• išleista knyga
    MEDIJŲ KULTŪROS BALSAI: TEORIJOS IR PRAKTIKOS (turinys)

  • MIGRUOJANTI REALYBĖ (knyga)
    (teminis numeris)

  • MEDIJŲ EKOLOGIJA (teminis numeris)

  • PARAŠTĖS (teminis numeris)

  • ATEITIS (teminis numeris)

  • ASTEROIDO BALSAS

  • skaitomumas

    • 2 prisijungę dabar
    • 2629293 nuo 2005 m. sausio
  • nuorodos


    e-rinkimai, e-demokratija, e-interviu

    | 2007-03-27 | 11:22
    temos: interneto sfera,interviu,sociumas,tinklo politika

    Pokalbis apie internetinius rinkimus, žinių visuomenę ir virtualios politikos perspektyvas su Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos sekretoriato kompiuterinių technologijų skyriaus vyriausiuoju specialistu Martynu Mockumi.

    Valentinas Klimašauskas: Ar pasirodyčiau Jums esąs sąmokslo teorijų šalininkas, jei pareikščiau, kad praėjusiuose savivaldos rinkimuose nedalyvavo tam tikra išsilavinusi 18 – 40 metų amžiaus žmonių dalis, nes partijos baiminasi šio balsavimo teisę turinčio sluoksnio balsų (pavyzdžiui, daugelis mano draugų, kolegų ir kitokių asmenų nedalyvavo rinkimuose, nes gyvena mobilų gyvenimo būdą ir retai būna tuose miestuose, kuriuose yra registruoti, todėl jie būtų galėję balsuoti tik internetu)?

    Martynas Mockus: Negalėčiau sutikti, jog dabartinė rinkimų sistema yra sukonstruota taip, jog kokiai nors socialinei grupei būtų daugiau ar mažiau „užkirsta“ rinkimų teisė. Greičiau priešingai, sudarytos pakankamai palankios sąlygos šiai teisei įgyvendinti, pvz., savivaldos tarybos rinkimų metu balsuoti buvo galima ne tik rinkimų dieną, bet ir iš anksto, rinkėjai galėjo kreiptis į rinkimų apylinkių komisijas prašydami įrašyti juos į konkrečios rinkimų apylinkės sąrašus, pateikę įrodymus, jog šiuo metu gyvena atitinkamoje vietoje.

    Tiesa, negalima neatkreipti dėmesio į tai, jog asmenys, kurie buvo trumpam išvykę iš Lietuvos išankstinio balsavimo arba rinkimų dieną 2007 m. savivaldybių tarybų rinkimų metu, negalėjo pasinaudoti rinkimų teise.

    Iš tiesų, atsižvelgiant į vykstančius globalius procesus reikėtų diskutuoti, kiek dabartinė balsavimo sistema yra pritaikyta prie žinių visuomenės iššūkių. Pagrindinis valstybės komponentas yra jos gyventojai, be gyventojų ji būtų tik nekilnojamojo turto žemės sklypas. Tuo tarpu rinkimai – pagrindinė gyventojų/piliečių sąsaja, jungianti valstybės ar vietos savivaldos institucijas su rinkėjais, turint omenyje tai, kad kiekvienas rinkimų teisę turintis gyventojas gali išreikšti savo valią. Demokratiškose šalyse rinkėjų aktyvumu dažnai matuojamas pilietiškumo mastas, t.y., kuo aktyviau rinkėjai balsuoja, tuo labiau manoma, jog tos šalies gyventojai/piliečiai yra pilietiški, jiems rūpi šalies valdymas ar vietos savivalda. Valstybė yra suinteresuota, kad rinkėjai balsuotų aktyviai, pavyzdžiui, Vyriausioji rinkimų komisija, sekdama sėkmingais pasaulio pavyzdžiais, siekia, kad rinkėjų balsavimo aktyvumas būtų kuo didesnis: skelbia apie rinkimus informaciją žiniasklaidos priemonėse, interneto svetainėje, rengia informacinius leidinius rinkėjams, tobulina balsavimo būdus, kaip antai siekia rinkėjams suteikti galimybę balsuoti internetu.

    Galbūt atsižvelgiant į Jūsų siūlomą sąmokslo teorijos variantą būtų galima pripažinti, jog tam tikros partijos turi savo elektoratą, ir kad statistiniai interneto vartotojai galbūt rinksis kitas partijas nei renkasi kaimo vietovėse gyvenantys vyresnio amžiaus ūkininkai, tačiau jeigu pažvelgtume į Estijoje vykusių rinkimų rezultatus internetu, pamatytume, kad rinkėjai balsavo labai panašiai kaip ir tradiciniais būdais, vargiai būtų galima išskirti kokius nors akivaizdžius skirtumus. Skiriasi tik balsavimo būdo pasirinkimo išsidėstymas – mieste i-balsavimu naudotasi aktyviausiai.

