Eric Kluitenberg: medijos be auditorijos
transliatorė |
2005-05-05 | 10:38
temos: idėjos ir teorijos,medijos
Medijuojamoje skaitmeninių tinklų aplinkoje būtis [presence] greičiausiai yra vienas sudėtingiausių reiškinių iš naujų šiose aplinkose susikūrusių socialinės sąveikos rūšių. Dabartinėje radikalaus interneto pasklidimo (ar įsiskverbimo) stadijoje imamasi įvairių bandymų prisitaikyti prie įtinklintų komunikacijos erdvių socialinės dinamikos. Panašu, kad tradicinės medijų teorijos nepajėgios kontekstualizuoti šios socialinės dinamikos, kadangi lieka įstrigusios medijų ir galios struktūrų (P.Virilio), hiperrealybės diskurso meta-lygmenyje (J.Baudrillard‘as) ar į transliacinių medijų funkcijas bei struktūrinius ypatumus giliai įsišaknijusių medijų struktūrų retroanalizėje (M.McLuhanas). Bandymai prisitaikyti prie įtinklintų komunikacijos aplinkų iš socialinių teorijų pusės paprastai paviršutiniški, prasilenkiantys su tikrąja praktika ar kartais net tiesmukai tendencingi. Jokio pastebimesnio įnašo perprantat šią socialinę dinamiką nepasiūlo ir psichologija. Pavyzdžiui, gana populiari teorija, kad ekranas yra asmeninių prioritetų projekcija ir kad įtinklintų medijų sąveikose kylantys socialiniai santykiai daugiausiai iliuziniai dėl negatyvaus grįžtamojo ryšio bei korekcijų stokos, – yra giliai abejotina. Mintis, kad koreguojančio grįžtamojo ryšio nebuvimas skatina fiktyvių santykių kūrimąsi, įdomi, tačiau tiek pat aktuali kasdienybėje, kiek ir tinkle. Ji nubrėžia aiškius žmogiškosios elgsenos modelius, tačiau nepasako daug apie tai, kas sudaro specifišką tinklo būtį. Viena didžiausių klaidų dabartiniuose bandymuose suprasti tinklo medijų socialinę dinamiką yra tendencija laikyti šias medijas transliacinių medijų sistemos tąsa. Ši mintis ypač išpopuliarėjo internetą papildžius audiovizualiniais elementais. Interaktyvios audiovizualinės struktūros, srautinės [streaming] medijos, parsisiunčiamas garsas ir vaizdas – viskas prisideda prie sampratos, jog internetas yra kita transliacinių medijų evoliucijos stadija. Tačiau ši vizija taikytina tik dalinai, ir palaiko ją pirmiausiai didžiosios medijų industrijos interesai. Dažniausiai nereflektuojama, kaip žmonės naudojasi tinklu iš tikrųjų. Medijų sampratos grindimas transliaciniu modeliu, kuriame atskiriami aktyviojo siuntėjo ir pasyviojo gavėjo/auditorijos vaidmenys, yra didžiausia kliūtis aiškinantis, kas vyksta tinklo medijų aplinkoje. Įtinklinta aplinka pirmiausiai turėtų būti suvokiama kaip socialinė erdvė, kurioje mezgasi ir plinta aktyvūs ryšiai; veiklos, kurios dažnai atrodo visiškai beprasmės, neracionalios, padrikos ar net autistiškos. Aktyvųjį siuntėją ir pasyviąją auditoriją/gavėją, regis, pakeitė nekryptingos siuntimo/transmisijos masė, kurios gavėją sunku nustatyti. Taigi tinklas suvokiamas kaip bereikšmė, chaotiška ir nenaudinga infosfera, resursų šiukšlynas, pereinamoji vystymosi stadija, kurią netrukus pakeis profesionalūs kokybės, pramogų, informacijos, medijų profesionalizmo standartai ir visų pirma pagarba auditorijai. Supraskite mane teisingai – šia vizija netikiu, be to, esu tikras, kad tinklas neevoliucionuos į maksimalių pramogų ir informacijos mediumą. Atvirkščiai – panašiau, kad iš pažiūros bestruktūrė atsitiktinių transmisijų maišatis triumfuos. Idealusis medijų aplinkos kaip socialinės erdvės suvokimas turi gan seną istoriją. Jau trečiojo