• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 1 prisijungę dabar
    • 2412395 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    fotografijos nuotykiai išplėstuose laukuose arba

    | 2007-08-03 | 11:57
    temos: bendruomenės,fotografija,mediosofija,menas,virtualybė

    Kodėl mūsų dienos yra suskaičiuotos, o ne sufotografuotos?“ (Woody Allenas)

    Naujas žurnalo "Fotografija" nr.1 (14)- 2007 sausis-birželis numeris pasirodė nauju veidu su pavadinimu [re:] fotografija. Perpublikuojame pirmąjį žurnalo tekstą, žaismingai sudėliotą iš Valentino Klimašausko esė, Baudrillard'iškų parafrazių ir diskusijos su Margarita Matulyte. 

    refotografija„Įvadas į Baudrillard’ą“

    Ką tik dingo internetas ir įprasta darbo dienos kasdienybė sutriko: kolegos išėjo parūkyti, kavinėje negalėjau atsiskaityti už kavą, maža to, išaiškėjo, kad mano nuolaidų kortelė priklauso kitam žmogui su didesniais tarifais ir mažesnėmis nuolaidomis. Tuo metu rankose laikiau knygą „Introduction to Baudrillard“, kurios viršelio fotografijos subjektas savo paranojiška šypsena atidžiai skrodžia skaitytojus.

    Kelias valandas trukusi virtualiojo pasaulio „klinikinė“ mirtis tikriausiai yra geriausias būdas virtualybės tylos minute (tiksliau, keliomis valandomis) pagerbti savo fizinį kūną praradusį Jeaną Baudrillard’ą. Jei TEO AB, LT būtų taip sąmoningai pagerbę vieno iš savo idėjinių darbdavių mirtį, visai nesipiktinčiau, kad likau vienas (ką reiškia būti vienam post-simuliakrinėje visuomenėje?) – be virtualių instrumentų. Įvadas į Baudrillard’ą po Baudrillard’o mirties neatrodo beprasmis, nes ir po Baudrilard‘o mirties jo era nesibaigė. Kaip jis teigia knygoje „Blogio intelektas arba skaidrumo paktas“ (2004), „Mes esame kare. Žmonių kultūros yra pasidalinusios į du pagrindinius tipus, dvi antagonistines jėgas. Viena jų yra pagrįsta simboliniais mainais (angl. symbolic exchange), kuri yra dvilypė ir atsinaujinanti; antra jų yra pagrįsta pinigais ir ženklų mainais (angl. sign exchange), bei ši kultūra yra apskaičiuojanti (angl. totalising)“. Tokioms pavojingos kovos vietoms, be abejonės, reikėtų priskirti ir Lietuvą, kurioje, kaip sparčiai besikeičiančioje Trečiojo pasaulio šalyje, nuolat vyksta šių antagonistinių simbolinių ir ženklų mainų kultūrų jėgų susidūrimai. Dar įdomiau stebėti, kaip šios dvi jėgos vis susiduria išplėstuose ir neišplėstuose kultūros laukuose.

    Ar skaitėte Jacko Burnhamo knygą „Beyond Modern Sculpture“ („Anapus moderniosios skulptūros“, 1968)? Jis teigia, kad šiuolaikinio pasaulio egzistavimas grindžiamas sistemine sandara, ir kad menas kaip tik dabar eina šiuo keliu.[1]

    Pasaulis jungiasi į įvairiausias politines, ekonomines, informacines, energetines, karines, laikinų bendruomenių ir kitokias sistemas, augančias geometrine progresija, ir XXI amžiuje nerasite objektų ar subjektų, nepriklausančių jokiai sistemai. Knygose „Sistemos estetika“ (1968) ir „Realaus laiko sistemos“ (1969) Burnhamas jau naudojo informacinių sistemų analogijas (nes šios visų pirma yra tinklinės bei kuriamos universalių kodų pagalba) besikeičiančiam meno pasauliui ir menininko vaidmeniui jame apibūdinti. Dar 1970 m. Niujorko Žydų muziejuje kuruotoje parodoje „Programinė įranga“ („Software“) jis „naudojo programinės įrangos idėją apibūdinti idėjas, procesus ir sistemas, kaip alternatyvą tradicinėms, į objektus orientuotoms praktikoms – „techninei įrangai“ (angl. hardware)“.

