• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2368282 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Geert Lovink: “blogai” – internetinis cinizmas (1 d.)

    | 2007-02-07 | 20:27
    temos: blogosfera,tinklo kultūra,tinklo politika

    Visas pasaulis kalba apie tai kaip blogai ir web 2.0 pakeis ar jau pakeitė internetą iš pagrindų, tuo pačiu prisidėdami prie žiniasklaidos nykimo ir futurologinių naujųjų medijų svajonių idėjų propagavimo. Tuo tarpu Geertas Lovinkas savo naujojoje knygoje „Zero Comments“ („Nulis komentarų“), kurią Routledge leidykla planuoja išleisti 2007 rugsėjo mėnesį, bando kurti blogų teoriją bei juos sukritikuoti iš esmės. Knygoje vienas po kito griaunami blogosferos mitai: pavyzdžiui, blogų kaip naujųjų žiniasklaidos pakaitalų. Publikuojame vieno knygos skyriaus ištrauką, kurią maloniai sutiko paskolinti autorius.

     

    Bloginimas, nihilistinis impulsas

    Ši esė pateikia bendrą bloginimo (nuo angl. bloggingweblog’ų arba tiesiog blogų, el. dienoraščių rašymas – vert. pastaba) teoriją, apjungiančią vartotojų kultūrų analizę ir šiuolaikinių tinklo programų kultūrinę kritiką. Pirma ketinu apžvelgti blogų kultūros nuopelnus, vėliau apsvarstyti “internetinio cinizmo” klausimą ir, galiausiai, bloginimo nihilistinę būklę. Sąmoningai nepasitelkiu nei techno-determinizmo, nei Žižeko stiliaus kultūrinės analizės perspektyvų. Nesiekiu nei populiarinti, nei dekonstruoti “pilietinio žurnalizmo” sąvoką, arba sumenkinti “dalyvavimą skatinančių medijų” svarbą. Išgirtų “Web 2.0” (“antros kartos interneto”) įrankių įgalinantys aspektai yra akivaizdūs. Blogai pakeitė pasaulį įvairiais būdais; tačiau labai svarbu teisingai juos interpretuoti. Man įdomi nihilistinė blogų kaip kultūros ir programinės įrangos struktūra. Vietoj to, kad priskirčiau blogerius prie “skaitmeninių nihilistų”, noriu aptikti “kūrybinį nihilizmą”, atvirai kvestionuojantį masinių žiniasklaidos priemonių hegemonijų. Blogai anuliuoja centralizuotas prasmių struktūras ir sutelkia dėmesį į asmenines patirtis – anaiptol ne į žiniasklaidą.

    Blogai fiksuoja socialinę sferą specifiniu būdu. Šis technologinis fiksavimas nėra neutralus – jis atspindi bendrą mūsų laikmečio kultūrinę atmosferą. Galima gan užtikrintai teigti, kad ankstyvojoje tinklo kultūroje, besisukusioje aplink elektroninį paštą, dominavo kontrkultūra (nuo hipių iki hakerių), o devyniasdešimtųjų tinklo dekadansas, sukurtas tinginių ir “X” kartos tipažo, buvo antros kartos japių nuosavybė. Visus juos vienijo bent jau nominaliai liberalios pažiūros – slaptai antivalstybinės, teikiančios pirmenybę rinkai. Blogų kultūra, kita vertus, yra grynai 9/11 produktas. Blogai veikia ne kažkur “laukiniame”, atvirame internete (kaip galima būtų įsivaizduoti naujienų grupių ir el. pašto konferencijų veikimą), o akivaizdžiai kuria savo uždarus socialinius tinklus, kurie susieja savo narius nuorodų sąrašais, RSS srautais ir t.t. Blogai visada yra kartu ir vieši, ir asmeniniai, jiems būdinga trokštamos narystės kultūra. Kelias į blogų reiškinio suvokimą yra kažkur tarp programinės įrangos funkcionalumo ir pirmųjų vartotojų, sukūrusių ir suformavusių blogosferą, kultūros analizių.