dešimtmečio pabaigoje Bertoldas Brechtas suformulavo savo žymiąją radijo teoriją, kurioje įsivaizdavo radiją kaip mediumą tiesioginei abipusei komunikacijai, o medijų erdvę – kaip jungiamąjį decentralizuotų susikirtimo taškų tinklą. Ši mintis provokavo platų atgarsį tokiuose ankstyvuosiuose kiber-utopiniuose diskursuose kaip Howardo Rheingoldo „Virtualioji bendruomenė“. J.P.Barlow, kitas didis kiber-utopistas, plačiai kalbėjo apie „didįjį pašnekesį“, pabrėždamas giminystę tarp tinklo komunikacijos ir tradicinių susitikimo vietų – gatvės, skvero, Agoros, teatro, kavinės… Ši ankstyvoji utopinė tinklo stadija pasibaigė, ir kibererdvė pasirodė nesanti nepriklausoma. Jos autonomiškai egzistencijai gresia tokie susijungimai kaip AOL/TimeWarner korporacijos, bet yra vienas aspektas, kuriuo tie ankstyvieji pamąstymai buvo teisingi: tai žvelgimas plačiau nei siuntėjo-auditorijos dichotomija, būdinga transliavimui.
MEDIJŲ FENOMENOLOGIJŲ PROGRESAS PERŽENGIANT TRANSLIAVIMO DICHOTOMIJĄ
Intymiosios medijos
Pirmas pasipriešinimo mikropolitikos, nukreiptos prieš transliaciškumo hegemoniją, žingsnis buvo „intymiųjų medijų“ samprata. Pirmąkart su šia koncepcija susipažinau antrojoje „Next 5 Minutes“ konferencijoje taktinių medijų tema 1996 m. Intymiosios medijos pasižymi aukštu auditorijos grįžtamojo ryšio lygiu. Paprastai distancija tarp siuntėjo ir jo nuotolinės auditorijos transliacinėse medijose yra milžiniška dėl santykio tarp aktyvių siuntėjų ir perteklinės pasyvios auditorijos. Grįžtamojo ryšio mechanizmai neišvengiamai sudėtingi ir biurokratiški; laiškas redakcijai ar skambutis į tiesioginį eterį teprieinami siauriausiai auditorijos grupelei. Intymiosios medijos, priešingai, yra mikromedijos, ir siuntėją bei auditoriją sieja glaudus ryšys. Idealiu atveju siuntėjai ir gavėjai visi vieni kitus pažįsta, bet ryšių vis vien daugiau nei pašnekesyje akis į akį (kaip kad pokalbyje telefonu). Intymiosios medijos yra spontaniškos. Jos atsiranda stichiškai tarp paprastų žmonių ir skverbiasi kiaurai visas prieinamas medijas, visas prieinamas technologijas. Intymiosios medijos gali būti tiek silpnai, tiek smarkiai technologizuotos. Jas apibrėžia požiūris. Tai gali būti mikrospauda ir piratinis radijas, „nulaužta“ televizija, interneto transliacijos, mėgėjiškos palydovinės priemonės, mikro-FM ar plačiajuosčiai tinklai. Intymiosios medijos gali būti organizuojamos profesionaliai, nors paprastai taip nėra. Dažniausia forma yra mėgėjiškos medijos, t.y., paprastai jos ekonomiškai „neperspektyvios“. Intymiosios medijos nebus geras investicinis pasirinkimas. Vis dėlto šiuose medijų tinkluose žmonės vienas kito asmeniškai nepažįsta; tai puikiai iliustruoja incidentas antrajame „Art + Communication“ festivalyje 1998 m. Rygoje. Visos diskusijos buvo siunčiamos gyvai audiosrautais internete, ir keli žmonės netgi klausėsi „kitame laido gale“. Per vieną pertrauką srautas tęsėsi, o vienas menininkų nusprendė pasiimti mobilų mikrofoną, kokiais naudojosi dalyviai, į kavos kambarį ir nepastebimai padėjo jį ant kavos stalelio, kur vyko gyvas pašnekesys (paskalų forma). Vėliau paaiškėjo, kad vienintelis asmuo, klausęsis (Londone) šio pokalbio tuo metu, buvo būtybė, kuri kaip tik buvo apkalbinėjama, ir ji ėmė prieštarauti pokalbių kanalu prabėgus vos kelioms minutėms. Būtent tokios medijų intymumo apraiškos visiškai neįsivaizduojamos transliaciniame modelyje.
