• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 4 prisijungę dabar
    • 2601247 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    Friedrich Kittler: fenomenologija versus mediologija (2 d.)

    | 2006-11-28 | 12:07
    temos: filosofija,idėjos ir teorijos,mediosofija,straipsniai

    „Abrakadabra“ – „atidžiau įsižiūrėjus“ į šį žodį – yra iš klasikinės Antikos atkeliavęs burtažodis, kuris akivaizdžiai arba aiškiai girdimai semantizuoja lotyniško alfabeto dalies aibę abc – ne ką kitaip nei, pavyzdžiui, žodis elementum aibę „lmn“. Tačiau iš to seka tai, ko Husserlis sistemiškai neįvertina: tokie burtažodžiai kaip „abrakadabra“ fenomenologiškai yra viskas, kas nėra „į žodžius panašūs garsų dariniai“.

    Pirma teksto dalis.

    Kadangi alfabeto niekas nesako, bet kiekvienas rašo. Kai „save girdėti kalbėti“ (Sich-sprechen-Hören), kaip teigė Derrida, lieka kaip nutylėtas visų fenomenologijų pagrindas, ženklų grandinės, tokios, kaip „abrakadabra“, kita kryptimi funkcionuoja be jokio žodiškumo (Mündlichkeit). Taigi jos nebuvo tik grynas „kažkas, kas iššaukia pretenziją arba regimybę būti išraiška, nors, atidžiau įsižiūrėjus, tai yra niekas“, jos buvo tiek elementarios, tiek veiksmingos rašymo technikos. Ant Antikos laikų burtų papirusų ne bekontekstis abrakadabra, o tokia seka:

    ABRACADABRA

    BRACADABR

    RACADAB

    ACADA

    CAD

    A

    Nesvarbu, ar tokios nykstančios formulės tarnavo ir tam, kad išnyktų skaičiavimo skausmas to, kuris jas užrašė, <13> ar tuo pačiu norint žodžio visumai ir visoms jo dalims priskirti savarankišką magiją, <14> jos vis tiek funkcionavo – kaip ir algebros kalkuliacija – kaip pačių operatorių neišsakomos operacijos. Pažymėtina, kad tik Husserlio ankstyvieji darbai brėžė takoskyrą tarp „abrakadabra“ ir „simboliškai aritmetinio mąstymo ir skaičiavimo“. Tai galiojo būtent tokioms matematinėms operacijoms kaip „šaknies ženklas“ ir t.t.:

    „Tai nėra „grynieji“ ženklai fizikine prasme, nuo visų reikšmių atitrūkę ženklai, kurie pakeičia pirminius, aritmetinių reikšmių įkvėptus ženklus; aritmetiškai reikšmingus ženklus pakeičia tam tikroms operacijų arba žaidimo reikšmėms parinkti ženklai“. <15>

    Tačiau „Krizėje“ būtent šis „įkvėpimas“ nuginčijamas per keblų, jei ne nepadorų modernios algebros „akto patyrimą“ <16>. Visi jos ženklai yra praradę prasmę, taigi nebegali sau (kaip kiti ir „tie patys“) atstovauti. Sulig istorijos arba greičiau mokslo istorijos įsiveržimu į iš pradžių labai belaikiškai sumodeliuotą logiką „abrakadabra“ išplatino savo bėdas per visas epochas ir ženklų sistemas. Magija ir technika šioje vietoje sutinka, kad pats užrašymas, net be akto patyrimo ir prasmių įkvėpimo, savaime yra veiksmas. Ženklų sistemose, kurios kaip ir algebra remiasi ne fenomenais, o skaičių tipo pavaldžiomis ženklų sistemomis, Leibnizo supratimu, tai būtų absurdiška. Mąstymas tik trukdytų skaičiavimui. Tokį referencijų dauginimą įžvelgia ir Husserlis, kuomet modernią matematiką apibrėžia kaip „atsitraukusią į save“: jos technika leidžia „pritaikymus“ <17>  ne tik išoriniuose technikos moksluose, bet ir toje technikoje, kuria ji pati tapo nuo Descartes‘o laikų. Abiem atvejais grįžtamasis ryšys sąlygoja būtent tai, kas ji yra kaip ženklų sistema. Techniniai brėžiniai ir matematiniai operatoriai realizuoja tai, ką kadaise žadėjo magija: jie yra savaeigiai.