    Tarp dešimčių milijonų tinkle veikiančių blogų neabejotinai egzistuojanti įvairovė gundo pasiduoti mėgavimuisi kitoniškumo karnavalu ir ignoruoti giliau slypinčius bendrumus. Mano pagrindinis teiginys yra tai, kad būtina tyrinėti slaptas techno-kultūros tendencijas ir nepasiduoti pagundai tiesiog naršyti ir spaudinėti klavišus. Neturėtume redukuoti blogus iki vien jų problemiško santykio su žinių industrija. Įgalinimas savaime dar neužtikrina vertingo turinio. Bloginimas patenkina aibę įvairių emocijų ir poreikių, mobilizuodamas ir įteisindamas asmeniškumą. O kokios yra šių poreikių mobilizavimo pasekmės?

    Pirma pamėginkime apibrėžti, kas yra bloginimas. Weblogas arba blogas dažniausiai apibūdinamas kaip dažnai atnaujinama internetinė chronologinė publikacija, asmeninių minčių ir tinklo nuorodų žurnalas, įvairių dienoraščio formų, reflektuojančių tai, kas vyksta asmens gyvenime, o taip pat komentuojančių interneto bei realaus pasaulio įvykius, miksas. Blogas leidžia lengvai kurti naujus puslapius: tekstas ir vaizdai yra įvedami į naršyklės pagalba pasiekiamą tinkle esančią formą (kur straipsnio tekstas, kategorija ir pavadinimas yra žymimi gairėmis (angl. tags)), ir ši informacija yra pateikiama serveriui. Automatizuotos formos publikuoja straipsnį tituliniame puslapyje, sukurdami naują pilno straipsnio puslapį (vadinamą permalinku, arba pastovia straipsnio vieta) ir įdedami straipsnį į tam tikrą archyvą, surūšiuotą pagal datą ar kategoriją. Gairės, kuriomis autorius žymi kiekvieną įrašą (angl. post – įrašas interneto forume), leidžia mums filtruoti turinį pagal datą, kategoriją, autorių ir kitus atributus.

    Bloginti kokybiškai ir savitai

    Pasak Glenno Reynoldso, privalomos gero blogo savybės yra individualus balsas ir žaibiškas reagavimo greitis. Buvęs kompanijos “Microsoft” etatinis blogeris Robertas Scoble įvardina penkis elementus, užtikrinusius blogų populiarumą. Pirmas yra “publikavimo lengvumas”, antrą jis vadina “atrandamumu”, trečias yra “pokalbiai tarp svetainių”, ketvirtas yra permalinkų naudojimas (suteikiantis kiekvienam įrašui stabilų ir unikalų internetinį adresą), o paskutinis – sindikacija  (įmanoma turinio replikacija kitose svetainėse). Lyndonas iš “Flockblog” pateikia kelis patarimus, palengvinančius rašymą bloguose, parodydamas, kaip įsprausti idėjas, jausmus ir patirtis į naujienų formatą, bei iliustruodamas, koks dominuojantis tapo “Microsoft PowerPoint” prezentacijų formatas: “Paviešink savo nuomonę, įdėk kuo daugiau nuorodų, rašyk mažiau, 250 žodžių pakanka, sugalvok šmaikščias antraštes, rašyk aistringai, naudok sąrašus, taisyk savo įrašą, padaryk savo įrašus lengvai peržvelgiamus, išlaikyk vientisą stilių, prišiukšlink raktažodžių. Jei el. paštu pagrįstoje elektroninių konferencijų kultūroje ataidi laiškų ir esė rašymo kultūra, idealus įrašas bloge eksploatuoja greitas viešųjų ryšių technikas.

