• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2774686 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Geert Lovink: „notworking” principas: kritinės interneto kultūros koncepcijos (3 d.)

    | 2007-01-17 | 10:02
    temos: bendruomenės,tinklo kultūra,tinklo politika

    Vienas ryškiausių interneto kultūros kritikų Geertas Lovinkas aptaria "tinklinimo kaip nedarbingumo" principą. Šia dalimi užsibaigia jo straipsnis – joje kalbama apie organizuotų tinklų saulėlydį.

    Nuoroda į pirmą dalį.

    Nuoroda į antra dalį.

    3. Organizuotų tinklų saulėlydis

    Iš pirmo žvilgsnio, „organizuotų tinklų“ samprata atrodo oksimoroniška. Techniškai svarstant – visi tinklai organizuoti. Yra steigėjai, administratoriai, moderatoriai ir aktyvūs nariai, atliekantys savo vaidmenis. Tačiau grįžkime mintimis prie Batesono ir kitų ankstyvųjų darbų apie kibernetiką bei „antrosios tvarkos“ kibernetiką. Tinklai susideda iš mobilių sąryšių, kurių tvarką bet kuriuo konkrečiu metu formuoja „sudedamoji išorė“ iš grįžtamojo ryšio ir triukšmo. Tinklų tvarką sudaro ryšių, kuriuos valdo skirtingų veikėjų interesai, aistros, poveikiai bei pragmatiški poreikiai, kontinuumas. Šių ryšių tinklas niekad nėra statiškas, bet nereikia jo suvokti ir kaip kokio nors amžino takumo. Efemeriškumas nėra sąlyga, kuri galėtų pradžiuginti siekiančiuosius politinio veiklumo.

    Organizuotų tinklų teoriją siūlau suvokti kaip pasiūlymą, juodraštį ar koncepciją, esančią procese tapsmo, kuris reikalauja aktyvaus tobulinimo per nesutarimus bei kolektyvų plėtojimą[1]. Ko jam tikrai nereikia – tai skuboto ardymo. Bet kas gali tai padaryti. Nėra reikalo sakyti, kad organizuoti tinklai egzistuoja ir ne vieną šimtmetį. Jų istorija gali ir bus užrašyta, bet tai mūsų tenetenkina. Tinklai, apie kuriuos čia kalbame, ypatingi tuo, jog jie susieti su techninėmis medijomis. Juos galima apibūdinti pagerintu nereikšmingumu ir nematomumu senosioms medijoms ir p-in-p (angl. people-in-power – žmonėms valdžioje). Bendroji tinklų teorija gali pasitarnauti šviečiamiesiems tikslams, bet tai neatsako klausimų, su kuriais susiduria naujosiomis medijomis grįsti socialiniai tinklai. Argi tenkina žinojimas, kad molekulės ir DNR sekos taip pat veikia kaip tinklai?

    Šiandienos truizmas: nėra tinklų, kurie būtų ne visuomenėje. Kaip ir visi žmogtechniniai junginiai, jie yra užkrėsti valdžios. Tinklai yra idealiosios Foucault mašinos: jie pakerta galią ją kurdami. Jų galios diagrama veikia įvairiausiais lygmenimis, kirsdami intra-lokalius tinklus ir persidengdami su transnacionaliniais bruzdėjimais. Nepaisant to, kokie nekenksmingi atrodo, tinklai išryškina skirtumus. Foucault aforizmas: galia kuria (angl. power produces). Išverskite tai į organizuotus tinklus ir gausite išrandamąją galią. Ir išties vertimas yra sąlyga, leidžianti išrasti. Mediologija, kaip ją apibrėžia Régis Debray[2], yra išradimų sociotechninėje tinklų sistemoje praktika. Kaip kolaboratyvus imanentinės kritikos metodas, mediologija surenka aibę komponentų tinkle iš ryšių, susidarančių aplink esamas problemas ir išlaisvintas aistras. Šia prasme tinklas nuolat išvengia bandymų komanduoti ir kontroliuoti. Toks tat yra entropiškasis tinklų kintamumas.