Socializuotos medijos
Medijas, naudojamas konkrečių socialinių grupių ar regionų kontekste, geriausiai apibūdina sąvoka „bendruomenių medijos“. Įprastos formos, būdingos geografiškai susiformavusioms bendruomenėms, yra bendruomenės radijas ir televizija; naudojimasis internetu tokiais atvejais suprantamas kaip bendruomenės tinklinimasis ir ryšių kūrimas. Tai tapo ypač populiaru JAV, bet turi nemažą atgarsį ir Europoje. Specifinių interesų pagrindu susiformuojančios bendruomenės paprastai organizuojamos remiantis tema, dalyku arba bendru interesu. Jos iš prigimties ir iš esmės yra translokalios, pritraukiančios lokalių interesų grupes ar net skirtinguose regionuose bei šalyse išsibarsčiusius individus. Tinklo komunikacijos gali labai praversti kuriant tokias bendruomenes ir stiprinant jų ryšius, kadangi pasižymi žemais kaštais ir efektyviomis ryšio palaikymo bei idėjų mainų priemonėmis. Tipiška tinklo komunikacijos forma yra naujienų grupės [newsgroups] kilusios iš Useneto – tekstiniais forumais, kur žmonės keičiasi idėjomis bei nuomonėmis konkrečios grupės tema. MUDs & MOOs – tai bendruomeninės daugiadalyvės interneto erdvės, kur žmonės gali tiesiogiai bendrauti tinkle, komunikacinėje aplinkoje. MUDs & MOOs pradžioje buvo tekstinės aplinkos ir išpopuliarėjo kaip vaidmenų žaidimo erdvės, bet jos tapo vizualios bei palaipsniui integravo gyvų pokalbių ir 3D aplinkas, kuriose naršoma intuityvesniu būdu nei tradicinių tinklapių navigacijoje, grįstoje tiesiog pelės nukreipimu ir paspaudimu. Daugiadalyvės aplinkos sustiprina komunikacijų erdvės dalijimosi su kitais jausmą. Kitas svarbus socializuotų medijų aspektas – kolaboratyvūs tinklai, kilę iš tų pigių translokaliųjų bendruomenių instrumentų. Ypač žymiai šiuo atžvilgiu pasidarbavo elektroninis paštas. Jame lengva kurti el. konferencijas, kuriose paprasta efektyviai ir nuolat siųsti informaciją dideliam skaičiui prenumeratorių, kurie savo ruožtu turi galimybę atsakyti tiek atskirai siuntėjui, tiek ir į pačią konferenciją. „Auditorijos“ grįžtamasis ryšys čia staigus, paskirstomas ir nehierarchinis. Jis labai toli pažengęs nuo „laiško redakcijai“, kurių absoliuti dauguma taip niekada ir neįveikia redakcinių filtrų. Mikromedijų praktikos meno sferoje bei interneto transliacijos daug pasisėmė iš tokių el. konferencijų sistemų kaip „Syndicate“, „Xchange“, „nettime“, „Nice“ ir kt., ir pasitarnavo randantis daug atviresniam bendradarbiavimui, bendruomenės jausmui bei diskursui nei bet koks spausdintas žurnalas kada nors galėtų pasiekti. Visos šios medijų praktikų rūšys vis dar turi potraukį praktiškumui. Vis dar manoma, kad kažkas turi būti pranešama ar perduodama –tai, aišku, klaidingas įsitikinimas. Nuo transliacinio modelio intymiąsias ir socializuotas medijas labiausiai skiria tai, kad medijų infrastruktūros čia pirmiausiai veikia kaip pagalbinės struktūros konkretiems painiems socialiniams pavidalams susiformuoti. Veikia labai specifinis rinkinys šių medijų fenomenologijų, kurios, deja, regis, yra atsiribojusios net nuo šių esminių „naudos davimo“ reikalavimų ir panirusios į fatinę būseną; tai suvereniosios medijos.
