apie mėginimus būti kit(oki)ais: filmų ir videomeno festivalis „Next festival“
lina michelkevičė |
2006-03-08 | 22:56
temos: apžvalgos,judantis vaizdas
„Next Festival 2006“ verčia reminiscensiškai pagalvoti apie last festival: keista, bet atrodo, kad susitraukus demonstraciniam erdvėlaikiui (nuo pernai metų šešių dienų vis dar tebefunkcionavusiame k/t „Lietuva“ iki šių metų keturių vėluojančių vakarų dviejuose šimtuose kėdžių geležinkelio stotyje), iki minimumo sumažėjo ir pačios festivalio programos idėjinis ir vizualinis užtaisas, o festivalio organizatorių „Movewithmovie“ šūkis „We could be stagnation. But we are in motion“ jos fone būtų nuskambėjęs gana abejotinai.
Nepaisant gana gerą įspūdį palikusios pernai metų festivalio programos, trokštantiesiems judėti kartu su filmais jau tada pritrūko šiek tiek savivokos ir savišvietos: pretenzija sušaukti po viena vėliava trumpametražį kiną, videomeną, animaciją, muzikines vizualizacijas bei iš šio gerokai nevienalyčio (savo raiška, orientacija, idėjine plotme) mišinio išrinkti geriausią darbą jau tada atrodė verta užuojautos, o dėl to, matyt, ir atlaidumo (su viltim sulaukti kito, labiau susivokusio festivalio) – tokios užuojautos susilauktų beprasmiškas bandymas išrinkti vieną „patį patį“ iš krūvos grafikos, komiksų, tapybos ir fotografijos darbų. Kaip žinia, nei baltas popierius, nei baltas ekranas dar toli gražu nesuvienarūšina nei pirmųjų, nei antrųjų.
Pernykštis žiūrovų atlaidumas vis dėlto pasirodė neatleistinas: „Next festival 2006“ taip ir neįgijo nei aiškesnės formos, nei bendros vizijos, o gal net dar labiau susipainiojo animacijos, videomeno ir trumpametražio kino košėje. Pernykščius kinui atitekusius laurus dar buvo galima pagrįsti Lietuvoje įsigalėjusia ir videomeną ignoruoti tebebandančia kino tradicija; šiemetinį Signe Baumanes animacinio filmo „Dantistas“(„Dentist“, Latvija), kaip geriausio Baltijos šalių filmuko, triumfą – nebent visuotine dantistofobija (nors, anot festivalio kuratoriaus Paulo Paperio[i], prizinę vietą lėmė jo „aiškumas ir paprastumas“). Kiti laimėtojai ir paskatintieji (Aivaro Onaičio „Daina“, Antano Žygavičiaus „Loading“, Barto Wasemo „Tamsus kambarys“ („Dark room“), Patryko Rebiszo „Tarp tavęs ir manęs“ (Between you and me“) irgi neatrodė labai motyvuoti: kaip užsiminė prizininkus rinkusios žiuri pirmininkas Nerijus Milerius, vieniems trūko idėjos, kitiems formos, o kai kuriems, matyt, ir to, ir to (kaip, pvz., geriausiu užsienio filmu pripažintajam „Tarp tavęs ir manęs“). O keistokas festivalio kuratoriaus Paulo Paperio pasidžiaugimas, kad žiuri diskusijose pretendentų į laimėtojus buvo tiek, kiek pačioje žiuri narių, nurodė veikiau ne į konkursinėn programon iš keturių penkių šimtų darbų atrinktų trisdešimties kokybę, o į visos programos silpnumą ir aiškių lyderių nebuvimą. Beje, atsižvelgiant į šiuos du nuolat pranešėjų akcentuotus skaičius darosi neaišku, kieno įgalumu verta suabejoti: ar Baltijos šalių bei Europos kino, animacijos ir videomeno kūrėjų, ar jų darbų vertintojų ir programos sudarytojų (kurie iki pat festivalio pabaigos kukliai panoro likti anonimais – susirinkusiems prie suglamžyto „Next Festival“ ekrano buvo pristatyti tik į grupelę susibūrę „salės plovėjai“). Pastaroji versija ypač atkakliai lenda į galvą susimąsčius, kaip į konkursinę festivalio programą pateko tokie su „Next Festival“ vizijomis[ii] – nei su pasauline („…populiarinti šios Rytų Europos dalies (Baltijos šalių – aut.) vizualinį meną ir pristatyti jį kaip unikalų reiškinį“), nei su vietine („…pasaulinių vaizduojamojo meno madų ir inovatyviausių video meno judėjimų iš viso pasaulio pristatymas Lietuvai“ – paryškinta mano – aut.) niekaip nesuderinami darbai, kaip antai: Zium Izium „Tadeli, Tadeli“ (pasižymėjęs unikaliai lėkštu barakine meile ir pavydu paremtu naratyvu) arba Ethemo Ozguveno „Tenedos“ (patetiškai neinovatyvi dokumentika, labiau tinkanti kokiam nors turkiškam „Mūsų miestelių“ variantui). Ką jau kalbėti apie tokį reiškinį, kaip konkursinės programos papildymas pačių organizatorių „mėlynais“ filmais.
Keistokas pasirodė ir dar vienas festivalio programos principas: trečiąjį vakarą rodyti specialios hardcore programos „The End and New Beginnings“ darbai palyginti su konkursine programa pasirodė labiau verti dėmesio, tad užgaida šiuos darbus (atrinktus iš tų pačių keturių penkių šimtų) įtraukti ne į konkursinę, o į atskirą tiesiog parodomąją programą pasirodė mažų mažiausiai nuodėminga.
Aišku, kad tokia iniciatyva kaip „Next Festival“ būtina, parodo tiek beveik pilna „Lietuvos“ Didžioji salė, tiek į 200 kėdžių nesutilpę šiemetiniai lankytojai; ką jau kalbėti apie apskritai nebent ŠMC salėse gyvaliojančio lietuviškojo videomeno pristatymo trūkumą. Tad verta, žinoma, pasidžiaugti tokių reiškinių atsiradimu (po savaitės lėksim pažiūrėti antrojo „Pravda vienos minutės filmų festivalio“) ir žavinga organizatorių saviironija: priešpaskutinę festivalio dieną norėjosi palinksėti galvą prie durų gavus festivalio lipduką su užrašu „I Survived Video Art at Next Festival 2006“. Taip, vis dėlto ištvėriau, jei ne videomeną, tai bent linksmybių siūlančią animaciją ir kitokius filmukus tikrai.
Kit(oki)a festivalio apžvalga "Kitas festivalis išvažiavo iš miesto" portale ore.lt.
[i] Tokiu vardu ir pavarde kuratorius pristatomas oficialiame festivalio puslapyje http://www.nextfestival.net/
[ii] Festivalio vizija cituojama iš oficialaus festivalio puslapio www.nextfestival.net/ skyrelio „Vizija ir tikslai“.
temos: apžvalgos, judantis vaizdas |
« multimedijos meno festivalis ENTER4: Šiauliai | | naujienos: elektroninės muzikos festivalis ir seminarai “BALTIC0C0” »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.