    Tinklintojai (angl. network users) savo bendrų rato nesuvokia kaip sektos. Ryšiai yra laisvi – arti nutrūkimo ribos. Šitaip userio (naudotojo/vartotojo) ontologija – tokia daugybe būdų – atspindi kapitalo logiką. Iš tiesų – „user“ yra kapitalo, siekiančio išsiriesti iš nelanksčių reguliacinių bei kontrolės sistemų, par excellence tapatybė. „User“ vis labiau tampa sąvoka, atitinkančia saviišrados (angl. self-invention) autokonfigūraciją. Kai kas pasakytų, jog „user“ tėra vartotojas (angl. consumer) – tylus ir patenkintas, kol neprasiveržia pragaras. „User“ yra kontrolės-kitomis-priemonėmis tapatybė. Šiuo požiūriu „user“ yra tuščias indas, laukiantis mistinės skaitmeninių produktų kultūrų vilionės ir jų žadamo „mobilumo“ ir „atvirumo“. Nepuoselėkime iliuzijų: socialumas yra intymiai susijęs su dinamiška kapitalo jėgos įtempta technikos rikiuote. Tinklai yra visur. Iššūkis ateičiai, kiek jos galima numatyti – tai sukurti naujas progas, naujas galimybes, naujas laikinybes ir erdves, kuriose gyvenimas galėtų pareikšti savo primygtinumą etikoestetiškai egzistencijai.

    Organizuoti tinklai turėtų būti suvokiami kaip pasiūlymas, skirtas pakeisti problemišką sąvoka „virtuali bendruomenė“[3]. Tai turėtų išryškinti vidinius jėgų santykius tinkluose ir atitraukti nuo nematomų darbų, teigusių konsensuso erą. Organizuoti tinklai yra socialinių ryšių, kuriuose pasitraukimas/išsilaisvinimas yra priartėjęs prie ribos, „debesys“. Bendruomenė – tai idealistinis konstruktas, pabrėžiantis ryšių mezgimą ir harmoniją, kurios dažniausiai tiesiog nėra. Tas pats galėtų būti pasakyta apie po-rugsėjo-vienuoliktosios raginimą „tikėti“ (angl. call for trust). Tinklai tarpsta skirtybėje ir konfliktuose (notworking), o ne vienybėje – štai ko nesugebėjo reflektuoti bendruomenės teorijos šalininkai. Jiems nesutarimas lygus „konstruktyvios“ dialogo tėkmės žlugimui. Reikia pastangų, kad pradėtum reflektuoti nepasitikėjimą (angl. distrust) kaip produktyvų principą. Abejingumas tinkluose yra pagrindinė priežastis, stabdanti organizavimąsi, tad šį aspektą derėtų svarstyti rimtai. Sąveika ir įsitraukimas yra idealistiniai konstruktai.

    Pasyvumas valdo. Naršymas, žiūrėjimas, skaitymas, laukimas, galvojimas, naikinimas, plepėjimas, skippinimas[4] ir surfingas yra nerašytos internetinio gyvenimo taisyklės. Visiškas įsitraukimas rodo aukščiausio laipsnio beprotybę. Tinklus charakterizuoja bendras jausmas potencialo, kuris neturi būti realizuotas.

    Jei visi atsakinėtų visiems, milijonai tokių žinučių bet kurį tinklą – nesvarbu, kokios architektūros – privestų prie vidinio sprogimo (angl. implode). Kiekviename tinkle pastebimas ilgas tarpusavio pasyvumo laikas, pertraukiamas interaktyvumo proveržių. Tinklai puoselėja bei reprodukuoja palaidus ryšius – ir geriau stoti tiesiai veidu prieš šį faktą. Jie yra hedonistinės palaidų kontaktų mašinos. Įtinklinti daugiai sukuria laikinas bei savanoriškas bendradarbiavimo formas, kurios peržengia, bet nebūtinai nutraukia Nedalyvavimo Amžių,