    Dėl šios priežasties Davidą Hilbertą nuo Alano Turingo skyrė mažas, bet lemtingas žingsnis. Tais pačiais metais, kai Husserlis matematinių operatorių išsikovotą nepriklausomybę apgailėjo kaip artėjantį Vakarų saulėlydį <18>, Turingas perkėlė ją [nepriklausomybę] į savaeigę mašiną. Pačiame jo darbo „On computable numbers with an application to the decision problem“ pavadinime slėpėsi Hilberto pagerbimas ir tuo pačiu paneigimas. Turingo kompiuteris, priešingai nei jo nesuskaičiuojami pasekėjai, tarnavo ne matematine prasme brangiems ir trivialiems algoritmams, o metamatematiniam įrodymui, kad numylėtoji Hilberto hipotezė buvo nepagrįsta: Turingo mašinos sugeba viską, ką su pieštuku ir popieriumi sugeba matematikai, tačiau yra visiškai neįgalios iš anksto nuspręsti, ar joms pateiktos matematinės užduotys yra išsprendžiamos. O kadangi visi kompiuteriai yra Turingo mašinos – pagal Turingo pranašystes – „valdžią perėmė“ šalutinis aukštosios paneigimo teorijos produktas.  Šachmatai, kuriuos Hilbertas gerbė, o Husserlis kovojo, iš teorijos mąstymo modelio buvo nuleisti ant inžinerinės techninės empirijos žemės, taigi jie apleido ne tik Platono kosminį, bet ir Descartes‘o ir Leibnizo egologinį idealumą. Miniatiūriškose kelių nanometrų erdvėse tarp silicio ir silicio dioksido šoka elektronai – tam, kad patvirtintų didžiausią Husserlio nuogąstavimą: „Mes nieko nepatiriame, kaip formulės, kaip matematinis objektyvavimas  įgauna prasmę gyvenimo požemyje ir vaizdingoje aplinkoje“. <19>

    Tokio nepatiriamumo priežastis aiški: kompiuteriuose „matematinė objektyvizacija“, kuri kompiuteriuose yra kaip niekur kitur pasaulyje, netampa gyvenamo pasaulio prasme, geriausiu atveju ji pavirsta antro lygmens gyvenimu: scientific visualisation, artificial life. Universaliai programuojami kompiuteriai yra taip atriboti nuo žmogiškos patirties, jog net iškyla pavojus, kad jie programuos savo vartotojus.

    Tai yra permaina poveikio jėgoje, kurios nebepastebi Husserlio matematinės technikos analizė – ir paprasčiausiai todėl, kad jo fenomenologija dar jo „Krizėje“ vis prasideda nuo suvokimo. <20> Tuo tarpu Heideggeris, kuris jau „Būtyje ir laike“ visą skyrių savo vėlyvosios būties istorijos, būtent „vulgaraus laiko“ istorijos, kildino iš laikrodžių gamybos technikos istorijos, tam, kad negalvotų apie algebros kalkuliacijos imanentinę techniką kaip Husserlis, mokslą apskritai nurodė kaip technikos egzistavimo pasekmę, o ne atvirkščiai. Todėl pranešime „Meno kūrinio ištakos“ fizikinis matavimas svarstomas skirtingai nuo Husserlio tuo pat metu rašytos „Krizėje“ – ne kaip grynai nuprasminantis atskyrimas nuo gyvenamojo pasaulio pagrindo, o kaip faktinis gyvenamojo pasaulio sunaikinimas, o Heideggeriui tai reiškia ir įžemintus daiktus. Viena puiki pastraipa atsako į klausimą „Kas yra žemė?“:

    „Akmuo slegia ir išreiškia savo sunkį. Tačiau mus slėgdamas sunkumas tuo pačiu neleidžia bet kokio įsiveržimo į jį. Pabandykime tai suskaldydami uolą – savo gabaluose ji niekuomet neatskleis nieko vidinio ir atverto. Akmuo iš karto vėl pasitraukė į tą patį savo gabalų slėgimo ir masyvumo duslumą. Pabandykime tai suprasti kitu būdu – padėdami akmenį ant svarstyklių mes suvedame sunkį tik į svorio apskaičiavimą. Šis greičiausiai labai tikslus akmens apibūdinimas tampa skaičiumi, tačiau nuo mūsų pabėga slėgimas. Spalva švysteli ir nori tik švytėti. Jei mes ją sumaniai matuodami patalpiname virpesių dažnyje, jos nebelieka. Ji pasirodo tik tada, kai ji lieka neatskleista ir nepaaiškinta. Tokiu būdu žemė į save pačią sudaužo kiekvieną įsiveržimą į ją. Ji sugriauna kiekvieną aritmetinį landumą. Tebūnie tai valdžios ir pažangos ženklas, pasireiškiantis mokslinio techninio gamtos sudaiktinimo pavidalu, tačiau ši valdžia lieka ketinimo bejėgiškumu“. <21>