    Galima surasti ir kitų pavyzdžių – procesų, teoretikų, menininkų bei veiksnių, kurie įtakojo meno praktikos kaitą, pavertė ją „nematerialia“, tinkline, programine ir t. t. Analogiška iniciatyva Lietuvoje yra surengta švietėjiška paroda „komentarai@3xpozicija.lt: postfotografinės būsenos šiuolaikiniame mene“ (laikinos bendruomenės kuratoriai: Vytautas Michelkevičius ir Tadas Šarūnas, internetinė svetainė http://www.3xpozicija.lt. Švietėjiškumas, kaip žinia, yra priskiriamas „žlugusio švietimo projekto“ laikotarpiui, tačiau nėra paslaptis, kad ši paroda buvo misionieriška ir ambicingai bandanti skatinti pokyčius, o pokyčiai reiškia tam tikrų įtampų atsiradimą ar jų atpalaidavimą.

    Ideologinės ir galios kovos

    Valentinas Klimašauskas: Sprendžiant iš gausių ir kritiškų atsiliepimų spaudoje, bendruomeninė parodos organizavimo koncepcija, „programinės įrangos“ tipo kuravimas ir postfotografiniai kūriniai kiek sukrėtė ramų vienos tradiciškiausių bei daugiausia galios turinčių profesinių menininkų institucijų Lietuvoje – Fotomenininkų sąjungos gyvenimą, kuri net skelbdama konkursą dėl fotografų darbų priėmimo būsimam metraščiui iškelia vieną svarbiausių sąlygų, kad fotografijos būtinai turi būti atspaustos ant popieriaus (turi būti pateiktos fiziniame arba hardware formate), o ne, pavyzdžiui, skaitmeninės ar juo labiau kaip postfotografiniai ar konceptualūs projektai.

    Margarita Matulytė: Projekto „komentarai@3xpozicija.lt: postfotografinės būsenos šiuolaikiniame mene“ kol kas neskubėčiau vadinti švietėjišku, jis yra daugiau pačios laikinos bendruomenės savišvietos stadijoje. Tai atskleidžia tiek internetinėje svetainėje vykusios diskusijos – bandymai artikuliuoti postfotografijos sampratą ir jos išskleidimo parodoje koncepciją, tiek idėjų pasiūlos (deja, gana vangios) dokumentacija, tiek ir jų materializavimas hardware formate – „Prospekto“ galerijos ekspozicijoje. Išskirčiau ir skirtingai įvertinčiau du projekto lygmenis. Pirmasis – vieša, atvira, laisva, virtuali, mobili, iniciatyvi komunikacija laikinos bendruomenės pagrindais – demonstravo novatorišką požiūrį į kuratorystę bei inicijavo ne mažiau svarbius teorinius svarstymus, kurie padėjo nubrėžti ir parodos pagrindinę gairę – fotografijos (įvairiais aspektais) komentarai.

    Antras lygmuo – pati paroda, kuri tarsi ir buvo projekto tikslas. Šiuo etapu kuratoriai – autoriai – „komentarų“ kūrėjai buvo suvaržyti jų pačių suformuluotomis nuostatomis ir postfotografijos sukūrimo akcentą perkėlė į kuo originalesnių formų, įrodančių postfotografinę būseną, paiešką. Tuo tarpu, manau, teorinį ir meninį brandumą patvirtintų priešingas reiškinys – postfotografinės būsenos natūraliai inspiruota forma. Tad eksponuotus darbus nevalingai tenka vertinti labiau kaip postfotografijos technologinės raiškos galimybių pavyzdžius.

    „Programines“ komplikacijas išryškino bandymas virtualiai sukurtą koncepciją rekonstruoti tradicinėse medžiagose ir erdvėse: ekspozicinėse (sienų – grindų – lubų / interjero – eksterjero) ir popierinėse (katalogo, žurnalo), tokiu būdu „pasirašant sutartį“ su ta pačia, kad ir postmodernistine, bet jau tradicija. Be to, koncepciniai autoriniai „pranešimai“ tik antrina jau matytiems ir girdėtiems ŠMC, kurio kone kiekvienoje parodoje aptinku svarstymus apie post tendencijas, ir kurį, beje, remdamasi daugybe kriterijų, jau galėčiau vadinti švietėjišku. Vis dėlto svarbiausia, kad kontekstinis šio projekto „komentarai@3xpozicija.lt“ laukas yra ne bendras medijos meno, o siauras, tai yra fotografija. Vertinčiau tai kaip sveiką intervenciją į vieną ideologiškai konservatyviausių medijų. Jeigu palygintume dailės ir fotografijos idėjų bei jų reversijų raidą, tai pastebėtume šio mano teiginio pagrįstumą.