    Tinklo paslaugas, tokias, kaip blogai, neįmanoma nagrinėti atskirai nuo jų “produkcijos”. Pirmųjų vartotojų suformuota politika ir estetika dažniausiai charakterizuoja mediją dar kelis dešimtmečius. Blogai atsirado devyniasdešimtųjų pabaigoje, el. komercijos manijos šešėlyje. Blogų kultūra nebuvo pakankamai išvystyta, kad būtų uzurpuota “rizikos kapitalo” su jo isterišku “dabar arba niekada” mentalitetu. Iš pradžių blogai atrodė kaip kasdieniai pokalbiai, kuriuos būtų sunku paversti preke. Atsipalaidavusio paralelinio pasaulio kūrimas leido blogams suformuoti “kristalus” (Eliaso Canetti išplėtotas terminas), iš kurių išaugo milijonai naujų blogų, ir apie 2003 m. jie pasiekė kritinė masę.

    Bloginimas post-9/11 epochoje nutiesė tiltą tarp interneto ir visuomenės. Kuomet kostiumuoti dotcom (“taškascom”) eros rykliai svajojo apie klientų būrius, atakuojančius jų el. komercijos portalus, blogai buvo tikraisiais katalizatoriais, kurie įvykdė globalią interneto demokratizaciją. Tačiau, nors “demokratizacija” visų pirma reiškia “piliečių įtraukimą”, ji lygiai taip pat reiškia normalizaciją (t.y., normų nustatymą) ir banalizaciją. Negalime atskirti šiuos elementus ir mėgautis tik įdomiais “gabaliukais”. Jei negalite pakęsti didelio nereikšmingumo laipsnio, blogai ne jums.

    Blogai kaip miglota medija

    Blogosferos ekspansijos variklis yra perėjimas nuo kodo prie turinio. Nebėra poreikio tuščiam demo dizainui. Blogai nėra testas arba projektas; jie iš tiesų egzistuoja. 2006-ųjų pradžios apytiksliai skaičiavimai parodė, kad globaliajame tinkle veikia apie 100 milijonų blogų. Nuo ankstyvųjų etapų blogų kultūra tapo kūrybinio ir visuomeninio turinio “gamintojų” namais. Nenorėčiau sakyti “žurnalistų ir akademikų”, nes, nors nemaža blogerių dalis turi tokią profesinę kvalifikaciją, būtų klaidinga susieti blogų “pionerius” su institucinėmis struktūromis. Tačiau nebūtų teisinga ir visiškai atsieti juos nuo bet kokių institucijų. Pirmoji blogerių karta gali pasigirti spalvingomis biografijomis. Vis dėlto kokia nors dominuojanti kultūra neišsikristalizavo, o jei tokia ir egzistuoja, ją sunku įvardinti. Bloginimas priartėja prie fenomeno, kurį „Adilkno“ (organizacijos pavadinimo išplėtimas „The Foundation for the Advancement of Illegal Knowledge“) kartą apibūdino kaip “miglotą mediją”. Kryptingumo stoka yra ne trūkumas, o svarbiausia vertybė. Bloginimas nekilo iš judėjimo arba įvykio.

    Australijos Queenslando technologijos universiteto (QUT) mokslininkas Axelis Brunsas pasiūlė bloginimo kaip “vartų stebėjimo” (angl. gatewatching) teoriją. Iš pirmo žvilgsnio šis terminas atrodė pernelyg nelankstus ir abejingas, pernelyg paklusnus. Jam trūko “suverenumo”. “Vartų stebėjimas” netiesiogiai pozicionuoja blogus kaip pasyvius ir “antrinius” lyginant su naujienų šaltiniais. Tačiau vėliau pakeičiau nuomonę apie šį terminą, pamatęs, kad jis gana tiksliai nurodo, ką daro blogai: stebi žiniasklaidos “vartininkus” ir kolegas blogerius, dalyvaujančius tame, ką Brunsas vadina “dalyvavimą skatinančiu žurnalizmu”. “Vartų stebėtojai” komentuoja naujienų vartus kontroliuojančiųjų pasirinkimus. Tačiau tai jau nebėra pašalinių stebėtojų veikla. Stebėjimas yra įtraukiamas į naujienų žymėjimo bei komentavimo sistemą ir gali būti perteikiamas toliau. Nors tokios naujienų agentūros, kaip Reuters, nemano, kad įrašai bloguose yra verti minėjimo, nuomonių formuotojai gali juos pastebėti (bent jau to tikisi kai kurie blogeriai). Tokiu būdu „vartų stebėtojas“ yra patalpinamas į hermeneutinį ratą, kuriame „naujienos“ yra priimamos kaip duotybė ir yra interpretuojamos. Asmeniniai dienoraštiniai įrašai papildo naujienas, bet nepakeičia blogų aiškinamojo ir komentuojamojo pobūdžio. „Aš bloginu, reiškia, stebiu“.

