Friedrich Kittler: fenomenologija versus mediologija (1 d.)
transliatorė |
2006-11-11 | 19:38
temos: filosofija,idėjos ir teorijos,mediosofija,straipsniai
Pavadinimas, kurį sugalvojau skuboto rytinio telefoninio pokalbio metu, reikia pripažinti, yra nevykęs. Joks savimi besirūpinantis mokslas nenorėtų būti suplaktas su philosophia prima, mat ji, savo ruožtu, turi savų priežasčių apskritai paneigti mąstymą moksluose. Tačiau jau lygiai dvidešimt penkerius metus tai nebe problema, kadangi mąstymas atitrūko nuo mokslų. Nuo to laiko, kai 1936 metais Alanas Turingas aprašė savo universalios mašinos principinį jungimą (Prinzipschaltung), išplito ne vien teiginys, bet ir mechaniškas įrodinėjimas, kad viskas, kas paskutiniu metu intelektualiai atliekama mokslininkų – aš sąmoningai nesakau „žmonių“, kaip sako Turingas – lygiai taip pat atliekama ir kompiuteriuose.
Kiekvienoje kultūroje yra matuojama.
Husserlis
Tačiau tokiu būdu kompiuteriai tik išryškina tai, kas apskritai išskiria medijas. Kaip puikiai suformuluota pačiame pakvietimo į mūsų simpoziumą tekste, techninės medijos apdoroja faktus (kurių pateikimas ilgą laiką (tačiau ne visada) buvo laikoma žmonių privilegija), kad jie galėtų būti atskleisti pasauliui. Akivaizdžiausiai tai liečia suvokimą (tačiau ne tik). Naujaisiais laikais, taigi nuo tada, kai genijaus kulto triukšme nutilo Platono filosofinės abejonės dailininkais ir jų paveikslais, dailininkai mėgavosi ta privilegija, kuri buvo įvardinta Baroko trompe-l'oeil laikais, bet nulemta jau Renesanso linijinės perspektyvos: žiūrėtojo akims vėrėsi dalykų padėtis, kuri išties nebuvo dalykų padėtis. (Panašus, tačiau ne identiškas triukas pavyko naujųjų laikų muzikai po gerai temperuotos nuotaikos (die wohltemperierte Stimmung) atradimo: klausytojo ausims atsivėrė akordai ir tonacijos, kurie nebuvo identiški sau. Glaustai kalbant apie ilgą meno ir muzikos istoriją: nuo Zeuksio, per Brunelleschi iki Bacho, suvokimai, kuriais buvo manipuliuojama kitu, liko menų privilegija.
Tačiau tai buvo tokios pat dirbtinės jutimų apgaulės, kurios naujos fundamentalios sąvokos įvedimui inspiravo didį, bet pamirštą matematiką ir filosofą. Johannas Heinrichas Lambertas kaip matematikas paskelbė nepaprastai grakštų įvadą į laisvą perspektyvinį piešimą, o kaip filosofas ėmėsi teorinio jutimų apgaulių (Sinnestäuschungen) išaukštinimo. Pagrindinė sąvoka, kuri nuo Lamberto apima visas šias apgaules, yra ir mūsų simpoziumo pagrindinė sąvoka: tai yra fenomenas. Kitaip, arba iš filosofijos istorijos perspektyvos žiūrint: fenomenologija kaip mokymas apie reiškinius, jeigu jie yra neišvengiamos apgaulės arba subjektyvios duotybės, prasidėjo ne nuo Hegelio ar Husserlio. Tas keistas dvigubas žinojimas, kuris iš savo vienos, produkcinės – techninės, pusės duoda patarimus apie sisteminę apgaulę (kaip Lamberto atveju, liniuote, skirta perspektyvinėms kampinėms funkcijoms, apdovanojami ir trigonometrine prasme neprofesionalūs dailininkai), o iš kitos, suvokimo – estetinės arba pažinimo – teorinės pusės, transcendentaliam subjektui priskiria erdvės ir laiko fenomenalumą, pats yra konfliktas, kuris ir provokuoja mūsų kolokviumą. Už tai, kad kažkas pasirodo taip, kaip pasirodo, galima priskirti atsakomybę tiek simuliacijos technikai, tiek subjektyvumo estetikai.