    Tuo tarpu sąjungos reikalavimas, kad metraščiui fotografijos būtinai turi būti atspaustos ant popieriaus nieko bendro neturi su opozicija skaitmeninėms technologijoms, atvirkščiai, jis iškilo tik dėl to, kad fotografai jų nėra tinkamai įvaldę ir dažnai pateikia nekokybiškas skaitmenines kūrinių versijas, o spaudoje „nebeatpažįsta“ savo darbų. Tad fizinis – popierinis formatas reikalingas popierinės knygos ekvivalento patikrai.


    V. K.
    : Bet ar tokiu būdu nėra aktyviai palaikoma fotografijos kaip grynai albuminės, kataloginės, knyginės medijos arba kitaip – popierinio atspaudo samprata?

    M. M.: Taip, mūsų visuomenėje ji dominuoja, tokią sampratą formuoja ir diktuoja vartotojas, o projektas „komentarai@3xpozicija.lt“ tai tik patvirtino – išleistas popierinis katalogas ir popierinis žurnalas „Fotografija“ su popierinėmis medijų iliustracijomis (juk net ne CD), nors ir su prierašu post.

    V. K.: Beje, kokias anksčiau vykusias vietines fotografijos parodas būtų galima laikyti konceptualiomis (tai, savaime suprantama, yra sąlyginis terminas, kurį aš vartočiau parodoms, kuriose svarbesnė už pačius kūrinius yra griežtos idėjos arba kitaip – koncepcija (idėjos, kurios naujai kvestionuoja, kas yra paroda, kas joje yra kūriniai, kaip paroda yra organizuojama, pateikiama, vartojama, platinama informacija apie ją ir t. t.)? Viena man žinomų tokių fotografijos parodų (organizavimo ir struktūros prasme) buvo Dovilės Tumpytės ir Skaistės Stukaitės organizuota paroda „fotografija.doc“ (2003 m., „Arkos“ galerija).

    M. M.: Pirmasis fotografijos parodų konceptualistas Lietuvoje yra Gintaras Zinkevičius. 1988 m. Alumnato kieme jis surengė parodą „Kareivio dienoraštis“, skirtą Artūrui Sakalauskui, kuris, nepakėlęs patyčių sovietų kariuomenėje, nušovė aštuonis „bendražygius“. Kareiviško „albumo“ paroda buvo suspardyta pankų, kuriems, beje, priklausė ir pats autorius. Kita konceptuali Zinkevičiaus akcija – fotografijų paroda peizaže, vykdyta 1991–1992 m., kuri buvo ir vienas pirmųjų dokumentacijos projektų.

    V. K.: Ar galime sakyti, kad spaudoje ir fizinėje parodos erdvėje kilusios parodos „komentarai@3xpozicija.lt“ sukrėtė vieną fundamentaliausių modernizmo centrų Lietuvoje – simbolinius mainus teikiančią Lietuvos fotomenininkų sąjungą? Jos galią saugantys Lietuvos fotografijos sąjungos nariai bei jos pažiūroms prijaučiantys kritikai viešais pareiškimais ar kritiniais tekstais neigė naująsias vertybes teigiančią parodą.

    M. M.: Sekiau visą diskursą ir manau, kad šiuo atveju negalima absoliutinti, tokia nuomonė labai palanki konservatyviam ir, deja, vyresnės kartos kontingentui – neva visa sąjunga taip vertina. Tuo tarpu galimybę (galeriją, žurnalo numerį) realizuoti projektą suteikė ir palaikė(o) sąjungos pirmininkas bei dalis sąjungos valdybos narių. Viešus pareiškimus prieš pareiškė tik Kauno sąjungos skyriaus nariai, kritiko, kuris atvirai jiems pritartų, nežinau nė vieno. O jei kalbėsime apie parodoje iškeltas vertybes, tai spėju, kad pats Baudrillard’as suabejotų jų naujumu. Juk „komentarai“, kad ir kokiu pavidalu būtų pateikti, yra referentiški ir bando reaguoti į tikrovės artefaktus. Tai yra parodoje vykdomi ženklų/verčių mainai pasitenkina bandymu įrodyti, kad X yra daugiau už X. Tuo tarpu naujumas pagal Baudrillard’ą pasireikštų ne įprasminančio atsakymo paieška, o nereferentišku virtualumu, niekada neketinančiu susitikti su tikrovišku pasauliu: „Ištirpdęs originalą, jis (virtualumas) produkuoja pasaulį be lemties“.