Suverenios medijos arba „Tuštumos džiaugsmas“
Suverenios medijos – tai pirmiausia medijos, kurios paprasčiausiai egzistuoja vardan egzistavimo. Jos kuria signalus, kurių šaltinį/siuntėją/autorių galima nustatyti, bet gavėjo – ne. Sąvoka „suverenios medijos“ – aliuzija į Georges‘o Bataille‘io „La Part maudite“ formuluotą suvereno sampratą. Ją medijų fenomenologijai pirmiausiai pritaikė BILWET (arba ADILKNO – Foundation for the Advancement of Illegal Knowledge, t.y., Nelegalių žinių tobulinimo fondas). BILWET‘ui suverenios medijos yra gluminantis naujas NTO – Neatpažintas teorinis objektas, kurį jie tiria su dideliu smalsumu bei malonumu. Ankstyvieji Bilwet/Adilkno pastebėjimai apie šį NTO žymi, jog „suverenios medijos (…) nukirto visus egzistuojančius įsivaizduojamus saitus su tiesa, tikrove ir reprezentacija. Jos nebesigilina į konkrečios tikslinės grupės troškimus, kaip vis dar daro „vidinės“ medijos. Jos atsiribojo nuo bet kokios potencialios auditorijos, tad vertina savo auditoriją ne kaip „lipdomą“ rinkos segmentą, bet suteikia jai „suverenią erdvę“, kurios ji nusipelno“. Skriedami grynų duomenų ekstazės bangomis, suverenieji mediatoriai kviečia mus „šokti tiesiai į mediabusą“ – štai signalas, jums belieka jį pasičiupti! Daugiau jokių techninių mistifikacijų, vien tik gryniausias skonėjimasis nesibaigiančiais ir multidimensiais susijungimais, kuriamais tarp laisvų universalaus medijų archyvo fragmentų. Atsiriboję nuo profesionaliųjų, alternatyviųjų, meninių ir politinių medijų traukos jėgos, suverenieji mediatoriai ir jų atsitiktinė auditorija plūduriuoja beribiame medijų kosmose anapus prasmės ar intencijos. Naujieji mūsų gidai suverenių medijų galaktikoje paaiškina, kad „šios negatyviosios medijos nepasiduoda pozityviems apibrėžimams ir yra nieko vertos. Jos nereikalauja jokio dėmesio ir neketina niekaip turtinti esamo medijų peizažo. Atskirtos nuo bet kokio prasmingo konteksto jos trūkčiojančiai persijungia nuo vienos audio-videokolekcijos prie kitos“ (iš Bilwet „Medijų archyvo“).
Būtis anapus utilitarumo
Savo „La Part maudite“ Bataille‘is apibrėžia suverenumą/savarankiškumą kaip opoziciją paklusnumui ir visoms veikloms, kurias jungia naudingumo reikalavimai. Šie reikalavimai – bet kokios ekonominės ar produktyvios veiklos pagrindas – eliminuoja suverenumo patirtį. Kildinant veiklos prasmę ir tikslą iš to, kam ji yra naudinga, ji pati tampa vidujai beprasmė. Suverenumo patirtis, priešingai, yra prasminga nepriklausomai nuo jos pasekmių. Ji visada telpa pačiame jos suvartojimo momente. „Pasaulis anapus naudingumo yra suverenumo valda“, rašo Bataille‘is. Tik tada, kai patirtis nebetaikoma prie naudos reikalavimų, įmanoma ją sieti su tuo, kam iš tikrųjų teikiame pirmenybę („suverenumą“). Taigi suverenios medijos turėtų būti suvokiamos kaip medijos anapus naudos. Ne tiek „bevertės“, kiek neduodančios naudos.
Kokybė nesvarbi!