    Du Heideggerio pavyzdžiai apie techninį nepasiekiamumą, akmenį ir spalvą, fizikinę teoriją apie gamtos fenomenus siekia visuose lygmenyse. Locke‘o turima galvoje prasme masė ir svoris yra pirminės akmens kokybės, tuo tarpu spalvos priskiriamos antrinėms kokybėms, Husserlio vadinamomis „užpildais“ (Füllen). Pirmuoju atveju matavimui pakanka paprastų svarstyklių, antruoju atveju tam, kad spalvų mišinys „sumaniai matuojant būtų patalpintas virpesių dažnyje“, iš pradžių turi būti įveiktos moderniosios bangavimo teorijos ir  Fourier analizės aukštumos. Tačiau abiem atvejais galutinis efektas susiveda į smalsų vaiką, kuris eksperimento metu sulaužo žaislą. Sekant Heideggeriu mokslas nustoja būti teoriniu gamtos nustatymu; jis tampa praktika techninių karų, kurie vyksta kaip ir Pirmojo pasaulinio karo materialios kovos, kurias patyrė pats Heideggeris <22>. Todėl fenomenai kaip sunkis arba spalva funkcionuoja kaip besivarstantys vienalaikiškų figūrų fenomenai: matosi tai figūra, tai fonas; tai švytėjimas, tai nieko. Pagal Husserlį „mūsų mokslinis“, pernelyg mokslinis „mokyklinis lavinimas“ yra kaltas tik dėl to, kad viską, „ką mes ikimoksliniame gyvenime patiriame kaip spalvą, garsą, šilumą, kaip sunkį daiktuose“, „fizikiškai“ sutirpdo į „garso virpesius, šilumos virpesius, taigi į grynus pavidalų pasaulio įvykius“. <23> Tuo tarpu pagal Heideggerį toji technika, kuri yra mokslas, veikia kaip Korfo „lempos“ konstrukcija, kuri, „kai ją įjungi, pačią šviesiausią dieną paverčia naktimi“. <24> Būtent tai Heideggeris nurodo kaip besivartančią inžinieriaus figūrą. <25>

    Jei gamtamokslinis matavimas yra griovimas, tai jo apgręžimas, inžinerinis techninis apskaičiavimas (kaip Flusseris pavadino Turingo mašinų veikimo būdą) gali būti tik fenomenų kūrimas. Kompiuteriai perduoda ne gyvuojantį, o bėgantį „daiktų būklės“ įrodymą, kad matavimo išvestis (output) programos įvestį (input) veda į prasmiškai suteiktų fenomenų išvestį. Todėl virpesiuose padalinta spalva išnyksta tiek, kiek ji pagyvina darbastalį ir kompiuterinius grafikus. Husserlio ir Heideggerio sumanymai reikšti nepasitenkinimą fenomenais kaip išskirtine gyvenamo pasaulio nuosavybe išsipildė paskutiniu laiku. Savo ilgame kelyje per linijinę perspektyvą ir temperuotą nuotaiką, menus ir medijas moderniajai matematikai nuo 1936-ųjų pavyko parodyti tai, kas yra. Už tai ji paaukojo buvimą „galiausiai subendruomenintu intersubjektyvumu“<26>, ir tapo puslaidininkių architektūra. Nuo 1954-ųjų, kai nusižudė Alanas Turingas, Turingo mašina vadinama tiesiog turingo mašina. <27>

    Jei mediologijai pavyktų apibrėžti kalkuliuojančios materijos ontologiją panašiai preciziškai kaip Husserlis apibrėžė savo kalkuliuojančių matematikų istorinę fenomenologiją, būtų šiek tiek pasiekta.

    <13> Plg. Erichas Bischoffas, Kabala. Įvadas į žydų mistiką ir slaptąjį mokslą. Leipcigas, 1903, p. 39.
    <14> Plg. Franzas Dornseiffas, Alfabetas mistikoje ir magijoje. 2-as leidimas, Leipcigas – Berlynas, 1925, p. 65.
    <15> Husserlis, Loginiai tyrinėjimai, p. 69 f.
    <16> Husserlis, Loginiai tyrinėjimai, p. 66.
    <17> Husserlis, Krizė, p. 46.
    <18> Plg. Husserlis, Krizė, p. 347.
    <19> Husserlis, Krizė, p. 343.
    <20> Plg. kaip Husserlis, Krizė, p. 171: „Nureguliavimas ties suvokimo pasauliu“… „akivaizdžiai nėra atsitiktinė pradžia“.
    <21> Martinas Heideggeris, Meno kūrinio ištakos. In: Medžio keliai, 4-tas leidimas, Frankfurtas prie Maino, 1963, p. 35 f.
    <22> Plg. Hugo Ottas, Martinas Heideggeris. Pakeliui į biografiją. Frankfurtas prie Maino – New Yorkas, 1988, p. 104 f.
    <23> Husserlis, Krizė, p. 35., taip pat plg. p. 286.
    <24> Christianas Morgensternas, Visos kartuvių dainos. Wiesbadenas, 1956, p. 125.
    <25> Hansas-Georgas Gadameris viename nepublikuotame interviu Bremeno radijui Husserlį charakterizavo kaip laikrodžių gamintoją, Heideggerį – kaip inžinierių, o save kaip mokyklos mokytoją.
    <26> Husserlis, Krizė, p. 170.
    <27> Plg. Andrew Hodgesas, Alanas Turingas: Paslaptis (The Enigma). Londonas, 1983, p. 530.

    Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė, teksto originalą galima rasti

    http://www.hydra.umn.edu/kittler/istambul.html

    temos: filosofija, idėjos ir teorijos, mediosofija, straipsniai |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.