    V. K.: Ar jums neatrodo, kad šis konfliktas yra aiškus dviejų antagonistinių sistemų konfliktas. LFS yra iš tarybinių laikų paveldėta nelanksti hierarchinė meninė sąjunga.

    M. M.: Su šiuo teiginiu sutinku. Pasakysiu daugiau, ne vienam senbuviui sąjunga – prieglaudos namai, kur jis jaučiasi visaverčiu nariu, nors jau seniai nieko bendro su menu neturi. Tačiau sąjungos administracija humaniškai toleruoja jo „nusišnekėjimus“, gesina jo pretenzijas, laviruoja tarp konfrontuojančių stovyklų. Bet lygia greta sąjunga vienintelė Lietuvoje institucija, nuosekliai vykdanti fotografijos srities plėtrą, o pastaruoju metu intensyviai kuruojanti jaunųjų menininkų kūrybos sklaidą.

    V. K.: Ji vis dar išsaugo didelę galią valstybinėse ekspertų komisijose (kurios teikia apdovanojimus ir skirsto paramą naujiems projektams). Tuo tarpu jaunieji menininkai jungiasi į laikinas bendruomenes, kurios gali būti tik laikinos (pavyzdžiui, internetinės) ir specialiai sukurtos/susibūrusios vienos parodos organizavimo tikslais. Jose užsimezgę galios santykiai paprastai apibūdinami kaip horizontalūs ir laikini, nes galioja tik iki projekto pabaigos.

    M. M.: Šiandien galią lemia ne konjunktūra, o rinka – sąjunga monopolizavo sklaidą tik dėl to, kad nėra alternatyvių institucijų, kuriančių fotografijos projektus, pavyzdžiui, šiemet KSRF’ui be sąjungos ir jos skyrių paraiškas fotografijos meno sričiai pateikė tik keli kiti juridiniai asmenys. Tad tokioje situacijoje apriboti sąjungos veiklą reikštų numarinti fotografijos sritį. O tęstinumas ir konkurencingumas priklauso nuo individualios iniciatyvos. Vienas pavyzdžių – Kauno fotografijos festivalis.

    Meno kūrinys turi prasmę tol, kol jis yra kuriamas kaip visiškas nuotykis [2]

    Bet ar vis dar įmanomi nuotykiai, sekant pasaulį pro fotoobjektyvą, žvelgiant į regimybę, kurią kasdieną blykstėmis apšviečia milijonai fotografų ir kuri yra apdorojama naujausiais šviesos spektrą analizuojančiais procesoriais? Projekto „komentarai@3xpozicija.lt“ kuratoriai nuolat cituoja ir kitą tradicinio fotomeno objekto išvietinimo kaltininkę Rosalind Kraus, kuri savo esė „Skulptūra išplėstame lauke“ (1979) („Sculpture in the Expanded Field“) gerokai praplečia meno kūrinio egzistavimo ir supratimo ribas. Bet pakalbėkime apie ribas. Kokios ribos yra dažnesnės – meno kūrinio kūrimo ar suvokimo ribos? Bet argi ribos, t. y. jų peržengimas, nėra tai, kas mums ir padeda patirti nuotykį?

    Bet ar įmanoma šiais laikais patirti nuotykį, tai yra nebūti reakcionieriškam?

    Konstantinas Kastrissianakis: „Jei tiesa yra tai, kad šiandieną gyvename simultaniškumo eroje, erdvėje, kurioje viskas yra šiuolaikiška, ar galime naudoti terminus „konservatyvu“ ir „regresyvu“, ar turėtume juos visai atmesti kaip nereikalingus? Bruno Latour: „Šiandieną visi mes esame reakcionieriški“[3].

    Bruno Latour teigia, kad mes esame reakcionieriški, nes esame per daug prisirišę prie praeities (grįždami prie vietinio konteksto, galime pastebėti, kad tradicinė LFS nuolat jaučia senųjų ir tikrųjų meistrų, tokių kaip Balys Buračas, stoką šiandienos fotografijoje) ir jau esame per daug įsipareigoję ateičiai – Latour mini gresiančias ekologines problemas, bet mes galime prisiminti ir faktą, kad vienas iš Lietuvos vyriausybės iškeltų tikslų yra informacinės visuomenės ugdymas ir argi projektas „komentarai@3xpozicija.lt“ nėra tokių įsipareigojimų ateičiai tiesioginė išraiška (ir argi jau vien todėl jis irgi nėra reakcingas?).