Šis konfliktas, matyt, tvardėsi tol, kol suvokimų techninė manipuliacija buvo menininkų privilegija. Genijaus estetika įgalino (šalia daugybės kitų dalykų, prie kurių ji prisidėjo) subjektams priskirti technikas ir kalkuliacijas, taigi vėl sujungti fenomenų produkcinę pusę su jų priimančiąja puse. Tačiau kalbant apie technines medijas ši pagalbinė konstrukcija subyra. Perspektyviškai sutrumpintos pasaulio iškarpos – tokia ji pasirodo fotografijoje – iš estetinės laisvės nenupiešė joks menininkas; tai buvo paties gamtos pieštuko (kaip kartą gražiai pasakė fotografijos išradėjas Henry Fox Talbotas) darbas. Atitinkamai gerai temperuotos nuotaikos – kokią ją padaro šiandieniniai sintezatoriai – fenomenas sintezuojamas ne kokių nors muzikantų ar tuo labiau fortepijono derintojų, tai kyla iš dvylikos gan brangių metalo plėvelių rezistorių (Metallfilmwiderständen), pateikiančių oktavą kaip darnos potencialą ir savo dvylika pustonių žingsnių paeiliui kas 2^-12 voltų, tinklo. Sintezatorius, Deleuze‘o ir Guattari Mille plateaux prasme, sintetinius sprendinius atskyrė a priori istoriškai.
Šis laukinis sakinys iš to meto, kai filosofai dar lankydavosi roko koncertuose, yra istoriškai nepagrindžiamas, tačiau jis verčia mąstyti. Aišku, naujųjų laikų menų arba medijų manipuliacijos suvokimu, akių ir ausų apgaulės nebuvo šių menų arba pačių medijų darbas. Laisvoji perspektyva siekia Eulerio trigonometrinę funkcijos sąvoką, o tuo pačiu ir Lambertą, panašiai kaip Renesanso (dar) nelaisva perspektyva greičiausiai siekė matematiką Regiomontaną. Atitinkamai gerai temperuota nuotaika nebuvo tokių muzikų kaip Bachas arba tokių muzikos mokytojų kaip Kirnbergeris darbas; be drąsos užrašyti Antikoje visiškai neįsivaizduojamą dvyliktąją šaknį iš dviejų ji [gerai temperuota nuotaika, – vert. past.] paprasčiausiai nebūtų galėjusi būti įvesta. Drąsa paprieštarauti graikiškai skaičiaus sąvokai išgarsino Simoną Steviną, kurio pagrindinė profesija buvo Moritzo iš Oranijos strateginis patarėjas.
Kitaip, abstrakčiau tariant: optinių arba akustinių simuliacijų, kurios šiandien vyksta bet kuriame geresniame kompiuteryje, fenomenalumas yra senesnis, tačiau ir šaltesnis, nei šiandien skelbia universalios simuliacijos teoretikai. Jų ištakos glūdi toje didžiojoje matematinėje revoliucijoje, kuri (kaip tai parodė Sybille Krämer <1>), susiejusi indiškąją skaičių sistemą ir gutenbergiškąjį teksto spausdinimą, į naujųjų laikų Europą įnešė mokslinės techninės galios. Pirmiausia naujosios geometrijos, o vėliau ir naujosios algebros algoritmai iš pradžių buvo menininkų amatininkiškų darbų taisyklės, vėliau, kaip savaeigės mašinos, persikėlė į devyniolikto amžiaus medijų parką, ir galiausiai šiomis dienomis, pagal visų algoritmų sisteminę skaitmeninę transkripciją, susitapatino su kompiuterio technine ir programine įranga.
Jeigu ši radikaliai sutrumpinta naujųjų laikų medijų istorijos istorija Jūsų ausims skamba prasmingai, seka išvada, kad konfliktiniai klausimai tarp fenomenologijos ir medijų teorijos gali būti sprendžiami tik atsigręžiant į mokslo istoriją. Ginčijamasi dėl to, ar tai, kas ruošiasi pasirodyti, yra aprašoma tiksliau kaip cogitatio (cogito intencionalumas), ar kaip algoritmo išvestis (output). Ginčas pradėtas, arba tiksliau – padiktuotas taip pat ne šiomis dienomis, o, kaip jau buvo sakyta, prieš dvidešimt penkerius metus. Nuo 1935 metų ne tik Alanas Turingas buvo užsiėmęs ta lakoniška disertacija, kuri pateikė pagrindinį sujungimą visų esamų ir galimų kompiuterių kaip popieriaus gaminimo mašinos, 1935 metais du pranešimus perskaitė ir fenomenologai Edmundas Husserlis ir Martinas Heideggeris – vienas jų Vienos arba Prahos diasporoje, o kitas gimtajame Freiburge. Jų pranešimai išreiškė filosofinę abejonę, nukreiptą prieš medijų techniką.
