (kad ir banalų) priekaištą, kad jai yra įdomi tik ji pati? Kaip reaguoti į pasikartojantį kaltinimą, kad bloginimas yra vien savireklama? Sekdami Stephenu Greenblattu, galėtume kalbėti apie online Aš-modeliavimą. Ši sąvoka iškelia į paviršių teatrinę pozą ir derina „Aš“ elementus (dienoraštį, savistabą) su kelių blogokratų, besirungiančių dėl milijonų dėmesio, spektakliu. Blogų kontekste Mattew Berkas kalba apie „skaitmeninį Aš-modeliavimą“. Anot jo, „online žmonės modeliuoja save kaip dokumentų ir kitų duomenų katalogus, skirtus kitiems žmonėms perskaityti ir užmegzti tam tikrą santykį. Kuo labiau šis turinys struktūruotas, tuo jis veiksmingesnis.“ „Aš“ normatyviškai apibrėžiama kaip gebėjimas kurti sąsajas tarp turinio fragmentų.
„Roughtype“ blogeris Nicholas Carras pavadino triukšmą dėl Web 2.0, įskaitant ir blogus, amoraliu. „Euforiškoje Web 2.0 vizijoje užslėpta mėgėjiškumo hegemonija.“ Šiame politiniame įgalinime įžvelgiama apskaičiuojamoji „masių išmintis“. Individualūs blogų savininkai gali didžiuotis kuriuo nors savo postu kaip itin vykusiu; tačiau platesnėje Interneto ir jo bilijonų vartotojų panoramoje jis paskęsta nuolat besikeičiančioje gandų debesų kolekcijoje, sudarytoje iš trilijonų paspaudimų ir mikro-nuomonių. Kuo daugiau sužinoma apie šį meta-lygį, pasitelkus sudėtingus instrumentus, tuo labiau galima nusivilti jo bendra kryptimi. Blogai neatsiranda iš politinių judėjimų ar socialinio susirūpinimo. Jie „apsėsti „Aš” realizavimo“, teigia „Weekly Standard“ apžvalgininkas Andrew Keenas. Jis čia įžvelgia pesimistinį scenarijų: „Jei demokratizuojama žiniasklaida, galų gale demokratizuojamas ir talentas. Nenumatyta visos šitos demokratizacijos pasekmė, modifikuojant Thomo Friedmano frazę, yra kultūrinis ‘išlyginimas’.“ N. Carras priduria: „Galų gale, lieka tik ‘monotoniškas nuomonių triukšmas – Sokrato košmaras.“
Blogų pabaiga?
Ar įmanoma kalbėti apie laisvos žiniasklaidos baimę? Lengva kalbėti apie žodžio laisvę ir apie tai, kad blogai tiesiog įkūnija šią universalią žmogaus teisę. Be abejo, būtų galima teigti, kad radikalios laisvės siekis yra įtvirtinti autonomiją ir įveikti žiniasklaidos korporacijų dominavimą bei valstybės kontrolę, kad „jų“ kanalai nebetrukdytų. Tačiau dauguma blogų liudija priešingą tendenciją. Maniakiškas domėjimasis naujienų faktais balansuoja ant kraštutinumo ribos. Vietoj išrankaus pasisavinimo gauname bekompromisę priklausomybę, ypač nuo žinių perdavimo realiame laike spartumo. Sekdami Erichu Frommu (veikalo „Laisvės baimė“ autoriumi), galėtume interpretuoti šią subjektyvią stadiją kaip ‘psichologinę problemą’, nes egzistuojanti informacija yra paprasčiausiai reprodukuojama viešo įsisavinimo procese. Knygų, kurias dar reikia perskaityti, sąrašai (dažnai bloguose pasitaikantis dalykas) byloja apie tą patį. Anot Frommo, laisvės dėka mes atsidūrėme nepakeliamoje izoliacijos būsenoje. Todėl esame sunerimę ir jaučiamės bejėgiai. Arba patenkame į naujų priklausomybių gniaužtus, arba įstengiame realizuoti pozityvią laisvę, paremtą ‘žmogaus unikalumu ir individualybe’. „Teisė išreikšti mintis kažką reiškia tik tada, jei iš tikrųjų sugebame turėti savas mintis.“ Laisvė nuo tradicinių žiniasklaidos monopolių veda į naujas priklausomybes, šiuo atvejų – į blogų paradigmą, nes labai mažai akcentuojama pozityvi laisvė ir klausimas, ką daryti su pribloškiančiu funkcionalumu ir tuščiu, baltu įvesties langu. Nedaug girdime apie įtampą tarp individualaus „Aš“ ir bendruomenės. Vietoj to matome tai, kas vyksta programinės įrangos srityje – kasdieninius vis sudėtingesnių kiekybinio matavimo ir manipuliavimo instrumentų patobulinimus. Ar tik nėra taip, kad tikrai išskirtinis ‘dokumentas’ yra tas, kuris iškrenta iš egzistuojančių kontekstų? Kad tiesa yra tame, kas nesusaistoma jokiomis nuorodomis?
Bloginimas savaime yra giliai socialus ‘įsipareigojimas’. Jei išsiskaidys blogų ‘scena’, gali lygiai taip pat išsiskaidyti ir patys blogai kaip techninės platformos. Daugybė konkuruojančių platformų laukia, kada pagaliau galės išsikovoti dėmesį, kurį dabar pritraukia blogai. Nėra blogų be sferos. Blogeriams reikia vieniems kitų, jiems reikia to užkrečiamo triukšmo, kuriuo apauga gandai ir sensacingos žinios. Ko jiems dažniausiai trūksta, tai gebėjimo atlikti kruopščius tyrimus ir užsiimti tiriamąja žurnalistika. Blogų pasaulis panašus į laikraštį, kuris susideda vien iš skaitytojų laiškų ir trumpų pranešimų. Blogai išreiškia ir žymi nuomonių bei nuotaikų mikro-kaitą. Sparčių permainų, krizių, baimės ir netikrumo eroje mes visi galime leisti sau malonumą pasinerti į tokį tarpusavyje susaistytų žmogiškų reakcijų vandenyną. Tačiau ateina laikas, kai reikia tiesiog pereiti į kitą ‘sceną’. Nesinori tikėti tuo, kad žmonijos progresas krypsta link visuotinio nereikšmingumo. Technologijos karavanas vis dėlto juda į priekį, o kartu su juo ir interneto vartotojai.
Iš anglų kalbos vertė Jurij Dobriakov
temos: blogosfera, straipsniai, tinklo kultūra, tinklo politika |
« Baudrillard’as: miręs ar gyvas? | | Suomijos festivalyje „Pixelache“ – Lietuvos menininkai ir VJ-ai »
1 komentaras »1 komentaras “Geert Lovink: „blogai” – internetinis cinizmas (2 d.)”
komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.
19 rugpjūčio, 2008 at 5:31 pm
[…] Antra teksto dalis. […]