    Galime prisiminti ir precedentą Lietuvos meniniame gyvenime. Panašios problemos, kurios sukėlė mažą sujudimą Lietuvos dailininkų sąjungoje, prieš dešimt metų iškilo organizuojant ir kitos meninės rūšies arba disciplinos – tapybos parodą „Po tapybos“ (1998, ŠMC, Metastudija, kuratoriai: Lolita Jablonskienė, Audrius Novickas). „Paroda „Po tapybos“ – ne tapybos paroda. Tapybos raida, transformacijos, mirtis ir prisikėlimai moderniame mene čia ne pagrindinė, o veikiau šalutinė tema“, – buvo skelbiama parodos, kuri nagrinėjo „tapybą išplėstiniame lauke“, pranešime žiniasklaidai. Ar „Po tapybos“ pakeitė Dailininkų sąjungoje propaguojamą požiūrį į tapybą? Prabėgus dešimčiai metų galime drąsiai reziumuoti, kad tikrai ne. Tapybinis ir potapybinis požiūriai (galbūt ne visada taikiai) vis dar koegzistuoja šalia.

    LFM kaip kovotojai už realybę

    Režisierių brolių Andy ir Larry Wachowskių filmo „Matrica“ (prie kurio kūrybinės grupės prisijungti buvo pakviestas ir Baudrillard’as, tačiau atsisakė, motyvuodamas, kad „Matrica“ yra pernelyg tiesmukai suprasta platoniškosios olos analogija) konkurentas buvo Davido Cronenbergo filmas „eXistenZ“. Jame dėl simuliuotos ir tikros „tikrovių“ bei „žaidėjų“ kovoja dvi didžiausios kompiuterinių žaidimų kompanijos, tačiau jos abi turi priešę – Realist Underground. Ironiška, bet realistų pogrindis tam tikra prasme primena LFM, kuri kovoja už daiktinį fotografijos liudijimą, fotografijos priartinimą prie paprastų žmonių, jos dokumentiškumą[4].

    Nors parodos „komentarai@3xpozicija.lt“ kritikai teigė, kad karalius yra nuogas ir kad jaunieji nežino, ką griauna, šios naujos postfotografinės vertybės, nors ir ne taip drąsiai, buvo pratęstos ir kitoje fotografijos parodoje „Aš, tu ir kiti kadrai“ Šiuolaikinio meno centre (kuratorė Renata Dubinskaitė) ir tapo aišku, kad yra susijusios su bendromis jaunosios kartos vertybėmis. Būtent šios kartos turėtų saugotis „realistų pogrindis“.


    M. M.
    : O kuo ji yra postfotografiška? Ar tai nubrėžia Valdo Ozarinsko instaliuota „geltona/oranžinė linija“? Beje, beveik visi parodoje „Aš, tu ir kiti kadrai“ dalyvavę autoriai ir didžioji jų kūrinių dalis jau buvo paskelbti tos pačios „konservatyvios“ sąjungos metraštyje. Realistų pogrindžio nėra, yra tik ideologiškai suskilusi sąjunga. Realistai dėl savo riboto realybės suvokimo jaučiasi saugiai ir teisingai, todėl taip atvirauja ir naiviai save demaskuoja. Radikalios reakcijos į metraščio renovaciją (2005 ir 2006 m.), į jo atvirumą konceptualioms idėjoms ir naujai estetikai liudija, kad sąjungoje vyksta rimti „politiniai“ procesai, kuriuose įžvelgiu progresyvios perspektyvos užuomazgas.

    V. K.: ŠMC fotografijos parodoje išskirčiau Artūro Bumšteino ir Roberto Narkaus kūrinius, kuriuose jie nagrinėja ne fotografijai kaip žanrui ar medijai svarbias problemas ar naudojasi fotografija atskleisti daug platesnes prasmes turinčią problematiką. Bumšteinas sinchronizuoja pasirinktų trijų „King Kongo“ filmų scenas (36 min. 3 sek.) su lietuvišku „Gražuolės“ filmu, kuriame ši laiko atkarpa yra kulminacinė. Man čia yra svarbiau ne tai, kad tokiu būdu fotografinė „esminio momento“ idėja yra absurdinama, bet kad dėl kiek netikėto kadrų pasirinkimo yra sukeičiami pakankamai nutolę kultūriniai kontekstai. Narkus padaro magišką triuką – jis sunaikina informaciją, vėliau ją atkuria, ir demonstruoja atkūrimo rezultatus. Šis kūrinys yra nuoroda į gerokai platesnę nei vien fotografijos problematiką – klausimas, kas nutinka su ištrinta informacija yra vis dar neišspręstas mokslinis rebusas, – juk pagal energijos tvermės dėsnius informacija turėtų išlikti (nors ir yra įmanomos modifikacijos) amžinai.

