Frank Hartmann: kas yra mediologija?
transliatorė |
2005-10-26 | 19:13
temos: filosofija,medijų studijos,mediosofija
Frankas Hartmannas – viduriniosios kartos vienas garsiausių austrų medijų filosofų. Šiuo metu dėsto medijų filosofijos ir kitus kursus Vienos universitete. Yra išleidęs tris monografijas, nagrinėjančias medijų kultūrą ir filosofiją. Šioje esė Frankas Hartmannas pristato naują mokslo i tyrimo discipliną – mediologiją –red.–
Šiuolaikinė medijų kultūra iškėlė gausybę teorinių problemų. Medijų teorija netesi pažado paaiškinti kultūrinę komunikaciją. Užuot pateikusi diagnozę, kultūros analizė neretai pradingsta sporadiškame simptomų aprašyme (kultūros studijos), varginančiuose istorizmuose (medijų archeologija) arba tuščiuose žaidimuose sąvokomis (dekonstruktyvizmas). Ar iš tiesų nėra vilties rasti naują tyrimo logiką?
Esė „Mediologija“ ir bando šiame kontekste nužymėti naujo kultūrologinio metodo gaires. Mediologija, kaip kultūrologinė perorientacija (kuriai reikalinga informacinė visuomenė), iškelia naujus klausimus apie suvokimą, estetiką ir technologijas[i]. Kultūrinio transliavimo fenomenas pasistūmėja į domėjimosi srities centrą. Nei pavienės medijos, nei žmogiškoji komunikacija nėra centrinės mediologijai – ji neteoretizuoja dialogo idealo, jai labiau rūpi kultūrinio transliavimo būdų, jų istorijos bei ideologijos analizė. Jos keliami klausimai be viso kito apima ir vaizdinį kultūros posūkį [iconic turn] [ii], skaitmenizacijos reikšmę, mokslo visuomenės dimensiją bei medijų estetiką.
Sąvokos istorija
Erwinas Panofsky šiam naujajam meno teorijos pagrindu kuriamam mokslui apie at/vaizdus jau prieš gerą dešimtmetį rado apibūdinimą „ikonologija“ (gr. eikon+logos), Vilémas Flusseris savo medijų filosofines refleksijas apibūdino kaip „komunikologiją“ – tam, kad atsiribotų nuo naujųjų medijų diskurso.
Moksliniams ginčams dėl istorinių sąlygų, kultūrinių efektų ir medijų ideologijų politiškai kontraversiškas prancūzų intelektualas Régis Debray (praeityje jis yra kovojęs Che Gueveros pusėje Bolivijoje) sąvoką mediologija vartoja jau gerus du dešimtmečius. Šį mokslą jis supranta kaip tyrimų lauką, kuris iš naujo reaguoja į tam tikras temas – toks požiūris turi panašumų su XIX amžiaus pabaigos sociologija (Auguste Comte) bei jos nauju tyrimo objektu „visuomene“.
„Padėti pirštą ant intelektualinio, materialinio ir socialinio gyvenimo persisluoksniavimų ir šiuos gerai suteptus „šarnyrus“ priversti spiegti – tai atspindi mediologinės dvasios metodą“ – Régis Debray.
Kitapus teksto: naujoji programatika (naujieji tikslai)
Medijų kaip kultūros mokslų paradigmos fone (medijinis posūkis [medial turn]) vyksta humanitarinių mokslų transformacijos procesas. Taigi humanitariniai mokslai atsiskiria nuo savo iš XIX amžiaus kylančio prigimtinio tikslo: užsiimti filologija ir hermeneutika, taip pat iš esmės noro būti tekstą produkuojančiu ir interpretuojančiu mokslu. Šį fokusavimą į tekstą ir knygą – kurio, nepaisant polinkio į tarpdiscipliniškumą, vis dar esama – mediologija laiko esminiu dalyku.
Būtent išsivysčiusios medijų technologijos rodo, kad transliavimas yra susijęs ne vien su kalbiniu kodu. Tradicinis metodinis orientavimasis į kalbą ir raštą (hermeneutika) apsunkina postmodernių kultūrų supratimą. Mediologija, priešingai, komunikacijos procesus apmąsto kartu su transmisijos procesais (turimas galvoje transliavimas ir tradicinio perdavimo arba intelektualinio vertimo prasme), kartu stipriai akcentuodama technologijas, kurios jokiu būdu nėra identiškos konkrečiai „medijai“. Čia greičiau kalbama apie kultūriškai apsprendžiantį kodą ir tokiu būdu apibrėžtą medijų sferą, tarkime, jos išraišką alfabetiniu šriftu (logosfera), ženklu (grafosfera), audiovizualika (videosfera) arba skaitmeniniu kompiuteriu (numerosfera). Marshallas McLuhanas septintajame dešimtmetyje tuo išprovokavo debatus apie mediališkumo „gramatiką“ kitapus knygų kultūros mitų.