Europos mokslų krizė, apie kurią Vienoje ir visur kitur kalbėjo vėlyvasis Husserlis, kilo, trumpai sakant, dėl atsitraukimo nuo žemės. Žemė kaip arché, kurioje galutinai sustoja visas gyvojo pasaulio fenomenų patyrimas, nors ir buvo visų mokslų pradžioje, tačiau nebebuvo jų modernioje pabaigoje. Kai ankstyvosios istorijos epochose tokios didžiosios upės kaip Nilas, Eufratas arba Jangdzė išplaukdavo iš savo krantų, o praėjus keletui savaičių ir vėl nusekdavo, žemė pati buvo fenomenas. Kaip dumblas, iš kurio buvo ištrinti visi kultūros pėdsakai, ženklai ir ribos, ji [žemė] sau pritaikė matus, kurie tuo pačiu buvo ir įrašai. Egipto, Kinijos arba Babilono matininkai su virvėmis ir kuoleliais, kurie mechanizavo Pitagoro trikampio taisyklės elementariąją formą, galėjo į tą dumblą įspausti tą reikiamą kultūrinės tvarkos kampą, kuris turėjo apspręsti greičiau ne Stambulo, o europietiškų pastatų, miestų ir mašinų architektūrą. Ši labai praktiška geometrijos kilmė, kaip ji pavadinama viename Derrida išsamiai komentuotame Husserlio rankraštyje, <2> tiesiogine prasme saugojo arché artumą. Tačiau ir jos [geometrijos] teorinis performavimas, atliktas Pitagoro ir apskritai graikų, „geometrines erdvines figūras, taškus, linijas, plotus, kūnus“ „pavertus į idealiuosius geometrinius objektus ir įrodymus“, <3> vis dėlto liko ištikimas žemei tiek, kiek ji [geometrija] – kaip ir gyvasis pasaulis – pažinojo „tik galutines užduotis, galutinai užbaigtą a priori“. <4> Tačiau apskritai kaip tik geometrinių figūrų (kurios panašiai kaip tobulas rutulys turėjo sutapti su graikų Kosmosu arba dangaus skliautu) išankstinis apspręstumas „antikinei geometrijai [garantavo] primityvaus pritaikymo realybėje galimybę“<5>, kurios žemiškas netobulumas Menono vergų smėlio ženkluose buvo fenomenas.
Husserlio mokslinėse istorinėse rekonstrukcijose šis ryšys, jungęs geometrijos daiktus su gyvenamojo pasaulio fenomenais ir tyrinėjančio subjekto intencijomis, buvo prarastas sulig Galilėjumi. Aš manyčiau, jog Descartes‘as buvo tas, kurio 1637-ųjų analitinė geometrija nuvedė į moderniųjų skaičiavimų begalybę ir geometriškumą. Pamenate: vieną 1619-ųjų lapkričio vakarą, kai Oraniečių-Nasau kariuomenėje išmuštruotas karininkas, vardu René Descartes’as, įsikūrė savo žiemos buveinę prie židinio (ar netgi židinyje), su jo svajone apie scientia mirabilis prasidėjo trys tikri sapnai. Aš manau, kad „nuostabusis mokslas“ buvo jo analitinė geometrija, o tie trys sapnai buvo muštras, juos ji buvo paskyrusi filosofuojančiam kūnui. Bet kuriuo atveju pirmasis sapnas prasideda nuo sapnuojančiojo, kurio dešinioji pusė taip skausmingai atsisako savo ėjimo prievolės, kad piktas vėjas – paties Descartes‘o prilygintas piktajam genijui – be didelio vargo apsuka sapnuojantįjį aplink jo kūno ašį tris, keturis kartus. <6> Tačiau taip Descartes’as, priešingai nei Menono vergai, neperkeldamas dangaus geometrijos į žemę, tiksliai aprašė apskritimą, kurio tridimensinis išplatėjimas yra buvęs graikų sphaira arba rutulys. Pats subjektas, vien todėl, kad karteziškosios (dekartiškosios) meditacijos jį (subjektą) redukavo į gryną netąsų tašką be kūno, visų nepriklausomo kintamojo dydžio verčių tėkmėje pasirodė pajėgus išgauti apčiuopiamas figūras. Atitinkamai Descartes’o analitinė geometrija sudarė sąlygas ir į geometriją perkelti François Viète’o algebros įvestus raidžių simbolius, taigi tai, kas matoma arba fenomenalu, daugiau tokiu ne laikyti, o kalkuliuoti. Formulėje x_+y_+r_ = 0 nematyti, kad jos skaitmeninis rezultatas kaip pėdsaką (kaip tai vadina šiandieniniai matematikai) slepiąs apskritimą su spinduliu r. Vienintelis dalykas, kurį galima įžiūrėti tokiose formulėse, nesuskaičiuojamos trivialios, tačiau taip pat ir elegantiškos jų raidžių, skaičių ir operatorių perpavidalinimo galimybės.