Atsikračius naudingumo reikalavimų, kokybė šių medijų signalams tampa neesminis kriterijus. Signalai egzistuoja, ir į tai, kaip jie interpretuojami ar tai, kokia sistema ir reikalavimai jiems projektuojami, nėra atsižvelgiama juos kuriant. Šie signalai gali būti gražūs ir nuostabiai aiškūs arba mėgėjiški ir kreivi. Suverenių medijų visata tradicinius medijų profesionalumo kriterijus seniai paliko užnugary. Vienas gražiausių išskirtinai suverenių medijų praktikų pavyzdžių yra net.radio.night (interneto radijo naktis) – globali mikroimprovizacija „xchange“ tinklo reguliariai palaikomame net.audio. Paprastai kvietimas į net.radio.night paskelbiamas el. pašto konferencijoje, raginant interneto transliacijos dalyvius prisijungti per irc ir klausytis gyvo srauto, sklindančio iš tam tikros „pirmos“ vietos. Kitos „vietos“ klausosi ir „gaudo“ srautą, kol kas nors paskelbia irc kanalu, jog dabar tiesioginis srautas persikels iš savo pradinės padėties į jų „vietą“. Šis naujasis srautas yra originaliojo remiksas, kur keli dalykai pridėti, o keli pašalinti. Procesas prasideda iš naujo, ir srautas persikelia į kitą vietą, tampa nauju remiksu. Šis procesas gali tęstis valandų valandas, ir pradinis specifinis garsas labai greitai prarandamas. Dalyviams net.radio.night kelia stiprų buvimo tinkle, kur ryšys tarp šaltinio ir tikslo išnykęs, jausmą. Tradicinė auditorija irgi gali prisijungti ir klausytis, bet renginio struktūra į ją neatsižvelgia. Skiriamasis suverenių medijų bruožas yra jų hibridiškumas. Bet kuris mediumas gali būti jungiamas su kitu mediumu. Suverenios medijos naudoja susikertančių medijų platformos strategiją, bet šiuo atveju ne tam, kad pasiektų naujas auditorijas, bet tiesiog kad išplėstų medijų erdvę.
Fatinės medijos
Galutinėje savo evoliucijos stadijoje medijos tampa fatinės. Ši sąvoka kilusi iš lingvistikos, kur fatinė kalba reiškia „kalbą, pasitelkiamą greičiau socialiniais ar emociniais tikslais, nei siekiant perduoti informaciją“. Tipiškas, nors reikia pripažinti, tam tikra prasme stereotipinis pavyzdys – tai namų šeimininkių, kiekvieną mielą dieną susitinkančių kieme džiauti skalbinių ar dėl kitos namų ruošos, kasdienė kalba. Pasikeitimas tokiomis akivaizdžiai beprasmėmis frazėmis kaip „how are you?“ arba „kaip sekasi vaikams mokykloje?“ ir t.t. praneša šį tą daugiau nei vien šių žodžių semantika. Nepaprastas vaizdas: bandomasis palydovinės TV siųstuvo kanalas, valdomas palydovinės TV mėgėjų – tarptautiniame tinkle. Vienas vaizdas centre, apsuptas mažesniais ekranais. Rodo tai, kas daugumai mūsų atrodo „niekas ar tuštuma“. Mažas kambarys, pusaukštis; technikų dirbtuvė, įranga, kažkas sėdi, jokios regimos komunikacijos. Vaizdas tiesiog yra, jis nekomunikuoja. Viena iš mūsų civilizacijos labiausiai technologizuotų infrastruktūrų, naudojama… šlovinti tuštumos džiaugsmui. Ši medijų rūšis atrodo visiškai bevertė tradicinių (transliacinių) medijų schemoje. Vis dėlto šį įspūdį laikyti grynu pinigu būtų klaida. Tokiame medijų elgesyje nėra nieko banalaus. Čia medijų sfera suvokiama kaip nauja aplinkos rūšis, kurioje žmonės kuriasi būtį be tikslo ar troškimo perduoti kokį nors pranešimą. Iš tikrųjų suvokiu tai kaip esminį antropologinį principą – būdą apgyvendinti naują aplinką, kuri vis dėlto daugumai mūsų pirmiausiai yra priešiška aplinka.
Iš anglų kalbos vertė Linas Kranauskas
Teksto originalas http://amsterdam.nettime.org/Lists-Archives/nettime-l-0010/msg00204.html
temos: idėjos ir teorijos, medijos |
« flâneurs of the net: self-representation, co-existence and community feeling | | ritualinio ir interpretatyvaus kino perskyra: lietuviški eksperimentai »
nėra komentarų »komentarai
turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.