Kultūra ir technologijos: suprasti medijas
Medijų klausimas vis dėlto yra politinis: kaip technologijos įsilieja į žaidimą sąvokomis? Simbolinės kultūros produkcijos gali būti nulemtos jų ryšio su aktualiomis organizacijos, archyvizacijos ir cirkuliacijos formomis. Tai liečia ne mediją, o mediališkumą – perdavimo procesus, kurie sąlygoja ir įgalina kultūrą. Kultūra nėra vien dvasios (vok. Geist) produktas. Ji greičiau yra sąlygota istoriškai besikeičiančių kultūros technologijų. Taigi Debray klausia, kas toje vis labiau technologinių medijų apspręstoje tikrovėje ženklui suteikia prasmę ir idėją įgalina veikti? Kas yra medijų kultūra, šis hibridas iš žmogaus ir mašinos, iš sąmonės ir technologijų, tačiau taip pat ir iš teorijos mitų bei cyberhype‘o?
„Mediologijos tikslas yra išspręsti kultūrinio pertransliavimo mįsles ir įvardinti paradoksus. Mes bandome suprasti, kaip lūžis mūsų perdavimo ir transportavimo metoduose iššaukia pakitimus mentalitetuose bei elgsenose, ir atvirkščiai – kaip kultūrinė tradicija iššaukia, lygina bei keičia techninę inovaciją. Techninės ir kultūrinės interakcijos tokio persisluoksniavimo, kuris yra vadinamas aukštesne socialinio gyvenimo forma (religija, menas, politika), labai panašiai susisieja su kukliausiais materialinio gyvenimo aspektais (įpročiais, banalumu arba trivialumu)“.
Naujųjų medijų įtakota mokymo bei tyrimų situacija reikalauja tokio metodo, kuris galėtų apžvelgti įsteigtų „masinės komunikacijos tyrimų“ tolimiausius kampus. Nors diskusija vos tik prasidėjo, čia mediologija pateikia tris akivaizdžius pranašumus:
– Komunikacijos sąvokos korekciją, kuri atitiktų informacinės visuomenės realybę ir susietų dvasines kategorijas su technine medializazija (vok. Mediatisierung): komunikacija ne kaip pranešimo išsiuntimas, o kaip ryšio užmezgimas;
– Metodinę tyrimo perorientaciją. Priešingai nei medijų mokslų mainstreame, čia turima galvoje ne tiek medija kaip tokia, o jos socialiniai ir kultūriniai efektai;
– Repolitizaciją – globalinio tinklo ir cinišku tampančio medijų diskurso laikais mokslas ir tyrimai negali sau leisti vertybių laisvės ir privalo per angažuotus refleksijos metodus sukurti pagrindą kritinei intervencijai.
Dvi pagrindinės knygos, pristatančios mediologiją:
Frank Hartmann : Mediologie. Ansätze einer Medientheorie der Kulturwissenschaften, Wien: WUV 2003
Régis Debray: Einführung in die Mediologie, Bern: Haupt Verlag (erscheint im Dezember 2003)
[i] Čia vokiškoji sąvoka „Technik“ verčiama kaip „technologijos“, nors ji turi labiau vokiškosios filosofinės tradicijos, kurioje ji buvo nemažai aprašyta ir tyrinėta, konotaciją.
[ii] (Angl.) sąvoka „iconic turn“ nusako vis didėjančią visuomeninės komunikacijos, kurioje vizualinės medijos yra lemiantysis mainų, supratimo ir suvokimo elementas, vaizdinių gausą. Tokiais terminais kaip „iconic turn“, „pictorial turn“, „visual turn“, arba vaizdinis posūkis, apibūdinami aktualūs mokslo apie at/vaizdus bandymai įvertinti struktūruojantį vaizdo charakterį. „Iconic turn“ sąvoką 1994 metais sugalvojo Gottfriedas Boehmas. Trumpiau tariant ši sąvoka žymi humanitarinių mokslų persiorientavimą pagal vizualią/ikoninę paradigmą bei vaizdinio kaip pagrindinio realybės reprezentacijos vieneto įsitvirtinimą, priešingai iki tol buvusiam lingvistiniam posūkiui, apie kurį pradėjo kalbėti XX a. pradžios filosofai.
Iš vokiečių kalbos vertė Dangė Čebatariūnaitė
temos: filosofija, medijų studijos, mediosofija |
« scena (2 d.) | | Žurnalo PLAYBOY interviu su Marshallu McLuhanu (2 d.) »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.