Tačiau kaip tik šis modernus atradimas, kuris yra visų medijų technikų pagrindas ir, pasak Leibnizo, pačią filosofiją pavertė kalkuliacija, Husserlio manymu, pateko į mokslinę istorinę katastrofą. Tai atsitiko dėl to, kad niekas, kas manipuliuoja raidėmis ir skaičiais, negali numatyti nei gyvenamo pasaulio vaizdinių, nei struktūrų. Dramatiškame Husserlio „Krizės“ skyriuje „Matematinio gamtos mokslo prasmės erozija ‚mechanizacijoje‘“ kalbama:
„[Matematika], kaip ir aritmetika, dirbtinai formuodama savo metodiką yra per save pačią įtraukiama į virsmą, per kurį ji virsta menu. Grynu menu per aritmetinę techniką pagal technines taisykles gauti rezultatus, kurių tikra tiesos prasmė yra gaunama tik prie pačių temų pripratusiame tiksliai skvarbiame mąstyme. Tik tie mąstymo būdai ir įrodymai yra veikiantys, kurie yra būtini technikai kaip tokiai. Raidėmis, ryšio ir sąveikos ženklais (+,x,= ir t.t.) ir pagal jų sudėties žaidimo taisykles operuojama iš esmės ne ką kitaip nei kortų arba šachmatų žaidimuose. Pirminis mąstymas, kuris šiam techniniam metodui suteikia prasmę, o reguliariems rezultatams tiesą (…), čia yra išjungtas. <7>
Šis aistringas ir pernelyg ištęstas pasažas sulaukė išsamių komentarų. Aš išskirsiu tik keturis momentus. „Meną“ arba greičiau „gryną meną“ prilygindamas „technikai“ Husserlis pirmiausiai labai aiškiai taiko į ryšį, kuris, kaip leidžiama suprasti, moderniais laikais sujungė kalkuliacijas, menus ir medijų technikas. Antra, kalbėdamas apie šią techniką, priešingai nei daugelis aklų jo amžininkų, jis svarsto ne apie jos monstriškus galutinius produktus – tokius, kaip garo mašina arba vandens elektrinė, o apie nežymų, bet lemtingą triuką, kuris su algebros ženklais pats įvyksta šachmatų žaidime. Na, o užuot klausęs apie trečiąjį momentą, tai yra, iš kur ant popieriaus apskritai atsiranda istorinės ženklų pakeitimo ir ženklų sutapatinimo galimybės, „raides, ryšio ir santykio / sąveikos ženklus“ – taigi algebrą nuo jos indoarabiškų skaitmenų – Husserlis paprasčiausiai traukia iš dangaus. Floriano Cajori, 1929 metais publikavusio savo „History of mathematical notations”, darbe fenomenologija būtų galėjusi jau ir 1935-iais perskaityti, kad kiekvienos revoliucingos technikos elementai – taigi pliusas ir minusas, lygybės ir daugybos ženklai ir t.t. – nėra jokie natūralūs fenomenai. Priešingai, laikotarpyje tarp Adamo Riese’o ir Leibnizo jie pirmąsyk buvo įtraukti į šnekamąsias kalbas. Pavyzdžiui, tokiu būdu kryžius kaip pliuso ženklas neatšaukiamai sujungia visus semantinius skirtumus tarp graikiško kaì, lotyniško et ir vokiško und. Kitaip tariant: geometrinės tiesos prasmės (Wahrheitssinnes) erozija, kaip jį pavadino Husserlis, be naujos geometrijos – tačiau šįkart ne signifikatų, o pačių signifikantų – būtų buvusi neįmanoma. Kiekvienas ženklo pakeičiamumas ženklu (kiek griežčiau arba istoriškiau nei Sybille Krämer argumentacijoje) sąlygoja factum brutum vardu knygų spausdinimas. <8> Taigi technika, nepaisant Husserlio, nėra gryna pasekmė, o elementari kiekvienos taip vadinamos prasmių erozijos prielaida. Netgi ankstyvieji geometrai, kurie Husserlio arba