    Organizuotų tinklų koncepciją naudinga imti domėn vardan strateginių tikslų. Po „taktinių medijų“ dešimtmečio atėjo laikas surikiuoti, ką nuveikė radikaliųjų medijų praktikos. Visi turėtume būti ištrūkę iš retroiliuzijų apie labdaringą gerovės valstybę. Tinklai niekad nebus apdovanoti ir „įtvirtinti“ gerai finansuojamose struktūrose. Visai kaip modernistinis avangardas pasijuto vinguriuojąs per visuomenės pakraščius, taip taktinės medijos rado pasitenkinimą tikslinėse mikrointervencijose. Taktinės medijos pernelyg dažnai ima reprodukuoti landžią erdvėlaikinę dinaminę, struktūrinę modernios valstybės ir kapitalo logiką: skirtybę ir atsinaujinimą iš periferijos. Tačiau čia veikia paradoksas. Kad ir kokie žlugdantys būtų taktinių medijų veiksmai, jos patvirtina pofordiškojo kapitalo laikinį bruožą – trumpalaikiškumą.

    Tai retrogradiška, kad taktinės medijos pofordiškaisiais laikais ir toliau veikia pagal efemerišką „taktikos“ logiką. Kadangi pertraukiamų atakų modelis yra dominuojantis, taktinės medijos panėšėja į tai, ką jos siekia kritikuoti. Štai kodėl jos pasitinkamos su švelnia tolerancija. Vyrauja neurotiška tendencija – išnykti. Viskas, kas galėtų tvirtinti – nusėda sistemoje. Idealu būtų kas nors daugiau nei laikinas gedimas, trumpas triukšmo ar įsikišimo signalas. Taktinės medijos pasiduoda eksploatavimui tokiu būdu, kokiu „modderiai[5] pildo žaidimų industriją: abu dalija savo žinias apie sistemos skyles už dyka. Jie nurodo problemą ir tada pabėga. Kapitalas sužavėtas, jis dėkoja taktinių medijų frakcijai ar vėploms modderiams už savo rūmo pagerinimą.

    Tačiau nesuklyskime – organizuotų tinklų iškilimas prilygsta infokaro paskelbimui. Ši kova dabar sukasi apie „tvarios raidos“ (angl. sustainability) temą; neoliberalistinės vyriausybės bei institucijos nori išsivaduoti nuo atsakomybės prieš įkyrius rinkėjus. Organizuotų tinklų reikalaujama išrasti tvarios raidos modelius, užbėgančius už akių naujausiajam Veiksmų Planui, kuris tik tada perduodamas valstybių narių ir „orientuotų į gyventojus“ verslų popieriaus naikikliams.

    Organizuoti tinklai konkuruoja su įsitvirtinusiomis institucijomis brandingo ir identiteto kūrimo prasme, bet pirmiausia kaip žinių produkcijos ir koncepcijų vystymo centrai. Šiais laikais dauguma mirtingųjų institucijų semtis vertės gali tik iš tinklų. Jos ne tiek nenori, kiek tiesiog nėra pajėgios suteikti ko nors mainais. Štai čia ir glūdi tikrasis virtualių tinklų potencialas. Jie dar nėra atstovaujami derybose dėl biudžetų, subsidijų, investicijų ir darbo vietų. Geriausiu atveju jie suvokiame kaip įkvėpimo šaltiniai bendrų tarpe.

    Organizuotas tinklas yra „hibridinis“ darinys– iš dalies taktinė medija, iš dalies – institucinis darinys. Abiem šiais pagrindais galima pasinaudoti. Aiškus organizuoto tinklo išskirtinumas tas, kad jo institucinė logika yra vidinė sociotechninėms komunikacijos medijų dimensijoms. Tai reiškia, jog nėra universalios formulės, pagal kurią organizuotas tinklas galėtų kurtis savo egzistavimo sąlygas. Į tinklus neateis „internacionalizmas“. Kadangi nusakėme grindžiančią neoliberalizmo sąlygą kaip vieną iš lėmusiųjų organizuotų tinklų iškilimą, taip pat derėtų pasakyti, jog visai kaip nelygios modernybės sukūrė milžiniškus skirtumus tarp socialinių ir nacionalinių darinių nuo Rytų iki Vakarų ir nuo Šiaurės iki Pietų, taip gausybe būdų manifestuoja save ir neoliberalistinės fazės kapitalas. Skirtumai tarp sąlygų, pridedamų prie laisvosios prekybos susitarimų, tėra vienas gausių kapitalo formų pavyzdys.