    Kuris pasaulis yra virtualus: pirmasis ar antrasis?

    Konstantino Kastrissianakio pokalbyje su prancūzų sociologu Bruno Latouru pastarasis teigia, kad kompiuterinis žaidimas http://www.secondlife.com/ (realaus laiko žaidimas, kuris šiandien, kovo 26 d. turi penkis milijonus žaidėjų – avatarų, ir kuriame per paskutines 24 valandas buvo išleista daugiau nei pusantro milijono JAV dolerių) „visai nėra originalus, žvelgiant į jį iš ekonominių santykių pozicijų. Kad ir kaip būtų, jis yra įdomus, nes mes galime stebėti re-materializaciją, sluoksnis po sluoksnio stebėdami, ką reiškia egzistencija virtualiame pasaulyje. Tačiau terminas „virtualus“, tiesą sakant, nėra tikslus, nes tai reiškia įprastą daiktų būvį. „Pirmasis gyvenimas“ yra virtualus, tuo tarpu Antrasis gyvenimas yra materialus, nes žaidėjas turi už jį susimokėti“[5].

    Žmogus, kuris neigė Persijos įlankos karą, buvo fotografas

    Paradoksalu, bet žmogus, kuris paneigė didžiąją XX amžiaus antros pusės realybės dalį, vis dėlto tikėjo fotografija ir pats organizuodavo fotografijų parodas. Žmogus, kuris ciniškai įrodinėjo, kad, nepaisant tūkstančių aukų, pirmasis Persijos įlankos karas neįvyko. Savaime suprantama, antrąjį (2003) jis irgi panašiai ignoravo. Žmogus, kuris įrodė, kad tikrovė prarandama būtent tada, kai ji patenka į masines informacijos medijas, naudojo mechaninę vaizdų atkūrimų priemonę – fotografavo ir tikėjo, kad ši veikla yra prasminga. Simultaniškumas (daugelio prieštaringų fenomenų koegzistencija laike ir erdvėje), kuris yra ir vienas svarbiausių šiuolaikinės visuomenės raktinių žodžių, reiškia ir visišką prieštaravimų sambūvį. Ne tik meno samprata įgavo išplėstinės sąvokos reikšmę, bet ir pasaulis išsiplėtė į materialias ir nematerialias sistemas, apie kurių egzistavimą anksčiau nežinojome, bet kurių buvimas padeda išsaugoti stabilumą ir apsisaugoti nuo beprasmybės jausmo.

    (Paskutiniai filmo „eXistenZ“ žodžiai). Testuojamo kompiuterinio žaidimo žaidėjas: „Pasakykite man teisybę; ar mes vis dar žaidime?“

    Argi Lietuva irgi nėra ta šalis, kurioje vienu metu yra ir bus žaidžiami mažiausiai du vienas kitam prieštaraujantys antagonistiniai žaidimai, kuriame konfrontuos mažiausiai dvi skirtingos reikšmių sistemos, argi mes kada nors atsidursime aiškioje kurioje nors vienoje žaidimo (game on ar game over) pusėje? Tikriausiai to ir nereikia. Ribos tik paįvairina nuotykius. Juk „meno kūrinys turi prasmę tol, kol jis yra kuriamas kaip visiškas nuotykis“. Ir gal net prasmingiau, kai tas nuotykis yra pavojingas.


    [1] Raimundo Malašausko klausimas menininkui iš „Klausimai menininkams: nėra dviejų vienodų atsakymų“, žr. http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=3019&kas=straipsnis&st_id=5524 ir kt.
    [2] Alberto Greco (1935–1965), argentiniečių konceptualistas.
    [3] http://www.re-public.gr/en/?p=129*%3chttp://www.re-public.gr/en/?p=129 ;
    [4] Žr. R. Požerskio ir A. Macijausko pokalbį „Nemune“, 2007 01 11,  Nr. 2.
    [5] http://www.re-public.gr/en/?p=129*%3Chttp://www.re-public.gr/en/?p=129.

    Žurnalą galima įsigyti "Prospekto" galerijoje, Gedimino pr. 43, Vilniuje.

    temos: bendruomenės, fotografija, mediosofija, menas, virtualybė |

    « | | »

    nėra komentarų »

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.