Wittfogelio ankstyvosiose hidraulinėse kultūrose dumble brėžė stačiuosius kampus, būtų išsivertę ir be kuolelių ir virvių, taip pat be medijų technikų. O kai vėlyvoji geometrija tokias grubias medijas paverčia į rašto ženklus, kur matininkiška kilmė (Husserlio žodžio parinkimas vertas dėmesio) tampa „sedimentais“, taigi yra užverčiama ir išsaugoma, mokslo istorijos fenomenologija pati dalyvauja tų hidraulinių kultūrų mediume: geologijoje sedimentais vadinamos mechaniškai maišomame vandenyje esančių dalių nuosėdos.
Tačiau Husserlio argumentacijoje lemiamas yra ketvirtasis momentas, „pirmykščio“, tai yra, „prasmę suteikiančio“ mąstymo „išjungimas“. Medijų istorijos precizinimas glūdi išskiriančiame ARBA: arba turimos galvoje geometrinės subjektų figūros, arba manipuliuojama mašinų (mechanizmų), kurios taip pat turėtų būti ir žmonės, algebriniais ženklais. Tuo pačiu faktas, kad Husserlis pabrėžtinai lygina karteziškąją geometrijos prasmių eroziją su kortų arba šachmatų žaidimu, kelia neišvengiamą įtarimą, kad jis, pasiskaitęs savo kolegos Davido Hilberto iš Goettingeno, nori tylomis nuslėpti jo vardą (prisidengiant anonimišku „žmogaus“ vardu). Istorinėje empirijoje galėjo įvykti taip, kaip sako Husserlis: nuprasmėjusi ženklų manipuliacija de facto prasidėjo su Viète‘u ir jo paveldėtoju Descartes‘u, tuo tarpu Leibnizas jau formulavo refleksyvų žinojimą apie ženklų pakeitimus; tačiau kaip istoriškai transcendentinį a priori, kas domina Husserlį (ir mane), abu elementariuosius principus, kuriems Husserlio kritika priskiria visas Europos mokslo krizes, suformulavo tik Hilbertas. Po Hilberto tam, kad būtų galima užsiimti geometrija, visų pirma, reikia, kad nebūtų duotos geometrinės figūros, nes vietoje kalbėjimo apie taškus, tieses ir plokštumas galėtų būti kalbama ir apie stalus, kėdes ir alaus bokalus <9>; tačiau greičiausiai reikia, kad būtų atvirkščiai, taip pat ir geometrijoje, „iškalbinga“ jos „diskretiškų“ aritmetinių operatorių padėtis, kiek jie „visų pirma, yra mąstymas“. <10> Antra, tam, kad visai matematikai būtų užtikrintas uždarumas, išsamumas ir apspręstinumas, operatoriai turi galėti atlikti operacijas visiškai nemąstydami, pagal mašinų arba šachmatų partijų taisykles. <11>
Prieš sugrįždamas prie Hilberto didžiosios matematinės programos ir jo epochinių pasekmių, turiu sustoti prie paties ankstyvojo Husserlio prasmių erozijos sąvokos. Jau 1901-ųjų „Loginiai tyrinėjimai“ buvo priversti pripažinti ženklų grandinių (arba vėrinių (Strings), kaip juos pavadintų modernioji kompleksiškumo teorija) egzistavimą, ženklų, kuriems tačiau trūksta prasmės ir tuo pačiu reikšmės. Loginiame tyrinėjime apie „Išraišką ir reikšmę“ buvo sakoma labai principingai:
„Išraiškos sąvokai priklauso turėti reikšmę. […] Bereikšmė išraiška, tiesą sakant, išvis nėra išraiška; geriausiu atveju ji yra kažkas, kas iššaukia pretenziją arba regimybę būti išraiška, nors, atidžiau įsižiūrėjus, tai yra niekas. Tam priklauso tokie į žodį panašūs artikuliuoti garsų dariniai kaip „abrakadabra“. <12>
<1> Plg. Sybille Krämer, Simbolinės mašinos. Formalizacijos idėja istorinėje apybraižoje. Darmstadt 1988.