    Ilgainiui organizuoti tinklai taps įtinkintos organizacijos atspindžiais. Bet tiek dar nenueita. Sintezė nebus lengva.

    Grubiai tariant, akivaizdžiai vyksta virtualių tinklų neformalumo ir institucijų formalumo susiliejimas. Tačiau šis procesas yra koks nori – tik ne harmoningas. Tinklų ir organizacijų susidūrimai vyksta prieš pat mūsų akis. Šukės skrieja visomis įmanomomis kryptimis priklausomai nuo vietovės. Įtinklintas daugis, galima sakyti, yra steigiams – ir sutraiškomas – kaip šio proceso dalis. Naivu būtų tikėtis, jog dabartinėmis sąlygomis tinklai galėtų laimėti šią kovą (jei norite kalbėti tokiomis kategorijomis).  Būtent todėl tinklams reikia savos organizavimosi formos. Šiame procese jie turės susidoroti su tokiais trim aspektais: atskaitomybe, tvaria raida (angl. sustainability) ir gradacija.

    Pradėkime nuo klausimo, kam (jeigu) tinklai atstovauja ir kokias vidinės demokratijos formas jie numato. Formalūs tinklai turi narius, tačiau dauguma interneto iniciatyvų – ne. Pripažinkime tai. Tinklai dezintegruoja tradicines atstovavimo formas. Štai kas parodo, koks neesminis yra klausimas „ar blogai padarė įtaką JAV rinkimams 2004-aisiais?“ Blogosfera geriausiu atveju paveikė saują TV ir laikraščių redaktorių. Užuot skleidęs žinią, internetas kvestionuoja valdžios organus – bet kokius – ir neduoda jokios naudos stumiant vieną ar kitą kandidatą aukštyn reitingų lentele. Tinklai, kurie klesti aukštybėse, žlugs. Kad ir ką manytumėt apie Derrida, tinklai tikrai dekonstruoja visuomenę. Čia svarbus gilus susietumas nuorodomis, o ne koks nors simbolinis coup d‘état. Jei ir yra tikslas, tai būtų kokia nors paralelė hegemonijai, bet jis tegali būti pasiektas, jei tą grindžiančias prielaidas nuolat peržiūrėtų kiekvienos technosocialinės inovacijų bangos iniciatoriai.

    „Bendruomenių informatikos“[6] kaip tyrimų ir projektų kūrybos lauko iškilimas galėtų būti suvokiamas kaip pavyzdinė platforma, kuri padėtų susidoroti su čia dėstomais dalykais. Dėl intereso, kurį bendruomenių informatika puoselėja projektų kūrimo „iš apačios“ atžvilgiu, jos tyrimų esminga dalis nukreipta „el. demokratijos“ reikalams. Metas atsisakyti iliuzijos, jog atstovaujamosios demokratijos mitus galima kaip nors perkelti ir įgyvendinti tinklų struktūrose. Taip tikrai neatsitiks. Juk ir žmonės, gaunantys naudos iš tokių pastangų kaip WSIS (angl. World Summit of the Information Society – pasaulio informacinės visuomenės viršūnių susiėjimas), didžiąja dalimi priklauso kalbėjimo ir finansavimo grandims, o ne sluoksniams, kurie neva būtų atstovaujami tokiame procese. Tinklai šaukiasi naujos politinės logikos, o ne šiaip rinktinės kolekcijos nevyriausybinių organizacijų, kurios įvardija save „globalia pilietine visuomene“.