    Plačiai manoma, kad blogus ir naujienų industriją sieja simbiozinis santykis. Šis teiginys yra ginčytinas. Hiperteksto tyrinėtojai nurodo blogų užuomazgas 80-ųjų „HyperCard“ programinėje įrangoje ir 90-ųjų internetinės literatūros bangoje, kur keliavimas nuo vieno dokumento prie kito buvo pagrindinė skaitytojo veikla. Dėl kažkurių priežasčių hiperteksto motyvas dingo iš populiarių bloginimo aiškinimų. Lieka tik beveik akivaizdus blogų ir naujienų industrijos sulyginimas. Kad atremtume šią tezę, turėtume įsigilinti į turtingą literatūros kritikos istoriją ir pažvelgti, kaip bloginimas susijęs su dienoraščio rašymu. Pravartu būtų suformuluoti bloginimo kaip „savojo Aš technologijos“ (Michelio Foucault plėtota sąvoka) teoriją. Blogai eksperimentuoja su „viešo dienoraščio“ formatu; šis terminas išreiškia vaisingą konfliktą tarp viešumo ir privatumo, kurio sferoje atsiduria blogeriai. Dar visai neseniai visi dienoraščiai buvo „slapti“. Jie galėjo būti rašomi vėlesniam publikavimui, dažnai po autoriaus mirties, tačiau visgi buvo offline nepasiekiamumo prasme.

    Kadangi blogai iš esmės yra „vieši dienoraščiai“, nelengva atsakyti į klausimą, kur jie veikia – žiniasklaidos viduje ar už jos ribų. Pozicionuoti blogus žiniasklaidos sistemos viduje būtų oportunistiška, nors kai kas suvokia tai kaip gudrų manevrą. Čia svarbus ir „taktinis“ aspektas. „Blogerio žurnalisto“ etiketė gali užtikrinti apsaugą cenzūros ir slopinimo atvejais. Nepaisant nesuskaičiuojamų mėginimų pavaizduoti blogus kaip alternatyvą populiariajai žiniasklaidai, jie dažnai yra (daug tiksliau) apibūdinami kaip „grįžtamojo ryšio kanalai“. Populiarios žiniasklaidos kanalų stebėjimo veiksmas nebūtinai produkuoja protingus komentarus, į kuriuos žiniasklaida vėliau galėtų atsižvelgti vidinėse apžvalgose. Blogai padaro tai, ko nesugebėjo padaryti CNN, laikraščiai ir radijo stotys visame pasaulyje: integruoja atvirus ir interaktyvius pranešimus iš auditorijos. Naujienų pranešimo bloginimas nereiškia, kad blogeris sėdi ir kruopščiai analizuoja diskursą bei aplinkybes, nekalbant jau apie pateiktų faktų patikrinimą. Bloginti reiškia paprasčiausiai atkreipti dėmesį į naujienos faktą per nuorodą ir pridėti keletą sakinių, paaiškinančių, kodėl blogeriui šis faktas pasirodė įdomus bei vertas dėmesio, arba kodėl jis su juo nesutinka.