    Iš tiesų būtų galima diskutuoti, ar kuriai nors gyventojų grupei nesuteikiamos privilegijos pasinaudoti rinkimų teise, kai tuo tarpu dėl objektyvių priežasčių to padaryti negali žinių visuomenės „nuošalėje“ gyvenantys asmenys. Kad būtų kiek įmanoma labiau išvengta neigiamų socialinių aspektų, valstybė privalo itin daug dėmesio skirti informacinių technologijų plėtrai kaimo vietovėse bei žmonių švietimui.

    V. K.: Dažnai teigiama, kad pilietinis sąmoningumas kyla perkeliant galią ir atsakomybę nuo aiškios valstybinės piramidinės hierarchijos smulkesniems savivaldos sektoriams. Tačiau pasaulis vis labiau virtualėja ir išsivietina, pavyzdžiui, šiandien aš galu gyventi aerouostuose ir viešbučiuose, studijuoti internetu Liverpulio universitete, uždirbti pinigus <www.secondlife.com> ir taip toliau. Neabejoju, kad panašiai gyvena ir gyvens vis daugiau ir daugiau pasaulio piliečių. Kaip, Jūsų nuomone, ateityje bus sprendžiama tokių itin mobilių žmonių balsavimo (savivaldos, seimo ir kt. rinkimų) teisės problema?

    M. M.: Gyvenimui „virtualėjant“, realybė išlieka. Vargu ar virtualus daktaras Jums atliks dirbtinį kvėpavimą, kai to prireiks. Kalbant apie rinkimus, situacija ateityje keisis priklausomai nuo e-demokratijos plėtros. Pasitelkiant informacines technologijas, manau, bus galima ne tik balsuoti, bet ir aktyviai dalyvauti įstatymų leidybos procedūrose. Neatmestina ir tokia futuristinė tikimybė, jog galbūt pasikeis net ir pati viešojo administravimo sistema, jos vykdomąsias funkcijas perkeliant ant e-piliečių pečių: pavyzdžiui, bus privaloma per savaitę atlikti tam tikrą kiekį visuomeninių darbų – tokiu būdu nebereikės išlaikyti biurokratinio aparato, nes visi tapsime jo dalimi. Grįžtant prie realybės, rinkimų sistema šiuo metu iš tiesų nėra pritaikyta mobilių rinkėjų poreikiams. Kol kas vienintelis žinomas patogiausias būdas patobulinti rinkimų sistemą – nuotolinio elektroninio balsavimo įdiegimas. Tikimės, jog mobilūs rinkėjai, kuriems Lietuvos teisės aktų yra suteikta rinkimų teisė, galės balsuoti internetu jau kitais metais.

    V. K.: Ar populistinėms partijoms svarbesni kompiuterinio raštingumo neturinčių visuomenės sluoksnių balsai? Ar Lietuvoje tiesiog nėra efektingų institucijų, kurios pasirūpintų Lietuvos politinio ir biurokratinio gyvenimo virtualizacija? (Štai kaimyninėje Estijoje vykusiuose parlamento rinkimuose internetu balsavo daugiau kaip trisdešimt tūkstančių piliečių. Kodėl, nors pernai lapkritį Seimas pritarė balsavimo internetu rinkimuose ir referendumuose koncepcijai, nebuvo pasiruošta savivaldos rinkimams?)

    M. M.: Lyginant Estiją ir Lietuvą, pirmiausia atkreipkime dėmesį į tai, jog estai i-balsavimo projektą pradėjo svarstyti jau 2001 m. ir jiems prireikė 4 metų tam pasiruošti, tuo tarpu Lietuvoje politinė valia buvo išreikšta 2006 m. pabaigoje, likus vos 3–4 mėnesiams iki rinkimų. Tinkamai pasiruošti balsavimui internetu būtini pagrindiniai resursai, kaip, pavyzdžiui, žmogiškieji ištekliai, t.y., žmonės, žinantys kaip tai daryti, bei laikas. Nei vieno, nei antro nebuvo. Šiuo metu aktyviai dirba speciali darbo grupė, kurios tikslas suspėti per metus pasiruošti bandomajam i-balsavimui, o tam pirmiausia reikia įvykdyti tarptautinį pirkimą, kurio procedūros trunka 6-7 mėnesius, nekalbant jau apie tai, jog i-balsavimas yra pakankamai „žalia“ sfera (ir ne tik Lietuvoje). Be to, turi būti įvertinti ir pasverti visi argumentai „už“ ir „prieš“ kuriant pačią i-balsavimo procedūrą, be kurios neįmanoma konstruoti visos sistemos. I-balsavimo įgyvendinimo procesą galėčiau palyginti su tam tikrų (organizacinių/techninių/teisinių) priemonių kūrimu, kai „vilkai turi saugoti viščiuką nuo lapių“. Lietuvoje, tuo tarpu, susipažinusius su i-balsavimo technologijomis asmenis galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

    Sutinku su Jumis, kad Lietuvoje nėra visuotinai sutariama dėl reikalingų kardinalių viešojo administravimo reformų bei viešojo sektoriaus pertvarkymo pagal žinių visuomenės keliamus iššūkius. „Lietuvos politinio ir biurokratinio gyvenimo virtualizacija“ turi vieną blogybę – ji yra labai nepalanki korupcijos ir biurokratijos (blogąja prasme) klestėjimui. Mano asmenine nuomone, reformos prasidės tik pasikeitus visuomenės sąmonei – o tai vyksta labai lėtai. Viena institucija neišspręs šių problemų, būtinas vieningas visuomenės palaikymas bei politinis sutarimas. Štai Estijos rinkėjai palaiko reformų partiją, o Lietuvos rinkėjai vis dar ieško tautos gelbėtojų, todėl ir laimi populizmas.