    Tinklai – tai ne atstovaujamosios demokratijos institucijos, nepaisant vylimosi, kad jie ims modeliuoti save šių nepasiteisinusių institucijų pavyzdžiu, dažnumo. Vietoj to ieškoma „podemokratinių“ sprendimų priėmimo modelių, kurie išvengtų klasikinių atstovavimo ir susijusių tapatybės normų. Besivystanti neatstovaujamųjų demokratijų diskusija akcentuoja procesą, o ne jo rezultatą – konsensusą. Žinoma, į procesą orientuotos valdymo formos turi žavesio. Tačiau galų gale proceso modelis yra maždaug tokio tvarumo kaip smėlio skulptūra, panardinta į purvo glėbį, vadinamą XX a. 8-uoju dešimtmečiu. Procesas puiku, kol jis tinkle palaiko jėgų pliuralumą. Tačiau prioritetiniai klausimai lieka tokie: kurlink jis krypsta? Kiek ilgai tęsis? Vardan ko, pirmiausia, jį vykdyti? O taip pat: kas kalba? Ir: kam vargintis? Taigi reikalingas dėmesys esminėms jėgoms, sudarančioms sociotechninį gyvenimą. Čia ir glūdi organizuotų tinklų koziriai. Diskusijų ir nesutarimų gajumas turėtų būti suvokiamas kaip duotybė. Racionalaus konsensuso modeliai demokratijoje įrodė – savo nenusisekimu – kad šios esmingos sociopolitinio gyvenimo sąlygos negali būti ignoruojamos.

    Organizuoti tinklai vis labiau rūpinsis savo pačių tvaria raida. Tinklai nėra oro burbulas. Jie gali atrodyti laikini, bet jie liks. Pavieniai būreliai gali greitai išsikvėpti, bet yra Valia Kontekstualizuoti, kurią sunku numalšinti. Nuorodos gali tam tikroje vietoje nutrūkti, bet tai nenutrauks pačios informacijos. Vis dėlto tinklai yra nepaprastai gležni. Visa tai gali atrodyti savaime suprantama, tačiau nepamirškime, kad pragmatizmas yra suręstas iš aistrų, džiaugsmų ir atradimo jaudulių. Kas nors bus išrasta laikui apjuosti, ir tą ką nors galime vadinti organizuotu tinklu. Atėjo laikas apdairiam planavimui. Tinklų savidestruktyvios tendencijos susiduria su organizavimosi iššūkiu. Organizuoti tinklai turi jaustis tikri, apibrėždami savo vertybių sistemą būdais, kurie būtų reikšmingi jų sociotechninio komplekso vidinėms operacijoms. Tai iš tiesų nėra taip sudėtinga. Bijoti reikia getoizacijos (angl. ghettoization). Gudrybė paprasta – tereikia sukurti kolaboratyvią vertybių sistemą, gebančią dorotis su tokiais uždaviniais kaip finansavimas, vidiniai galios žaidimai ir „atskaitomybės“ bei „skaidrumo“ reikalavimas – tuo, kas sugraduoja jų operacijas.

    Persimeskime į pinigus. Organizuoti tinklai pirmiausia, ir svarbiausia, turi palaikyti tvarką savo virtualiuose namuose. Strategiškai svarbu turėti ne pelno siekiantį tinklo tiekėją (ISP) ir gamintis atsargines laikmenas (angl. backups), ar net kurti padalinius (angl. mirrors) kitose šalyse. Taip pat išmintinga neprisirišti prie tokių komercinių paslaugų kaip „Yahoo!Groups“, „Hotmail“, „Geocities“ ar „Google“, kadangi jos yra nepatikimos ir nuolat gresia saugumo pažeidimais. Turėkite omeny domaino vardų, el. pašto adresų, talpos ir duomenų perdavimo kaštus, net jei jie iš pažiūros maži. Dažnai konfliktai kyla slaptažodžiams bei domaino nuosavybei esant rankose vieno žmogaus, kuris palieka grupę konflikto metu. Tai gali reikšti projekto pabaigą tiesiogine prasme.