    Įrašai bloguose dažnai yra paskubomis parašyti asmeniniai apmastymai, besisukantys apie nuorodą arba įvykį. Dažniausiai blogeriai paprasčiausiai neturi laiko, įgūdžių ir finansinių resursų išsamiems tyrimams. Yra kolektyvinių tyrimų blogų, dirbančių specifinėse srityse, tačiau tokie pavyzdžiai yra reti. Paprasti blogai kuria tiršta įspūdžių „debesį“ aplink konkrečią temą. Blogai leidžia suprasti, ar jūsų auditorija vis dar budri ir imli. Blogai testuoja. Šia prasme galėtume teigti, kad didžiajai žiniasklaidai blogai yra privatizuotos testavimo laboratorijos.

    Blogai be ribų

    Ribos tarp žiniasklaidos sferos ir blogosferos yra nestabilios. Detali socialinė analizė tikriausiai aptiktų „pilkąją zoną“, kur laisvai samdomi žiniasklaidos specialistai migruoja tarp abiejų sferų. Žurnalistai, dirbantys „senajai žiniasklaidai“, labai anksti sukūrė savo blogus. Tad koks yra blogų ir nepriklausomos tiriamosios žurnalistikos santykis? Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo kaip priešingos, arba potencialiai viena kitą papildančios praktikos. Jei tiriantys žurnalistai dirba mėnesius ar net metus, kad atskleistų konkrečią istoriją, blogeriai labiau panašūs į skruzdėlių armiją, prisidedančią prie didžiojo skruzdėlyno, vadinamo „viešąja nuomone“. Blogeriai retai prideda naujus faktus prie naujienos istorijos. Jie randa defektus produktuose ir  naujienų pranešimuose, tačiau retai demaskuoja tendencingą informacijos pateikimą, ką jau bekalbėti apie gerais tyrimais pagrįstus reportažus.

    Kaip analizuoti tokio neformalaus pobūdžio mediją? Weblogas yra asmens balsas, kaip jį kartą apibūdino „antblogeris“ (Überblogger – pagal analogiją su Übermensch – „antžmogis“) Dave‘as Wineris. Jis yra labiau sakytinių tradicijų tęsinys, nei nauja rašymo forma. Bloginimo dėka naujienos yra transformuojamos iš paskaitos į pokalbį. Bloguose ataidi gandai ir plepalai, pokalbiai kavinėse ir baruose, aikštėse ir koridoriuose. Jie įrašo „dienos įvykius“, pasak Jay‘aus Roseno. Žinodami šiandienos situacijų „įrašomumą“, mes nebesame susirūpinę dėl to, kad kompiuteriai „nuskaito“ visus mūsų judesius ir išraiškas (garsą, vaizdą, tekstą) ir „užrašo“ juos kaip nulių ir vienetų serijas. Šia prasme blogai yra dalis bendresnės tendencijos, kur visi mūsų judesiai ir veiksmai yra stebimi ir išsaugomi. Blogų atveju tai vykdo ne kažkokia nematoma ir abstrakti valdžia, bet patys subjektai, užrašantys savo kasdieninį gyvenimą. Tai, kad žmones vis dar nemaloniai nustebina tai, jog juos atleidžia iš darbo po to, kai jie kritiškai atsiliepia apie savo darbdavius savo bloguose, parodo, kad šio fakto suvokimas yra vis dar ankstyvojoje stadijoje. „Ar kas nors apskritai skaito mano blogą?“ Na, panašu, kad jį tikrai skaito jūsų viršininkas.

    Antra teksto dalis.

    Iš anglų kalbos vertė Jurij Dobriakov

    temos: blogosfera, tinklo kultūra, tinklo politika |

    « | | »

    1 komentaras »

    1 komentaras “Geert Lovink: “blogai” – internetinis cinizmas (1 d.)”

    1. Kiberteksto poetikos dienoraštis I dalis (Kolokviumas) | Kiberteksto poetika – Sandros tinklaraštis rašo:
      spalio 14th, 2012 at 2:53 pm

      […] 6. BLOG’AS – Geert Lovink straipsnyje  “Blogai” – internetinis cinizmas” sako, jog weblogas arba blogas apibūdinamas kaip […]

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.