<2> Plg. Jacques Derrida, Husserlio kelias į istoriją geometrijos vadovėlyje. Krizės III priedo komentaras. München 1987.
<3> Edmundas Husserlis, Europietiškojo mokslo krizė ir transcendentalinė fenomenologija. Įvadas į fenomenologinė filosofiją, sud. Walteris Biemelis. 2-as leidimas. Haag 1976. 18 psl. (Husserliana. Edmundas Husserlis, Rinktiniai raštai, t. VI)
<4> Husserlis, Krizė, 19 psl.
<5> Husserlis, Krizė, 20 psl.
<6> Apie Descartes‘o sapnų kultūrinį istorinį kontekstą plg. nušviečiantis Stefano Niesseno darbas, Sapnas ir realybė. Jų modernioji atskirtis. Würzburgas, 1993, p. 150 – 197. Kaip ir kiti aiškintojai, Niessenas seka sapnų turinius iki meditationes ir passions de l'âme, taigi ne iki Géométrie analytique.
<7> Husserlis, Krizė, p. 46.
<8> Plg. Friedrichas Kittleris, Raidės_skaičiai_kodai. Leipcigas, 1998. Pirmajame Euklido Elementų spaudinyje, 1482-iais pasirodžiusiame Venecijoje, pasirodo, kad jo naujoviškas suskirstymas tarp „raidžių geometrinėse figūrose“ (Buchstaben-an-geometrischen Figuren) ir panašiai pavadinto „raidžių įrodinėjimo kelyje“ (Buchstaben-im-Beweisgang) padaro abejotiną centrinį Husserlio sakinį. Jis skamba taip: „Pitagoriškas sakinys, kad visa geometrija egzistuoja tik kartą, kad ir kaip dažnai ir netgi kokia kalba ji bebūtų išreikšta. Ji yra identiška Euklido „originalioje kalboje“ ir visuose „vertimuose“; kiekvienoje kalboje nuolat ta pati, kad ir kaip dažnai ji bebūtų išreikšta, nuo originalių tarimo ir užrašymo iki nesuskaičiuojamų žodinių pasakymų arba raštiškų ir kitokių dokumentacijų“ (Krizė, p. 368). Todėl būsimos kalbos filosofijos turėtų būti greičiau apie spausdinimą (Ausdrucken), o ne apie išraiškas (Ausdrücken).
<9> Hilbertas, cituojamas Bettinos Heintz, Taisyklių viešpatavimas. Apie kompiuterio pagrindų istoriją. Frankfurtas prie Maino – New Yorkas, 1993.
<10> Hilbertas, cituojamas Heintz, Viešpatavimas, p. 91.
<11> Hermannas Weylis, cituojamas Heintz, Viešpatavimas, p. 49, 1924 metais rašė: „Naujas, Hilbertui būdingas posūkis, kad matematikos sakiniuose jis
12> Edmundas Husserlis, Loginiai tyrinėjimai, Antras tomas. Suvokimo fenomenologijos ir teorijos tyrinėjmai, I dalis, 5-as leidimas. Tübingenas, 1968, p. 54.
Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė, teksto originalą galima rasti
http://www.hydra.umn.edu/kittler/istambul.html
temos: filosofija, idėjos ir teorijos, mediosofija, straipsniai |
« Troleibusas Nr. 0 – kelionė įgarsintais Vilniaus dienoraščiais | | Rudolf Maresch: mediologija vietoj filosofijos? »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.