    Tinklai niekad nėra šimtu procentu virtualūs, jie visada kokia nors prasme susiję su pinigų ekonomika. Čia ir prasideda organizuotų tinklų istorija. Galbūt jungimas yra būtinas. Jei nenorite velti tinklo į teisinius reikalus, turėkite omeny, kiek jums tai kainuos. Mokėjimas už interneto veiklas, susitikimai, redagavimas, kodavimas, dizainas, tyrimai ir publikacijos gali būti, žinoma, užkraunamos giminingoms institucijoms. Atminkite, kad kuo daugiau interneto veiklų apsižiosite, tuo daugiau, tikėtina, reikės mokėti tinklo administratoriui. Į vidų orientuotas nemokamos programinės įrangos pasaulis naudoja savo rojų primenantį savanorišką darbą tik savo paties kodavimo projektams. Turėkite galvoje, kad kultūriniai, meniniai ir aktyvistų projektai į šią kategoriją neįeina, kad ir kokie politiškai korektiški būtų. Tas pats galioja ir turinio redaktoriams bei interneto dizaineriams. Idealiu atveju interneto projektai yra aukštos bendruomeninės dvasios ir pajėgia sutelkti būtinus sugebėjimus. Tačiau kuo labiau tolstame nuo iniciacijos momento, tuo panašiau, jog už darbą teks mokėti. Organizuoti tinklai privalo suvokti šią ekonominę realybę – arba liks marginalizuoti, nepaisant to, kokie pažengę bus jų dialogai ir tinklo naudojimas. Kalbos apie „nematerialaus“ ar „abejotino“ darbo iškilimą yra naudingos, bet gali išsikvėpti, kadangi taip ir lieka nepajėgios nuo spekuliatyvių refleksijų pereiti prie politinės programos, kaip iš tiesų tinklai galėtų apsirūpinti finansavimu.

    Baikime, ko gero, mažiausiai tirtu – gradacijos – aspektu. Kodėl tinklams taip sudėtinga graduotis? Imanentiška atrodo tendencija išsiskaidyti į tūkstančius mikropašnekesių. Tai galioja ir „socialinės programinės įrangos“ blogams, kaip antai „Orkut“, „Friendster“ ir „LinkIn“, kuriuose dalyvauja milijonai iš viso pasaulio. Šiuo momentu tik geekiškasis „Slashdot“ geba centralizuoti savo dešimčių tūkstančių userių pasikalbėjimus. Elektroninio pašto konferencijoms, rodosi, nepavyksta peržengti kelių tūkstančių, kol pašnekesys atvėsta – ir dar esant tokiam įtemptam moderavimui. Ideali apimtis gilesnei, atvirai diskusijai, regis, yra nuo 50 iki 500 dalyvių. Ką tai reiškia tinklo daugiams? Klausimas būtų toks: kokiu mastu visa tai yra programinės įrangos dalykas? Ar galėtų reikalingus protokolus parašyti moterys? Ar galėtume įsivaizduoti ypač didžiulių apimčių diskusijas, kurios ne tik būtų prasmingos, bet ir turėtų realų poveikį? Kokios tinklų kultūros galėtų transformuoti dideles institucijas?

    Iš anglų k. vertė Linas Kranauskas

    [1] Žr. „Fiberculture“ el. konferencijoje diskusiją apie konferencijos valdymą, cenzūrą bei organizuotus tinklus (November/December 2004, http://www.fiberculture.org/, prie „list archive“).
    [2] Régis Debray (1996). Media Manifestos: on the Technological Transmissions of Cultural Forms. London & NY: Verslo
    [3] T.p. žr. įvadą ir išvadas Geerto Lovinko (2003). My First Recession. Rotterdam: V2/NAi. Organizuotų tinklų teoriją reiktų suvokti kaip šios knygos tęsinį.
    [4] Liet. šokinėjimas per temas/dalis/dainas/bylas/kt.
    [5] Pildytojai ar taisytojai – kaip pavadinsi, neatspindės viso šio užsiėmimo turinio. Modderiai siūlo jau išleistiems kompiuteriniams žaidimams modus – jiems prieinamomis ar pasiūlytomis programinės įrangos priemonėmis sumeistrautus kūrybinius papildus bei (taip pat klaidų) pataisymus, kuriuos diegti gali patys žaidėjai – vert.past.
    [6] Vienas iš daugelio kompiuterių mokslo ir humanitarinių mokslų susilietimo taškų, siūlomas Michaelo Gursteino ir kitų. Kai kurie jų tekstai yra www.netzwissenschaft.de/sem/pool.htm.

    temos: bendruomenės, tinklo kultūra, tinklo politika |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.