    Klausimą „Ar populistinėms partijoms svarbesni kompiuterinio raštingumo neturinčių visuomenės sluoksnių balsai?“ performuluočiau į klausimą „Ar žinių visuomenės plėtra kelia sąmoningumo lygį?“ Taip klausimą keisti reikėtų todėl, jog dabar rinkimuose grumiasi ne ideologijos, ne tvirtų pažiūrų ideologiškai skirtingos partijos, bet rinkiminės taktikos, užtikrinančios visuomenės palaikymą vienai ar kitai interesų grupuotei, pvz., kuriamos legendos, kuriami stabai ar partijos. Nenorėčiau sutikti, jog žinių visuomenės plėtra vienareikšmiškai kelia rinkėjų sąmoningumo lygį, kadangi drauge keičiasi ir „juodosios“ rinkimų technologijos, gaunama informacija yra tendencinga ir kontroliuojama, todėl rinkėjui, netgi puikiai besinaudojančiam informacinėmis technologijomis, tampa sudėtinga atskirti objektyvią informaciją nuo neobjektyvios. Tokiu atveju itin svarbu analizuoti informaciją bei dalintis ta analize patikimoje bendruomenėje, o tam reikia stiprinti bendruomeniškumą.

    Negalima pamiršti, jog informacinės technologijos suteikia galimybę e-demokratijos plėtrai, ir netgi grąžina mus prie tiesioginio demokratinio valdymo formos, kadangi šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis piliečiui pasidaro itin paprasta dalyvauti sprendimų priėmimo procese. Iš dalies galima teigti, jog išnyksta poreikis išlaikyti atstovaujamosios demokratijos mechanizmą; manau tai ir bus Jums atsakymas: viskam priešinasi pati sistema, o ne mažos sistemos dalys. Žinių visuomenės plėtra verčia įgyvendinti didelius sistemos pakeitimus bei mąstyti kitaip, nei esame įpratę; keičiasi vertybės, todėl greitas kismas tampa perdėm komplikuotas ir reikalauja visuomeninio sąmoningumo lygio.

    V. K.: Klausimas „Ar žinių visuomenės plėtra kelia sąmoningumo lygį?“ man atrodo susijęs su naiviu pozityvizmu ir netikslus kalbant apie elektroninio balsavimo tikslingumą. „Žinių visuomenės“ (angl. informational society) terminas visų pirma apibūdina visuomenę, kurioje manipuliacijos (žinių gamyba, prekyba, etc.) „žiniomis“ yra svarbiausia ekonominė, politinė ir kultūrinė veikla, todėl klausimas „Ar žinių visuomenės plėtra kelia sąmoningumo lygį?“ yra tolygus klausimui „Ar manipuliacijos daro mus sąmoningesniais?“. Nors klausimas „Ar sąmoningumo manipuliacijos kelia žinių ekonomikos lygį, t.y., didina žinių ekonomikos apyvartą?“ galbūt būtų tikslesnis. Ir tai patvirtina vis auganti reklamos ir viešųjų ryšių paslaugų sektoriaus apyvarta.

    Kaip manote, kuria kryptimi netolimoje ateityje pasuks politika, – ar ji taps vis didesniu politinių manipuliacijų šou, tai yra labiau tapatinsis su pramogų šou (prisiminkime kad ir dainomis šiemet liaudį džiuginusį A. Paleckį) ar, galų gale, vyriausybes sudarys tik profesionalūs ekonomistai ir kiti specialistai (politikai vis mažiau atstovaus galią turinčioms struktūroms ir vietoj to užsiims reformomis)?

    M. M.: Manau, netolimoje ateityje aiškių pokyčių politikoje neturėtumėme sulaukti. Tikėkimės tik, kad kylant Lietuvos ekonominiam lygiui žmonės darysis mielesni ir mažiau kandūs oponentams. Galbūt į politiką ateis profesionalesni ir globaliau mąstantys politikai juk visuomenės dalyvavimo visuomeniniuose reikaluose mastas vis auga, o ji pati tampa vis reiklesne.

    temos: interneto sfera, interviu, sociumas, tinklo politika |

    « | | »

    1 komentaras »

    1 komentaras “e-rinkimai, e-demokratija, e-interviu”

    1. giedriusg rašo:
      2 balandžio, 2007 at 8:44 pm

      Super interviu. Vyliausi kada nors čia išvysti tokio pobūdžio tekstą, kuriame būtų ir IT specialisto balsas, neapsiribojantis teoriniais stebėjimais ir apibendrinimais.

    komentarai

    turi būti prisijungęs, kad galėtum komentuoti.